dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Louise Bourgeois. Celė XVIII (Portretas). 2000, plienas, audinys, medis, stiklas, 208 x 122 x 129,5

Bodys Iseko Kingelezo architektūrinių utopijų projektai. 1994-2001

Jeff Wall. Nematomas žmogus. 1999-2001, fotografija

Jarodos "Documenta 11" ekspozicijos fragmentas


Documenta 11 - meninis Babelio bokštas

Raminta Jurėnaitė

Šimtą dienų viso pasaulio dėmesio centre buvo paroda "Documenta 11", birželio 8-rugsėjo 15 d. vykusi Kaselyje. Iš Nigerijos kilęs ir Niujorke gyvenantis "Documenta 11" kuratorius Okwui Enwezoras savo projektą susiejo su politika.
Paroda išdėstyta miesto centre ir jo prieigose keliuose įvairios paskirties pastatuose. Ekspozicija prasideda geležinkelio stoties fligelyje, vadinamojoje Kulturbahnhof, o iš ten galima patraukti tiesiai į jos centrą - Fredericanum pastatą, esantį Frydricho aikštėje. Iš čia kursuoja specialus autobusas, vežantis į šiemet pirmą kartą parodai atvertą buvusią Bindingo alaus daryklą (Bindingbrauerei). Nors šie pastatai labai skirtingi, jų erdvės panaudotos panašiai - dominuoja baltų celių ir labirintų architektūra. Dauguma erdvių pritemdytos ir pritaikytos videoprojektams demonstruoti, o kitose, apšviestose, eksponuojamos fotografijos, piešiniai, architektūriniai modeliai ar instaliacijos. Parodoje, išskyrus Hanne Darboven instaliaciją, nėra dominančių. Dauguma kūrinių pateikiami paraleliai, tarsi korio principu. Iš pradžių atrodo, kad nėra jokių idėjinių gijų ar kūrinių grupių, tačiau įsigilinęs suvoki, jog kūriniai "Documentoje 11" funkcionuoja kaip iliustracija ir papildymas politinių diskusijų, visus metus vykusių įvairiose skirtingų kontinentų vietose: Vienoje, Naujajame Delyje, Berlyne, Santa Lučijoje, Karibuose ir Nigerijos mieste Lagose. Jose nagrinėtos keturios temos: "Demokratija kaip nebaigtas procesas", "Tiesos eksperimentai: teisinių sistemų kaita. Tiesos paieškos ir susitaikymo procesai", "Créolité ir kreolizacija", "Apgultyje: keturi Afrikos miestai - Fritaunas, Johanesburgas, Lagosas, Kinšasa". Anot parodos meno vadovo Okwui Enwezoro, "penktoji diskusijų platforma - pati paroda Kaselyje. Penkios platformos sudaro junginį, kuris bando aiškinti ir problematizuoti istorinius procesus bei radikalius pasikeitimus, erdvių ir laiko kaitą, akcijų laukus ir mąstymo sritis. Tai smarkiai praplečia parodos "Documenta 11" dydį"1. Toks parodos temos suvokimas padiktavo ir ekspozicijos pobūdį - ji primena korį. Sudėtingą dabarties istorinį laiką stengiamasi atskleisti ne kaip linijinę įvykių seką, bet kaip daug sudėtingesnį jų kompleksą. Pasak Carloso Basualdo, "daroma išvada, kad modernumas vystosi keliuose nesinchroniškuose ir paraleliuose laikuose, į kuriuos parodoje gali patekti tik per erdvinę, daugiareikšmę santykių tarp darbų išraišką, darbų, kurie atsirado viena nuo kitos geografiškai nutolusiose vietose ir skirtingu laiku"2.
Viena pagrindinių temų - globalinė urbanizacija. Ją įkūnija gausūs miestų ir parkų planavimo projektai, siūlantys radikalias utopines bei realias reformas ar tiesiog fantastines vizijas. Tokius projektus eksponuoja Constantas iš Amsterdamo, Dominique’as Gonzalezas-Foersteris ir Yona Friedman iš Paryžiaus, Carlosas Garaicoa iš Kubos, Julie Bargmann ir Stacy Levy iš JAV. Juos papildo utopiniai atskirų pastatų ar erdvių projektai, sukurti "Simparch", "Asymptote" grupių (JAV), Manfredo Pernice’o ir Isa Genzken (Berlynas), Keno Lumo (Kanada) veidrodinės erdvių instaliacijos bei iš Benino kilusio ir Amsterdame gyvenančio menininko Meschaco Gaba instaliacija "Afrikos šiuolaikinio meno muziejus".
