dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Bronius Gražys. Vandenyje. 2002, aliejus, drobė, 116 x 146

Elena Balsiukaitė. Sekretai. 2001, aliejus, drobė, 145 x 380

Darius Bražiūnas. Kelias. 2001, granitas, bronza, h 58

Irena Daukšaitė-Guobienė. Debesų puokštė. 2002, mišri technika, koliažas, 100 x 52

Birutė Zokaitytė. Salomėja. 2002, mišri technika, 43 x 64

Nijolė Šaltenytė. Grafika kitaip. 2001, mišri technika, 57 x 81


Meno formatas - kolekcija

Ignas Kazakevičius

Rugsėjo 13 - spalio14 d. Šiaulių dailės galerijoje vyko Lietuvos dailininkų sąjungos apžvalginė vaizduojamosios dailės paroda "Kolekcija ’2002".

Parodos idėja ir tikslai
Parodos anotacijoje teigiama, jog Lietuvos dailininkų sąjunga ėmėsi atgaivinti kasmetinių apžvalginių parodų tradiciją. Esą dailininkų visuomenė ir dailės mėgėjai pasigenda platesnio ir įvairesnio žvilgsnio į Lietuvos meno procesą. Tai proga dar kartą patyrinėti meninę atmosferą, įvertinti parodą ne tik pagal meninę kokybę, bet ir kaip reiškinį. Pasak organizatorių, paroda traktuotina kaip žvilgsnis į nūdieną. Tačiau koks jo rakursas? Ką ir kiek jis aprėpia? Todėl nepakanka įvertinti ekspoziciją tik pagal darbų kokybę. Reikia įvertinti ir pačią idėją (apžvalginė paroda), atsižvelgti į tokio meno poreikį, suvokimą apskritai.
Logiška manyti, kad Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinę veiklą visų pirma nori matyti jos nariai ir tik vėliau visi kiti vienaip ar kitaip su kultūros procesais susiję žmonės. Viena vertus, paroda ataskaitinė, kita vertus – ji skirta plačiai auditorijai. Tad kaip turėtų būti pristatyta 2002-ųjų kolekcija? Ar tokio tipo respublikinės parodos reikalingos? Ką jos turėtų atspindėti, jei ši tradicija būtų tęsiama?
Organizuoti apžvalgines parodas darosi sunku, nes tarp menininkų kritęs jų prestižas. Juk menininkas parodą gali surengti bet kurioje galerijoje, tai ko jam stumdytis kartu su visais ir dar "atsiduoti" atrankai bei eksponatoriams. Ne paslaptis, jog apžvalginėse visada lieka nepatenkintųjų. Be to, nėra skatinamųjų veiksnių. Gal apatiją išsklaidytų premijos už geriausius kūrinius, smarki parodos reklaminė kampanija, diskusijos televizijoje ir spaudoje kultūros temomis parodos metu? Žinoma, naivu tikėtis bemat atsigausiant lėtai numarintą tradiciją. Tam mažų mažiausiai reikės 10 metų ir didelių informacinio bei finansinio dopingo dozių. O kol kas sudarant apžvalgines – stenama, krenkščiama ir gūžčiojama pečiais. Esą daryti reikia, nes jei nieko nedarysi, tai nieko ir nebus, ir pan. Bet argi tai išeitis? Nesinorėtų banaliai kalbėti apie lavono reanimaciją, geriau pasvarstykime, ką reikėtų daryti, kad parodos taptų įdomios, prestižinės. Juk būtent prestižas skatina autorius dalyvauti. Svarstant reikėtų atmesti mėgstamų autorių, klasikinių meno formų ilgesį ir natūraliai priimti tradicinės dailės pokyčius, kad ir kokie jie būtų. Nes požiūrį į nūdieną formuoja ne tik tradiciniai menai. Štai čia ir iškyla Lietuvos vaizduojamosios dailės ir Lietuvos dailininkų sąjungos narių kūrybos dalies joje santykio problema. Dauguma LDS narių kuria išimtinai tradicinius kūrinius, nedidelė dalis – ir tradicinius, ir konceptualius. O dabartinės vaizduojamosios dailės veidą sudaro ir tradicinė žanro, technikos, šakų ir kitokia prasme dailė, ir "naujadarai", bent formaliai priklausantys šiai sferai.
Dvi minėtos meno raiškos formos nesikerta tarpusavyje, o funkcionuoja kaip matematiniai ženklai dialektinėje mąstymo sistemoje. Idėjiniu požiūriu ženklai nėra nei blogi, nei geri. Jie tiesiog yra. Yra ir veikia meno raidos tendencijas. O atlikimo požiūriu yra gera ir bloga kokybė. Taigi reikėtų gilintis tik į ją ir raidos procesą, grįžtamąją visuomenės reakciją. Norint iš visuomenės sulaukti didesnio susidomėjimo ir atoveiksmio, reikia keisti požiūrį į tradicinę dailę propaguojančių apžvalginių parodų organizavimą. Pradėkime jas režisuoti!
Formaliai meno formų lyginti mes negalime, tačiau, palyginę informacinę įtaigą ir sklaidą, galime suprasti, kodėl apžvalginės tradicinio meno parodos kenčia nuo radikulito. Jos į dienos šviesą iškelia vien formą be idėjos, mat kitaip elementari apžvalga būtų neįmanoma, ir ekspozicijoje mes regime tik "kažkokių" atkarpų detales, nors formaliai ir priklausančias tam pačiam laikmečiui.

