dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Vladimir Dubosarskij, Aleksandr Vinogradov. Įkvėpimas
Pano, drobė, aliejus, 2000

Aleksandras Brodskis. Koma Instaliacija, 2000


Grupė AES + F (Tatjana Arzamasova, Lev Evzovich, Jevgenij Svyatskij, Vladimir Fridkes). Girių karalius.
Fotoatspaudai, 2001

Olga Černyševa. Sodas 2.
Instaliacija, 2000


"Maskvos laikas“ neleidžia nurimti ir kitiems

Raminta Jurėnaitė

Šiuolaikiniam Rusijos menui Lietuvoje pristatyti ŠMC pakvietė vieną kompetentingiausių kuratorių Leonidą Bažanovą. Nuo Maskvos konceptualistų judėjimo 8-ajame dešimtmetyje iki dabar jis yra ne tik geriausias naujojo rusų meno žinovas, bet ir aktyvus šių menininkų bendražygis bei jų kūrybos propaguotojas. Sovietų Sąjungoje jis buvo žinomas kaip disidentinių ar pusiau oficialių renginių organizatorius, po Sovietų Sąjungos žlugimo dirbo Rusijos kultūros ministerijoje, buvo Venecijos bienalės Rusijos paviljono kuratorius, vienas iš Šiuolaikinio meno centro Rusijoje įkūrėjų ir vadovų. Skirtingai nei daugelis kitų radikalias reformas su juo pradėjusių menininkų, Bažanovas iš tėvynės neemigravo ir visada palaikė ryšį su Maskvos kūrėjais, išsibarsčiusiais po pasaulį, bei su postkomunistinių šalių kolegomis meno kritikais, kurie jaunystėje buvo jo bendražygiai.
Rodydamas Vilniuje "Maskvos laiką“ jis liko ištikimas savo pagrindiniams principams - užčiuopti pasikeitimus meno scenoje, akcentuoti ištakas ir parodyti tai, kas lieka stabilu. Pristatydamas parodoje 25 autorius kuratorius pakvietė tuos, kurie tebedirba Maskvoje, ir tuos, kurie išvyko į Niujorką ar Kelną arba gyvena keliaudami tarp tėvynės ir kitų šalių. Maskviškiai taip pat nebūtinai rusai, o įvairių tautybių dailininkai, susiję su šia metropolija. Maskva visada buvo ir liko stiprus meno traukos centras, ne tik absorbuojantis, bet ir eksportuojantis ryškias kūrybines asmenybes. Gal todėl Maskvos menininkai greičiau padaro karjerą Vakarų šalyse, nes jau patyrė agresyvų multikultūrinį ritmą ekstremaliomis sąlygomis. Išvykusieji gyventi į kitas šalis ir ten pagarsėję menininkai, kaip ir tie, kurie gyvena tarp Vakarų kultūros centrų ir tėvynės, kartu su likusiais gyventi Maskvoje reprezentuoja šiuolaikinį Rusijos meną svarbiuose tarptautiniuose forumuose, pavyzdžiui, Venecijos ar San Paulo bienalėse. Tuo aspektu paroda Vilniuje taip pat atspindi šią kultūrinę politiką. "Maskvos laiko“ dalyviai Vitalijus Komaras ir Aleksandras Melamidas, Irina Nachova gyvena Niujorke, Vadimas Zacharovas - Kelne.
Kodėl Rusijos meno emigrantai labiau integruoti tėvynės kultūroje nei mūsiškiai? Įžvelgiu kelias priežastis. Dauguma rusų išvažiavo jau kaip susiformavę ir vietinėje aplinkoje gerai žinomi kūrėjai, taigi tie ryšiai ne atkuriami, o tiesiog nenutraukiami. Be to, įgiję vardą pasaulio muziejuose, tarptautinėse parodose ir pasaulio meno rinkoje, tokie dailininkai kaip Ilja Kabakovas, Dimitrijus Prigovas, Svetlana ir Igoris Kopystenskiai, Komaras ir Melamidas ar Borisas Michailovas savo ruožtu yra puiki reklama Rusijoje likusiems, bet daug Vakarų parodose dirbantiems kritikams bei kuratoriams. Praeityje drąsiai demonstravę solidarumą su buvusiais nepageidaujamais ir neklusniais meno radikalais, dabar jie sulaukia atsakomojo pastarųjų solidarumo.
