dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Rimvydas Kepežinskas. LIFE festivalis
Plakatas, 62 x 88, 1995

Kęstutis Grigaliūnas. Fluxus popiežius Jurgis Mačiūnas
Plakatas, 32 x 43, 2000

Vincas Kisarauskas. Sekmadienis.
Drobė, aliejus, 100 x 120, 1985


Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė

Plakato dešimtmetis: komercijos link. Paskutiniojo dešimtmečio politiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai palietė ir meno procesus. Ypač veikė taikomosios dailės situaciją. Kadangi ši glaudžiai susijusi su užsakovo interesais, išgyveno sudėtingą laikotarpį, nes monopolinius valstybės užsakymus perėmė privačios, visuomeninės organizacijos bei individualūs asmenys. Plakato raida per dešimties metų laikotarpį atskleidžia šio dailės žanro dominuojančių kategorijų, funkcijų kaitą.
Iki 1990-ųjų egzistavo kelios teminės plakatų grupės: paprastai ideologizuotas, propagandinis, socialinis, pramoninis, kultūrinis plakatas. Gausiai kurta kultūriniams įvykiams - spektakliams, koncertams, festivaliams, sukaktims - skirtų plakatų. Šioje srityje daugiausia dirbo dailininkai grafikai. Naudojamos specifinės grafikos technikos - raižiniai, litografija, ofortas. Visai nedaug fotografijos, kiek daugiau koliažo principu atliktų darbų. Reikšmingas organizuojant plakato kompoziciją yra autorinis šriftas. Antroji devintojo dešimtmečio pusė - savotiškas plakato suklestėjimas. Atšilusi politinė atmosfera, permainų nuojauta lėmė teatro, kino, socialinio plakato, grįsto netikėtomis asociacijomis, motyvais, išsiskleidimą. 1990-aisiais vyko paskutinis Pabaltijo plakatistų konkursas.
Dešimtmečio pradžioje iškilo tautinis, politinis plakatas, turėjęs edukacinę funkciją, reflektavęs Lietuvos istorijos įvykius (Jokūbas Zovė, Valentinas Ajauskas, Gintaras Gesevičius). Tuo metu dailininkai imasi įvairių alternatyvios leidybos formų, atsiranda kseroksu dauginti, vienetiniai koliažiniai, nestandartinio formato plakatai. Plakato, kaip komunikacijos būdo, forma naudojama meno akcijoms.
Sparčiai vystosi komercinis-reklaminis plakatas, skirtas įpiršti prekes ir paslaugas. Jo meninė kokybė neretai priklauso nuo užsakovų reikalavimų, skonio bei vertybinių nuostatų. Anksčiau autonomiško kūrinio statusą turėjęs meninis plakatas tampa reklaminių agentūrų strategijos dalimi. Jis turi atspindėti bendrą reklaminę kryptį, stilių. Ši integracija artimesnė plačiai dizaino sričiai nei grafikai. Technologinių naujovių taikymas pagreitina kūrybos ir atlikimo procesą, be to, yra ekonomiškesnis ir lemia tradicinių plakato gamybos būdų nykimą. Populiarėja fotografuotas, kompiuteriu maketuojamas plakatas. Reklama ieško naujų raiškos būdų - didžiaformatė lauko reklama atima iš plakato dalį jo funkcijų. Meninis plakatas išlaiko savo pozicijas tik didelių kultūrinių renginių srityje. Dešimtajame dešimtmetyje plakatus kuria Rimvydas Kepežinskas, Mikalojus Povilas Vilutis, Kęstutis Grigaliūnas, Jonas Gudmonas, Juozas Galkus. Spektaklių afišas - Jokūbas Jacovskis, Milda Kairaitienė. Nedideliu tiražu leidžiami plakatai personalinėms parodoms (Valentinas Ajauskas). Dailininkai dalyvauja pasauliniuose plakato konkursuose, laimi prizines vietas. Vienas aktyviausių - Stasys Eidrigevičius, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje surengęs net dvi dideles personalines plakato parodas. Jauni plakato kūrėjai dažniausiai dirba dizaino firmose. Jų plakatai remiasi ne tik estetiniu spalvų ir formų paveikumu, bet ir reklamos principais. Kompiuterinis maketavimas sąlygoja kompozicijos bei šrifto išdėstymo pokyčius. Blėsta plakato, kaip individualaus, autonomiško taikomosios dailės kūrinio, samprata. Jis tampa komercine priemone, turinčia būti paveikia ir "atpirkti“ investicijas į didelį tiražą. Kūrybingumas ir meniškumas tėra instrumentas, bet ne plakato tikslas.

