dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL


Apie šiuolaikinio meno forumą
Kas lemia meninės kūrybos savitumo devalvaciją

Valdas Jaskūnas

Į klausimą, kokios priežastys lemia pastaruoju metu gana aiškiai pastebimą meninės kalbos autentiškumo ir menininkų kūrybinio savitumo krizę, peršasi gana tiesmukas atsakymas: tai diktuoja meno rinka, sparčiai besiorientuojanti į masinės kultūros erdvę ir priversta tenkinti vis mažiau išrankų meno snobų skonį. Tačiau tokiai prielaidai bene labiausiai turėtų prieštarauti šiuolaikinio konceptualiojo meno kūrėjai, kurių veikla iš principo yra nukreipta šokiruoti snobus radikaliausio antimeno atmainomis, kurių vartoti jie neįstengia (programinės tokio meno parodos Lietuvoje paprastai vyksta Šiuolaikinio meno centre).
Tokia išeitinė hipotezė verstų manyti, kad šiuolaikinis konceptualusis menas atlieka savotišką socialinės kritikos funkciją, o menininkų kūrybiniam autentiškumui didžiausios įtakos turi socialinių procesų analizė ir kultūrinėmis tampančių normų pervertinimas. Vis dėlto, atidžiau pažvelgę į pastarųjų metų parodų turinį, vargiai aptiksime kuo nors įsimintinesnę socialinę problematiką, kad žiūrovas galėtų įvertinti socialaus meninio mąstymo rezultatus. Natūraliai kyla klausimas: kas sąlygoja šiuolaikinių dailininkų meninį identitetą ir apie kokį jo praradimą dailės kritikui verta kalbėti? Galiausiai, ar patys dailininkai pritartų tokios problemos kėlimui, ar tai tik nepagrįsta kritiko prielaida? Tam, kad pastarajai prielaidai pritartume ar ją atmestume, pirmiausia reikėtų pamėginti apžvelgti šiuolaikinio meno socialumo trajektorijas ir pačių menininkų socialinį sąmoningumą.
Manyčiau, kad problema aktuali jau vien todėl, kad skatina polemiką su tokiu dailės parodų lankytoju, kuris yra įsitikinęs, jog Lietuvos parodų salėse galima pamatyti pakankamai įvairių ir ne mažiau netikėtų (ne tik siauram bičiulių rateliui, bet ir kiekvienam žiūrovui) meno kūrinių, atspindinčių nūdienos gyvenimo ypatybes.
Manęs toks požiūris neįtikina dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, kad savitas meninis kalbėjimas nėra vien technikos priemonių sąlygota plastinė raiška, nors su ja ir būtų mėginama dalyvauti šiuolaikinės mass media vizualiniuose metanaratyvuose. Drįsčiau teigti, jog daug svarbesnė socialinės meno kalbos išraiška yra paties menininko pozicija, kurią byloja jo kūrinys. Paradoksalu, tačiau pastaraisiais metais socialinė, kultūrinė ir kitokia meninė refleksija Lietuvoje dažniausiai yra importuojama prekė, tuo tarpu vietiniai menininkai nesiliauja stebinti tuo, kas galbūt prieš dešimtmetį dar kėlė nuostabą, tačiau dabar jau paženklinta tam tikro beviltiškumo žyme.
Paskatų atsirasti socialinei refleksijai dailėje būta ne vienos. Turbūt daugelis prisimena, kaip maždaug prieš penketą metų, neabejotinai parodos "Documenta 10“ paveikti, keletas jaunų kuratorių inicijavo tuo metu gana naują dalyką – parodos rėmuose analizuoti vieną ar kitą problemą, kuri jaudintų ne tik pačius kūrėjus, eksponuojančius savo kūrinius, bet ir susilauktų platesnio visuomenės nuomonių rezonanso. Tačiau šis sumanymas, aiškiai nukreiptas prieš provincialų lietuviškosios meninės kultūros inertiškumą ir siekiantis sukurti savotiškus šiuolaikinės dailės "traukos taškus“, kurie masina iki šiol, tik dabar pasitelkiant europietiškas pajėgas, dėl vienų ar kitų priežasčių neįgavo pozityvesnės kultūrinės refleksijos bruožų.
