dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1932 Panevėžio apskr., Viešintose.
Baigė Kauno Stepo Žuko dailės mokyklą.
Nuo 1975 LDS narys.
Personalinės parodos
1982 jubiliejinė 50-mečio paroda, Vilnius
1989 personalinė paroda, Vilnius
1992 jubiliejinė 60-mečio paroda, Vilnius
personalinė paroda, Panevėžys
1998 personalinė paroda, Panevėžys
2001 personalinė paroda, Trakai
2002 jubiliejinė 70-mečio paroda, Medalių galerija, Vilnius

Lionginas Virbickas. Jaunystės pilys. 1994, bronza, h 29, 50, 31
Grupinės parodos
1980 Skulptūros kvadrienalė, Ryga, Latvija
1981 grupinė paroda, Vilnius
respublikinė paroda, Vilnius
1983 grupinė paroda, Ryga, Latvija
Respublikinė taikomosios dailės paroda, Vilnius
1984 grupinė paroda, Ryga, Latvija
1986 Respublikinė taikomosios dailės paroda, Vilnius
1988 grupinė paroda, Ryga, Latvija
1993 grupinė paroda, Vilnius
1994 grupinė paroda, Vilnius
1998 teminė paroda "Skulptoriai Vilniaus miestui"
1999 paroda, skirta Sausio 13-osios aukoms atminti
2000 grupinė paroda, Alytus
teminė paroda "Širdim į tėviškę", Anykščiai
tarptautinė paroda, Duisburgas, Vokietija
mažųjų formų paroda "Skulptoriai Vilniaus miestui"
2001 teminė paroda "Bronzos amžiaus lobis"

Lionginas Virbickas. Kojos. 1998, bronza, h 21
Simpoziumai
II tarptautinis skulptūros simpoziumas, Europos parkas, Vilnius
Tarptautinis skulptūros simpoziumas, Telavis, Gruzija
Tarptautinis skulptūros simpoziumas, Ryga, Latvija

Lionginas Virbickas. Iš ciklo Veidai. 2000, bronza, h 42
Kūriniai viešosiose erdvėse
"Žuvintas", bronza, h 230, Alytus
"Lotoso žiedas", bronza, h 235, sanatorijos "Linas" fontanas, Palanga
"Ikaras", varis, h 270, Vilnius
"Trys gaidžiai", varis, h 340, Kaišiadorys
"Siena", kaltinis plienas, 300x10000, ŠMC, Vilnius
"Pertvara", kaltinis plienas, 300x400, vaistinė, Vilnius
"Sienelė", kaltinis plienas, 500x300, viešbutis Donbajuje, Rusija
"Durys", kaltinis plienas, 250x200, Vilnius
"Autoportretas", guoba, 2000x600, privati kolekcija, Torontas
"Riteris", bronza, 800x700, privati kolekcija, Torontas
"Langas į Europą", granitas, h 200, LR Prezidentūra, Vilnius
"Obeliskas kunigaikščiui Algirdui", granitas, h 200, Maišiagala
"Debesis", granitas, 200x400, Alytaus plentas
"Liūdesys", granitas, h 180, Maišiagala
"Autoportretas", granitas, h 240, Europos parkas, Vilnius
"Piemenėlis", granitas, h 200, Vaikų klinikos, Vilnius
"Sostas", granitas, h 100, Europos parkas, Vilnius
"Torsas", granitas, 150x150, Europos parkas, Vilnius
"Černobylio motina", granitas, h 300, Sapiegų parkas, Vilnius
"Paukštis", granitas, 300x80x80, Vilnius
"Nežadinkit miegančio", marmuras, granitas, Santariškių klinikos, Vilnius
"LV pievelė", 5 skulptūrų kompozicija, Santariškių klinikos, Vilnius
"Riedulių parkas", granito, ąžuolo ir metalo skulptūrų kompozicija, Santariškių klinikos, Vilnius