Tapyba, grafika, skulptūra
Rengiant šią parodą pasirinktas ne kuruojamos parodos modelis, bet eita demokratiniu keliu – kūrinius atrinko padalinių komisijos. Atrinktus darbus dar kartą peržiūrėjo LDS tarybos patvirtintas komitetas. Pasak parodos rengėjų, svarbiausias kriterijus buvo profesionalumas.
Nepavykus susitarti su ŠMC, "Kolekcija’ 2002" buvo pristatyta Šiauliuose. Vieta ir erdvė koregavo ekspozicijos mastą. Akivaizdu, jog Šiaulių dailės galerijos salė netinka panašaus masto parodoms. Kūrinių tilpo nedaug, nedalyvavo daug gerų autorių. Parodos architektei Gražinai Pajarskaitei nebeliko kito kelio, kaip pateikti tik po vieną menininkų kūrinį, mažinti formatus. Todėl apie 2000–2002 metų menininkų kūrybos raidos atskleidimą kalbėti keblu.
Paroda pateikta vienodoje pilkokoje tonacijoje. Vizualia prasme paroda yra tolygi – "nebuksuoja", nėra disonansų, ryškesnių kontrastų. Gerų kūrinių daug, vidutiniškų taip pat. Originalumu išsiskiriančių kūrinių – tik keletas. O kuo nors įdomesni reiškiniai plačiau neatskleisti. Apžvalginiu laikotarpiu aktyviai kūrusi Dalia Kasčiūnaitė ornamentams suteikė faktūrinę apimtį, paveiksluose imituoja gobeleno fragmentus ir medžiagiškumą. Tačiau parodoje pateiktas tikrai ne pats geriausias šio etapo ir apžvalginio laiko tapinys. Belieka spėlioti, kaip autorė būtų buvusi pristatyta, pavyzdžiui, trimis kūriniais.
Tapyboje vis dėlto įdomiausia pasirodė trijų kauniečių "nespalvos" kalba. Violeta Juodzevičienė paliudijo, jog moka liepsningai tapyti ir juodame kolorite. Elena Balsiukaitė derina miniatiūrą ir plačiaformatę ekspresyvią tapybą: pilkšvame fone išdėlioja švytinčias informacines dėmes – vaikystės "sekretų" koliažus. Kardinaliausiai pasikeitęs Gintautas Vaičys, netikėtai peršokęs į spalvinių laukų estetiką, palieka neužtapytus raštuotos drobės plotus. Ankstesnę griežtai segmentuotų stačiakampių (pvz., "Viruso" ciklas) vaizdo struktūrą primena tik tamsiai violetinis koloritas. G. Vaičio darbas nėra kuo nors išskirtinis, veikiau kalba apie naujos konstrukcijos paieškas.
Kitų autorių meninės mąstysenos pokyčiai remiasi personalinės kūrybos retrospekcija. Antai Rūta Katiliūtė, regis, vėl grįžta prie labiau apčiuopiamų geometrinių formų. Lietuviškos ekspresionistinės tapybos atsinaujinimui vilčių teikia vis skaidrėjanti ir laisvėjanti Solomono Teitelbaumo tapyba. Gerai, kad dalyvauja Valentinas Antanavičius, Vygantas Paukštė, Martinas Jankus, Stasys Jusionis, kiti įvairovę lemiantys autoriai. Tačiau tapytojų ekspozicijos visumą geriausiai apibrėžtų klaipėdiečio Edvardo Malinausko realistinio kūrinio pavadinimas "Apgaulinga ramybė". Iš pažiūros viskas lyg ir gražu – konkretu, skirtinga, tapybiška, tačiau, kita vertus – justi tapybą pakandęs monumentaliai dekoratyvus nykis, o ir atlikimas pro forma tikrai ne pačios geriausios "formos".
Glotniau galerijos erdvėje "įsipaišė" grafikai, eksponuoti pirmo aukšto salėje ir aukštų laiptinėse. Jų zonoje nuo metafizinių matmenų (Vilija Kneižytė, Eva Labutytė, Romualdas Čarna) lengvai pereinama prie romantinių (Augustinas Virgilijus Burba) ar kontekstinių (Kęstutis Grigaliūnas) paralelių, paviršiaus plastikos (Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Danutė Jonkaitytė). Realistinio vaizdo pilnatvė (Ramunė Staškevičiūtė) keičiama jo kontūrais (Arvydas Pakalka, "Daiktai ir vaisiai"). Efektingiausiu tenka pripažinti į tapybos sferą įsibrovusį Aistės Krasauskaitės triptiką "Pavadintas I–III", konceptualiausiu – Evaldo Mikalauskio "Įkvėpimą". Eksponuojamas šalia "tvirtos" V. Juodzevičienės tapybos, A. Krasauskaitės darbas imponuoja atvira drąsia kompozicija ir raiška – juosva nuvarvėjimų, šuorų, dėmių danga. Tuo tarpu E. Mikalauskis ištikimas dydžio hierarchijos ir objekto realistinių bei mitinių prasmių paradoksui.
Daugumos skulptorių kūriniams saloniniai vėjai, regis, nušlifavo originalumo briaunas. Kiti tiesiog konstatuoja, jog tebekuria. Originalesni Algimanto Šlapiko, Stasio Žirgulio, Arvydo Ališankos kūriniai prašyte prašosi padidinami. Kamerinis skulptūros pateikimas dėlei to, kad ji paprasčiausiai būtų, – ne išeitis. Kodėl ateityje nepateikti didesnių išmatavimų kūrinių projektų, fotomedžiagos? Juk ne visi skulptoriai kuria interjero nišoms.
Bendra "Kolekcijos’ 2002" dominuojanti siužetinė ir stilistinė orientacija, parametrai rodo menininkus labiau mąstant apie kūrinių pritaikomumą interjere.

