dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1959 Kaune.
1978-1983 studijavo Valstybiniame dailės institute.
Nuo 1990 LDS narys.
Nuo 1991 grupės "Angis" narys.

Personalinės parodos
1986 Piešiniai, LDS Kauno skyrius
1990 Tapyba ir vitražas, Kauno menininkų namai
1992 Tapyba, Kauno paveikslų galerija
1993 Tapyba, Kauno menininkų namai
Tapyba, Vilniaus banko Kauno filialas
1994 Tapyba ir vitražas, Emericho miesto teatras, Vokietija
Tapyba ir objektai, "Arkos" galerija, Vilnius
1997 "Piešiniai, objektai", Kauno paveikslų galerija
1998 Piešinių paroda "20x15", Kauno paveikslų galerija
2000 "Fosilijos", tapyba ant popieriaus, Emericho evangelikų bažnyčia, Vokietija
2001 Instaliacija "Šešėliai", Kauno paveikslų galerija
"Ornamentai", LDS Kauno galerija
2002 "Fosilijos", tapyba ant popieriaus, galerija "Kairė-Dešinė", Vilnius


Eimutis Markūnas. Objektai I-II. 2002, stiklas, įvairios medžiagos, graviravimas, klijai, h 24
Svarbiausios grupinės parodos
1983-1989 Kauno dailininkų parodos, Kauno paveikslų galerija
1984 Vilniaus ir Kauno jaunųjų tapytojų vieno paveikslo paroda, Kauno menininkų namai
1986 Kauno jaunųjų dailininkų paroda, Kauno paveikslų galerija
1989 Akto paroda, Architektų namai, Kaunas
1990 Kauno dailininkų paroda, Meno galerija, Hamburgas, Vokietija
Tarptautinė akto paroda, galerija "Al", Kaunas
1991 grupės "Angis" paroda, ŠMC, Vilnius
"Krikščionybė lietuvių dailėje", Kauno paveikslų galerija
1993 "Šiuolaikinė dailė iš Kauno", "Mestna" galerija, Lubliana, Slovėnij Gradec, Slovėnija
"Keturi vitražistai iš Lietuvos", Stiklo ir vitražo muziejus, Riihimäki, Suomija
"Kontekstas", Šv. Jurgio bažnyčia, Kaunas
"Tapyba ir skulptūra iš Kauno", Vanha Kappa-Laisentalo, Porvoo Borga, Suomija
grupės "Angis" paroda, Kauno paveikslų galerija; Panevėžio dailės galerija; "Lietuvos aido" galerija, Vilnius
1994 "Grupių paroda", ŠMC, Vilnius
1994-1995 "Meno pavyzdžiai", Kauno paveikslų galerija
1995 "Po dvynių ženklu", Kauno paveikslų galerija
Tarptautinė vitražo paroda, Vilnius
1996 "Angis’ 96", Kauno paveikslų galerija
1997 "Europos tiltai", Pribramas, Čekija
Tarptautinė dizaino ir architektūros paroda "Manifesto’ 97", Edinburgas, DB
1998 "Lūžio karta. Šiuolaikinė dailė iš Kauno", Bergenas, Norvegija
"Mintis. Informacija. Civilizacija", Kauno paveikslų galerija
I-IV tarptautinių tapybos plenerų, skirtų A. Samuoliui atminti, dalyvių darbų paroda, LDS Kauno galerija
1999 "Dailė iš Kauno", Asnaes, Danija
"Kelionė į Tadž Mahalą", Kauno paveikslų galerija
2000 "Pradžios pabaiga", Kauno paveikslų galerija
Vitražo paroda, "Arkos" galerija, Vilnius
"Šiuolaikinis Šiaurės šalių stiklas", "Warehouse C", Kopenhaga, Danija
Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos paroda "Iš namų į namus", Liudenšaidas, Vokietija
"Angis’ 2000", Kauno paveikslų galerija
Didžioji Diuseldorfo paroda, Vokietija
2001 "Šiuolaikinis Šiaurės šalių stiklas", Suomijos stiklo muziejus, Riihimäki, Suomija; Meno halė, Talinas, Estija
VIII tarptautinis projektas "Mutacijos", skirtas A. Samuoliui atminti, Kauno paveikslų galerija
Tarptautinė paroda "Krikštai mene", Dailės parodų rūmai, Klaipėda
"Gloria Deo", Jėzuitų vienuolynas, Kaunas
Projektas "Kaunas-Krokuva", D. Rostworowskio galerija, Krokuva, Lenkija
Tarptautinė paroda "Fluxus - pašto menas", Kauno paveikslų galerija
2001-2002 Tarptautinė paroda "Mysterium Magnum", LDS Kauno galerija
2001-2002 Pasaulinė vitražo paroda "Spalvota šviesa", Pfarkirchenas, Vokietija
2002 "Nordic Glass’ 2000", Taikomosios dailės muziejus, Ryga, Latvija; "Fossekleiva Brukssenter", Berger in Svelvik county, Norvegija
"Tarp dviejų pasaulių", "Chapelle des Penitents", Anianas, Prancūzija
"Krikštai mene", Vilniaus paveikslų galerija
"Kolekcija’ 2002", Šiaulių dailės galerija
"Vitrum Balticum II", Kaunas
Projektas "Nutrink pažymėtą vietą", Kauno paveikslų galerija

