dailė 2002/1
Į TURINĮ
ATGAL

Rimantas Dūda. Jaano Kaplinskio knygos įrišimas, 2000

Rimantas Dūda. Michelio Foucault "Seksualumo istorijos“ įrišimas Oda, 22 x 15, 2000

Aušra Petroškienė. Knygos įrišimas
Oda, akrilas, aklasis spaudas, 22 x 23, 1990

Aušra Vaitiekūnaitė. Michelio Foucault "Seksualumo istorijos“ įrišimas
Oda, anilinas, varis, žalvaris, aklasis spaudas, 25 x 14,3, 2000

Žimantė Žindulienė. Dienoraščiai "Gyvenimo kontrastai“.
Oda, inkrustacija, 29,6 x 15,5, 1999


Odinis knygos rūbas

Roma Survilienė

Žodžių junginys knygos menas asocijuojasi su knygos grafika, iliustracijomis arba autorine dailininko knyga. Sparti informacinių technologijų raida ir virtualėjanti bei vizualėjanti realybė provokuoja svarstymus ne tik apie knygos ateitį, bet ir apie meninį knygos fenomeną. Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį tokie apmąstymai įgavo aiškesnius kontūrus - Lietuvoje susiformavo naujas meno reiškinys autorinė knyga arba dailininko knyga. Pirmoji dailininko knygos paroda Lietuvoje įvyko 1991-aisiais, 1997 metais Vilniuje buvo surengta I tarptautinė dailininko knygos trienalė, o 2000-aisiais II tarptautinė dailininko knygos trienalė (Dailė’ 2000/2).
Rašyti apie knygos meną paskatino III tarptautinis meninės knygrišybos simpoziumas ir paroda, surengti Vilniuje 2001 metų pabaigoje. Septintojo–devintojo XX a. dešimtmečio meninės knygrišybos darbai - svečių knygos ir dienoraščiai, susiūti iš tuščių baltų lapų, šalia odinių dėžučių komplektų, dėklų ir rankinių respublikinėse, apžvalginėse taikomosios dekoratyvinės dailės parodose pasimesdavo tarp gausybės eksponatų. Dešimtojo dešimtmečio taikomosios dailės parodose ėmė dominuoti dekoratyvinė odos plastika, odiniai pano, paveikslai-kompozicijos, daugiau ar mažiau funkcionalūs daiktai, o susidomėjimas meniškai įrišta knyga sumažėjo. Ši sritis atgimė tik dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Pirmąją meninės knygrišybos parodą, siekdama skatinti knygos kultūrą Lietuvoje, 1997 metais organizavo leidykla "Baltos lankos“. Po šios parodos-konkurso, kur pirmąją vietą laimėjo odininkas Rimantas Dūda, įvyko ir pirmasis įrištų knygų aukcionas. 1998 metais Kauno odininkių grupė - Lolita Kreivaitienė, R. Dzimidavičiūtė, Ramunė Toliušytė ir Relita Mažuolytė Kauno rajoniniame archyve surengė meninės knygrišybos parodą, skirtą profesionalios knygrišybos pradininko Tado Lomsargio jubiliejui. I tarptautinis meninės knygrišybos simpoziumas "Knyga“ Vilniuje įvyko tik 1999-aisiais.
Apie terminą ir specifiką. Žodis meninė pabrėžia knygos įrišimo ir viršelio dekoravimo būdo vientisumą, kūrybiškumą, originalumą, unikalumą bei skiria ją nuo pramoninės ir amatininkiškos knygrišybos (jei meninė kokybė nepasiekiama, derėtų sakyti - rankų darbo įrišimas). Nežinančiam knygrišybos techninių įmantrybių, meniškai įrištos knygos gali pasirodyti tik kaip gražių viršelių menas. Tuo tarpu profesionalai linkę didesnę svarbą teikti būtent įrišimui - knygos "griaučiams“, struktūrai, suteikiančiai kūriniui gyvybę ir judėjimą (pasak Estijos odininkų sąjungos prezidentės Maarjos Undusk, knygos viršelis ir lapai turi skleistis lengvai kaip paukščio sparnai).
