dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Nora Blaževičiūtė. Moteris su paukščiais. 2002, molis, emaliai, degimas, 1100°C,
48 x 25 x 22


Jolanta Uznevičiūtė. Be pavadinimo.
2002, baltas molis, emaliai, 27 x 36 x 6


Lietuvos keramika: istorija ir nūdiena

Vaida Ščiglienė

Prisipažinsiu, siūlymas skaityti pranešimą, skirtą profesionaliosios lietuvių keramikos 70-mečiui, masino. Buvo įdomu išsiaiškinti, kas sukurta profesionaliojoje lietuvių keramikoje per septynis dešimtmečius, kontekstualiai pažvelgti į meno reiškinius iš laiko perspektyvos. Deja, kai bibliotekoje ėmiau ieškoti knygų, skirtų Lietuvos keramikos menui, teko nusivilti: keliasdešimt leidinėlių, skirtų pavieniams kūrėjams, išleistų 7-8-ame dešimtmetyje, o nuo 9-ojo dešimtmečio - negausūs parodų katalogai ir recenzijos periodinėje spaudoje. Tiesa, iš fundamentalesnių darbų reikėtų paminėti Juozo Adomonio vadovėlį "Keramikos menas" (1998) bei dailėtyrininkės Pilės Veljatagos tekstą "Metodologiniai stiliaus klausimai. Keramikos stilistiniai bruožai" straipsnių rinkinyje "Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai" (1992). Nuo 1997-ųjų reikšmingesni įvykiai apžvelgiami ir fiksuojami Lietuvos dailininkų sąjungos žurnale "Dailė". Daug tai ar mažai?
Gaila, tačiau reikia konstatuoti vizualinę ir verbalinę disproporciją, nes neužfiksuoti įvykiai istorijai lieka nebylūs arba migloti. Lietuvos keramikai neturi specialaus periodinio leidinio, kaip nebeturi ir nuolatinės ekspozicijos Taikomosios dailės muziejuje, o ką jau kalbėti apie nuolat veikiantį ir šiuolaikinį keramikos meną pristatantį muziejų (tokią idėją seniai puoselėja Panevėžio dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė, kuri kasmet rengia Panevėžyje tarptautinius keramikos simpoziumus ir kaupia šiuolaikinės keramikos kolekciją). Tokia realybė, kuri liudija ir apie valstybės požiūrį į kultūrą.
Kita vertus, rašytinių šaltinių stoka jokiu būdu neatitinka lietuvių keramikos situacijos. Priešingai, per pastaruosius dvidešimt metų vyko ir vyksta labai daug parodų: personalinių, grupinių, teminių. Gyvybingumo nepraranda ir keramikos simpoziumų judėjimas. Išskirtinę ir stabiliausią vietą užima Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas, šiemet surengtas keturioliktą kartą. Juolab kad sudėtinė šio simpoziumo dalis - konferencija, kuri išjudina ir dailėtyrinę mintį.
Gal lietuviai ir negali didžiuotis tokiomis senomis keramikos meno tradicijomis ir mokyklomis kaip, pavyzdžiui, japonai, tačiau, manau, septyni dešimtmečiai yra pakankamas tarpsnis, kad galėtume kalbėti apie profesionaliosios lietuvių keramikos raidą, dėsningumus, kaitą. Negalime neigti to, kas buvo - viskas susiję, turi savo priežastis ir pasekmes, o laikui bėgant realybė įgauna naujų bruožų. Nuolatos vyksta nuoseklus ir tylus judėjimas, kuris ryžtingų veiksmų, staigių įvykių ar drąsių kūrėjų dėka pakeičia ir rekonstruoja situaciją.
XX a. pradžioje, po daugiau nei šimtmetį trukusios represyvios carinės Rusijos okupacijos, 1918-1940 metų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpis buvo itin reikšmingas modernėjančiai lietuvių tautai. Vyko įvairūs visuomenės, politikos bei kultūros pokyčiai, lėmę ir žmonių pasaulėjautos pokyčius. Atsirado galimybė bei poreikis reikštis įvairioms kūrybos formoms, kurių natūrali raida iki tol buvo slopinama ir stabdoma. Atgimstanti lietuvių tauta siekė turėti savitą kultūrą ir meną. Tačiau, nepaisant euforinės nepriklausomybės jausenos, padėtis buvo komplikuota - stokota elementariausių dalykų, o svarbiausia - lėšų ir kvalifikuotų specialistų. 1922 m. įkurta Kauno meno mokykla (toliau KMM) 1929-aisiais buvo reformuota ir nuo tada joje pradėta stiprinti taikomosios dailės dėstymą. Prieš steigiant keramikos studiją KMM, 1930 m. buvo atidaryta Mažeikių keramikos mokykla su čerpių, koklių ir indų skyriais, kurios vadovas buvo vienintelis keramikos specialistas to meto Lietuvoje Pranas Brazdžius, studijas baigęs Mirgorode, vėliau mokęsis Brno mieste Čekoslovakijoje1. 1931 m. jis buvo paskirtas dėstyti keramiką KMM. P. Brazdžius mokė studentus žiesti puodus, vazeles, lėkštes. 1932 m. buvo pastatytos mufelinės krosnys, kurių temperatūra siekė 900°C2.
