dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Eglė Ganda Bogdanienė. Puota. 2001, vilna, gobelenas, 266 x 150

Mina Levitan-Babenskienė. Žvaigždžių takas. 2002, sumako audimas, 96 x 136

Jūratė Petruškevičienė. Laiko pamiršti. 2000, tiulis, siūlai, fotografijos, 135 x 135

Honorata Razmienė. Kvadratas. 2002, linas, medis, rištinė technika, 120 x 120


Nenugalėta grožio citadelė

2002 metų spalio mėnesį Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijose, vyko apžvalginė taikomosios dailės paroda, skirta keramikos mokyklos 70-mečiui. Parodoje dalyvavo daugiau nei šimtas menininkų iš visos Lietuvos. Parodos kuratorės – Aušra Petroškienė, Žydrė Ridulytė, Ona Tamuliūnienė. "Arkos" galerijoje eksponuoti tekstilės, odos, stiklo ir metalo plastikos darbai, Medalių galerijoje pristatyti keramikos darbai, o Taikomosios dailės galerijoje – keramikos ekspozicija iš Lietuvos dailės muziejaus fondų bei juvelyrika.
Apie parodą diskutuoja dailėtyrininkės Lijana Šatavičiūtė ir Roma Survilienė (pokalbis vyko internetu).

