dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1969 Kaune.
1989-1995 studijavo VDA Kauno dailės institute tekstilę.
Nuo 2000 LDS narė.
Personalinės parodos
2001 "Lithuanian Country Star", Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerija, Kaunas
2002 "Tekstilė ir aš", Kauno paveikslų galerija

Lina Jonikienė. Virsmas.
1996, fotoaudinys, siuvinėjimas, 25 x 25
Svarbesnės grupinės parodos,
simpoziumai

1994 Tarptautinė mažosios tekstilės paroda "Linas vakar, šiandien, rytoj", "Arkos" galerija, Vilnius
1994-1995 Europos kilnojamoji šiuolaikinio siuvinėjimo paroda "Anchor", Vokietija; Anglija
1995 "Minkšta forma", ŠMC, Vilnius
1996 "ArtGenda’ 96", Oksnehalenas, Kopenhaga, Danija
1997 V tarptautinė tekstilės paroda, Kiotas, Japonija
Kilnojamoji paroda "Dygsnių menas", "Concourse Gallery Barbican Centre London EC2"; "Cliffe Castle Keighley", Vest Jorkšyras, Didžioji Britanija
Tarptautinė tekstilės paroda "Tradicija ir nūdiena", M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
"Lietuviški pasikalbėjimai", Triestas, Italija
1998 IV tarptautinė paroda "Jūsų rankose", Nagoja, Japonija
"Išlaisvinti daiktai", ŠMC, Vilnius
1998-1999 Europos kilnojamoji šiuolaikinio siuvinėjimo paroda "Anchor", Vokietija; Anglija; Šveicarija; Suomija
1999 "Huset Iasnaes", Arskriftas, Danija
Tarptautinė tekstilės paroda "Linija", M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
Tarptautinis tekstilininkų simpoziumas "Hidden Treasures", Tuskaeras, Danija
Paroda "Museum Textilforum", Herningas, Danija
"Ne keramikų simpoziumas", J. Maldžiūno sodyba, Kriukai
"Art mada" dalyvė grupinėje kolekcijoje "Ružava", Vilnius
VI tarptautinė mažosios tekstilės trienalė "Pasivaikščiojimas mėnuliu", Luršat muziejus, Prancūzija
2000 "Pasaulio moterys", Mičiganas, Arizona, JAV
Austrų-lietuvių tekstilės paroda, Zalcburgas, Austrija
V tarptautinė konkursinė Betonako paroda, Sintruidenas, Belgija
Kauno taikomoji dailė, Kauno paveikslų galerija
2001 Europos tekstilės paroda "Tradicijos ir novacijos", Arsenalas, Ryga, Latvija
Tarptautinė tekstilės paroda "Minkštas pasaulis", M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
Šiuolaikinės lietuvių tekstilės paroda, Gentas, Belgija
2002 Tarptautinis pleneras "Laikas", Žemaitkiemis, Kauno r.

Lina Jonikienė. Sirenos.
2000, fotoaudinys, metalo siūlai, tušas, sintetiniai dažai, autorinė technika, 75 x 140

Fragmentas
Apdovanojimai
1997 V tarptautinė tekstilės paroda, Kiotas, Japonija (apdovanota prizu už meistriškumą)
1999 Tarptautinė tekstilės paroda "Linija", M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas (diplomas)
2000 Kauno taikomoji dailė, Kauno paveikslų galerija (diplomas už stilingumą)
2001 Tarptautinė tekstilės paroda "Minkštas pasaulis", M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas (I laipsnio diplomas)