Pagrindinė minėtų projektų nesėkmės priežastis, manyčiau, yra ta, kad visą problemos pristatymo krūvį kuratoriai prisiėmė sau, menininkus su jų darbais nustumdami net ne į antrą, bet į dar tolesnę vietą. Iš esmės arogantišką šių parodų organizatorių laikyseną liudijo ne tik kiekvienam atėjusiam į parodų centrą įteikiama kuratorių rašliavos krūva, bet ir projekto koncepciją pristatantys pokalbiai spaudoje. Jeigu tai būtų buvęs tik konceptualiai nusiteikusių organizatorių akibrokštas, kuris ir yra pagrindinė projekto idėja bei mintis, būtų galima priimti jį kaip pokštą. Tačiau šio akibrokšto tarpininkais tapo dažnai nieko bendra su tuo neturintys menininkai, priversti lygiuotis į tariamą konceptualumą ir neapibrėžtą parodos idėją. Nesiimu spręsti, ar šią situaciją provokavo arogantiška kuratorystė, ar dailininkų nenoras dalyvauti bendrame sumanyme, tačiau apskritai tai liudijo gana tipišką Lietuvos kultūros situaciją, kai dailininkai liguistai gina savo kūrinio autonomiškumą, o kuratoriai vykdo projektus be aiškios idėjos, neva tuo skatindami žiūrovų kritinį mąstymą.
Jeigu pritartume minčiai, kad nūdienos žiūrovą menas vis dar domina tik kaip savita ir netikėta menininko saviraiška, ką ilgą laiką kaip savo veiklos kryptį deklaravo ŠMC šūkiu "Aš esu menininkas, aš save myliu“, galbūt tada iš tiesų meninės tapatybės klausimas netektų prasmės. Bet daugelio kritikų konstatuojamas dailininkų meninio braižo ir mąstymo suvienodėjimas tik patvirtina, jog pačių menininkų daugiau netenkina tokie saviraiškos būdai, kad jie labiau linkę taikstytis su masinės kultūros ir meno rinkos diktuojamomis sąlygomis. Niekas nepaneigs, jog šios tendencijos yra gana įtakingos ir meninės kultūros transformacijos posovietiniu laikotarpiu turėjo lemiamos reikšmės jų sklaidai. Tačiau pripažinkim, kad nė viena jų neatlieka socialinės meno funkcijos reflektuoti kultūroje kylančias problemas, kurios tiesiogiai lemia tiek plačiai adoruojamą menininkų socialumą, tiek ir meno vartotojų aspiracijas.
Tiems menininkams ir teoretikams, kuriems socialaus meno idėjos asocijuojasi su meninės rezistencijos arba jos priešybės – ideologinio angažuotumo pozicijomis, galėčiau tik pasiūlyti atidžiau įsižiūrėti į parodų sales užplūdusį įsivaizduojamo postmodernizmo apologetų meną, kuris tapo iki pašaknų sociologizuotas arba kurį jie beviltiškai trokšta pasivyti, slapta adoruoja, nors atvirai kritikuoja kaip medijos vizualinį metanaratyvą, įgavusį tiesiog mitinių bruožų. Tikrai paradoksalu, kad meninės, neretai pretenduojančios būti ir elitine, kultūros centrai, kurdami savo veiklą pagrindžiančias koncepcijas ir formuodami suvokimą apie jų misiją šiuolaikinėje visuomenėje, tiesiog nesugeba suprasti, jog žiniasklaidos ir medijos vizualiniais metanaratyvais mėgindami kritikuoti pastarųjų palaikomą masinę kultūrą, ne tik devalvuoja pačią meninę kalbą, bet ir nesukuria jai net menkiausios atsvaros, kuri galėtų pretenduoti į savo laikmečio keliamų problemų refleksiją ar bent ugdytų pastabumą joms. O juk ne dėl ko kito, o būtent dėl socialinės ir intelektualinės kritikos projektų autoriais kviečiami užsienio kuratoriai, kuriems čia niekas netrukdo tiesiog simuliuoti nūdienos pasaulio problemų ir, prisidengus amžinųjų švietėjų kauke, traukos centro svaigulį patirti trokštančius lietuvius užversti marginaliniu šlamštu.
Tikrai nedrįsčiau teigti, jog ši patirtis nėra reikalinga, tačiau reikia pripažinti, kad kiekviena epocha ar savita kultūrinė erdvė privalo rasti būdus analizuoti ją kamuojančias problemas ir sukurti savitą intelektualinės, socialinės bei meninės kultūros architektoniką. Natūraliai kyla klausimas, ar šiuo metu programinėse šiuolaikinio meno parodose eksponuojami darbai neatspindi vis gilėjančios kritinio mąstymo properšos, kuriai užpildyti ištisą dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo oficialieji kultūros strategai ir dailininkų organizacijos neteikė didesnės reikšmės, demonstruodami visiškai nesuprantamą požiūrį į kultūros ugdymo perspektyvas?