Lionginas Virbickas: būti savimi

Nijolė Tumėnienė

Kai kurie žmonės iš prigimties yra menininkai. Jų dvasios ir veiklos krypties negali pakeisti jokios gyvenimo sąlygos ar juos supanti aplinka. Toks yra Lionginas Virbickas. Jeigu jis ir nebūtų išėjęs meno mokslų, vis tiek būtų menininkas - jei ne dailininkas, gal poetas... Menas yra jo gyvenimo būdas. Įkvėpimo ieškojimas - nuolatinė būsena.
1962-aisiais baigęs dailiojo medžio specialybę Kauno taikomosios dailės technikume, kur dėstė žymus lietuvių baldų kūrėjas ir medžio technologijos žinovas Juozas Prapuolenis, Virbickas puikiai perprato šios medžiagos plastines savybes ir apdirbimo subtilybes. Vėliau - pažino akmenį ir metalą kaip skulptūros medžiagas. O svarbiausia - susipažino su kūrybos bendraminčiais, kurie padėjo suvokti XX amžiaus pasaulinės dailės nerimą ir kančias.
Kūrybos kelyje bene didžiausią poveikį Virbickui turėjo kubistinė formos samprata: formos supaprastinimas iki pirmapradžio pavidalo - kubo, piramidės, rutulio. Archajiškumas labai artimas Liongino dvasiai, jo liaudiškam atvirumui ar net grubumui, valstietiškam humorui, magijos įžvalgai. Kita vertus, kubizmas traukė ir formos modernumu, aiškia konstrukcija, technikos amžiaus ritmais. Pirmapradžių formų raiškos ieškojimas buvo būdingas ir jo kolegoms skulptoriams - Šarūnui Šimulynui, Vytautui Šeriui ir Aloyzui Smilingiui. Visus juos siejo ir potraukis žodžio menui, ir simboliška konstruktyvi plastinė kalba, ir sugestijos siekis paprastomis priemonėmis, tarsi ateinančiomis iš senųjų epochų sinkretinės kūrybos.
Dailininkas įžengė į meno pasaulį natūraliai, laisvai ir tvirtai, jausdamas bendraminčių kolegų - Šimulyno ir Smilingio padrąsinantį buvimą šalia. 1976-aisiais Virbickas sėkmingai patikrinęs savo jėgas Rygos skulptūros kvadrienalėje, pasijuto daug drąsiau ir vėliau sėkmingai dalyvavo kitose Rygos kvadrienalėse (1980, 1984). 1981 metais kartu su Šimulynu ir Smilingiu surengė trijų skulptorių kūrybos parodą Vilniuje. Tuomet ir atsiskleidė, jog tai, ką Vladas Vildžiūnas darė inteligentiškai, racionaliai ir rafinuotai, tą Lionginas Virbickas - gaivališkai, natūraliai, ne iš žinojimo, o vedamas vidinio jausmo, gal ne visada aiškaus ir blaivaus, bet visada tikro ir išgyvento. Tačiau darė tai puikiai išmanydamas pasirinktos medžiagos savybes. Neretai tai buvo netikėta, nauja ir... labai paprasta. Galbūt todėl jo kūriniai geriausiai pritampa parkuose, skveruose bei prie visuomeninių pastatų, nors autorius niekada nekūrė konformistinių paminklų.
Šiandien Lionginas Virbickas gali didžiuotis, kad turi savą skulptūrų parką Santariškėse, kurį pavadino "Riedulių parku" (2000-2002), savo skulptūrų pievelę prie Santariškių ligoninės. Jo skulptūros stovi Lietuvos Respublikos Prezidentūros kieme, Europos skulptūrų bei Sapiegų parkuose, kitose Lietuvos vietovėse - Palangoje, Alytuje, Kaišiadoryse, Maišiagaloje.
"Riedulių parke" ryškiausiai atsiskleidžia skulptoriaus mąstymo archaika, sujungusi lietuvių mitologijos ir liaudiškosios pasaulėjautos bruožus. Tai originalus skulptūrų ansamblis, kur atskiri objektai sujungti funkcionaliai ir prasmingai. Kita vertus, dailininkas plastiškai derina ir skulptūrinius akcentus, ir žaidimų įrangą su aptakių formų natūralių akmenų ir medžio rąstų kompozicijomis. Vertinga ir tai, kad Virbickas suvokia ritualo reikšmę liaudiškame mąstyme bei moderniai pritaiko tai nūdienos kontekste.