Rima Povilonytė

Lietuvos skulptoriai tarptautinių simpoziumų dalyviai. Siekis "išeiti į pasaulį“ tapo vienu dažniausių šiandieninės lietuvių kultūros leitmotyvų, kai po nepriklausomybės atkūrimo aktyviai imtasi plėsti tarptautinius ryšius. Vietinio meno pristatymas svetur - tai visų pirma bandymas išsiaiškinti savo pačių kūrybinių pasiekimų koordinates plačioje meno geografijoje. Tapytojai tradiciškai labiau linkę dalyvauti tarptautiniuose pleneruose, grafikai - bienalėse, trienalėse, tuo tarpu skulptoriai paprastai darbuojasi vasaros metu vykstančiuose simpoziumuose. Dažniausiai vykstama į Vakarų šalis, nors lietuvių dailininkų būta ir kai kuriose "egzotiškose“ pasaulio vietose. Išvykas paskatina daug motyvų - nuo šviežiai atrastų kūrybinės realizacijos galimybių, siekio pakeliauti po nepažįstamas šalis iki gana pragmatiško noro užsidirbti.
Tarptautinis medžio, kiek rečiau akmens simpoziumo "žanras“ yra itin specifinė šiandienos meno šaka, akivaizdžiai besiskirianti nuo monumentalistikos. Juk simpoziumai savotiškai siejasi su skubos bei produktyvumo amžiumi, kartu sugestijuoja ir naujo tipo kolektyvinę veiklą, nes trumpam laikotarpiui suburtose įvairių šalių menininkų bendruomenėse neretai užsimezga naujos pažintys, asmeniniai ryšiai. Profesionaliąją vakarietišką turizmo industriją paprastai lydintys skulptūros meno renginiai netgi primena iš pažiūros "lengvo“ pobūdžio veiklą (nors lengvumo įspūdis apgaulingas jau vien todėl, kad būtent karštų ir dažniausiai itin intensyvių vasaros simpoziumų metu skulptoriai paprastai išlieja daugiausia prakaito). Simpoziumai, kuriuose naudojamos tradicinės skulptūros medžiagos, dažniau vyksta miestuose ir yra globojami miesto tarybų, municipalitetų, rekreacines zonas plečiančių (ir kartu - dekoratyviąją meno funkciją puoselėjančių) turizmo agentūrų. Netradicinių medžiagų renginiai dažniau vyksta ne urbanistiniame peizaže (pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose) ir paprastai reflektuoja specifinės vietos, žemės meno ir kitokio šiuolaikinio meno problematiką.
Mąstant labiau filosofiškai, pavojingas gali pasirodyti noras parodoje matomus simpoziumų darbus traktuoti kaip lietuvių dailės "atspindžius“ svetur. Visų pirma todėl, kad, skirtingai nei Lietuvoje sukurti kūriniai (mobilūs po parodas keliaujantys kitų dailės sričių - tapybos, grafikos - eksponatai), skulptūros simpoziumų darbai paprastai priklauso užsienio šalims. Juk jie net nėra skirti lietuviškai publikai, o jei kas iš "savųjų“ darbus ir pamato, tai greičiau atsitiktinumo dėka. Todėl "Nežinomos XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailės“ projekto kontekste tarptautinių skulptūros simpoziumų paroda iš tiesų intriguoja ir išsiskiria visų pirma tuo, jog tik nuotraukose užfiksuoti darbai "nežinomi“ liko ne dėl subjektyvaus mūsų pačių aplaidumo, bet dėl a priori numatytų objektyvių aplinkybių. Šios laiko ir vietos požiūriu be galo margos ekspozicijos akivaizdoje sunku būtų kalbėti apie kokį nors vienijantį "vietinės mokyklos“ charakterį ar kitus, ankstesniais dešimtmečiais įprastus ir saugius vertinimo kriterijus. Kolekcija iš tiesų tampa savotiška "fikcine“ mozaika, virtualia ekspozicija pačia tikriausia šio žodžio prasme. Mat parodoje eksponuojamos netgi ne pačių autorių darytos itin nevienodo formato ir kokybės nuotraukos ar savotišką betarpiško suvokimo įspūdį galintys sustiprinti eskizai, piešiniai, brėžiniai, bet kserokso dėka "objektyvizuoti“ atvaizdų atvaizdai. Tai atlieka ne tiek "užkonservavimo“, išsaugojimo funkcijas, bet pabrėžia gyvo dabarties vyksmo pobūdį. Idealistinis noras reprezentuoti mažos tautos meną užsienyje čia tampa kone utopiniu siekiu. Juk įdomu, ar galima būtų tikėtis dar vienos panašios, vis labiau išsklidusią ir neapčiuopiamą tarptautinių renginių geografiją fiksuojančios ekspozicijos? Ir kiek tokią vietinių autorių darbų reprodukcijų kolekciją vis dar drąsiai įvardintume "lietuvišku“ menu ? Taigi neegzistuojančios Nacionalinės galerijos kontekste šis renginys tampa ne tik maksimaliai retoriškas, bet ir atskleidžia realų šiandienos skulptūros meno būvį.