Tai, kad šiandien respektabiliais menininkais ir svarbiausiais šiuolaikinio meno kūrėjais tapo dešimtojo dešimtmečio pradžioje startavę dailininkai, yra visai dėsninga, turint galvoje, kad jie buvo pirmieji, suvokę poreikį domėtis pasaulyje atsirandančiomis meno naujovėmis ir siekę jas pristatyti Lietuvoje. Daugelis turbūt prisimena, su kokiu nuolankumu jų studentiškų darbų vadovai iš respektabilių Dailės akademijos katedrų įsileido naujus vėjus į inertišką Lietuvos menininkų kalvę, nedrįsdami pripažinti, kad taikyti meninės raiškos naujoves taip pat reikia išmanymo. Taip naujumas tapo vertės matu, o jaunieji dailininkai greitai suprato, jog jiems niekas netrukdo eksponuoti paprasčiausius eskizus – užtenka tik konceptualiai savo nerealizuotas įžvalgas pagrįsti. Kitaip tariant, netiesiogiai buvo teigiama, jog meninė išraiška kalba pati už save, net tuomet, kai buvo akivaizdu, jog ji beviltiškai nebyli. Panašiai buvo žiūrima ir į muzikinę dailės kūrinių kultūrą, su kuria susidurta vis dažniau, gausėjant parodose video- ir audioinstaliacijų. Galiausiai tai susiję ir su ignoruojama eksponavimo kultūra, kurią daugelis tradicinių dailės šakų atstovų suvokia tik kaip paveikslo įrėminimą ar objektų išdėstymą ant įprastų ekspozicinių dėžių. Visas šių problemų kompleksas nėra atsitiktinis nesusipratimas: priešingu atveju šiandien parodų salėse taip dažnai nesusidurtume su akivaizdžiai darbiniais eskizais, rodančiais visišką eksponavimo kultūros nebuvimą, nesvarbu, ar tai videoinstaliacija, ar klasikinė keramikos objektų ekspozicija.
Taigi meninio mąstymo problemas sukuria anaiptol ne dailės kalbos ar technologijų transformacijos, bet sunkumai, dažniausiai kylantys dėl kultūrinės refleksijos stokos ir bejėgiškumo apmąstant dabartinio socialinio, intelektualinio ar net politinio gyvenimo aktualijas. Atrodo, kad imliausia maištaujanti jaunoji menininkų karta iš savo mokytojų perėmė ne tai, ką jie turėjo geriausia, o tik primityviausiai suvokiamą socialinį anonimiškumą. Veikiausiai dėl šios priežasties daugeliui taip imponavo neseniai ŠMC vykusi paroda "Maskvos laikas“, kurios kuratoriai ir dalyviai akivaizdžiai pademonstravo, jog tam, kad menas sugebėtų apmąstyti nūdienos gyvenimą, reikia ieškoti meninės kalbos, kuri būtų pajėgi analizuoti kylančias problemas, o ne simuliuoti šiuolaikinio meno elitiškumą ir socialumą.
Sunku patikėti, kad kūrybingiausioji visuomenės dalis būtų praradusi gebėjimą kritiškai mąstyti. Greičiausiai tai yra bendro socialinio anonimiškumo pavyzdys, kuris atspindi bendrą nerealizuotą ir nežinia kiek brandinamą ateities kultūros politikos viziją. Tai, kad didžiausia Lietuvos dailininkų organizacija – Lietuvos dailininkų sąjunga, kultūros politikos pokyčius privalanti inicijuoti institucija, nėra ta jėga, į kurią būtų įsiklausoma, liudija ne tik dešimtmečiais svarstytas XX a. antrosios pusės nacionalinės dailės galerijos klausimas. Kita vertus, Vyriausybės deklaruojamuose kultūros politikos prioritetuose aiškiausiai įžvelgiamas reprezentatyvumas, kurį liudija Valdovų rūmų atstatymo vizijos. Nemažos visuomenės dalies nepasitikėjimas tokių projektų perspektyvomis pakankamai pagrįstas. Tačiau bene įtartiniausias mėginimas atstačius Valdovų rūmus simuliuoti sostinės, o gal net Lietuvos kultūros centrą, kurio galimybėmis reprezentuoti kultūrinį gyvenimą turbūt netiki net atkakliausi rūmų atstatymo šalininkai.
Panašu, kad šimtmečio projektas, palaimintas dabartinių Lietuvos valdovų, bus sėkmingai įgyvendintas. Todėl galbūt jau dabar reikėtų pradėti polemizuoti dėl šiuolaikinio meno forumo Lietuvoje kūrimo, kuris užsiimtų ne tik reprezentacija, bet ir spręstų klausimus, susijusius su meninės kultūros ugdymu. Kalbu ne apie naują instituciją, kurią įsteigus jos intencija paprastai užmirštama, bet apie skirtingų šiuolaikinę meninę kultūrą puoselėjančių institucijų bendradarbiavimo ir jų veiklos koordinavimo centrą, panašų į dabar kuriamus verslo centrus. Tai būtų ne pastatai būsimai nacionalinei dailės kolekcijai eksponuoti ar reprezentaciniams renginiams. Jo veiklos strategiją galėtų nustatyti kultūros ateitį modeliuojantys projektai, orientuoti ne tik į meno rinkos aktualijas, bet ir į mokslinius kultūros ir meno tyrimus. Panašių centrų veikla puoselėjama visose civilizuotose, savo kultūra besirūpinančiose valstybėse. Lietuvoje labiau pasitikima Kultūros ministerija, kuri aukštąją kultūrą neretai prilygina prekybos centrams ir kiekvienam atseikėja pagal uždirbtus pinigus, gautus tenkinant vartotojų skonį. Todėl kyla retorinis klausimas: apie kokią socialinę meno funkciją turėtume kalbėti?