Eimutis Markūnas. Forma nr. 2. 2001, skarda, emalis, akrilas, audinys, 77 x 103
Simpoziumai, plenerai, festivaliai
1990 Tarptautinis vitražo simpoziumas, Vilnius
1992 Tarptautinis tapybos simpoziumas "Didelis formatas", Valticė, Čekija
1993 Šiuolaikinio meno ir muzikos festivalis, Kromerižas, Čekija
1994 Tarptautinis tapybos pleneras, skirtas A. Samuoliui atminti, Kaunas
1996 Kūrybinė stažuotė W. Derix vitražo studijoje, Taunušteinas, Vokietija
2000 Tarptautinis graffiti simpoziumas, Kaunas
2002 XI tarptautinis Vilniaus tapybos pleneras, Vilnius

Eimutis Markūnas. Tapybos instaliacija Fosilijos. 2002, popierius, autorinė technika, 11 vienetų
Vitražai viešosiose vietose
1986 Vitražas. 15 m², archit. E. Miliūnas, Kalniečių prekybos centras, Kaunas
1987 Vitražas. 162x125, 3 vnt., T. Ivanausko zoologijos muziejus, Kaunas
Vitražas. 130x160, AB "Banga", Kaunas
1988 Vitražas. 230x250, 280x250, Buitinių paslaugų centras, Prienai
Vitražas. 220x110, 4 vnt., Audinių parduotuvė, Kaunas
Vitražas. 300x450, gamykla "Jiesia", Kaunas
1991 Vitražas. 45 m², T. Ivanausko zoologijos muziejus, Kaunas
Vitražas. 700x600, 2 vnt., archit. R. Lajus, Sporto kompleksas, Šilutė
Vitražas. 250x90, AB "Kaspinas", Kaunas
Vitražas. 200x1000, AB "Hidroprojektas", Kaunas
1993 Erdvinis vitražas. 15 m², archit. D. Cijunėlis, Komercijos bankas, Marijampolė
1994 Vitražas. 45x110, 3 vnt., archit. G. Janulytė, VDU svečių namai, Kaunas
Vitražas. 30 m², Emerichas, Vokietija
1996 Vitražas. 70 m², archit. A. Petravičius, Apaštalų bažnyčia, Šilutė
Vitražas. 78 m², archit. R. Valiukonis, Apaštalų bažnyčia, Klaipėda
Vitražas. 100x150, Taunušteinas, Vokietija
1997 Vitražas. 20 vnt., archit. G. Natkevičius, Šilumos tinklai, Alytus
Vitražas-objektas. h 320, 260x100x10, archit. J. Barkauskas, Skrydžių valdymo centras, Šiauliai
1998 Vitražas. 5,2 m², Šv. Antano bažnyčia, Ežerėlis
1999 Vitražas. 300x180, 180x180, Jėzuitų gimnazija, Kaunas
Vitražas. 4 m², archit. G. Prikockas, VU Kauno humanitarinių mokslų fakultetas, Kaunas