Skaidra Trilupaitytė

Gintaro sugrįžimas. XX a. pabaigoje gintaras nebeteko savo svarbos. Dėl savo, kaip tautinio Lietuvos ir lietuviškumo simbolio, įvaizdžio bei masinės produkcijos dirbinių, keletą dešimtmečių identifikuotų su gintaro menu, jis išnyko iš profesionalių menininkų interesų lauko.
Tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje atsiranda noras grąžinti gintarui "gerą vardą“, sukurti iš jo meniškai vertingų kūrinių. Taigi, viena vertus, reakcija į užplūdusią kičinę-suvenyrinę produkciją, kita vertus - mecenatiška Virginijos ir Kazimiero Mizgirių veikla lėmė, kad gintaras grįžtų į profesionaliąją kūrybą.
Sunku gintaro kūrinius vadinti "nežinomais“: dėl medžiagos brangumo autoriai nekuria dirbinių iš gintaro savo malonumui. Jie kuriami tikintis jei ne parduoti muziejui, kolekcininkui ar kitam pirkėjui, tai bent dalyvauti konkurse ar teminėje parodoje. Todėl visi kūriniai, eksponuojami LDS Taikomosios dailės galerijoje, jau buvę pristatyti parodose ir priklauso arba patiems autoriams, arba yra V. ir K. Mizgirių lietuviško gintaro kūrinių kolekcijos dalis.
Dešimt metų - per trumpas laiko tarpas, kad būtų įmanoma suskirstyti menininkus, dirbančius su gintaru, pagal kartų tendencijas arba išryškinti požiūrių dinamiką. Vis dėlto šiuolaikiniame lietuvių gintaro mene egzistuoja dvi pagrindinės kryptys, kuriomis remiantis ir formuojama ekspozicija: intuityvioji, intencinė tendencija, kai stengiamasi įsiklausyti į paties gintaro "reikalavimus“, išryškinti jo natūralų grožį. Šiai krypčiai ryškiausiai atstovauja Birutė Stulgaitė, panašiais principais vadovaujamasi ir kai kuriuose Solveigos Krivičienės, Ąžuolo Vaitukaičio, Laimutės Kėrienės, Danguolės Baravykienės darbuose.
Antrąją tendenciją galima būtų apibūdinti kaip postmodernizmo stilistikos dominavimą, kai gintaras tėra tik medžiaga menininko sumanymams įgyvendinti. Šios krypties autoriai sąmoningai stengiasi atsiriboti nuo gintaro įvaizdyje sukauptų simbolių naštos, nuo išankstinių nuostatų gintaro atžvilgiu ir kurti naują gintaro pavidalą, jį traktuojant sekuliarizuotai, ironiškai, žaidybiškai arba poetiškai. Vienas svarbiausių postmodernaus gintaro pavidalo kūrėjų - Sigitas Virpilaitis, popmeno ir fluxus elementų galima rasti Žilvino Bautrėno, Redo Diržio, Alfredo Šaulio, Solveigos Krivičienės, Mindaugo Šimkevičiaus, Algio Mikučio kūryboje. Savotiškam "lyriniam postmodernizmui“ atstovauja Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė, Eimantas Ludavičius, Vaidilutė Vidugirytė ir Jonas Balčiūnas bei Indrė Diržienė. Šių autorių kūriniai savo ruožtu atitinka objekto ir papuošalo kategorijas, nes gintaras dėl savo specifikos yra dėkinga medžiaga ne tik juvelyriniams papuošalams, bet ir skulptūriniams objektams. Tuo tarpu lietuvių kultūroje suformuotas gintaro mitas leidžia su ironija atsiriboti nuo šio "lietuvybės įsikūnijimo“ kuriant konceptualius kūrinius, kur labiau naudojamas ne pats gintaras, o jo įvaizdis.
Taigi ekspozicijoje sąmoningai atsiribojama nuo liaudies meistrų ir kombinatų produkcijos, gintarinio kičo, kuris visiems taip gerai žinomas. Profesionalių menininkų sukurtas postmodernus gintaro pavidalas regimas epizodiškai, todėl būtent tokie kūriniai ir sudarys planuojamą parodą.

