dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Solomonas Teitelbaumas. Vienatvė. 2002, aliejus, drobė, 120 x 100


Katalogas ir ekspozicija

Renata Ščerbavičiūtė

Pasak Boriso Groyso, jei apie meno kūrinį nėra parašyta jokio teksto, nesvarbu, kur jis būtų išspausdintas – kataloge, žurnale ar savaitraštyje, meno kūrinys lieka tarsi neapsaugotas nuo aplinkinio pasaulio, pasimetęs, beginklis, nuogas. Meno kūrinys be teksto "jaučiasi" nejaukiai, lyg nuogas žmogus viešumoje. Šią Boriso Groyso mintį galima taikyti ir parodai. Žiniasklaidoje nepaminėta, neaprašyta paroda taip pat atsiduria "nepatogioje" situacijoje – ji priskiriama nereikšmingų, nepavykusių, nevertų komentaro įvykių kategorijai. Ji tiesiog pamirštama.
Parodos dokumentavimo, jos atminties išsaugojimo funkcijos šiandien imasi ne tik dailės kritikas, šią funkciją pirmiausiai atlieka katalogas. Kaip tekstas legitimuoja kūrinį, o katalogas parodą, taip svarbiausios lietuvių meninės institucijos – Soroso šiuolaikinio meno centras (2000 m. reorganizuotas į Šiuolaikinės dailės informacijos centrą), Šiuolaikinio meno centras ir Lietuvos dailininkų sąjunga – siekia savo pozicijų įteisinimo. Norint apžvelgti, įvertinti ir parodyti, kokie procesai, menininkai, kūriniai priklauso kiekvienai šių institucijų, legitimavimas vykdomas per parodas ir (arba) leidybą. Paprastai parodą lydi katalogas, tačiau, kalbant apie parodą, kaip meno kūrinių rinkinį, pastaruoju metu vis dažniau sudaromi rinkiniai be parodos, o tik spausdintu pavidalu. Turiu omenyje 2001 m. parengtą ir SŠMC veiklą Lietuvoje vainikavusį albumą "100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų" bei 2002 m. išleistą pirmąją LDS reprezentacinio albumo knygą.
Jau ne kartą nagrinėta Lietuvos didžiųjų pastarojo dešimtmečio kuruojamų parodinių projektų specifika1. Kuruojamų parodų ideologija, metodologija ir technologija skleidžiasi keliais aspektais: ekspozicija-reprezentacija (parodos tema, vizualizuota konkrečioje erdvėje), katalogas-informacija (komunikacijos būdų adaptavimas) ir visuomeninis-profesionalusis įvertinimas (naujos sampratos formavimasis meno vartotojų sąmonėje). Visus šiuos aspektus daugiau ar mažiau sujungia katalogai (arba "parodinės knygos"). Katalogai atspindi aktualiausias kuruojamų parodų tendencijas. Kaip ir šiuolaikinės parodos, jie nėra ribojami griežtos struktūros. Antra vertus, katalogai atitinka ir parodų tipus: apžvalgines, konceptualias arba temines, personalines ir kt. Tekstai, publikuojami kataloguose, pretenduoja būti paraleliniais, parodą papildančiais projektais arba vietoj parodos koncepcijos pristatymo siūlo subjektyvų, asmenišką požiūrį į parodą. Ne visada katalogų tekstus rašo patys parodų kuratoriai. Tokiu atveju atsiranda požiūrio "iš šalies" galimybė, kuri dažnai atskleidžia kritišką įžvalgą, siūlančią naują požiūrį.
Pakitusi istorinė situacija šiandien įgalina išleisti aukštos poligrafinės kokybės, išradingai sumaketuotus katalogus, kokių ankstesniais dešimtmečiais nebuvo. Vienas originalesnių pavyzdžių – parodos "Nekaltas gyvenimas" katalogas, išleistas kaip populiarus žurnalas "Veidas" (kuratorės Erika Grigoravičienė, Lolita Jablonskienė, ŠMC, 2000). Įprasta, kad parodų katalogai yra gausiai iliustruojami, juose spausdinami menotyriniai straipsniai, kūrinių reprodukcijos bei dailininkų kūrybos, biografijos dokumentacija. Taigi dabartinių katalogų reikšmė dvejopa: jie leidžia kritiškai pažvelgti į parodą ir užfiksuoja ją istoriškai. Šis aspektas ypač svarbus, nes daugelis kūrinių yra trumpalaikiai – jie sukuriami konkrečiam projektui ar erdvei ir išmontuojami parodai pasibaigus.
