dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL


Masių kultūra

Lauras Bielinis

Už vadinamosios širmos nieko nėra tol, kol tu ten neįeisi tam, kad ten kažkas atsirastų.
Hegelis

Masių kultūros sąvoka yra viena labiausiai ginčytinų. Ji apipinta aibe samprotavimų apie kultūros pabaigą ir išniekinimą. Antra vertus, ši sąvoka apraizgyta argumentais apie naujų paradigmų atradimą ir jų pasireiškimą masinėje kultūroje. Mes galėtume skirti begalę vietos tik tam, kad apibrėžtume masinės kultūros kategoriją, išvardintume visus, kurie bandė samprotauti šia tema ir ginčytis apie šio reiškinio svarbą, ilgalaikiškumą ir tiesiog realumą. Taigi neabejotina, kad masių kultūros problema užgožia daugelį kitų problemų ir verčia susimąstyti apie kultūrą apskritai bei jos raidos perspektyvas.
Mano galva, kalbėti apie kultūrą diferencijuojant ją į masinę, elitinę, tautinę (folkloras) ar klasikinę yra ne tik gana painu, bet ir kyla pavojus, kad ginčijantis dėl sąvokų gali būti užmirštas pats kultūros vartotojas, išgyvenantis naujos poindustrinės visuomenės tapsmą ir su tuo susijusius neišvengiamus pokyčius visose dvasinės bei materialinės kultūros srityse.
Šiandien kalbantys apie masių kultūrą šią sąvoką priešpriešina elito kultūrai, nors ne visada gali tiksliai apibrėžti viena ar kita. Teigiama, kad elitinė kultūra reikalauja ypatingo pasirengimo, papildomų supratimo sąlygų bei priklausymo siaurai socialinei ar kultūrinei žmonių grupei, taigi pabrėžiamas išskirtinumas ir kartu pajėgumas suprasti elitinės kultūros produktą. Masių kultūra nereikalauja specialaus pasirengimo ar priklausymo išskirtinei grupei, jos svarbus bruožas - būti vartojama visur ir visų. Pagal savo prigimtį ji - tradicionalistinė ir konservatyvi, nes yra orientuota į vidutinę, daugumos vartojamą kultūrinę normą. Taigi ji orientuojasi į vartojimo masiškumą.
Antra vertus, tiek masių, tiek elito kultūra savo esme yra priešinamos klasikinei kultūrai, visų pirma reikalaujančiai iš vartotojo dvasios ir proto pastangų. Na, o masių bei elito kultūrai pakanka emocinės iškrovos, išorinių išgyvenimo ar reflektavimo požymių, tiesiog vartojimo be kokių nors to vartojimo pasekmių dvasiai ar protui.
Tai, kas išskiriama kaip masių kultūra, sukelia tam tikrų prieštaravimų ir suvokiant kultūrą apskritai. Dabar kultūra gali būti apibrėžta kaip bet koks saviraiškos gestas, o tai reiškia, kad kiekvienu atveju noras suprasti kultūros reiškinį neišvengiamai reikalauja ir papildomų žinių, ir priklausymo suprasti pasirengusių žmonių grupei ir neišvengiamai sukelia dvasines bei emocines reakcijas. Masių kultūra vis labiau tampa ne specifiniu kultūros pasireiškimo atveju, bet imama tapatinti su kultūra apskritai. Gebėjimas tiražuoti įvairius kultūros objektus sudaro prielaidas ne tiek išskirti ar atsiskirti elitinei ar tradicionalistinei kultūrai, kiek meno kūrinį paversti kiču. Šiandien masiškai tiražuojamas Ravelio "Bolero“ labiau primena kičą nei klasikinio meno kūrinį, jei galima dar atskirti meną nuo kičo. Taigi masių kultūra yra ne stiliaus ar pakraipos pasireiškimo forma (pavadinimas), bet visuotinio kultūros objektų prasiskverbimo į visuomenę galimybė.