Patys įdomiausi šioje grupėje yra Constanto ir Bodys Iseko Kingelezo architektūrinių utopijų projektai. 1956-1974 m. Constantas sukūrė vizionierišką miestų planavimo projektą "Naujasis Babilonas", kurio retrospektyva su gausiais modeliais, piešiniais, grafika, koliažais ir paveikslais "Documenta 11" buvo eksponuota kaip novatoriškas šios srities darbas. Jis pateikia architektūrinę struktūrą, kuri gali plėstis iki begalybės, per visą žemės rutulį, ir kurią gyventojai gali lanksčiai keisti pagal individualius poreikius. Kartu tai visuomeninė utopija, nes Constantas daro prielaidą, jog automatizacija išlaisvins žmones nuo darbo ir atpalaiduos jų kūrybinę energiją.
Tarkim, kad Constanto urbanistinės utopijos turi racionalų pagrindą, tuo tarpu savamokslis Bodys Isekas Kingelezas kuria fantasmagorišką architektūrinę viziją. Savo gyvenamąjį miestą jis įsivaizduoja kaip archetipinį modelį "Kimbembele Ihunga" (1994). Iš klijų, popieriaus, kartono, faneros ir kitų pakavimo medžiagų autorius formuoja turtingos ir dinamiškai besivystančios Afrikos vaizdinį. Čia susipina kolonializmo padiktuotas reprezentacijos supratimas ir spalvinga vietinio folkloro tradicija. Sukuriama linksma, ryški ir ornamentiška futuristinė viešbučių, stadionų, parlamento rūmų architektūra, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo funkcionali.
Šalia demonstruojamos labai įvairios urbanistinių motyvų fotografijos. "Documenta 11" eksponuojama ir industrinės fotografijos pradininkų Berndo ir Hilla Becherių fachverkinių Segeno srities namų fasadų serija. Jų nespalvotose fotografijose precizinis, enciklopediškas dėmesys detalėms dera su kiekvieno objekto išskirtinumu. Industriniai pastatai virsta savotiškomis "anoniminėmis skulptūromis". Visai kitokia Michaelo Ashkino taip pat nespalvotos fotografijos kronika, melancholiškai fiksuojanti nenaudojamas Niu Džersio industrines teritorijas. Fotografas dokumentuoja apleistų teritorijų virsmą dykvietėmis, kurias ilgainiui vėl užgožia augmenija. Irimas čia lėtas, bet nesustabdomas. Gamta tarytum vėl atgauna ką praradusi.
Visai kitokią griaunančią stichijų jėgą demonstruoja Ryuji Miyamoto, kurio nespalvotose fotografijose užfiksuotos 1995 metų Kobės žemės drebėjimo pasekmės. Menininkas koncentruoja dėmesį tik į architektūrą: sugriuvusius, įskilusius, išdegusius pastatus, užverstas gatves ir akligatvius - gyvybe alsavęs miestas nuotraukose sustingęs griuvimo akimirką.
Vienas spalvotos fotografijos pradininkų Williamas Egglestonas (JAV) dėmesį sutelkia ties paprastais kasdienybės objektais (automobilių stovėjimo aikštelės, privačių namų kvartalai priemiesčiuose, reklaminiai skydai, vėliavos, religiniai objektai). Kruopščiai parenkama žiūrėjimo perspektyva. Žmonių čia taip pat nėra, bet motyvai neatsiejami nuo specifinio gyvenimo būdo.