Lietuvoje sovietiniais metais nonkonformizmas nepasireiškė tokiomis radikaliomis formomis kaip Rusijoje. Ryšius su Maskvos konceptualistais nuosekliai puoselėjo tik Vladimiras Tarasovas. Kitų susitikimų būta, tačiau gana atsitiktinių, trumpų, taip ir neišaugusių iki bendrų projektų. Kitaip klostėsi Maskvos ir Talino avangardistų santykiai. 1996 metais Estijos sostinėje net surengta retrospektyvinė paroda "Talinas–Maskva. 1956–1985“. Istorinę ekspoziciją papildė išsamiai šį reiškinį dokumentuojantys ir tyrinėjantys katalogai. Juris Sobolevas abipusę kūrybinę trauką prisimena taip: "Be abejo, buvo reakcija, dialogas vyko abiejų scenų nepriklausomybės rėmuose. Kiekviena jų buvo sudaryta iš suverenių asmenybių. Todėl sunku kalbėti apie tiesiogines įtakas, skolinimąsi ar imitacijas. Kiekvienas buvo "pats ūsuotas“ ir iš šių kontaktų pasisavino prasminę dalį, o ne formą“(1). Anot Leonhardo Lapino, "1960–1970 metais ant ašies Maskva–Talinas susiformavo dviejų pakopų sovietinio meno avangardo motoras, kurio jėgos centras ritmiškai pereidavo iš vienos dalies į kitą, šis motoras tempė sunkų krovinį - rūsiuose ir palėpėse gimstantį madingą meną, atstumtą, bet ištroškusį, pasiruošusį šuoliui "neramų žvėrį“(2).
Nekonformistiniai lietuvių dailininkai tokių ryšių Rytuose, o juo labiau tokiu lygiu, nebuvo užmezgę. Svarbesnis vaidmuo teko tiesei Vilnius–Ryga–Talinas. Tačiau neoficialiuoju Maskvos menu visada domėtasi. Bendra sovietinio laikotarpio patirtis, panašios problemos jam pasibaigus skatina ypatingai domėtis tuo, kas šiandieną vyksta šiuolaikiniame Maskvos mene ir kultūros politikoje.
Sovietiniais metais, o ypač šio laikotarpio pabaigoje, svarbių užsienio šiuolaikinės dailės parodų važiuodavome žiūrėti į Maskvą, tuo tarpu šiandien Vilniuje jų vyksta daug daugiau ir dažniau. Lietuvių dailė, ne ką mažiau nei rusų, pristatoma ir už šalies ribų. Šiandien pas mus daug geresnė šiuolaikinės dailės leidinių padėtis. Beveik visi didesni ar kokybiškesni leidiniai apie šiuolaikinę rusų dailę ir fotografiją išleisti užsienio šalyse. Tačiau valstybinė Rusijos kultūros politika turi didesnių pasiekimų kitose dailės skatinimo srityse. Pavyzdžiui, Maskvoje ir Peterburge muziejai ir kitos valstybės dotuojamos institucijos reguliariai įsigyja net ir pačių radikaliausių šiuolaikinio rusų meno kūrinių. Pas mus privačios galerijos daugiausia orientuojasi į klasikinio modernizmo tradicijas tęsiančią tapybą ir skulptūrą, o Maskvos "Aidan“, "Gelman“ galerijos - į radikalesnį meną. Tai, kas buvo eksponuota ŠMC parodoje "Maskvos laikas“, Rusijos sostinėje rodoma ne tik analogiškose Šiuolaikinio meno instituto erdvėse, bet ir privačiose galerijose bei meno mugėse.
Vilniuje pristatyta šiuolaikinio rusų meno kolekcija žiūrovui pirmiausia buvo įdomi dėl aktyvios ir kritiškos dailininkų reakcijos į praeitį ir nūdienos pasaulio reiškinius. "Maskvos laikas“ autoriams yra ne tik Rusijos, bet ir planetos laikas. Jų reakcija labiau provokuojanti, besiremianti faktais nei lietuvių menininkų. Šioje reakcijoje įžvelgiu ir daugiau humoro ar net cinizmo. Autoriai pasirenka ir stebėtojo iš šalies, ir kartu dalyvio poziciją, tačiau jiems vienodai svetimas ir intravertiškas užsidarymas savo išgyvenimų pasaulyje, ir racionalus dokumentiškumas. Reikšdami savo mintis jie nebijo