Šiandien kiekvienas gali įsigyti Sisley’aus peizažą, nesukdamas galvos dėl originalo buvimo vietos. Jam yra svarbiau tai, jog jis įsigijo išties Sisley’ų (kopiją ar originalą - nesvarbu), o ne, tarkim, Cézanne’ą. Taigi tiražavimo bei skleidimo adresatui visko, ką jis beužsakytų, kultūra su visais jos pasireiškimo aspektais gyvuoja masių ir masinio poreikio erdvėje ir yra suvokiama kaip naujas visuomenės saviraiškos bei savimonės būvis. Masių kultūra išties yra vis didėjančio masinio kultūros vartojimo poreikio pasireiškimo forma.
Taigi galime teigti, kad šiandien kalbėti apie kultūros (įvairios kultūros) galimybę įmanoma tik įvedus papildomą ir svarbiausiu tampantį veiksnį - komunikacinį visuomenės pajėgumą, suteikiantį galimybę skleisti kultūros pasiekimus plačiai auditorijai ir tampantį realaus kultūrinio dialogo ar polilogo garantu.
Atsiranda naujas masių kultūrą (ar kultūrą, tampančią masine) lydintis veiksnys - tiražavimo galimybė. Tai reiškia, kad kultūros objekto unikalumo bei negalėjimo jo pakartoti laike ir erdvėje svarba netenka reikšmės. Tiražavimo bei pakartojimo galimybės ištrina ribą tarp originalo ir kopijos. Sunyksta vertybinis kultūros reiškinio supratimas, paremtas vartojimo vienkartiškumu. Šiandien net rečiausias kultūros objektas pasiduoda kartojimui bei tiražavimui. Išnyksta tokia elitiškumo pasireiškimo galimybė kaip turėjimo ar vartojimo unikalumas. Tiesa, siekiantys elitiškumo bando atrasti tokius kultūros objektus, kurių unikalumą išreiškia jų vartojimo vienkartiškumas: fejerverkai, performansai, instaliacijos - kiekvieną kartą sukuriantys naujus pasireiškimo bei demonstravimo aspektus.
Masių kultūros reiškinys plečiasi ten, kur didėja informavimo kanalų galimybės. Ši kultūra savaip pakeičia, su kaupu užpildo komunikacinę tuštumą, tampa fonu ten, kur žmogus neranda galimybių nei pasireikšti, nei vartoti, nei pasireikšti vartojant. Masinė komunikacija, tampanti pagrindiniu tarpininku tarp žmonių individualizuotoje bei technologizuotoje visuomenėje, suponuoja poreikį matyti kultūrą kaip ištisinį hipertekstą. Ne tiek suprantamą, kiek skaitomą vardan skaitymo, t.y. vartojimo; ne tiek skaitomą, kiek sakomą/rodomą/daromą, kai kiekviena teksto dalis visada gali tapti baigtu tekstu, tačiau kartu jame galima rasti aibę nuorodų į kitas to paties teksto dalis. Tokį tekstą galima skaityti įvairiai: nuosekliai pereinant nuo vienos dalies prie kitos, ignoruojant hipertekstines nuorodas ar gilinantis tik į nuorodų bei asmeninio intereso diktuojamos logikos kryptis. Kultūra kaip hipertekstas nuolat provokuoja vartotoją žengti vis toliau, nesustojant ir ieškant ne tiek loginės pabaigos, kiek priimtino dvasinio, emocinio ar fiziologinio būvio. Čia vaizdinys ima dominuoti virš turinio, forma virš minties.
Štai toks masiškumo pasireiškimas kultūroje, dažnai sukeliantis šoką bei nesupratimą, pereinantį į nesusikalbėjimą ir paverčiantį kiekvieną masių komunikavimo būdą triukšmu bei saviizoliacija (vėl kuriasi klubai, "elitiniai“ rateliai bei srovės). Tai sukuria vadinamąjį "išskaidytos minios“ efektą, kai masiškai vartodami bei intensyviai komunikuodami, o tiksliau, patalpinti į daugybę informacinių srautų, žmonės pajunta savo vienišumą bei didėjantį kitų abejingumą. Išties dabar ryškėja tendencija, kad komunikavimas pasireiškia ne kaip dialogas, o kaip monologai, nukreipti į niekur. Kultūros reiškimuisi adresatas nebereikalingas. Taip yra todėl, kad žmonės vienodi savo vienišume, bet ne todėl, kad jie vienodi ir aktyvūs bendrų kultūros vertybių vartotojai. Esant pasirinkimo laisvei ir maksimaliai galimybei patenkinti savo poreikius vartojimas praranda vertę.