Dar labiau į publicistiką linksta fotografė iš Australijos Lisl Ponger. Po "G 8" viršūnių susitikimo ji nuvyko į Genują ir sukūrė nuotraukų seriją "Vasara Italijoje" (2001). Autorė dokumentuoja grėsmingą situaciją, parodydama globalizacijos priešininkų ir juos malšinusios policijos paliktus pėdsakus - įspėjamieji užrašai, signalai, užtvaros, užplombuoti kanalizacijos dangčiai, grafiti. Šiai serijai artimas Kendello Geerso darbas "Suburbia" ("Priemiestis"). Fotografijose jis fiksuoja tvoras ir apsaugos sistemas, kurios privačius gyvenamuosius namus Johanesburge paverčia į kalėjimą panašiais būstais. "Žmonės gindamiesi stato kalėjimus ir taip pasmerkia save įkalinimui iki gyvos galvos, kurį vadina laisve", - teigia autorius.
Candida Hoefer orientuojasi į socialinę-kultūrinę aplinką. "Documenta 11" ji rodo fotografijų seriją "Kalė miesto piliečiai". Fotografuodama šią Rodino skulptūrą, kurios 12 bronzos išliejų yra įvairiuose pasaulio muziejuose bei aikštėse, Hoefer atskleidžia specifinį aplinkos poveikį skulptūros suvokimui.
Tema "Apgultyje: keturi Afrikos miestai - Fritaunas, Johanesburgas, Lagosas, Kinšasa" atkreipia dėmesį į keturių Afrikos miestų, kuriuose pastaruoju metu smarkiai išaugo gyventojų skaičius, politinę bei ekonominę situaciją. Johanesburgo, Lagoso ir kitų trečiojo pasaulio megapolių situacija politiniu, socialiniu ir ekologiniu aspektu parodoje domėjosi visas būrys autorių.
Viena įspūdingiausių tokių chaotiškai augančių konglomeratų pulso dokumentacijų - Lagoso fotografijos, kurias sukūrė Olumuyiva Olamide Osifuye. Jose užfiksuotos žmonių ir transporto perpildytos gatvės, skurdūs ir klaidūs kvartalai, kuriuose kunkuliuoja gyvenimas, kupinas spalvų ir kvapų. Iš minios objektyvas priartina pavienius gyventojus, kurie žiūrovą pavergia mokėjimu neprarasti pusiausvyros ir ekstremaliomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje užfiksuotas mokinukas, ramiai ruošiantis pamokas ant pėsčiųjų tilto turėklų.
Davido Goldblatto fotografijose atsispindi kolonializmo palikimas nuo 1948-ųjų iki apartheido pabaigos. Angažuota problematika jam artimas iš Kamerūno kilusio, Prancūzijoje gyvenančio Jeano-Marie Teno videofilmas "Atostogos kaime", pasakojantis apie jo tėvynės sostinę Jaundę. Globalinis kapitalizmas ir proletariato darbo kronika yra Allano Sekula iš JAV fotografijų ir skaidrių serijos "Žuvies istorija" (1990-1995) motyvai.
Daug komplikuotesnis, nutolęs nuo žurnalistinio interpretavimo požiūris į miestus-konglomeratus būdingas kai kuriems kitiems menininkams. Įsivaizduoto, sukonstruoto ir realaus pasaulio sandūra svarbi Jeffui Wallui ir Giuseppe’i Gabellone’ui. Wallas eksponuoja tik vieną fotografiją "Nematomas žmogus", tačiau ji tapo vienu įspūdingiausių kūrinių parodoje. Autorius interpretuoja Ralpho Ellisono romano pavadinimą. Jo kūrinio herojus - Harlemo rajono gyventojas, kuris savo būstą rūsyje apšviečia 1369 elektros lemputėmis. Rūsys tampa sunkiai apibūdinama vieta - neaišku, ar tai scena, ar nežinomos religinės bendruomenės altorius.
Giuseppe Gabellone’as iš Milano sujungia fotografo ir skulptoriaus darbą. Iš įvairiausių medžiagų - metalo, molio, medžio, plastmasių - jis sukuria gigantiškas ornamentines dirbtinių gėlių, paukščių skulptūras, kurias fotografuoja visai nederančiuose miestų kulisuose. Tos skulptūros gyvuoja vieninteliame fotografiniame paveiksle, nes po to ne tik skulptūra, bet ir negatyvas sunaikinami.