Tačiau daugelis šios studijos veiklą vertino gana kritiškai, teigdami, jog kai kurie kaimo puodžių darbai daug skoningesni. Kaip prisimena amžininkai: "Meno mokyklos pedagogai keramikos specialybę laikė žemesne dailės rūšimi. Jos mokytis buvo siunčiami silpnesni mokiniai, o gabesnieji į ją stoti nenorėdavo. Dailės istorijos paskaitose taikomosios dailės istorija nebuvo dėstoma, todėl moksleiviai nelabai suprasdavo, kas yra taikomoji dailė ir kokią vietą ji užima gyvenime"3. Tokia buvo pradžia. Situacija keitėsi, o ir keramikos, kaip dailės šakos, autoritetas pamažu didėjo. 1934 m. keramikos studijai paskiriamas vadovauti jaunas ir perspektyvus keramikas Liudvikas Strolis, studijas baigęs Paryžiuje, Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinės taikomosios dailės mokykloje. KMM keramikos studija kasmet rengdavo savo darbų parodas. Kūriniai būdavo parduodami, 50 procentų sumos gaudavo patys studentai. 1937-aisiais L. Strolio pastangomis buvo įrengta laboratorinio tipo bandomoji keramikos krosnis (1300°C temperatūra, kūrenama anglimis)4. Dominavo utilitarūs, buityje naudojami indai bei skulptūrinio pobūdžio darbai. Pats L. Strolis mokymo procese itin didelį dėmesį teikė keramikos technikoms, glazūravimui, darbų funkcijai bei puošybai. Dekore akcentuojamas nacionalinis stilius, lietuviškų ornamentų svarba, gamtos motyvai. Tuomet dar studijų metais pasižymėjo pirmieji profesionalūs Lietuvos keramikai - Vaclovas Miknevičius, Valdemaras Manomaitis, Eleonora Lukštaitė.
Taigi tarpukario Lietuvos keramikai, kaip ir kitiems menams bei kultūrai apskritai, rūpėjo ne tik naujumas, bet ir tautiškumas. Buvo iškeltas tikslas - formuoti nacionalinę dailės mokyklą, akcentuojant vietinių tradicijų savitumą ir reikšmę. Natūralu, kad nacionalinis stilius buvo kuriamas liaudies meno pagrindu.
Liaudies menu keramikai sekė ir pokario metais. Deja, penktajame-šeštajame dešimtmetyje atsiranda primityvaus, netgi provincialaus pobūdžio darbų. Keramikos dirbiniai nekūrybiškai puošiami liaudies ornamentais ar sentimentaliais, natūralistiniais vaizdeliais. Pasak J. Adomonio, "tematika ribojosi gamtos, tautosakos ir liaudies dainų interpretacija"5. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad lietuvių menas tuomet vystėsi sovietinės okupacijos sąlygomis. Profesionaliuosius dailininkus keramikus rengė Valstybinio dailės instituto Keramikos katedra, dailininkus atlikėjus - Kauno ir Telšių taikomosios dailės technikumai. Be to, buvo išplėtota keramikos pramonė, gaminanti utilitarios paskirties dailiosios keramikos dirbinius. Keramikos cechai veikė Kauno, vėliau Vilniaus "Dailės" kombinatuose, Kaune buvo atidaryta eksperimentinės dailiosios keramikos gamykla "Jiesia". Šių įmonių produkcijoje dominavo įvairios paskirties buitiniai dirbiniai: servizai, puodynės, ąsočiai, vazos, bokalai, puodukai, lėkštutės, bei suvenyrai, kurie buvo eksportuojami ir į užsienį.