pranašiško patoso, pavyzdžiui, Aleksandro Brodskio instaliacija "Koma“. Maskvos miesto maketas, maitinamas primityviomis lašelinėmis, yra savotiška Pompėjos žūties vizija. Tik miestas žuvo ne nuo ugnikalnio lavos, o nuo ekologinių, socialinių ar politinių katastrofų. Tai Maskvos, bet ir bet kurio kito megapolio, realios grėsmės ir psichologinių fobijų metafora. Antonas Olšvangas, savo kūriniuose pasitelkęs mėgėjiškas, autentiškas nežinomų autorių nuotraukas, preparuoja jas laboratorijose ir išdidina kaip autentiškų įvykių liudijimus. Jo interjeruose nėra veiksmo, bet kaukazietiškos buities detalės bei ginklai yra akivaizdi nuoroda į padėtį Šiaurės Kaukaze. Tyrinėjami įvykių vietų pėdsakai, nutylėjimo strategija emocionaliai kur kas įtaigesnė nei realistiniai žurnalistų reportažai. Anonimiškumas čia - priemonė pajusti grėsmės nuotaiką. Parodijuodami militaristinių scenų šlovę paveiksle "Įkvėpimas“, Vladimiras Dubosarskis ir Aleksandras Vinogradovas, kaip ir ankstesniuose savo kūriniuose, pasitelkia socrealistinių užsakomųjų epinių drobių stilistiką. Pseudopatriotizmas čia puolamas jo paties ginklais.
Prarastos imperijos nuolaužų tema - pagrindinė Valerijaus Košliakovo videoprojekte ir fotografijų instaliacijose. Su didžiuliu patosu jis fiksuoja naujųjų statybų griuvėsius. Kai belgas Wimas Delvoye siurrealistiškai juokauja, konstruodamas žmogaus virškinimo modelio mašiną, Aleksandras Ponomariovas, montuodamas aparatą "Visiškas žlugimas arba spjauti į viską“, primena žiūrovui pasenusius povandeninius laivus ir atomines elektrines, keliančias globalinės katastrofos grėsmę, su kuria, regis, visi jau apsiprato.
Aleksandras Šaburovas ir Viačeslavas Mizinas fotografijų serijoje "Dugne“, persirengę valkatomis, atrodo taip autentiškai, kad juos sunku atskirti nuo tikrų "bomžų“. Laikydami rankose reklaminius prašmatnių firmų maišelius jie pozuoja prie prabangių maisto ar kitokių prekių vitrinų, viskio reklamų, prašmatnaus automobilio ir šiukšlių konteinerių, kuriuose Maskvoje, kaip ir pas mus, rausiasi vis gausėjantys valkatų būriai. Tiesmukas dailininkų kūrinys nėra ciniškas, nes autoriai nebrėžia ribos tarp savęs ir savo socialiai pažeidžiamų herojų.
Sąmojis yra vienas iš socialinės analizės ginklų ir grupei "Radek“ bei jos atstovui Dimitrijui Gutovui (videodokumento serija "Demonstracija“). Maskvos centre, "Sodų žiede“ (Sodovoje kolco), jie įsimaišo į minią su absurdiškų reikalavimų ir šūkių plakatais (pvz., "Mikrobas - žudikas“) priversdami praeivius tapti demonstrantais. Taip taikliai atskleidžiamas manipuliavimo masėmis mechanizmas, tragikomiškas įvairių visuomeninių grupių nieko nekeičiančių viešų protestų beprasmiškumas. Tai puikiai žinome iš savo patirties.
Žaidybinis ir grotesko elementas kaip priemonė analizei dar platesniu spektru taikomas Vladimiro Jefimovo ir Aristarcho Černyševo serijoje "Genetinės gimnastikos“. Pasitelkdami fotografiją, video, animaciją ir kompiuterinę manipuliaciją, jie kuria genetinio klonavimo eksperimentų parodiją, daugindami ir kaitaliodami herojų kūno dalis paraleliai broilerių ir spalvotų plastmasinių gyvūnų bei vabzdžių mutacijomis.