Būsto ir miesto tema ne tik kaip urbanistinė ir socialinė studija, bet ir kaip subjektyvių išgyvenimų ir pastebėjimų vieta, domina vos kelis autorius: olandą Marką Mandersą, iš Beiruto kilusią, dabar Londone gyvenančią Mona Hatoum, Victorą Grippo iš Buenos Airių, paryžietį Pierre’ą Huyghe’ą, Eija-Liisa Ahtila iš Helsinkio, Seifollahą Samadianą iš Teherano ir kiną Yang Fudong.
Radikaliausią poziciją, pateikdamas alternatyvą supančiam pasauliui, pasirinko Markas Mandersas: "Aš gyvenau pasaulyje, kuriame nieko nesprendžiau. Tad nutariau šalia šio pasaulio pastatyti statinį-autoportretą, kuriame viešpatauja ramybė ir kuriame aš esu akistatoje su savo padaryta atranka". Marko Manderso darbus sunku apibūdinti, nes jie sukonstruoti iš pažįstamų daiktų ir objektų, bet dėl neįprastų proporcijų, dydžių ir tarpusavio junginių atrodo svetimi ir netikėti. Baldai, kaminai, laidai, gyvulėlių skulptūros ar laboratorijų įranga sujungta į didelę instaliaciją, kuri tęsia 1986 m. jo pradėtą "Autoportreto kaip pastato" sumanymą.
Mona Hatoum instaliacija "Pririštas prie namų" - tai prieštaringo santykio su tėvyne ir šeima išraiška, o Victoro Grippo instaliacijoje "Stalai darbui ir apmąstymams" Hatoum agresyvumą pakeičia pozityvus požiūris.
Kerinčiai paprastas ir kartu melancholiškas Seifollah Samadian devynių minučių filmas "Balta stotis" (1999). Filmo herojė - vieniša moteris juoda čadra, Teherane netikėtai patenkanti į sniego pūgą. Jos tamsus siluetas išsiskiria baltame fone. Pro šalį skuba praeiviai, švilpia mašinos ir tik ji viena neranda prieglobsčio. Šiam filmui artimas, tik labiau detalizuotas Yango Fudongo nespalvotas filmas "Nutolęs rojus" (An Estranged Paradise, 1997-2002). Hangzhou mieste, kuris dėl savo tapybiško grožio vadinamas rojumi, gyvena jaunas intelektualas ir jo sužadėtinė. Jį vis labiau ima kankinti nerimas ir melancholija, kuri pasibaigia po liūčių sezono. Ryšys su gamta, gyvenant dideliame mieste, lieka toks pat stiprus, kaip ir prieš šimtmečius. Istorija papasakota melancholiškai, bet ir su subtiliu humoru. Tai vienas pačių įtaigiausių filmų parodoje.
Parodoje eksponuojami ir vienos feministinio meno pradininkių, šiandien garsiausios XX a. menininkės - Louise Bourgeois kūriniai. Nuo 1985 m. jos kuriamose celėse-portretuose iš skulptūrų ir įvairių rastų objektų inscenizuojami subjektyvūs prisiminimai. Šį sykį jie papildomi nemigo naktimis sukurtais piešiniais.
Totalitarinių režimų, nusikaltimų, rasinės, tautinės ir religinės neapykantos kurstymo temos "Documentoje 11" tapo skausmingais, asmenine patirtimi pagrįstais dokumentais. Filmuose, fotografijose, piešiniuose ir instaliacijose juos pateikė Sanja Ivekovič iš Zagrebo, Zarina Bhimji iš Londono, Tania Bruguera iš Kubos, marokietis Touhami Ennadre’as iš Paryžiaus, indas Amaras Kanwa, Doris Salcedo iš Bogotos, Eyalas Sivanas iš Paryžiaus, Gastonas A. Ancelovici iš Čilės, Glennas Ligonas, Raymondas Pettibonas ir Adrianas Piperis iš JAV, Steve’as Mcqueenas iš Londono, Stanas Douglas iš Vankuverio.