Nesant šiuolaikinio meno forumo kyla daug problemų, su kuriomis susiduria visos šiuolaikinį meną puoselėjančios institucijos. Viena jų – vis didėjantis nesusikalbėjimas tarp įvairių meno sričių atstovų. Ne kartą pripažinta, jog tokia situacija iš esmės ydinga, nes autonomiškų institucijų interesai nuolat užgožia pozityvesnes bendros veiklos idėjas. Čia galime prisiminti nevaisingas diskusijas dėl nacionalinio teatro, kurios primena nacionalinės šiuolaikinės dailės galerijos peripetijas.
Sunku patikėti, kad nauja institucija, kaupsianti nacionalinę kolekciją, netaps dar viena užsisklendusia galerija, kad ir kaip skambiai ji vadintųsi, o bus tikra XXI amžiaus dailės kultūros formuotoja. Apie tai iškalbingai byloja šiuo metu vykstančios diskusijos dėl jos funkcijų, kurių svarbiausia – reprezentuoti pasaulyje lietuvišką dailę. Pasaulyje, kurio kultūros ir civilizacijos procesų pažinimo ir analizės kompetencijoje tai nenumatyta. Tačiau visai akivaizdu, jog reprezentacinis aspektas dabartiniams kultūros strategams dar labiau nei sovietiniams jų pirmtakams užgožia kone visus kultūros politikos prioritetus, o nuolatinė dailės kūrinių kolekcija, kurios suformavimas pamalonins kad ir ne visus, tai nors dalį kūrėjų, yra daug aiškesnis tikslas nei, sakysim, efemeriško teatro meno sistemos reforma.
Galima paklausti, ką bendro tai turi su menininkų kūrybiniu savitumu ir meninio mąstymo niveliacija? Mano manymu, šių sričių tarpusavio priklausomybė yra didelė ir abejonių kelia tik meninę kultūrą menkai išmanantiems, bet už jos perspektyvas atsakingiems funkcionieriams. Akivaizdu, kad jokia nauja institucija, ypač reprezentacinio pobūdžio, neturės pakankamai kompetencijos plėtoti šiuolaikinį meną. Taip pat smarkiai nesuklysime pripažindami, kad iki šiol nepasirodė nė vienas rimtesnis projektas (išimtimi geriausiu atveju galėtų būti nevyriausybinio Soroso šiuolaikinio meno centro veikla), kuris apskritai būtų skirtas apmąstyti šiuolaikinės dailės ir meninės kultūros perspektyvas. Tačiau rimčiausia problema, kad ir atsiradus panašioms idėjoms ar jas generuojančioms institucijoms, pastarosios labai greitai izoliuojamos ir žlunga su visomis savo nepatogiomis mintimis. Pagaliau, jeigu minėtų projektų ir būta, juos užgožia šiuo metu ryškėjantis prioritetas – orientacija į masių ir (pageidautina) neprofesionalią pseudomeninę veiklą, kurią palaiko įvairūs fondai. Vox populi – vox dei.
Nenuostabu, kad apsukę argumentų ratą imame sau prieštarauti, nes prieštaravimas jau buvo užkoduotas pačioje problemoje. Akivaizdu, jog socialiai angažuota profesionali meninė kūryba, plečiantis neliečiamų temų sąrašui, kuris globalinio pliuralizmo atmosferoje (paradoksas!) vis ilgėja, yra mažiau pageidaujamas reiškinys nei neįpareigojantys ir neįžeidžiantys eksperimentai, simuliuojantys socialinių problemų sprendimus. Veikiausiai šios problemos apskritai išvengtume, kalbėdami apie oficialiai ideologijai paklusnių menininkų būrelius. Tačiau jeigu menas turi kokią nors socialinę funkciją, tai pastaroji neabejotinai apima ir socialinę kritiką. Menas visuomet užsiims vienokia ar kitokia socialine polemika, neretai įgyjančia ir radikalų pobūdį, tačiau, užslopinus šį nervą, kartu su socialinės savirefleksijos mirtimi galima apskritai prarasti bet kokią ateities kultūros viziją, o praeitį pradėti vertinti tik iš permatomų Valdovų rūmų grindų perspektyvos.

Į TURINĮ
ATGAL