Autorinės dailininko knygos kūrėjus inspiruoja kultūros ir žmogiškos būties tekstualumo idėja, įgyvendinama įvairiomis grafikos, tapybos, skulptūros, keramikos, tekstilės technikomis ir panaudojant įvairias medžiagas, paklūstant tik savo pasaulėjautos, patirties, išgyvenimų diktatui. Šiuolaikinė meninė knygrišyba nėra visai laisva kūrybos sritis. Jos pamatas - tradicija ir amato meistrystė. Medžiagiškasis pavidalas knygrišyboje neatsiejamas ir nuo knygos kaip simbolinės vertybės sampratos. Tai nuo seno aktualu bibliofilams - Charles’is Nodier novelėje "Bibliomanas“ (1831) aprašo "Paryžiaus bibliomanų epidemiją, savotišką karštinę (typhus des bibliomanes), kurią gali sukelti ypatingo, gražiai įrišto knygos egzemplioriaus paieškos bukinistų knygynėliuose“(1). Deja, Lietuvoje vangiai formuojasi meno rinka, o materiali kūrinio vertė priklauso nuo socialinių ir ekonominių aplinkybių diktato. Kokybiškai ir prabangiai įrišta knyga Italijoje ar Vokietijoje kainuoja tiek, kiek dažnas lietuvis sumoka už ne visai naują automobilį. Kam reikalinga tokia knyga Lietuvoje?
Apie tradiciją. Knygrišybos istorija beveik tokia pat sena, kaip ir pačios knygos kelias. Rankraštinių knygų įrišimo pradžia siekia I ir II mūsų eros amžių sandūrą. Ilgainiui knygos įrišimo techninė pusė tobulėjo, o meniškoji - sudėtingėjo, dekoratyvėjo. Retoms ir išskirtinėms knygoms buvo naudojamos brangios medžiagos - metalo, dramblio kaulo reljefinės detalės, emalio plaketės, brangakmenių inkrustacijos, sidabriniai ažūriniai apkaustai. Nuo ankstyvųjų viduramžių populiaria įrišimo medžiaga tapo oda. Atsiradus spausdintoms knygoms, jų įrišimas tapo paprastesnis, prasidėjo knygrišybos amato ir meno diferenciacija. XIX amžiuje ypač išryškėjo skirtumas tarp meninės ir pramoninės knygrišybos. Beužgęstančią knygrišybos, kaip ir daugelio kitų amatų, tradiciją atgaivino Anglijos "Arts and Crafts“ judėjimas ir jo lyderis Williamas Morrisas. Po Pirmojo pasaulinio karo meninės knygrišybos plėtotei daug nusipelnė Prancūzijos menininkai ir amatininkai. Ir šiandien šios srities lyderiai - Anglija, Prancūzija ir Vokietija, kuriose knygrišyba turi ilgaamžes tradicijas.
Mūsų šalies knygrišybos istorijos pradžia siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus (XIV–XV a.). XVI amžiaus pabaigoje čia pradėjo veikti knygrišių cechas. Garsus Lietuvos knygrišys Jokūbas Morkūnas šio amato paslapčių mokė ir savus, ir net Krokuvos knygrišius. Lietuvių meistrai tuo metu dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje. Senosios knygrišybos istorija atskleista E. Laucevičiaus veikale "XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose“(
2). Profesionaliosios knygrišybos pradžia Nepriklausomoje Lietuvoje siejama su viena asmenybe - pirmasis ir vienintelis tarpukario Lietuvos meninės knygrišybos profesionalas Tadas Lomsargis mokslus baigė Prahoje. Reikšmingų įvykių nedaug: 1933 metais Kaune veikusi XXVII knygos mėgėjų draugija surengė pirmąją lietuvių meninės knygos parodą, 1938 m. gruodžio mėnesį surengtoje IV rudens dailės parodoje, skirtoje Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui paminėti, didžiausia naujovė buvo meniniai knygų įrišimai, o 1939 metais į pasaulinę parodą Niujorke buvo išsiųstos trys T. Lomsargio įrištos knygos. Tačiau jau 1940-aisiais meninę knygą puoselėjusi XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su kitomis sovietų valdžiai įtartinomis organizacijomis buvo uždaryta(3), o 1942 metais T. Lomsargis tragiškai žuvo.