Kolektyvinė atmintis ir jos kolektyvinė amnezija yra Sanja Ivekovič darbų tema. "Documentoje 11" ji pateikė projektą "Raskite mano motinos numerį" (Searching for My Mothers Number, 2002), kuris kviečia žiūrovus padėti surinkti duomenis apie jos motiną, kalėjusią vokiečių okupacijos metais koncentracijos stovykloje. Zarina Bhimji kilusi iš Ugandos indų emigrantų šeimos. Diktatoriui Idi Aminui išvarius iš šalies azijiečius, ji apsigyveno Londone. Savo kūriniuose autorė siekia suvokti, kas įvyko gimtinėje - filmuoja aerodromus, kareivines, kalėjimus. Darbas "Out of Blue" įtaigus autentiškomis detalėmis ir kartu labai asmeniškas.
Dar viena tema - kankinimai. Ją gvildena Luisas Camnitzeris 35 fotograviūrų serijoje "Urugvajaus kankinimas" (1983-1984). Doris Salcedo patirtą sielvartą simbolizuoja instaliacija iš senų stalų, kuriuose įmontuoti kaulų fragmentai, plaukų kuokštai ir medžiagų likučiai. Konfliktų tarp nacijų eskalavimo mechanizmą įtaigiai parodo Amaras Kanwaras videofilme "Season Outide" (1997). Žiūrovas nukeliamas į Indijos-Pakistano pasienio punktą Wagha, kur kiekvieną dieną pompastiškai, lyg vyktų spektaklis, primenantis seną karinę tradiciją, atidaroma ir uždaroma siena. Daugelyje parodos kūrinių varijuojama valstybinių sienų ir nelegalios imigracijos tema. Pavyzdžiui, Pavelas Braila videofilme "Batai Europai" dokumentuoja traukinių ratų keitimo procedūrą apytuščiame Moldavijos-Rumunijos pasienio punkte Ungheni; Chantal Akerman iš Paryžiaus projekte "Iš kitos pusės" dėmesį nukreipia į pasienio rajoną tarp Meksikos ir JAV. Ji rekonstruoja situaciją, kai pasienio patruliai gaudo į JAV bandančius pabėgti žmones, kurie uždaromi vietinėse rančose - improvizuotuose konclageriuose. 283 nelegalių emigrantų žūtį Viduržemio jūroje dokumentuoja "Multiplicity" grupės projektas.
Į politinį ir socialinį parodos kontekstą, analizuojantį demokratijos procesus, įsijungia Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas "Transakcija". Pasinaudodami filmų archyvais, diskusijomis ir interviu, jie tyrinėja moters įvaizdį Lietuvos kine ir mass media bei jo poveikį moterų laikysenai visuomenėje. "Documentos 11" polifonijoje lietuvių intelektualių veidai ir pozicijos suskambėjo ryškia ir individualia gaida. Ypač svarbu, jog tai buvo pirmas Lietuvos pasirodymas šioje įtakingoje tarptautinėje parodoje. Tad juo maloniau, kad jis tapo organiškos visumos dalimi. Sociologizuojantis tarpdisciplininis Urbonų projekto pobūdis kontrastavo subjektyviems Jono Meko filmo "Judėdamas pirmyn aš kartais išvysdavau trumpus grožio blyksnius" (2000) užrašams.
Komplikuotas Pietų Afrikos baltaodžio brendimas apartheido sąlygomis aštuntajame dešimtmetyje bei italo Svevos 1923 m. išleisto romano "Zeno" paralelė tapo Williamo Kentridge’o filmo ir performanso, perpinto gausiomis metaforomis, pagrindu. Savo kūryboje jis naudoja piešinių animaciją, šešėlių teatrą, įvairius rekvizitus ir muziką. Tai paryškindamas, tai ištrindamas vaizdus, autorius tyrinėja realiai egzistuojančių ir įsivaizduojamų situacijų disharmoniją. Detalių kupini J. Meko ir W. Kentridge’o filmai, panašiai kaip ir minimalistinis Igorio ir Svetlanos Kopystiansky videodarbas, kuriame rodomos vandenyje plūduriuojančios šiukšlės, byloja apie sąlytį su kita svarbia parodos tema - laiko tėkmės fiksavimu.