Paroda be katalogo šiandien atrodo lyg nebaigtas darbas, taigi katalogą galima vertinti kaip paskutinį, apibendrinantį parodos eksponatą2. Įprasta, jog paroda ribojama konkrečios erdvės arba teritorijos (viešosios arba institucinės), vyksta viename mieste, o kilnojamoji eksponuojama keliuose miestuose. Kita vertus, ją riboja laikas. Žiūrovo įspūdžiai apsilankius parodoje išblėsta, tačiau pasibaigus parodos laikui lieka katalogas. Meno vartotojui suteikiama galimybė "išvysti" parodą katalogo sudarytojų akimis arba "aplankyti" ją vėl. Katalogas funkcionuoja ne tik kaip knyga su parodos eksponatų sąrašu ir iliustracijomis (net tuo atveju, kai nėra teksto, atspindinčio parodos koncepciją), bet ir kaip "parodos analogas", dubleris, išsaugantis ją laike3. Menotyrininkams katalogai – tai pagrindiniai praeityje vykusių parodų studijų šaltiniai.
Pastaruoju metu ryškėja keli vyraujantys katalogų tipai. Pirmieji aukštos poligrafinės kokybės katalogai lydėjo metines Soroso šiuolaikinio meno centro parodas. Per pastarąjį dešimtmetį visų ŠMC vykstančių didelių parodų proga leidžiami originalūs katalogai. Nuolat pasirodo atskirų menininkų katalogai-monografijos, kurių leidybą inicijuoja patys autoriai arba jų parodas surengusios galerijos. 2001-aisiais LDS Dailės leidybos ir informacijos centras atgaivino monografijų seriją "Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai"4.
Bepiga šiandien rekonstruoti vaizdą tų parodų-projektų, kuriuos lydėjo katalogai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje surengtos pirmosios konceptualios parodos išjudino sustingusį dailės gyvenimą, jų kuratoriai peržiūrėjo ir "perkūrė" XX a. pabaigos lietuvių dailės vaizdą. Tuo metu aktyviai ieškota naujų ekspozicijos formavimo principų, dailėtyrininkų kuruojamos parodos buvo nukreiptos prieš menininkus unifikuojančią parodų struktūrą, vyraujančius parodų tipus: personalines, jubiliejines, apžvalgines ir kt. ("Liaudies meno tradicija XX a. lietuvių dailėje", kuratorė Raminta Jurėnaitė, Dailės parodų rūmai, Vilnius, 1988; "Mitas dabarties tapyboje", kuratorius Alfonsas Andriuškevičius, Dailės parodų rūmai, Vilnius, 1988; "Žmogaus ženklai. Skulptūros, piešiniai, fotografija", kuratorės Rasa Andriušytė, Elona Lubytė, Klaipėdos paveikslų galerija, 1988; "Nakties ir dienos tapyba", kuratorius Alfonsas Andriuškevičius, Dailės parodų rūmai, Vilnius,1990). Antra vertus, šiomis parodomis siekta formuoti naują požiūrį į neparašytą XX a. lietuvių dailės istoriją, pateikti vieną iš amžiaus pabaigos dailės istorijos vizijų. Minėtos parodos meno proceso dalyvių atmintyje jau tapo beveik mitiniais, istoriniais įvykiais, nors nespalvoti, plonyčiai jų katalogai5 neperteikia nė dalies jų reikšmingumo. "Mitui" nebūtinas net katalogas – jis "eina iš lūpų į lūpas".