Eimutis Markūnas: non finito - saviraiškos būdas

Violeta Jasevičiūtė

Ši mėgstama Eimučio Markūno frazė tarytum įkyrus vidinis perpetuum mobile verčia menininką nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos "reikštis" meno baruose (kaip keistai tai skambėtų). Tačiau atskaitos tašku, rašydama apie jo kūrybą, pasirinkau 1992-uosius, kai Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta lemtinga personalinė paroda.
Dešimtmetį trukusių Markūno kūrybinių "erdvėlaivių" viražuose jau galima įžvelgti "pakilimus", "nusileidimus" ir net "skridimą po tiltu". Pastarajam priskirčiau minimą personalinę parodą, kurioje dailininkas rodė ready made ir found objektus iš gofruotų, lankstytų ir tapytų skardos lakštų. Savotiška generalinė repeticija 1992-ųjų pasirodymui buvo dalyvavimas grupės "Angis" parodoje (1991), kurioje jis eksponavo "Bokštą" ir "Kolonas I-II" - kūrinius, atliktus tokiu pat principu (ready made ir found). Eimio, taip jį vadina kolegos, debiutas "Angyje" sulaukė kritikos (kliuvo ir Rimvydui Jankauskui-Kampui), - abiejų menininkų darbus menotyrininkė Tojana Račiūnaitė apibūdino kaip "paviršutiniškos įtampos, dekoratyvius". Nežinau, kaip toks įvertinimas paveikė, bet po metų jis buvo paneigtas personalinėje Markūno parodoje, atskleidusioje esminį menininko kūrybos privalumą - neabejotinai subtilų erdvės pojūtį.
Gausybė nūdienos parodų, poreikis jas rengti liudija apie nepasotinamą menininkų norą užpildyti izoliuotą nuo buities ekspozicijų erdvę, kuri savotiškai įkūnija provokuojantį sterilumą - atstoja "baltą lapą", masinantį "rašyti" niekieno netrukdomam. Eimutis Markūnas šią galimybę išnaudojo optimaliai. Muziejinėje aplinkoje, jam vienam duotoje "tuštumoje", sukūrė erdvės veiksmo teatrą, kuriame sklandė matomų ir nematomų architektūrinių statinių, archajiškų kolonų, mastabų fluidai, susipynę su lietuviškų armonikų ar senovinių skalbimo lentų asociacijomis. Visa ši reminiscencijų, realių ir menamų vaizdinių emocinė lavina buvo "pajungta" sintetinei tvarkai, neslėgė, nešokiravo, bet teigė taikų senojo ir naujojo būvio santykį. Akivaizdu, kad ši "skardinė" paroda turėjo įtakos tolesnei Markūno kūrybinei raiškai, nes tuomet jis atvirai pareiškė: "Tapyba ant drobės - jau praeitas etapas. Jaučiuosi išsisėmęs. Ateity galvoju ieškoti naujų medžiagų ir būdų kūrybai".
Ar tai buvo vidinė nuojauta, ar šalia iškilusi Rimvydo Jankausko figūra blokavo norą tęsti ieškojimus tradicinės tapybos srityje, bet kaip ir daugelio dešimtojo dešimtmečio pradžios lietuvių tapytojų, ėmusių eksploatuoti abstraktųjį ekspresionizmą, Eimio tapyba blanko Kampo žvaigždės šviesoje.
Tuo metu buvo pastebima nesimpatiška suvienodėjimo, mėgdžiojimo tendencija. Parodose neretai erzino mintis: tą jau mačiau Georgo Matieu, Pierro Saulago darbuose, tą jau darė Markas Rotho, Franzas Kline ar Hansas Hartungas, o taip tapė Rimvydas Jankauskas. Būtent Kampas Mirties kokybės ženklu įprasmino ir pabaigė kaunietiškąją "veiksmo tapybą", nusinešdamas ją į kapus. Tačiau Kaune niekas taip greitai nesibaigia. Tai miestas, kuris visada liks "paskutiniu laisvės poligonu", "amžinąja sostine" (kas laikina - dažnai amžina), "modernizmo tvirtove", o dabar dar ir "abstraktaus ekspresionizmo citadele". Šiame gynybos apkasais įrėmintame kontekste tradicinė Eimučio Markūno tapyba - ne blogesnė nei kitų. Bet ir ne geresnė nei Kampo.
Markūnas - dar ir vitražistas. Jis įvykdė savo pažadus ir, kaip dera tikram šios srities asui, nuvairavo savo "erdvėlaivį" į visai neprastas aukštumas. Vitražai (jų sukūrė turbūt arti 60) visada maitino menininką ne tik dieviškąja ambrozija, bet ir duona. Diena dienon lituodamas spalvotus stikliukus, Eimis nusitiesė sau vitražinę vaivorykštę į pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje. Ypač vykęs erdvinis vitražas bibline tema, sukurtas 1993 m. Komercijos bankui Marijampolėje (archit. D. Cijunėlis), kurį pavadinčiau "kinetiniu objektu", atliktu vitražo technika. Objektas instaliuotas banko interjere, tiksliai suvokus konkrečios vietos ypatumus, ir įkomponuotas taip, kad, keičiant žiūrėjimo tašką, optiškai juda ir kinta erdvėje. Kūrinyje išlaikytas sinergetinis ryšys, spalvų, šviesokaitos sinchroniškumas, sukurta harmoninga, dvasiškai komfortabili aplinka.