Lina Jonikienė. Audinys.
2001, fotoaudinys, siuvinėjimas, 170 x 75


Lina Jonikienė: tekstilės moteriškoji savastis

Rūta Pileckaitė

Tekstilininkė Lina Jonikienė atstovauja tai menininkų kartai, kuri dailės studijas baigė jau nepriklausomos Lietuvos metais ir iš karto aktyviai įsitraukė į šalies bei tarptautinį meno gyvenimą. Dailininkės kūrybinės karjeros pradžia sutapo su lietuvių tekstilės atsinaujinimo sąjūdžiu, kurį 1992-1996 m. inspiravo Lietuvos dailininkų sąjungos Tekstilės sekcijos entuziasčių Liucijos Kryževičienės bei Jūratės Urbienės Vilniuje organizuoti "Lino" simpoziumai. Tuo ekonominių sunkumų laiku mažoji tekstilė buvo parankesnė meniniam eksperimentui nei didelių gobelenų ar kompozicijų kūrimas. Mažoji tekstilė teikė platesnes galimybes netradicinių medžiagų ir naujų išraiškos formų paieškoms, taigi natūralu, kad visų pirma traukė jaunus autorius. Būtent šioje srityje buvo padėtas pagrindas atsirasti tokiems tekstilės objektams Lietuvoje, kurie užsienio dailėtyroje vadinami fiber art. Šie objektai neturi nieko bendra su interjerų dekoravimu. Jiems keliami tokie pat meniniai tikslai, kaip bet kuriam kitam šiuolaikinio meno kūriniui.
Panašiai kaip keramikos simpoziumai Panevėžyje ar emalio Palangoje, mažosios tekstilės simpoziumai Vilniuje, kur tvyrojo kūrybiška atmosfera, mezgėsi betarpiški kontaktai tarp įvairių šalių menininkų, turinčių skirtingą kūrybos patirtį, tapo puikia starto aikštele daugeliui jaunų lietuvių dailininkų. Liną Jonikienę, taip pat išbandžiusią jėgas šiuose simpoziumuose, netrukus pradėta kviesti į tarptautines parodas. 1996-aisiais ji dalyvavo Kopenhagoje vykusioje jaunųjų dailininkų parodoje "ArtGenda", vėliau sekė mažosios tekstilės trienalės, kurias organizuoja Jean Luršat muziejus Angers mieste, Prancūzijoje (1996, 1999), pasaulinės tekstilės parodos-konkursai Japonijoje (1997, Kiotas; 1998, Nagoja), Europos moderniojo siuvinėjimo paroda "Anchor" (1995, 1998) ir kt. Per nepilną kūrybinės veiklos dešimtmetį tekstilininkės parodų sąrašas tapo išties solidus. Jauna menininkė stojo vienon greton su kitais aktyvų tarptautinį meno gyvenimą gyvenančiais lietuvių tekstilininkais - Feliksu Jakubausku, Laima Oržekauskiene, Egle Ganda Bogdaniene. Šiandien kūrėjos biografiją reikšmingai papildo ir tarptautinėse parodose pelnyti apdovanojimai - 1997 metais Kiote gautas specialus prizas už meistriškumą, 2001-aisiais Kaune vykusioje parodoje "Minkštas pasaulis" pelnytas pirmojo laipsnio diplomas.
Apie dailininkės kūrybą iškalbingai byloja faktas, kad, artėjant kokiai nors svarbesnei parodai Lietuvoje, visi besidomintys šiuolaikine tekstile nekantrauja sužinoti, ką joje rodys Lina Jonikienė. Neabejoju, kad dauguma žiūrovų įsiminė jos "Venerą" (1996), įvairių kartų dailininkams primenančią Dailės instituto pozuotoją Nadią. Iš pirmo žvilgsnio atpažįstami ir kiti autorės kūriniai - auksiniais šilko siūlais siuvinėtos raštuotos moteriškos "Kojinės" (1997) arba Šiuolaikinio meno centre vykusioje taikomosios dailės parodoje "Išlaisvinti daiktai" eksponuota kompozicija "Skanaus" (1998), kurioje raudonomis prisirpusiomis vyšniomis "ištatuiruota" bamba. Vienas naujausių dailininkės kūrinių - trijų dalių kompozicija "Tekstilė ir aš", atlikta bendradarbiaujant su fotografu Arūnu Baltėnu.
Jau kūrybos pradžioje, savo pirmuosiuose kūriniuose, Lina Jonikienė prabilo apie moterį, jos pasaulį, kuriame neretai tarpsta miesčioniškumas, banalybė, sentimentalumas. Juk pati tekstilės kilmė siejama su moterų rankdarbiais, tad suprantama, kodėl būtent šios meno srities kūrėjoms minėtos temos tampa ypač artimos. Kita vertus, pasirinkti tokią temą neabejotinai paskatino ir šiuolaikinėje kultūroje aktualizuojamas feministinis diskursas.