Nepaisant populiarėjančių vis didesnio masto konceptualių, tarptautinių projektų, neišnyko nė vienas anksčiau išvardytų parodų tipų. Ypatingai kritikuojama apžvalginių parodų tradicija dešimtąjį dešimtmetį nenutrūko. 1994 m. ŠMC surengiama "Grupių paroda". Kaip tik tuo metu atslūgęs aktyvus dailininkų grupuočių kūrimasis leido retrospektyviai apžvelgti šį fenomeną, įvertinti jo raidos galimybes, perspektyvas. "1995: Lietuvos dailė" (ŠMC, 1995) tęsia apžvalginių parodų tradiciją. Abiejose parodose pagrindiniu dalyvių atrankos kriterijumi pasirenkamas menininkų kūrybinis aktyvumas, leidžiantis apčiuopti gyvą dailės procesą.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant įvertinti meninius procesus bei įtvirtinti jų pozicijas, svarbiausios Lietuvos meninės institucijos surengė apžvalgines parodas bei išleido katalogus, kurie neblogai ir įvairiai pateikia to laiko meno vaizdą. 1999-aisiais ŠMC surengta paroda "Lietuvos dailė 1989–1999" (kuratoriai Kęstutis Kuizinas, Deimantas Narkevičius, Evaldas Stankevičius, Raimundas Malašauskas, Jonas Valatkevičius) turėjo ambicingą tikslą "parodyti pastarojo dešimtmečio dailę kaip dinamiškos kaitos procesą, o ne nuosekliai pristatyti visus gerus ir sėkmingai šiuo metu Lietuvoje kuriančius menininkus"6. Tai skyrė šią parodą nuo minėtų ankstesnių apžvalginių parodų. Kūrinių atranka buvo vykdoma kuratorių nuožiūra, o ne "suneštinės" ekspozicijos sudarymo principu. Kitaip sakant, "išrinktuosius" autorius su konkrečiais jų darbais dalyvauti parodoje kvietė kuratoriai. Programinė ŠMC orientacija į naujausias meninės raiškos formas dominavo ir šioje parodoje. Didžiąją pristatytų kūrinių dalį galima pavadinti chrestomatiniais (pvz., Gedimino Urbono "Lagaminas", Šarūno Saukos "Pragaras", Eglės Rakauskaitės "Meduje" etc.). Svarbi projekto visumos dalis buvo katalogas su specialiai parašytais dailėtyrininkų straipsniais (A. Andriuškevičiaus, K. Kuizino, L. Jablonskienės, E. Grigoravičienės, J. Valatkevičiaus, R. Malašausko). Kataloge publikuotuose straipsniuose, kaip ir parodoje, atsispindėjo bandymas aptarti ir įvertinti svarbiausius meninio gyvenimo procesus, esminius lūžius ir dailės kaitą nuo 1989 metų. ŠMC kuratoriai parodos ekspozicijoje pateikė savą dešimtmečio dailės versiją, o parodos kataloge publikuotuose tekstuose galima įžvelgti kiek vienpusišką lietuvių meno raidos analizę, kurioje akcentuojami ŠMC, kaip svarbiausio ir bene vienintelio meno procesų katalizatoriaus, nuopelnai. Kataloge dokumentuoti kūriniai ir publikuoti dailėtyrininkų tekstai neblogai atspindėjo prieštaringą laikmečio situaciją. Pasak Aldonos Dapkutės, tai buvo tiksli (parodos kontekste) dailės politikos ir dailės kritikos diagnostika7. Kartu tiek ekspozicija, tiek katalogas išryškino dominuojantį ŠMC vaidmenį meninių idėjų raidoje.
Kaip atsakas į 1999 m. įvykusią "Lietuvos dailę 1989–1999", 2000-aisiais LDS iniciatyva Šiuolaikinio meno centre surengiama dar viena didelė apžvalginė paroda "Tradicija ir ateitis" (kuratorės Elona Lubytė ir Ieva Kuizinienė). Šioje parodoje buvo pristatyti per paskutinius trejus metus sukurti tradicinių dailės šakų kūriniai (tapyba, skulptūra, grafika, keramika, tekstilė, juvelyrika), o remiantis vyraujančiomis tendencijomis siekta prognozuoti tolesnę raidą, t. y. tradicinės dailės ateitį. Grąžinti prestižą tradicinėms dailės šakoms, parodyti jų reikšmę ir aktualumą greta ŠMC dominuojančių naujojo meno pavyzdžių, įtvirtinti savo dailės proceso formavimo ir vertinimo kriterijus – svarbiausi "Tradicijos ir ateities" tikslai. Vienas ekspozicijos formavimo ypatumų – vaizduojamosios ir taikomosios dailės jungimas, kuris išryškino skirtumų tarp taikomosios ir vaizduojamosios dailės nykimą. "Tradicijos" kriterijai – pristatyti tik tradicinius dailės žanrus ir priklausyti kūrybinei sąjungai, išliko formalumu. Kaip ir "Lietuvos dailėje 1989–1999", "Tradicijoje ir ateityje" regimos pastangos atspindėti procesą, parodos ekspozicijai atrinktų kūrinių dėka formuojant savą jo versiją.