Parodos yra tik Liongino Virbicko kūrybos dalis. Šiais metais surengta personalinė paroda Medalių galerijoje, kur buvo eksponuoti darbai, sukurti per pastaruosius 25-erius metus, įrodė, kaip puikiai jis valdo medžiagą, kaip lengvai jo minčiai paklūsta medis, akmuo ir metalas - nesvarbu, lietas ar kaltas, plokštumomis supjaustytas, ar racionaliai konstruojamas pagal dailininko valią. Žiūrėdamas į Virbicko skulptūras nejučia prisimeni valingus baroko menininkų siekius - valdyti medžiagą taip, kad galėtum formuoti akmenį ar bronzą tarsi tešlą.
Virbickas laisvai improvizuoja ne vien pasitelkdamas medžiagos savybes, bet ir keisdamas jos paviršių, spalvą (mėgsta redukuoti, žaisti įvairiais paviršiais: lygiais, atspindinčiais šviesą ir matiniais, sugeriančiais ją, minkštais ir šiurkščiais, saugančiais ekspresyvius kirvuko pėdsakus). Kita vertus, jo skulptūrinėje formoje visada jauti masę ir architektonikos grožį. Medžiagą dailininkas renkasi pagal tai, kokią mintį nori išreikšti. Tačiau ir medžiaga gali diktuoti idėją. Kai skulptorius nori pademonstruoti vyrišką jėgą, valią ar rimtį, jis ieško akmens luito ar geležies. Prieštaringus jausmus įprasmina gruboku kapotu ritmu, kampuotomis karpytomis apimtimis. Kai siekia išreikšti filosofinę mintį ar sužadinti poetinį vaizdą - jam parankesnės glotnios bronzos, natūralaus paviršiaus medžio tekstūros bei faktūros.
Kauno taikomosios dailės technikume daug patirties Lionginas įgijo iš dėstytojos Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės. Jis puikiai perprato ne tik technologines, bet ir estetines medžio savybes - pajuto skulptūrinės formos plastikos vertę, ėmė gerbti šimtmečiais puoselėtas lietuvių liaudies meno tradicijas, siekė sujungti iš liaudies menininkų perimtą patirtį su moderniais formos organizavimo principais.
Gaivalingų jausmų protrūkius Lionginas Virbickas vaizdingiausiai įkūnija antropomorfinėse, kartais net pabrėžtinai seksualiose moters kūno formose. Jo meninio mąstymo ašis - moteris kaip mistinis ir mitologizuotas objektas. Dailininkas moka ir koketuoti, ir nerūpestingai žaisti plastinėmis priemonėmis. Neretai Virbicko darbai galėtų būti medžiagos savybių pažinimo ir plastinės kalbos vadovėlis būsimiems menininkams.
Poetiška šio menininko natūra visada buvo linkusi į mistiką. Jo kūriniuose ryškūs simboliškumo bruožai ir netikėtų asociacijų ieškojimai. Apie tai byloja ne vien kūrinių pavadinimai, bet ir jų kompozicinė sandara: formų augimas į viršų, jų išskaidymas, teikiantis mįslingumo, laiptų, sienų, vartų, gulinčių medžių motyvai, moterų torsai, galvos be veidų, įvairūs mitologiniai ženklai.
Tačiau Liongino Virbicko darbų paprastumas yra tik tariamas. Jo polinkis į archajines formas nereiškia primityvumo. Jis kuria kaip tipiškas postmodernistinės eros dailininkas, jungdamas įvairių epochų - archaikos, klasikos ir XX a. meno vaizdinius. Jo skulptūros paslaptingos ir įtaigios, kupinos šiurkštokos jėgos. Jose slypi stipri gyvybės potencija.

Į TURINĮ
ATGAL