Nepraradęs įkvėpimo, 1994 m. Markūnas sukūrė šešių dalių vitražą "Kompozicija pagal Šv. Jono evangeliją" Emericho evangelikų bažnyčiai Vokietijoje. O 1997-aisiais Šiauliuose, Skrydžių valdymo centre, suprojektavęs vitražinę skulptūrą "Takas" (archit. J. Barkauskas), dailininkas dar kartą įrodė esąs erdvės konstravimo meistras ir antrasis po Stasio Ušinsko "sintezistas" Lietuvoje. Ilgą laiką stebėtas vokiečių ir pagaliau pelnęs jų pasitikėjimą, 2001 m. Markūnas vienintelis iš visos Rytų Europos buvo pakviestas į pasaulinę vitražistų parodą "Spalvota šviesa" Pfarkirchene. Kataloge Eimio pavardė puikavosi šalia tokių garsenybių kaip Dale Chihuly (JAV), Shimpei Sato (Japonija) ir menininkų elito iš Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos...
Grįžtant prie parodinės Markūno veiklos (o ji įspūdingai gausi), dera pastebėti, kad dalijimosi į vitražistą ir tapytoją neliko. Jis tapo menininku, savo kūryboje naudojančiu tapybą, grafiką, piešinį, įvairiausias medžiagas, kurias sėkmingai jungia erdviniuose objektuose. Vertėtų išskirti 1997 m. Kaune atidarytą personalinę parodą "Piešiniai, objektai", 1999-aisiais parodai "Išvyka į Tadž Mahalą" sukurtą instaliaciją "Erdvė" bei tapybiškų objektų ciklą "Fosilijos" (2000-2002), rodytą Emeriche (Vokietija), Kaune, Vilniuje ir Aniane (Prancūzija).
"Piešiniuose, objektuose" Markūnas demonstravo mūsų amžiaus ritmą atitinkančią, kiek chaotišką, bet ekspresyvią, vitališkos jėgos kupiną meninę raišką, prisodrintą naujai įprasmintų krikščioniškųjų simbolių - tikrą ženklų ir prieštaringų jausmų fiestą, kurią poetiškai apibūdino menotyrininkė Eglė Komkaitė: "Manipuliuojant spalva ir piešiniu, iš pasalų klausiama, kokią žinią pranašauja vaizdiniai: kur tikėjimas ir meilė, o kur negailestingai pralieto kraujo žymės. Daugiareikšmiškai atsiveria kultūrų ir tradicijų jungtis su šiandieninio žmogaus intelektualia ir ironiška patirtimi, kreipdama mūsų apmąstymus esmingųjų vertybių link".
Yoko Ono scenarijaus ir instrukcijų įkvėpta, 1999-aisiais Kaune surengta fliuksiška paroda "Kelionė į Tadž Mahalą". Joje eksponuotoje "Erdvėje" - uždarame, popieriu aptrauktame kube - Markūnas, nelinksmai gvildendamas egzistencines problemas, įkurdino mūsų kasdienio buvimo atspindžius. Griežta objekto forma (aliuzija į ankštą blokinio namo kambarį) su blankiai boluojančiu žmogaus siluetu ir buitiniais rakandais žadino melancholiškas vienišumo nuotaikas, kurias kiek blaškė iš vaikystės užplūdę prisiminimai apie "nebylųjį paklodžių kiną", žaistą žvakių šviesoje. Pasiteisinęs filosofine mintimi, jog "žmogus turi tik dabartį, o to, ko neturi, negali prarasti", Eimis "Kelionę į Tadž Mahalą" pavertė beviltiška, naivia svajone...
Eimučio Markūno kūrybos pristatymą logiška būtų baigti "Fosilijų" ciklu, bet jis dar nebaigtas, kaip nebaigti ir "erdvėlaivio maršrutai", kaskart atrandantys naujus horizontus. "Fosilijose" dailininkas, lyg koks pamišęs mokslininkas anatomas, siurrealistiškai preparuoja žmogaus kūną, konstruoja iš jo mutacines kraujingas išklotines arba nutapo jas rūdžių dėmėm, ištrindamas skirtumą tarp "mumifikuotos" praeities liekanų ir pulsuojančios "mėsingos" dabarties. Šie neįprastų dydžių "tvarsčiai" tarsi lopai, atplėšti nuo karais srūvančio pasaulio kūno, arba sunykę sarkofagų rudimentai vaizdžiai byloja apie naikinančią tuštybę, kūno evoliuciją ir skatina pagarbiau elgtis su gyvenimu.

Į TURINĮ
ATGAL