Masių kultūra XXI amžiuje išryškina naują tendenciją - masinį saviraiškos poreikį. O kadangi masinės komunikacijos bei totalaus tiražavimo sąlygomis tai lengvai įgyvendinama, saviraiška įgyja estetizuoto triukšmo formas.
Antra vertus, masių kultūra labiausiai pasireiškia ten, kur dominuoja demokratiniai režimai. Jie labiausiai išlaisvina kultūrinių iniciatyvų galimybę ir kiekvienas kultūros reiškinys randa savo vietą, jei jis yra tinkamas masiškai vartoti. Taigi ir triukšmo estetika demokratiniame pasaulyje įsigali labiau nei kitur.
Politinis aspektas masių kultūroje nėra atsitiktinis reiškinys. Ryškėjant komunikaciniam minios susiskaldymui ir atrandant begalines saviraiškos galimybes, politinis visuomenės būvis jau negali būti paaiškintas tik valdžios santykių visuomenėje logika. Čia vis aktualesnis tampa masių kūrybos fenomenas. Politinės demokratijos ir masių kultūros abipusė priklausomybė leidžia daryti prielaidą, kad nesusikalbėjimo, estetizuoto triukšmo pavidalai ima reikštis ir politikoje kaip masių kultūros elementai, kai politinio veiksmo tikslu tampa ne politinės valdžios keitimas, bet gebėjimas kalbėti apie ją nieko nekeičiant.
Bet grįžkime prie tradicinės masių kultūros interpretavimo problemos. Akivaizdžiai ryškėja asmens priešpriešinimo masėms tendencijos. Taigi terminas masių kultūra praranda svarbų kokybinį aspektą - masės nustoja būti vientisa ir kokybiškai pilnesne struktūra nei atskirų individų suma. Šiandien masių kultūra reiškiasi kaip masinis savarankiškų individų veiksmas - nesuderintas, neorganizuotas, nenumatytas ir neprognozuojamas.
Etine prasme masių kultūra reiškiasi kaip priverstinis egoistiškų individų buvimas šalia vienas kito, nesiekiant bendradarbiauti ir nenorint vienas kitą išgirsti. Taigi masių kultūra tampa ir naujos moralės formavimosi terpe, kur tarpusavio santykiai grindžiami remiantis tuo pačiu unikalumą bei vertingumą pakeičiančiu vis spartėjančiu visuotiniu vertybių tiražavimu bei vartojimu. Tarpusavio santykių palaikymas sietinas su atskiro individo interesų realizavimu per masę ir masinį dėmesį. Čia kiti žmonės traktuojami net ne kaip instrumentai tikslui pasiekti, bet kaip asmeninės kultūrinės vertybės panaudojimo fonas ar jos vartojimo sąlyga. Tokį individų tarpusavio santykį ypač akivaizdžiai demonstruoja tokia saviraiškos forma kaip mada, kai vertinama ne gebėjimas originaliai apsirengti, o išsiskirti kitų fone.
Mūsų egzistavimas dažnai tampa paprasčiausiu komunikavimu be atsako, samprotavimu be prasmės ir teiginiais be argumentų. Vadinasi, masių kultūra, masinis komunikavimas nepadaro mūsų gyvenimo sudėtingesnio ar vulgaresnio. Tiesiog realybė susiejama su nuolat kintančia iliuzija, judančia iš patirta į nepatirta, iš suprasta į nesuprasta, iš įvertinta į planuojama. Ji tampa operacine masinės kultūros sąlyga. Epatažinis saviraiškos mechanizmas vis labiau veikia masių kultūros visuomenę ir tokiu būdu daro poveikį visai visuomenės raidai, keldamas daug klausimų ateities tendencijas tiriantiems mąstytojams.

Į TURINĮ
ATGAL