Septintasis dešimtmetis atpūtė naujų vėjų į lietuvių taikomąją dekoratyvinę dailę. Pasak dailėtyrininkės P. Veljatagos, "kaip priešstata pompastiškumui, komponavimo logikos stokai buvo iškeltas tektoniškumo, lakoniškumo reikalavimas, formos ir dekoro harmonijos siekis, atsižvelgta į daikto funkcijos įtaką formai"6. To meto lietuvių keramikoje dar vyravo buitinės paskirties indai, tačiau atsirado daugiau dekoratyvinių darbų, sukurta didesnių apimčių kūrinių interjerui ir eksterjerui: pano, vazų grupių, lauko keramikos. Daug brandžių darbų tuo metu sukūrė Liudvikas Strolis, Jonas Mikėnas, Vaclovas Miknevičius, Valdemaras Manomaitis, Mykolas Vrubliauskas, Elena Tulevičiūtė, Algirdas Laucius ir kiti. Tačiau aptariamuoju laikotarpiu žanrų ribos dar buvo labai ryškios - taikomoji dekoratyvinė ir vaizduojamoji dailė priešpriešintos.
Palaipsniui ryškėjo nauja tendencija, orientuojanti lietuvių keramikos meną nuo utilitarumo dekoratyvumo link. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje įsivyravo skulptūrinė plastika, kurią lėmė ir dailės sintezės su architektūra siekiai. Šios krypties pradininkai - Juozas Adomonis, Marija Bankauskaitė, Liucija Šulgaitė, Aldona Ličkutė-Jusionienė. Dailininkams, kuriantiems indo formos darbus, neberūpėjo funkcionalumas. Keramika perėmė skulptūros, tapybos, grafikos principus, kūriniai tapo asociatyvūs, persmelkti gyvosios gamtos motyvų.
Radikaliais keramikos meno pokyčiais išsiskiria devintasis dešimtmetis. Tuomet lietuvių autorių kūryboje ėmė nykti "žanrų" ribos, taikomieji menai, kaip ir vaizduojamieji, skverbėsi į turinį, atsirado naujos pakraipos "parodinė" arba "konceptualioji"7 keramika. Meno gyvenimas tapo dinamiškas: vyko parodos, simpoziumai, mezgėsi įvairesni tarptautiniai kontaktai. Keramikos kūriniai ėmė gyventi pilnakraujį gyvenimą parodose, o jų autoriai prabilo apie juos jaudinančias problemas. Atsiradus konceptualiajai keramikai, spaudoje pasipylė priekaištai. Keramikai buvo diagnozuota "mažakraujystė", ji kaltinta dvasios ir kūno negalia, pasireiškiančia gyvybinių funkcijų sutrikimu. Kalbėta įvairiai: "formos dangstymas puošniais drabužiais" arba keramika "lyg ne visai daiktas, o meninis pusdaiktis, praradęs gyvenimiško rakando požymius" ir t.t. Taigi trapi santarvė, kai keramikos kūriniai galėjo būti tiek eksponuojami parodose, tiek vartojami buityje, suiro ir utilitarios paskirties keramikos kūrinių ėmė mažėti. Šią tendenciją paliudijo ir 1983 m. Kaune vykęs trečiasis respublikinis seminaras "Keramika pramonei ir buičiai". Tema, matyt, pasirinkta neatsitiktinai: norėta pakurstyti gerokai atslūgusį dailininkų susidomėjimą utilitaria keramika, tikėtasi naujų pasiūlymų, kuriuos galima būtų įdiegti gamyboje. Deja, utilitariosios paskirties dirbinių buvo sukurta nedaug - keli indų komplektai, porceliano servizai. Taip konceptualiosios keramikos kryptis buvo oficialiai pripažinta ir vertinama ne dėl naudingumo, o dėl prasmės ir turinio.
Devintajame dešimtmetyje išaugo nauja keramikų karta, atsirado drąsių, novatoriškų asmenybių. Parodinės keramikos lyderiai - Aldona Šaltenienė, Kristina Karkaitė-Mazūrienė, Nora Blaževičiūtė, Kostas Urbanavičius, Nerutė Čiukšienė, Rytas Jakimavičius, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Egidijus Šimatonis ir daugelis kitų. Jų meninė kalba turininga, kelianti daugialypes asociacijas. Tai intelektuali kūryba. Kita vertus, kaip pastebi daugelis lietuvių dailėtyrininkų, konceptualiajai keramikai neretai stinga nuoseklumo, originalių idėjų, ji poetiška ir kartu iracionali pačia savo prigimtimi. Tai pastebima tiek devintajame dešimtmetyje, t.y. konceptualiosios keramikos pradžioje, tiek ir dabar. Geriausias pavyzdys - 1998 m. vykusi paroda "Išlaisvinti daiktai" (kuratorė Rūta Pileckaitė).
