dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gvidas Raudonius. Indas. 1987, šamotas, glazūra, Ø 26 (iš LDS parodų fondo)


Gražina Švažienė. Dekoratyvinė kompozicija Kalijos. 1980, šamotinis molis, matinės glazūros, 105 x 75; 92 x 65; 50 x 85


Alvydas Pakarklis. Dekoratyvinė vaza.
1986-1987, šamotas, aukštos temperatūros degimas, h 77 (iš LDS parodų fondo)


Modernizmo ir postmodernizmo sąsajos Lietuvos keramikoje

Juozas Adomonis

Šiuolaikinei lietuvių keramikai, kaip ir kitoms šiuolaikinio meno rūšims, apibūdinti vartojamas postmodernistinio meno terminas. Jis imtas taikyti XX a. pabaigos dailei, nes atitiko postindustrines visuomenės tendencijas, nutolusias nuo modernizmo principų (racionalumo, funkcionalumo, novatoriškumo, stilistinės vienovės) bei avangardinių meno srovių. Taigi pakito ir ilgai puoselėtas darnios tradicinės lietuviškos keramikos supratimas; dabar vertinama ne jos meninė forma, o koncepcija, ne medžiagos specifika, o pati medžiaga kaip priemonė idėjai išreikšti. Tačiau ar lietuviška keramika buvo moderni? Ar mūsų keramikoje egzistavo priešprieša modernizmui, kas akivaizdu užsienio dailėje?
Žinia, jog iki XX a. vidurio modernizmas bei vėlyvasis modernizmas iki septintojo dešimtmečio antrosios pusės pasireiškė kaip avangardinių krypčių puoselėtas naujumo ir originalumo siekis, kaip tradicijų neigimas. Šias tendencijas plėtojo visų taikomosios dailės žanrų kūrėjai. Tarpukario keramikai, ypač pramoniniams ir porceliano dirbiniams, būdingi secesijos, kubizmo ir art deco stiliaus bruožai. Anot Garth’o Clarko, nagrinėjusio moderno ištakas keramikoje, "tai buvo žavingi, bet paviršutiniškai dekoruoti indai, figūros, statulėlės, turinčios išoriškai apgaulingą modernistinį stilingumą"1.
Įdomu, jog 1920-1950 metais avangardinės meninės keramikos sukurta labai mažai2. Keramikos ir modernizmo "giminystė" neatitiko modernumo kanonų. Ilgą laiką keramika buvo laikoma žemojo meno ir amato sritimi, nes buvo konservatyvi ir savo forma, ir dekoru. Beje, retas puodžius turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, todėl jam nerūpėjo aukštojo meno siekiai. Miesčioniškoji to meto buržuazija keramika taip pat nesidomėjo. G. Clarko manymu, "tai pastūmėjo keramiką į antimodernistų, tokių kaip Bernardas Leachas, rankas. B. Leachas laikėsi regresyvios nemeniškos pozicijos, kuri, kad ir kaip tai atrodo neįtikėtina, tebėra svari ir šiandien"3. Kai kurie puritoniški ir riboti puodžiai, ištikimi dekoratyviam art deco stiliui, net bandė įrodinėti, kad tokie keramikai kaip B. Leachas yra "modernistai su tradiciniu drabužiu". Nors B. Leachas laikomas šiandieninės keramikos sampratos krikštatėviu, pats jis nebuvo modernistas. Tik po Antrojo pasaulinio karo maištinga jaunųjų keramikų karta (pvz., Didžiosios Britanijos imigrantai Lucie Rie, Hansas Coperis ir Rut Duckworth), paveikta modernistinės Constantino Brâncus,i, Alberto Giacometti ir Henry Moore’o kūrybos, tapo tikrais modernistais. Nuo 1950-ųjų JAV, Los Andžele, modernizmo lyderių pozicijas užėmė abstrakčios ekspresionistinės skulptūrinės keramikos judėjimo pradininkai - Peteris Voulkos ir Johnas Masonas, turėję daug sekėjų. Nors ir pavėluotai tapę moderniais abstrakcionistais, jie liko ištikimi medžiagai, formos grynumui ir originalumui, autorinio stiliaus individualumui.