Pokario metais lietuviams vėl teko mokytis svetur, nes Sovietų Sąjungoje meninio odos apdirbimo specialistus rengė vienintelis Talino dailės institutas, įsteigtas 1944 metais. Pirmieji Lietuvos menininkai Estijos mokyklą baigė septintojo dešimtmečio viduryje.
Apie problemas. Šiandien Lietuvoje nėra aukštosios mokyklos, rengiančios meninės odos ir knygrišybos profesionalus. Aktyvi menininkų pozicija dar nesulaukia paramos - 1998 metais iniciatyvinė odininkų grupė parengė odos specialybės mokymo programą ir ne kartą mynė Vilniaus dailės akademijos slenkstį. Buvo svarstoma, kad šią specialybę reikėtų steigti Dizaino katedroje, tačiau konkretūs sprendimai nepriimti dėl lėšų stygiaus. 2001 metais surengtas parodų ciklas "Dailioji oda Lietuvoje“, demonstruotas Lietuvos Respublikos Seime, Taikomosios dailės galerijoje, Klaipėdos dailės parodų rūmuose (kuratorė Dalia Marija Šaulauskaitė) ir Lietuvos Respublikos Prezidentūroje (rengė Rimantas Dūda), siekė atkreipti ir visuomenės, ir politikų dėmesį į šio žanro kūrybinį potencialą ir perspektyvas.
Nykstant ir pinantis žanrų riboms, knygrišybos amato praktika ir patirtis tampa aktuali ir grafikams, ir autorinės dailininko knygos kūrėjams. Taigi, nelaukiant valstybinių ar institucinių sprendimų, perspektyvesnis kelias knygrišybos plėtotei galėtų būti asmeninės kūrėjų iniciatyvos - visame pasaulyje veikia privačios mokyklos, studijos, rengiami kursai, t.y. pripažintų knygrišių dirbtuvės funkcionuoja kaip mokyklos.
Apie kaimynus estus. Estijoje, kur mokėsi ir dauguma šiandien žinomų Lietuvos meninės odos dailininkų, meninė knygrišyba šiuo metu išgyvena atgimimą. Per pastaruosius metus knygrišių skaičius gerokai išaugo - Estijos meno akademiją baigė būrys jaunų dailininkų, į meninės knygrišybos veiklą įsitraukė knygų restauratoriai.
1996 metais įkurta Estijos knygrišių asociacija siekia saugoti ir plėtoti šią retą bei unikalią meno sritį. 1990-aisiais čia surengta pirmoji tarptautinė knygrišybos paroda, o nuo 1995-ųjų vyksta tarptautinės meninės knygrišybos ir kaligrafijos parodos "Scripta manent“. 2000 metų rugsėjo–spalio mėnesį vykusioje antrojoje "Scripta manent“ parodoje dalyvavo 111 autorių iš 18 šalių. Dalyvių iš pačios Estijos skaičius parodoje buvo išties įspūdingas - 56 menininkai. Tai patvirtina Estijos knygrišybos mokyklos gyvybingumą.
Apie simpoziumus ir knygrišybą Lietuvoje. I tarptautinis meninės knygrišybos simpoziumas "Knyga“ Vilniuje įvyko tik 1999 metais (palyginkime - pirmasis tarptautinis keramikų simpoziumas 1971 m.). Dalyvavo jame beveik visi Lietuvoje dirbantys odininkai ir trys svečiai - Ieva Skrivere iš Latvijos, Joanna Stokowska iš Lenkijos ir Jeof Boyd iš Anglijos. Ir tik 2001 metais, trečiojo simpoziumo parodoje, buvo plačiai pristatyta šiuolaikinė meninė knygrišyba - pamatėme ne tik Lietuvos ir kaimyninių Estijos bei Latvijos atstovus, bet ir Prancūzijos, Italijos, Norvegijos, Suomijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Japonijos, Kanados ir Čilės menininkų įrištas knygas. Renginys sulaukė itin daug užsienio šalių dalyvių, jų buvo 32. Lietuvai atstovavo 28 dalyviai - beveik visi meninės odos dailininkai ir knygų restauratoriai. 