Jurgita Ludavičienė

Natiurmorto retrospektyva. Susiklostė paradoksali situacija, kad natiurmortas, pats demokratiškiausias žanras, tapo retu parodų svečiu. Tai keista situacija, nes natiurmortas tapomas ir jauno dailininko ieškojimams, ir patyrusio meistro pasiekimams įtvirtinti.
Žmogaus aplinka, daiktai byloja apie jį taip pat iškalbingai, kaip ir portretas. Natiurmorto žanras XX a. Europos dailėje užima išskirtinę vietą. Didieji menininkai, tapydami "batus“, "saulėgrąžas“, "obuolius“, "muzikos instrumentus“, "žuvis“, "skerdieną“ ar brandžias skulptūras ir t.t., sukūrė šedevrus, meno lobyno perlus. Lietuvoje natiurmortai ypač išpopuliarėjo XX a. pradžioje. Visą XX a. šis žanras nestokojo menininkų dėmesio. Daugumos tapytojų kūrybos bagaže yra natiurmortų. Yra tapytojų, kuriems šis žanras - pagrindinis raiškos būdas. Daiktų vaizdavimas - būties ir buities, plastikos ir estetikos sintezė. Natiurmorto žanras dėkingas plastinės kalbos tobulinimui, eksperimentams. Šių dienų visuomenei materialėjant parodų salėse mažėja paveikslų, vaizduojančių daiktus. Paskutinįjį XX a. dešimtmetį buvo surengtos kelios ("Arkos“ galerijoje, "Lietuvos aido“ galerijoje) kamerinės natiurmorto parodos.
Parodos tikslas - parodyti tradicinį žanrą - XX a. pabaigos natiurmortus. Paroda yra tik įžanga į platesnio konteksto projektą. XX a. nacionalinės galerijos kolekcija neįsivaizduojama be natiurmorto žanro. Sunku parodą pavadinti apžvalgine, aprėpiančia visą laikotarpio dailininkų kūrybą, nes ir organizatoriai irgi jau ne viską žino…

Algimantas Biguzas, Gintaras Palemonas Janonis

Į TURINĮ
ATGAL