1960-aisiais modernistinį keramikos santūrumą paneigė funk judėjimo atstovo Roberto Arnesono koprologiniai ir Claes Oldenburgo pop stiliaus darbai. Abu savo kūryboje mėgo vaizduoti banalius kasdienius daiktus (unitazus, pisuarus), žmogaus kūno dalis (krūtis ir genitalijas), abu naudojo žemos temperatūros spalvotas komercines glazūras. Pop buvo švarus, o funk - purvinas. Tokie darbai savo įžūlumu vienodai piktino tiek modernistus, tiek antimodernistus. Tačiau tarp jaunųjų atsirado ir sekėjų, kurie toliau parodijavo brangius daiktus, kičą, molyje imitavo medį, odą, metalą, popierių ir tai darė taip įtikinamai, kad tik palietus buvo galima įsitikinti, jog tai degtas molis. Vėlyvojo modernizmo išaukštintai prigimtinei keramikos medžiagai bei keramikos, kaip tradicinio meno, sampratai buvo suduotas smūgis. Ypač įsižeidė B. Leacho šalininkai, kurie kopijavo istorinius, kelių šimtmečių senumo kinų ir korėjiečių dirbinius. Tačiau 1970-aisiais jau ir Didžiojoje Britanijoje įsiplieskė ilgai rusenęs maištas prieš modernizmo puritoniškumą. Nuo vakarinės JAV pakrantės postmodernistinės keramikos banga pasiekė Europą ir nusirito toliau į Rytus. Nors Europos keramikai į postmodernistinį judėjimą aktyviai įsitraukė tik devintajame dešimtmetyje, tačiau negalima pamiršti, kad ketvirtajame-šeštajame dešimtmetyje Europoje keramiką labiausiai puoselėjo žymūs Prancūzijos dailininkai - Pablo Picasso, Joanas Miró, Fernand’as Léger, Georges’as Braque, Jeanas Luršat, Jeanas Cocteau ir kt. Jie sukūrė ne tik įspūdingų keramikos objektų, bet ir atskleidė platų šios seniausios meno šakos galimybių spektrą ir, nepaneigę amato specifikos, ištrynė ribas tarp taikomosios ir vaizduojamosios dailės.
Trumpoje apžvalgoje neįmanoma išvardyti visų postmodernizmo įtaką patyrusių keramikų, tapytojų ir skulptorių, kurie atstovavo vienai ar kitai tendencijai. Postmodernizmo sąvoka labai plati, tai net ne stilius, o modernizmo subkultūra, kurios plastinės kūrybos ištakos siejamos su vėlyvuoju modernizmu. Amerikiečių architektas Charles’as Jencksas, gyvenantis Londone, knygoje "Postmoderniosios architektūros kalba" (1977) pirmą kartą pavartojęs postmodernizmo terminą, vėliau kitame leidinyje4 šį reiškinį jau vadina "naujuoju modernu" ir glaustai apibūdina kaip eklektišką įvairių nesenos praeities tradicijų mišinį, kuris moderno pastatuose atgaivina modernizmo išguitą praeities atmintį. Tos mintys buvo priimtinos ne tik architektams, bet ir kitų sričių menininkams, taip pat - keramikams. Postmodernizmas sugrąžino pamirštas istorines formas, jų dekoravimą, alegorijas, metaforas, naratyvą, figūrinį tipažą.
Postmodernizmo konceptualumo beveik neįmanoma apčiuopti. Kai kas postmodernizmo paplitimą sieja su globalizacijos simptomais. Šalia gražių istorinių citatų, semiotinių reikšmių, humoro jam netrūksta ir bjaurasties, banalumo, seklumo bei estetinės sumaišties. Tačiau keramika kaip niekada tampa gyvybinga, įvairiapusiška, kupina netikėtumų ir ambicijų.
Žvelgiant į Vakarų (taip pat ir Rytų) keramikos retrospektyvą, galima kritiškiau vertinti ir lietuviškosios keramikos raidą, nes pirmaisiais XXI a. metais Lietuvos profesionalioji keramikos mokykla pažymi 70-metį. Socialinės ir politinės aplinkybės, pusę amžiaus trukusi šalies okupacija lėmė, jog mūsų keramika buvo izoliuota nuo pasaulinės keramikos raidos ir konteksto. Tai lėmė ne tik meninio augimo sunkumus, uždarumą, bet ir techninį atsilikimą, nors tam tikrų sąsajų su Vakarų Europos keramika vis dėlto buvo. Lietuvos keramikai mokytojų dėka puoselėjo klasikinę, tradicionalistinę bei orientalistinę keramikos kryptį. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos keramiką mažai paveikė modernistinės ir avangardistinės srovės. Įsimintina art deco stiliumi sukurta Liudviko Strolio dekoratyvinė vaza "Flora" (1938). L. Strolio kūrybą ir mokyklą galima tapatinti su B. Leacho orientalistine keramikos samprata. Šis anglų keramikas tiesiogiai perėmė japonų ir korėjiečių tradicijas, o L. Strolis su jomis susipažino per prancūzų, propagavusių rytietišką keramiką, mokyklą. Beje, L. Strolis, Jonas Mikėnas profesionaliojoje lietuvių keramikoje bandė skiepyti ir vietines liaudies tradicijas, bet jos sunkiai prigijo, buvo taikomos nekūrybiškai ir paviršutiniškai. Tačiau pirmtakų kūryba turi išliekamąją vertę, nes ji pagrįsta ilgų technologinių bandymų ir stebėjimų rezultatais. Žinia, geras amato išmanymas buvo vienas iš modernizmo postulatų, deja, dabar to nepaisoma.