60 menininkų iš 13 pasaulio šalių - skaičius nemažas, kadangi šio meno žanro puoselėtojų pasaulyje nėra daug, ir čia neapsieinama be atsargaus žvilgsnio į nepažįstamus ir nepripažintus. Prireikė trejų metų organizacinio darbo, asmeninių pažinčių ir kvietimų, kad Lietuvos publikai būtų pristatyti pasaulinėse parodose dalyvaujantys meistrai. Pasak simpoziumo organizatorės Aušros Petroškienės, pirmųjų dviejų simpoziumų pagrindinis tikslas buvo suburti visus meninio knygos įrišimo žanrą puoselėjančius Lietuvos odininkus, o kai kuriems prisiminti šio amato technines subtilybes. Trečiasis simpoziumas turėjo daug didesnius užmojus - prisiminti Lietuvos knygrišybos ištakas, profesionaliosios knygrišybos pradžią, raidą bei įvertinti dabartinę mūsų knygrišybos būklę. Tam buvo skirta simpoziumo programa - paskaitos, ekskursijos, knygrišių klubo vakarai, aplankyta Vilniaus universiteto biblioteka, Mokslų akademijos restauracijos skyrius, apžiūrėta unikali K. Varnelio knygų kolekcija.
Pirmą kartą parodoje eksponuojamus darbus vertino tarptautinė komisija. Lyginti darbus nebuvo sunku ir eiliniam žiūrovui - visi dalyviai įrišo Rūtos Guzevičiūtės knygą "Europos kostiumo tūkstantmetis“. Paralelė tarp žmogaus drabužio ir knygos apdaro sulaukė įvairių interpretacijų, kartais net pernelyg literatūriškų. Lietuvių knygrišyboje akcentuojamas viršelio meniškumas - odos dekoravimo technikų išmanymas leidžia pasitelkti originalius ir profesionalius sprendimus, tačiau įrišimo būdų įvairovė nėra didelė.
Šiuolaikinėje meninėje knygrišyboje senoji tradicinė knygos apdaro paskirtis - saugoti ir aukštinti rašytinį žodį - lieka daugiau simbolinė. Taigi svarbiausias siekis - sukurti įtaigią plastinę kalbą. Tado Lomsargio mintys, išsakytos daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų, aktualios ir šiandien: "Įrišimas, kuriame pasiekta tobula formų ir spalvų harmonija, gali mums reikšti garsus, iš knygos kylančius. Seni įrišimai atrodo lyg nebyliai, kurie nežino, ką gaubia… O modernus įrišimas yra teksto tarnyboje ir sako mums, kad jis nori tą tekstą suprasti ir tą supratimą perduoti kitiems“.
Apie vietą menų struktūroje. Šiuolaikinė meninė knygrišyba yra taikomosios dailės žanras, liekantis nuošaly nuo magistralinių šiuolaikinės dailės kelių. Tai reta ir unikali dailės sritis, išlaikanti seną amato tradiciją ir kartu siekianti reflektuoti šiuolaikinį gyvenimą ir tekstą. Pastaruoju metu meninė knyga, kaip individualumo ir kūrybiškumo išraiška, sulaukia vis daugiau dėmesio. Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Amerikoje, Japonijoje veikia knygrišių asociacijos, klubai, mokyklos, studijos. Nuo 1988 metų vyksta pasauliniai meninės knygrišybos forumai, Prancūzijoje nuo 1991-ųjų rengiamos tarptautinės knygrišybos bienalės sutraukia vis daugiau profesionalų ir mėgėjų. 2001-aisiais šeštojoje St-Jean-de-Luz bienalėje dalyvavo 671 knygrišys, Lietuvai atstovavo Rimantas Dūda, Aušra Petroškienė, Ramunė Toliušytė, Rūta Zaturskienė ir Žimantė Žindulienė.
Jei meninės knygrišybos simpoziumų tradicija Vilniuje nenutrūks, turėsime galimybę pamatyti viso pasaulio ir savų knygrišių darbus, o Lietuvos meninis žemėlapis bus įdomesnis.

_________
1 E. Naujokaitienė, "Knygos įvaizdis Europos literatūriniuose kontekstuose“, Krantai, 1998, Nr. 1, p. 62.
2 Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salėje veikia knygos istorijos ekspozicija.
3 Tadas Lomsargis. Vilnius, 1995, p. 34.

Į TURINĮ
ATGAL