Grupė AES griaudama stereotipus eina dar toliau nei 1996 m. skandalingą reakciją sukėlusiuose fotomontažuose, kur pateikė 2006-ųjų viziją: Reichstago, Kremliaus ir Gugenheimo muziejaus pastatai vainikuoti musulmonų mečečių kupolais ir minaretų bokštais. Provokuojančią simbolių priešpriešą koliaže jie keičia vaizdu, kur gyvi herojai perkeliami į paradoksalią situaciją. Riba tarp sceninės ir gyvenimo choreografijos pavojingai nyksta. Panaši tema gvildenama ir Igorio Makarevičiaus pilvoto pagyvenusio Pinokio (Buratino) fotografijų serijoje.
Meno ir menininko vaidmuo pramogų ieškančioje visuomenėje pastaruoju metu tapo Vitalijaus Komaro ir Aleksandro Melamido ironiškų ir sąmojingų sociologinių-meninių studijų objektu. Idealus įvairių šalių šiuolaikinis meno kūrinys pagal statistinio gyventojo pomėgius įkūnytas darbe "Bendradarbiavimas su gyvūnais“. Autoriai pateikia videoprojekcijas iš dramblių tapybos akademijos Tailande.
Rusų autoriai - dideli improvizacijos meistrai. Gal todėl daug dažniau nei mūsiškiai jie kuria po du ar daro kolektyvinį meną. Tačiau inscenizacijų teatrališkumas ir scenografiškas rekvizitų charakteris kai kurių kūryboje pernelyg tiesmukas. Pavyzdžiui, Sergejaus Šutovo instaliacijos "Abakas“ su spyruoklių pagalba ritmiškai maldai suklumpančios maldininkų figūros iš arti man asocijuojasi su keliaujančio cirko rekvizitais. Raufo Mamedovo akcionistinėse fotografijose, kuriose užfiksuoti ligoniai šizofrenikai, susiduriame ne tik su makabrišku žiaurumu, bet ir su patetišku saiko ir skonio praradimu.
Komplikuotų inscenizacijų fone parodoje "Maskvos laikas“ ypač gaivinančiai veikė nerežisuotų situacijų, susijusių su kasdienio gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais, atidus ir supratingas stebėjimas Liudmilos Gorlovos ir Olgos Černyševos kūriniuose. Liudmila Gorlova videofilme "Laiminga pabaiga“ žiūrovą tiesiog užkrečia jaunųjų ir jų svitos šėlsmu, o Olga Černyševa instaliacijoje "Sodas“ meistriškai sustabdo minios fragmentą. Fotografinę grafiško gamtos vaizdo ir abstraktaus ženklo jungtį upės tema pasirenka ir vienas Maskvos undergroundo klasikų ispanas Franciskas Infante. Dar lyriškesnis Vladimiras Kuprijanovas, reflektuojantis vaikystės atsiminimų fotografijas. Jis didina, apšviečia ir įrėmina fotografijas bei negatyvus, kad parodytų atminties reliatyvumą ir trapumą. Barbara Straka, daug sykių eksponavusi Kuprijanovo fotografijas, jas apibūdina taikliausiai: "Autentiškumas vietoj dokumentiškumo, tikroviškumas kaip priešprieša realizmui, individualizmas vietoj taško, mažos idilės vietoj didelių utopijų ir visuomeniniai anachronizmai vietoj ideologiškai forsuoto tikėjimo pažanga“(3). Kuprijanovo ciklai "13.08.1956“ ir "Numeriai“ fiksuoja pokario metų vaikystės praradimus ir skurdą, kurie virpa šviesoje kaip voratinklis, prarasdami skausmingą aštrumą ir alsuodami švelnia nostalgija.
Buvęs "Maskvos laikas“ blunka kaip šie prisiminimai, palikdamas dar neįveiktus pėdsakus, o apie naująjį "Maskvos laiką“ mes dar per mažai žinom.

_________________
(1) Juri Sobolev. Virtual Estonia and no less Moscow. In: Talinn Moskva, 1956–1985. Talinn Art Hall, 1996, p. 47.
(2) Leonhard Lapin. The Estonian Avant-garde Tradition - Russian Art Contacts. Ten pat, p. 206.
(3) Barbara Straka. Vladimir Kuprijanov. Dokumentarismus und Authenzität. In: Vladimir Kuprijanov. Photoarbeiten 1981–1995. Haus an Waldsee. Berlin, 1995, p. XLIX.

Į TURINĮ
ATGAL