Per pastaruosius vienuolika metų Lietuvoje būta daug pokyčių. Neaplenkė jie ir dailės gyvenimo. Kultūroje, mene modernistinės vertybės pynėsi su gana painiomis postmodernistinėmis nuostatomis. Keramikos menas taip pat įvairėjo, vis labiau įgydamas eksperimentinį pobūdį, o kai kurių autorių kūryboje peraugo į objektus, instaliacijas. Tapo įprasta keramikoje matyti netradiciškai naudojamas įvairias medžiagas: vardan kūrinio įtaigos molis jungiamas su pramonės daiktais; žaidžiama objektais, erdve, neretai menininkai pasitelkia videovaizdą, garsą, kvapą ar judesį etc. Idėjos, temos pačios įvairiausios, kaip ir keramikų keliai. Vieni bando atsisakyti subjektyvių jausenų, dramatizuotos sampratos ir siekia radikalesnės išraiškos, kiti lieka iracionalios, jausmingos kūrybos šalininkai. Viena yra bendra - menininkams, vadinantiems save keramikais, labai svarbi buvo ir lieka keraminė masė, technikos, glazūros, kurios yra neatskiriama kūrinio estetikos dalis. Žinoma, medžiagos, technologijos pačios savaime neatstoja idėjos, tačiau keramikoje nėra antraeilis dalykas. Technologijų srityje keramikai daug eksperimentuoja ir dažnai pasiekia savitumo, tobulumo. Specifinė keramikos technologija, formavimo, dekoravimo, degimo būdai, naujų raiškos priemonių ieškojimas, mėginimas atgaivinti seniai pamirštas technikas - vienos svarbiausių studijų Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje krypčių.
***
Baigdama norėčiau prisiminti vieną reikšmingą, tačiau gal jau kiek primirštą įvykį - 1993 m. vykusią didelę Pabaltijo ir Skandinavijos šalių dizaino ir taikomosios dailės parodą "Nuo svajonių iki realybės" (lietuviškosios kolekcijos kuratorė Lolita Jablonskienė). Įvykis, man regis, svarbus todėl, jog ir paroda, ir karštos diskusijos, užsimezgusios tuomet spaudoje, turi savotišką atgarsį šiandieniame dailės gyvenime. Tuomet ekspozicija susilaukė prieštaringiausių vertinimų, nes skandinavų darbai buvo autoriniai, unikalūs, tačiau utilitarios paskirties, o kai kurie skirti net masinei gamybai, nors juose akivaizdžiai dominavo vizualinė estetika. Lietuviai, kaip, beje, latviai ir estai, parodoje rodė unikalius konceptualiosios pakraipos netiražuojamus kūrinius. Toks sugretinimas anuomet daugeliui atrodė neteisingas. Apibendrindama spaudoje 8 pasakytas menininkų ir menotyrininkų mintis, norėčiau keletą jų čia pacituoti. Buvo pastebėta, jog "mūsų menas kuriamas abstrakčiam adresatui, jis skirtas žiūrėjimui kaip paveikslai, parodinių kūrinių tiesiog nėra kur dėti po parodos", "jie niekam nereikalingi, jie miršta"; "visų buvusių sovietinių kraštų dailininkai nemoka padaryti tikro daikto, jiems geriau sekasi kurti daikto iliuziją. Taigi neturėjome ir neturime normalios daiktinės aplinkos"9.
Praėjo devyneri metai. Šiandien turime solidų keramikos meno arsenalą: konceptualių, estetiškai paveikių, technologiškai stiprių kūrinių. Keramika patraukli tiek plastine, tiek emocine, tiek idėjine prasme. Tačiau neturim unikalių lietuviškų utilitarios paskirties dirbinių!

_______________________
1 A. Valiuškevičiūtė, Kauno meno mokykla, Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 140.
2 Ten pat, p. 142.
3 L. Strolis, "Taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokymas Kaune", Menotyra, 1979, nr. 8, p. 38.
4 A. Valiuškevičiūtė, Kauno meno mokykla, Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 147-150.
5 J. Adomonis, Keramikos menas, Vilnius: VDA leidykla 1998, p. 41.
6 P. Veljataga, "Metodologiniai stiliaus klausimai", Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius, 1992, p. 87.
7 Ten pat, p. 92.
8 "Svajonės apie gražius daiktus gražiuose interjeruose". L. Kanopkienės pokalbis su L. Jablonskiene, G. Raudoniumi, F. Jakubausku, L. Cieškaite, A. Aleksandravičiūte, R. Janonyte, R. Mikučionyte, Kultūros barai, 1993, nr. 10, p. 24-29.
9 Ten pat.

Į TURINĮ
ATGAL