Vėlyvojo modernizmo apraiška Lietuvos keramikoje reikėtų laikyti XX a. septintojo dešimtmečio pradžią5. Tai sutapo su politiniu atšilimu, padidėjusiu informacijos srautu, dalyvavimu tarptautinėse parodose ir konkursuose. Permainas ypač suaktyvino 1962 m. Tarptautinės keramikos akademijos Prahoje organizuota paroda, kur atsiskleidė mūsų uždarumas, siaurai suprastas nacionalinis palikimas, individualumo slopinimas. Po to jaunieji Lietuvos keramikai tapo drąsesni, ėmė nepaisyti vyresniųjų autoriteto. Nors neišvengta pastarųjų nepalankumo, kritikos kirčių, tačiau keramikos parodose ir viešosiose erdvėse atsirado daugiau dekoratyvių ir modernių kūrinių. Keletas lietuvių autorių tarptautiniuose konkursuose buvo apdovanoti aukso medaliais ir diplomais. Vienas jų - Marija Bankauskaitė, kuri pirmoji sukūrė klasikinio silueto plokščią postmodernistinę vazą (1970). Didelę reikšmę moderniosios keramikos pakilimui aštuntajame dešimtmetyje turėjo du tarptautiniai keramikos simpoziumai ir sąjunginės parodos Vilniuje, o devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje tarptautiniai simpoziumai Panevėžyje ir Kaune. Atkūrus nepriklausomybę, imta rengti daug grupinių, teminių ir individualių parodų. Jose vyravo naujos kartos keramikų konceptualios bei postmodernistinės krypties darbai, kuriuose prasiveržė gaivus laisvės protrūkis. Būdingiausią postmodernistinės raiškos keramiką sukūrė Ona Grigaitė, Dalia Jakimavičienė, Virginija Juršienė ir kt.
Mano manymu, Lietuvos keramikų kūriniai, palyginti su užsienio, yra meniški, jausmingi, saviti ir profesionalūs, turi baltiškų asociacijų. Taigi ypatingai nekovodami su pavėluotu modernizmu, mūsų keramikai sėkmingai plėtoja postmodernizmo tendencijas (daiktiškąjį realizmą, superrealizmą, organiškąjį abstrakcionizmą, postminimalizmą, postindustrializmą, kultūrinį istorizmą, figūratyvumą, deformaciją, naratyvą, imidžą, multiplikaciją, instaliaciją ir kt. bei skiria ypatingą dėmesį spalvai). Šių tendencijų sklaida yra labai plati, iracionali, asociatyvi, konformistiška ir dinamiška. Tokiame raizginyje, vykstant globalinei kaitai, lietuvių keramikai atranda vis naujas neo meno raiškas, paremtas šiandieninio kūrybinio mąstymo principais. Jų įvairumą skatina naujų ir pamirštų keramikos technikų (kaulo porceliano, fajanso, akmens masės, ugniai atsparaus šamoto, juodosios keramikos, raku, liustrų ir kt.) įsisavinimas. Deja, keramika yra brangus malonumas, o tai stabdo eksperimentus, riboja kūrinių gabaritus. Todėl parodose eksponuojami vis smulkesni darbai, kurie po parodų dulka studijų lentynose. Kol kas paklausą, nors ir nedidelę, turi funkcionalūs bei dekoratyvūs keramikos dirbiniai, tačiau Lietuvos muziejų fondai per pastaruosius du dešimtmečius geriausiais keramikų kūriniais nepasipildė!

______________________
1. Garth Clark, Introduction. In Mark Del Vecchio, Postmodern Ceramics, Thames & Hudson, 2001, p. 9.
2. Ten pat.
3. Ten pat.
4. Charles Jencks, The New Modernus: From Late to Neo Modernism, New York, 1990.
5. Juozas Adomonis, "Secesija šiandien", Kultūros barai, 1969, nr. 9, p. 33-37.

Į TURINĮ
ATGAL