Ankstyvieji Linos Jonikienės kūriniai - lyg ironiški pasakojimai apie paprastas kiekvienos moters svajones, apipintas dirbtinėmis rožėmis, širdelėmis ir angelais, atkeliavusiais iš spalvotų atvirukų, šeimyninių nuotraukų albumų bei sieninių kilimėlių, - tos aplinkos, kuri kasdien supa moterį, kol galiausiai virsta banaliausius stereotipus pakartojančia jos gyvenimo istorija.
Vėliau Jonikienės kūryboje radosi daugiau darbų, kuriuose moteriškoji savastis apmąstoma tarsi per asmeninę patirtį. Vaizdavimo objektu vis dažniau pasirenkamas savo pačios kūnas. Jaunas, gražus, artimas tobuloms formoms - toks, kokį atkakliai šiandien perša televizijos ir žurnalų reklama. Savianalizė ir autoironija, kurias pasitelkia autorė, tampa priemone kvestionuoti ne tik reklamos, bet ir kitus mass media formuojamus moters stereotipus. Vienu atveju menininkė ironiškai pasišaipo iš moters pastangų bet kokia kaina įtikti vyriškajai lyčiai, tampant tik seksualinio dėmesio objektu, o kituose kūriniuose nevengiama kelti ir tam tikrų moralinių klausimų. Apsiausdama nuogą moters kūną permatomu katalikų kunigų dėvimu liturginiu drabužiu ("Arnotas", 1996), dailininkė supriešina dvasinga ir kūniška, tarsi klausdama, ar po dievobaimingumo įvaizdžiu nesislepia malonumų ištroškęs kūnas. Pastarųjų metų Linos Jonikienės kūriniuose moteriškosios savasties paieškos yra įgijusios įvairesnį pobūdį. Tos paieškos atskleidžiamos ne tik per fizinę (kūno) dimensiją, bet ir per moters buvimo sociume aspektus. Geriausiai šią temą iliustruojantis pavyzdys - kompozicija "Tekstilė ir aš" (2001), įprasminanti savitą moters-menininkės patirtį.
Linos Jonikienės kūriniai pirmiausia patraukia tuo, apie ką ji kalba. Tik po to - kaip tai išreiškia tekstilės priemonėmis. Nors technikos aspektas menininkei yra toks pat svarbus kaip ir tema, turinio pirmenybė formos ir medžiagos atžvilgiu byloja apie šių kūrinių priklausomybę jau ne tik taikomosios dailės, bet apskritai šiuolaikinio meno, kuris gali būti kuriamas įvairiomis priemonėmis, sričiai. Neatsitiktinai netradicinių išraiškos formų ieškanti dailininkė viena pirmųjų Lietuvoje pritaikė ir bene vaisingiausiai naudoja naujosios dailės rūšių, pavyzdžiui, fotografijos, galimybes. Kita vertus, jos kūriniuose negalima nematyti amato meistriškumo, kuomet kiekviena siūlė ar dygsnys suskamba ne tik subtilia, bet ir prasminga nata. Linos Jonikienės darbais galima tiesiog grožėtis - jie labai jaukūs ir taip jautriai atlikti, kad jau pats atlikimo virtuoziškumas tampa vertybe. Ši savybė bei pomėgis siuvinėti taip pat gali būti įvardyti kaip moteriškosios kūrybos ypatumas.
Ankstyvieji Linos Jonikienės darbai, sukurti dešimtojo dešimtmečio viduryje, pasižymi realistinėmis formomis ir miesčioniškos kultūros elementais. Turinio ir stilistikos požiūriu jie artimi to paties laikotarpio Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei Onos Grigaitės keramikai. Visi šie autoriai savo meninę karjerą pradėjo laužydami nusistovėjusias taisykles ir oponuodami sovietmečiu susiformavusioms taikomosios dailės tradicijoms. Jų darbuose "aukštosios" ir "žemosios" kultūrų sandai susipynė, įgijo eklektišką postmodernistinį charakterį. Kita vertus, jie nebetilpo siauruose dekoratyvinės dailės žanrų rėmuose, nes siekė visai kitų meninių tikslų - keramikai ar tekstilei prieinamais būdais prabilti apie šiuolaikiniam žmogui rūpimas problemas. Taigi nenuostabu, kodėl ir Linos Jonikienės kūryboje viena svarbiausių temų yra moteris bei kintanti jos vieta visuomenėje - tai, kas šiuo metu aktualizuojama įvairiose viešose kultūros atstovų ir politikų diskusijose, kas apmąstoma daugelio šiuolaikinių mokslo ir meno kūrėjų darbuose.

Į TURINĮ
ATGAL