Soroso šiuolaikinio meno centro veiklą apvainikavo katalogo pobūdžio leidinys "100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų"8. Leidinys sudarytas pagal atskirų autorių kūrybos dokumentacijas, parengtas Soroso ŠMC iniciatyva. Siekdama pristatyti kelių kartų dailininkus, ryškiausius dailės modernėjimo etapus, sudarytojų grupė, vadovaujama Ramintos Jurėnaitės, dėmesį sutelkė į raiškos priemonių įvairovę. Kadangi daugelis leidinyje dokumentuotų kūrinių buvo susiję su aktualiais meno raidos, parodų, institucijų veiklos procesais, kurie šiandien dar nėra vertinami vienareikšmiškai, šis "lietuvių meno rinkinys" primena savo dailės raidos versijas bandančias pateikti kuruojamas parodas. Kitaip tariant, leidinio sudarytoja R. Jurėnaitė ir jį tvirtinusi SŠMC valdyba tarsi materializavo savąją XX a. pabaigos meno raidos viziją. Kita vertus, tai reprezentacinis leidinys, kuriuo siekiama lietuvių menu sudominti ir užsienio kuratorius.
LDS reprezentacinis albumas9 išryškina kitą lietuvių meną atspindinčią poziciją. Leidinio struktūra grindžiama tradiciniu dailės žanrų skirstymu, būdingu reprodukcijų albumams. Nors ryškėja dailės žanrų prioritetai (daugiausia vietos užima tapyba), tarp tradicinėms dailės šakoms skirtų dalių (tapyba, grafika, skulptūra, tekstilė, keramika) "įsibrauna" ir objekto menas, reprezentuojamas skirtingoms kartoms priklausančių menininkų darbais. Atrankos problema, iškylanti tiek albumo sudarytojui, tiek parodos kuratoriui, visada išlieka. Daugelio autorių darbai dalyvavo ir "Tradicijoje ir ateityje"‘, kitų dar tik laukia knygų, kurios bus išleistos vėliau.
Abu leidiniai siejami reprezentatyvumo principo ir iliustruoja savotišką "geriausiųjų rinkinį". Kaip ir apžvalginėse parodose, čia siekiama pažvelgti į konkretaus neseniai praėjusio laiko meno procesą, jam atstovaujančias asmenybes, "etapinius" kūrinius. Kiekviena institucija ieško savitų būdų savo veiklai įprasminti. ŠMC atidaryta 8-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė savo mastu vainikuoja visus anksčiau čia organizuotus tarptautinius projektus. LDS ryžosi gaivinti apžvalginių vaizduojamosios ir taikomosios dailės parodų tradiciją. Kiekviena apžvalginė paroda – lyg tam tikras atskaitos arba atspirties taškas, ne tik leidžiantis apsvarstyti praėjusio laiko meno procesus, bet ir įžvelgti kažką naujo, rasti naujų būdų "apžvelgti". Siekiama objektyvaus procesų atspindėjimo, dairomasi į kontekstą, rūpinamasi struktūriniu ekspozicijos vaizdu. Parodose, kurios yra nukreiptos į netolimą praeitį, svarbu fiksuoti, apčiuopti reikšmingus procesus, iš minios "ištraukti" autorius, kūrinius. Praėjęs laikas siūlo jau kitas požiūrių galimybes. "Konservavimo" darbą atliks katalogas. Ne veltui šiame tekste tiek daug paralelių tarp katalogo ir parodos – kalbėjimo būdų yra įvairių, svarbiau – kad būtų ką pasakyti.

___________________
1 "Kuruojamų parodų patirtis", in Dailė, 1999, nr. 2, p. 4–7.
2 N. Stepanian, "O žanrach iskusstvovedčeskich issledovanij, slovesnom opisaniji v kulture", in Iskusstvoznanije, 2000, No 1, c. 595.
3 Ten pat, p. 595.
4 Serijos sudarytoja Danutė Zovienė, dailininkas Eugenijus Karpavičius.
5 Parodos "Liaudies meno tradicija XX a. lietuvių dailėje" proga katalogo iš viso nebuvo išleista.
6 K. Kuizinas, "Klausimai ir atsakymai", in Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų", katalogas, Vilnius, 1999, p. 11.
7 A. Dapkutė, "Geroji naujiena pagal ŠMC", in Dailė, 1999, nr. 2, p. 34.
8 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų, sud. Raminta Jurėnaitė, Vilnius, 2000.
9 Lietuvos dailininkų sąjunga. Pirmoji knyga. Vilnius, LDS PĮ Dailės leidybos ir informacijos centras, 2002

Į TURINĮ
ATGAL