Lijana Šatavičiūtė: Prisipažinsiu, šios parodos labai laukiau. Sakytum, atgyvenęs, akivaizdžiai sovietinius metus menantis apžvalginės parodos modelis šiuo atveju garantavo renginio masiškumą (kiek verkta dėl vyraujančių konceptualių parodų!) ir galimybę palyginti taikomosios dailės šakas tarpusavyje. Kada paskutinį kartą matėme po vienu stogu eksponuojamą keramiką, tekstilę, stiklą, odą, juvelyriką? 1996-aisiais? Ar vėliau? Paroda "Išlaisvinti daiktai", surengta Šiuolaikinio meno centre 1998 metais, tarsi iškrenta iš "apžvalginių" grandinės. Masino ir parodos devizas: skirta keramikos mokyklos 70-mečiui.
Šiuo metu odos, stiklo mene, keramikoje vyksta dinamiški pokyčiai. Organizuojami nauji ir tęsiami ankstesni seminarai, simpoziumai, dažniausiai turintys tarptautinių statusą. Jie vyksta didžiuosiuose miestuose bei periferijoje ir baigiami parodomis. O kur dar atskirai rengiamos tarptautinės tekstilės, knygos meno parodos. Atsigauna stiklas. Auga knygos įrišimo kultūra. Tad pirmiausia viršų ėmė smalsumas: kaip skirtingų taikomosios dailės šakų ieškojimai atrodys kartu? Apskritai, kokia ta šiuolaikinė Lietuvos taikomoji dailė?
Roma Survilienė: Terminas "taikomoji dailė" šioje parodoje jungia labai skirtingus darbus ir, man regis, šiandien skamba keistai. Iš kadaise įprasto darinio "taikomoji-dekoratyvinė" iškrito žodis "dekoratyvinė", nors dekoratyvumo tendencija ženkliai stiprėjo, augo koncepcijos reikšmė. Tokių abejonių man kilo dėl termino.
L. Š. Terminų problema seniai Lietuvoje atsilieka nuo pačios taikomosios (ir ne tik jos) dailės raidos. 1999-aisiais išleistas lietuviškas "Dailės žodynas" tik įtvirtino egzistavusius terminus ir nekėlė tikslo kurti naujus. Taip ir liko jame "taikomoji dekoratyvinė", "monumentalioji" dailė. Galų gale terminas – sąlyginis dalykas, prie kiekvieno apibrėžimo galima priprasti.
R. S. Parodos dalyvių būrys išties didelis – 107 autorių darbai eksponuojami trijose ekspozicinėse erdvėse, tačiau kaip visada gausiausiai atstovaujamos nacionalinės mokyklos vardą turinčios šakos – tekstilė ir keramika. Stiklo ir juvelyrikos dalis labai negausi, pasigedau ne vieno jau žinomo menininko ir aktyvesnio jaunosios kartos pasirodymo. Odos dailininkų darbai liudija neslūgstantį susidomėjimą knygos įrišimo technologija ir augantį meistriškumą, tačiau šalia žinomų ir pripažintų meistrų – nė vieno naujo vardo. Kyla klausimas, ar ši sritis Lietuvoje keisis, stiprės, išliks?
Keramikai su pasididžiavimu švenčia septyniasdešimties metų jubiliejų, jiems nenusileidžia (gal pirmauja?) tekstilės mokykla – skiriasi net Vilniaus ir Kauno tekstilininkų braižas. Juvelyrikos srities stiprioji pusė – ne kiekybė ir įvairovė, o ant rankos pirštų suskaičiuojamų personalijų išskirtinumas ir Telšiuose auganti naujoji karta. Tokie bendri pastebėjimai.
L. Š. Dėl atskirų dailės šakų proporcijų parodoje visai sutinku. Negalima daryti apibendrinimų apie dabartinį stiklą, metalą (ir juvelyriką), net ir odą pagal negausiai, greičiau fragmentiškai atstovaujamas sritis. Kaip ir anksčiau vyrauja keramika ir tekstilė.
R. S. … o atidžiau pažvelgusi į keramiką, ar nepasigedai Onos Grigaitės, Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, Audriaus Janušonio, Sauliaus Dirsės darbų? Vyrauja dekoratyvi skulptūrinė plastika, didžioji darbų dalis atpažįstami nė nežvilgtelėjus į autoriaus pavardę. Jokių netikėtumų?
L. Š. Visų akys krypsta į keramiką – ji šiais metais jubiliatė, sustiprinta net muziejine kolekcija. Tačiau nepaisant iš pirmo žvilgsnio vientisos ir neblogo lygio keramikos ekspozicijos Medalių galerijoje, atrodo, tarsi laikas būtų sustojęs ir atsidurtum, sakysim, 1985-ųjų taikomosios dailės apžvalginėje parodoje: tos pačios pavardės (be retų išimčių), tos pačios meninės tendencijos. Tekstilė šiuo požiūriu atrodo įvairesnė ir įdomesnė, nors bendras ekspozicijos lygis, mano nuomone, nusileidžia keramikai.
Kodėl taip yra? Keramikai neatstovaujama "Š. V." tendencija – tai traktuočiau ne vien tik kaip O. Grigaitės, Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybą, bet kaip antitradicinę nuostatą vienijančius autorius, per pastarąjį dešimtmetį sublizgėjusius postmodernistine stilizacija, kičo, žaidybinių elementų vartojimu. Jų dalyvavimas būtų labai pagyvinęs parodą.
Tekstilininkams tuo metu teko verstis per galvą – suirus užsakymų interjerams sistemai (o tokie darbai sudarydavo taikomosios dailės parodų branduolį), reikėjo ieškoti naujų, parodinei erdvei priimtinų raiškos būdų. Dėl to keitėsi kūrinių stilistika, formatai, technika. Keramikų pasikeitusi situacija taip skaudžiai nepalietė – jie ir anksčiau eksponuodavo konceptualius, "parodinius" darbus.
O kokios Tau pasirodė taikomosios dailės tendencijos? Ar yra naujovių?
R. S. Vertinant labai kritiškai – ypatingų naujovių nėra. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje rašyta apie taikomosios dailės sąstingį, krizę, tuo tarpu šiandien vertinimai pozityvūs, tačiau dėmesio taikomajai dailei mažiau. Paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvos taikomoji dailė įvairėjo, tvirtėjo, tobulėjo, kūrybinių simpoziumų veikla skatino naujų žinomos medžiagos savybių paiešką (pvz., keramikoje – kaulo porcelianas, juodoji keramika), atvėrė nežinomas (veltinis) arba "pamirštas" medžiagas (linas ir gintaras). Dešimtmečio raidą simboliškai ženklina parodų pavadinimai: "Nuo svajonių iki realybės", "Išlaisvinti daiktai", "Tradicija ir ateitis". Pastarasis pavadinimas tinka ir parodai "Taikomoji dailė’ 2002".
Išsiskiria tradicinės ir konceptualios pakraipos kūrinių grupės. Pirmojoje dominuoja amato meistrystė, nuspėjama funkcija, antrojoje – medžiagos pasirinkimas visai laisvas, diktuojamas idėjos. Yra darbų, kuriuose "sulimpa" tradicijos dėmuo (tradicinė medžiaga, technika, forma) ir ironiškas, paradoksalus sprendimas. Abiejų krypčių darbuose svarbi medžiagiškumo ir estetikos kategorija. Lietuvos taikomoji dailė, regis, liko nenugalėta grožio citadelė.
L. Š. Sutinku. Lietuvoje dar gaji meno sakralumo idėja, iš dalies sąlygota nihilistinių, destruktyvių dailės krypčių nebuvimo. Parodoje beveik nėra šokiruojančių, ryškaus socialinio turinio darbų. Linos Jonikienės keturios sijonuotos "Bobos" arba Lauros Garbštienės iš kiškio spirų sudėliotas Šustausko portretas dar tikrai labai "gražūs" kūriniai. Viršų ima žaidybiniai efektai, pokštavimas.
Kas šioje parodoje teikia vilties? Pirmiausia tradicija ir tas meninis lygis, kurį matome keramikos ir tekstilės mokyklos puoselėtojų darbuose. Turiu galvoje Juozą Adomonį, Gražiną Degutytę-Švažienę, Aldoną Jonuškaitę-Šaltenienę, Honoratą Razmienę. Dar vieną kitą. Intriguoja kai kurių pripažintų autorių ieškojimas visiškai naujos išraiškos (Danutė Kvietkevičiūtė, Dalia Marija Šaulauskaitė). Muziejinės keramikos retrospektyva Taikomosios dailės galerijoje liudija, kad turime į ką atsiremti. Vilties teikia ir jaunimo, ypač tekstilininkių, kūrybingumas (Laura Pavilonytė, Rasa Leonavičiūtė, Jurga Šarapova-Stulgienė ir kt.).

Į TURINĮ
ATGAL