Laiko temai vizualizuoti pasirenkami konceptualaus meno klasikų kūriniai. Niujorkietis On Kawara rodo 1970 m. pradėtą "Milijono metų projektą (dabarties ir praeities)", demonstruojantį datų svarbą žmonijos istorijoje. Viena pagrindinių visos parodos dominančių - vokiečių dailininkės Hanne Darboven retrospektyva, jungianti erdvinę instaliaciją ir jos knygas, filmus ir muziką. Nuo 1960-ųjų Darboven yra ištikima savo "rašymo laiko" ("Schreibzeit") koncepcijai. Ji rašo nuolat - diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų. Tačiau ji ne literatė, o dailininkė, todėl jai svarbu prirašyto popieriaus kiekiu atskleisti laiko fenomeną. H. Darboven rašo pagal griežtą planą, jos skaičiais paremtoje kūryboje nėra nieko chaotiško. Kasdieninis rašymas papildomas piešiniais, koliažais. Darboven sako: "Aš rašau, bet aš nerašau".
Siekis fiksuoti laiko tėkmę ir kūrybos procesą paskatino organizatorius į "Documenta 11" perkelti kroato Ivano Kožaričiaus bei mirusių menininkų - šveicaro Dieterio Rotho ir iš Teherano kilusios paryžietės Chohreh Feyzdjau dirbtuvių fragmentus. Ypač išraiškinga šios autorės instaliacija "Chohreh Feyzdjau gaminiai" (1995), kurioje visi objektai: šrifto rulonėliai, paveikslai, piešiniai - padengti juodais pigmentais ir sudėlioti į stalčius, stiklainius, pažymėtus etiketėmis. Menininkė tarsi archyvuoja ir konservuoja atmintį, paženklintą mirties ženklu.
Carlosas Basualdo savo tekstą "Documentos 11" katalogui pavadino "Babelio enciklopedija". Menininkų siekis sukurti tam tikras vizualines ir tekstines enciklopedinio pobūdžio sistemas ryškiausiai ir egzotiškiausiai atsiskleidžia Frederico Bruly Bouabre’o, kilusio iš Dramblio Kaulo Kranto, bei Georges’o Adeagbo iš Benino kūryboje. F.B. Bouabre’as manuskriptų ir paveikslų serijoje ant daugybės mažyčių kortelių šratinuku, rašalu, pieštuku ir flomasteriu formuluoja savo vaizdinius apie pasaulio visumą. Jį domina įvairios temos: gamtos reiškiniai, Afrikos gyvūnija, etnologiniai tyrinėjimai, tatuiruotės, mitai, patarlės ir t.t. Pagrindinį piktogramos motyvą papildo paaiškinantys tekstai. Sujungdamas įvairias pažinimo formas, autorius bando pateikti dar vieną pasaulio studijų būdą.
Po teisės ir ekonomikos studijų Paryžiuje Georges’as Adeagbo grįžta į Beniną ir visiškai atsiribojęs nuo pasaulio pradeda kurti instaliacijas, kurios po dvidešimties metų atsidūrė tarptautinio meno dėmesio centre. Savo instaliacijoms jis panaudoja įvairiose šalyse leidžiamus meno istorijos leidinius, laikraščius, žurnalus, plakatus, taip bandydamas asmeninę istoriją sujungti su visuotine istorija.
"Documenta 11" dominuojant meniniams dokumentams ir socialiniams projektams labai mažai vietos lieka tradicinėms dailės sritims. Tarp 100 dalyvių - tik keturi tapytojai. Jų pasirinkimą lėmė nuoseklus politinės ar kultūros istorijos temos eksploatavimas. Parodoje dalyvauja vienas žymiausių politiškai angažuotų tapytojų amerikietis Leonas Golubas. Jo figūrinėse drobėse, panašiose į freskas, vyrauja karinės ar rasinės prievartos scenos iš spaudos ir televizijos, plakatiškai pateikiamos kaip agitacija priešintis ar kaip kaltinimai visuomenei.