Išvados
Kad paroda būtų įdomi, taptų prestižinė, reikėtų koncepcijos. Savaime suprantama, ji turėtų būti pakankamai labili, žvelgti į kūrybą kaip į reiškinį, o ne matyti kiekvieną autorių ar kūrinį konkrečiai. Formalios ekspozicijos atsisakymas leistų koncepciškai "sukataloguoti" Lietuvos dailę. Tarkime, keisdami rakursą, per kelerius metus aprėptume vieną norimą klausimą, vėliau kitą. Atsisakykime tos išgirtosios atrankinės demokratijos, nes kūryboje, kaip ir kare, ji neegzistuoja. Apžvalgos turi tapti reprezentacinės, akcentuojančios ne vien tradicinės dailės vitališkumo įrodymus, bet ir naujas idėjas, tapti besiformuojančios rinkos dalimi. Reikia efekto, net pompos. Jokiu būdu negalima sustingti monumentalia poza – esą tai ne masinė kultūra, liaudis pati atsirinks, kas tikra, o kas ne.
Taigi reikia kuratorių, režisierių, suinteresuotų ne tik pačiu egzistavimo ir pateikimo, medžiagos rinkimo faktu, bet ir savęs išraiška kūrybiniame procese. Priešingu atveju "kitokio formato" apžvalginės parodos, kaip ir anksčiau, liks to paties turinio. Kokiu keliu pasuks būsimos "kolekcijos", prognozuoti sunku. Kol kas galima kalbėti tik apie norą ir poreikį tokias parodas rengti.

Į TURINĮ
ATGAL