Luco Tuymanso paveikslai, skirtingai nei L. Golubo drobės - intymūs, nors ir juose dėmesys sutelktas į istorinę, daugiausia belgų kolonijinės politikos, temą. Autorius transformuoja iš kino meno perimtas kompozicijos priemones: kadrų fragmentavimą, išdidinimą, seką. Pasirinktus motyvus L. Tuymansas pateikia nutviekstus akinančios šviesos ir beveik neapčiuopiamus. Šį efektą jis lygina su televizijos ekranu: "Suskaidymas tarp įtvirtinimo ir ištrynimo vyksta nuosekliai beveik visuose paveiksluose."3
Sunkiau atsekti kitų dviejų tapytojų ryšį su parodos koncepcija. Švedė Cecilia Edefalk eksponuoja paveikslų ciklą "Paveikslą matyti iš vidaus", kuriame ji pateikia antikinių marmurinių reljefų monochrominius atvaizdus. Ciklo pavadinimas turi konceptualią prasmę - žiūrovui siūloma identifikuoti save su kuriuo nors personažu. Iš Dramblio Kaulo Kranto kilęs, Niujorke gyvenantis Outtara Wattsas savo gimtinės Senufo religijos mistines okultines paslaptis siekia pateikti kosminę tvarką simbolizuojančiose ženklų sistemose. Taip atsiranda ryškūs monumentalūs paveikslai, kuriuose naudojamas lokalinių ir modernių elementų, medžiagų, technikų mišinys.
Dalis parodos dalyvių savo tėvynėje - trečiojo pasaulio šalyse - žinomi ne tik kaip menininkai, bet ir kaip socialiniai aktyvistai: jie kuria centrus, propaguojančius demokratiją ar vykdančius ekologines ir technologines reformas. Pavyzdžiui, menininkų grupių "Huit Facettes" iš Senegalo, "Le Groupe Amos" iš Kongo, "Raqs Media Collective" iš Naujojo Delio, "Black Audio Film Collective" iš Londono ar "Park Fiction" iš Hamburgo veikloje politinis-socialinis aspektas daug svarbesnis nei menas. Kai kuriuos šių grupių eksponatus tik sąlygiškai galima vadinti menine kūryba.
Socialinė, kultūrinė ir ekonominė įvairių tautinių mažumų ar grupių studija yra savotiškas jų žodinės, paprotinės ir darbo atminties archyvas. Craigie’as Horsfieldas archyvuoja El Hierros tautelės, gyvenančios Kanarų salose, tradicijas, grupė "Igloolik Isuma Productions" iš Kanados - kolektyvinę Inuit kultūros Rytų Arktikoje patirtį, Alejandra Riera ir Doina Petrescu iš Paryžiaus - kurdų buitį. Panašius tikslus sau kelia ir Libano šiuolaikinę istoriją tyrinėjanti bei dokumentuojanti grupė "The Atlas Group" (jos nariai kilę iš Libano ir gyvena Niujorke).
"Žinios iš viso pasaulio karštųjų zonų, katastrofos, vykstančios Ruandoje ar Palestinoje, dažnai politiškai ir morališkai preparuotos. "Documenta 11" erdvėje jos transliuojamos pro šalį einančiam žiūrovui. Čia žinią siunčia Libano pilietinio karo istorikai, čia išgirstame apie skirtingą bėgių plotį, čia matome afrikietišką socializmą, pateiktą archeologiniame salone greta kultūros scenos paveikslų, kuriuose Armani, "Deep Purple", popiežius ir "Documenta" etnografiškai susivienija."4
Taigi parodoje "Documenta 11" per daug grynosios dokumentikos. Kai kurie pasaulio būsenos tyrimai sunkiai suprantami be konteksto. Apie kai ką būtų užtekę pamatyti per televiziją ar perskaityti laikraščiuose. Tačiau apsilankymas "Documenta 11" forume praplečia mūsų žinias ir pažadina ne tik smalsumą, bet ir budrumą. Tad galima sakyti, kad parodos meno vadovo Okwui Enwezoro sumanymas pavyko.

___________________
1 Okwui Enwezor, Die black box. In: Documenta 11 Plattform 5: Ausstellung. Katalog, 2002, S. 49
2 Carlos Basualdo, Die Enzyklopädie von Babel. Ibid., S. 61
3 Luc Tuymans, Das megalomane Detail. In: Kunstforum international Bd, 134, 1996, S. 322
4 Thomas Wagner, Streifzüge durch die Universität von Babel. In: Frankfurter Allgemeine Zeitung, 8 Juni 2002, S. 45

Į TURINĮ
ATGAL