dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1957 Dusetose.
1981 baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Tapybos fakultetą.
Nuo 1988 LDS narė.

Nomeda Saukienė. Alijošių kalnas. 2002, drobė, aliejus, 102 x 85
Personalinės parodos
1991 "Arkos" galerija, Vilnius
1995 Dusetų dailės galerija
"Akademijos" galerija, Vilnius
2002 galerija "Maldis", Vilnius

Nomeda Saukienė. Miegantis berniukas. 1999, drobė, aliejus, 80 x 100

Nomeda Saukienė. Su šventine staltiese II. 2002, drobė, aliejus, 60 x 80

Nomeda Saukienė. Mieganti mergaitė. 1999, drobė, aliejus, 116 x 90
Grupinės parodos
1983 Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Parodų rūmai, Kaunas
1984 Kauno ir Vilniaus jaunųjų tapytojų paroda, Parodų rūmai, Kaunas
"Autoportretas", Menininkų namai, Kaunas
"Aktas", Menininkų rūmai, Vilnius
Respublikinė jaunimo dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1985 Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
Vieno paveikslo paroda, Dailininkų sąjunga, Kaunas
1986 "Gamta ir mes", Dailės parodų rūmai, Vilnius
Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
1987 Respublikinė vaizduojamosios dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
Respublikinė jaunimo dailės paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
"Šalies jaunystė", parodų rūmai "Maniežas", Maskva, Rusija
1988 Respublikinė jaunimo dailės paroda, Parodų rūmai, Klaipėda
1989 Sąjunginė jaunimo paroda, parodų rūmai "Maniežas", Maskva, Rusija
Modernioji Lietuvos tapyba, Nyirgyhaza, Vengrija
Jaunųjų Lietuvos tapytojų paroda, Liuksemburgas
1995 Dusetų krašto dailininkų kūrybos paroda, Dusetų dailės galerija; Ukmergės kultūros centro parodų salė
I Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų paroda, Dusetų dailės galerija
"Galerijai vieneri", Dusetų dailės galerija
1996 Dusetų dailės galerijos dailininkų kūrybos paroda, Utenos kultūros rūmų parodų salonas
Dusetų krašto dailininkų miniatiūrų paroda, Utenos krašto muziejus; Anykščių koplyčia
II Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų paroda, Dusetų dailės galerija
"Galerijai dveji", Dusetų dailės galerija
1997 Dusetų dailės galerijos dailininkų kūrybos paroda, "Arkos" galerija, Vilnius; Zarasų krašto muziejus; Rokiškio krašto muziejus; Panevėžio dailės galerija
III Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų paroda, Dusetų dailės galerija
"Galerijai treji", Dusetų dailės galerija
1998 Dusetų dailės galerijos dailininkų kūrybos paroda, Zarasų kultūros rūmų parodų salė
"Aukštaitijos peizažas’98", Dusetų dailės galerija
Dusetų dailės galerijos dailininkų kūrybos paroda, Etninių kultūrų centras, Visaginas; galerija "Kiemas", Marijampolė
IV Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų paroda, Dusetų dailės galerija
Lietuvos moterų dailininkių kūrybos paroda, Nacionalinis moterų menų muziejus, Vašingtonas, JAV
1999 "Aukštaitijos peizažas’98", Utenos kultūros rūmų dailės galerija
"Galerijai ketveri", Dusetų dailės galerija
Dusetų dailės galerijos dailininkų kūrybos paroda, Zarasų kultūros rūmų parodų salė; Pasvalio krašto muziejus
"Galerijai penkeri", Dusetų dailės galerija; Zarasų kultūros rūmų parodų salė
2000 Dusetų dailės galerijos dailininkų kūrybos paroda, Šiaulių dailės galerija; Biržų krašto muziejus
VI Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų paroda, Dusetų dailės galerija
"Baltijos šalių dailės pasaulinė premjera", Čikaga, Hiustonas, Los Andželas, Niujorkas, Vašingtonas (JAV)
2001 "Galerijai šešeri", Dusetų dailės galerija; Zarasų kultūros rūmų parodų salė
"Tradicija šiandieną", Visbis, Švedija
"Žmogaus įvaizdžiai lietuvių dailėje", Vokietijos užsienio reikalų ministerija, Berlynas; Miesto rotušė, Bona, Vokietija
2002 "Galerijai septyneri", Dusetų dailės galerija; Zarasų kultūros rūmų parodų salė; "Mažoji galerija", Druskininkai
"Kolekcija’2002", Šiaulių dailės galerija


Nomeda Saukienė: alijošiai palėpėje

Sigitas Parulskis

Graikijoje auga arkliško dydžio alijošiai. Bent jau Rodo saloje, ant Egėjo jūros sūrių vandenų skalaujamo uolėto, stataus kranto, - jie tokie dideli, storom, mėsingom lapų rankovėm, kad primena labiau gyvūnus nei augalus, ir kai prie jų prisiartini, truputį neramu, kad gali įspirti. Beje, vienas jų man iš tiesų įkando - kai mėginau jo žalioje mėsoje įrėžti moters vardą. Spyglys pats susirado mano pirštą ir begėdiškai dūrė. Pamatęs savo kraują arba žaizdą, iš kurios jis kliokia, žmogus kuo skubiausiai turi griebtis apsaugos priemonių, t.y. sugalvoti tokio siaubingo reiškinio pateisinimą, sukultūrinti jį, nes priešingu atveju žmogų apima gyvuliškas savisaugos instinktas, jis gali pradėti blaškytis, pulti į paniką, galiausiai imti verkti ir gailėti savęs, diskredituoti save kaip civilizacijos produktą.
Ir štai nuo šios gamtos prievartos man padėjo būtent Nomeda: žiūrėdamas į ryškiai raudonus lašus, lėtai papsinčius ant kiek negyvai žalio alijošiaus lapo, jaučiau, kad tarp manęs ir gamtos stovi Nomedos paveikslai, ypač tie, kuriuose grumiasi žalia ir raudona. Sakau - "grumiasi", nes Nomedos alijošiai (kaip ir tas graikiškas parazitas) irgi turi kažkokios labiau gyvūnams, o ne augalams būdingos plastikos. Gal kad jie išrauti, t.y. ropojantys, šliaužiantys, o ne besistiebiantys, priklausantys labiau plokštumai, o ne vertikalei? (Žinoma, kvaila būtų manyti, jog dailininkas, piešiantis "statų mišką", būtų arčiau dangaus nei tas, kuris mėgsta "vaikščioti" pažeme.) O gal tokį įspūdį sukuria būtent raudona spalva, nežinau, sąvoka "kolorizmas" man paklūsta geriausiu atveju tik intuityviai, o ne verbalinėms išraiškos formoms, tačiau mano psichinė pusiausvyra nuosavo kraujo akivaizdoje buvo išgelbėta, dar daugiau - "aptvarstyta" būtent Nomedos drobėmis.
Rašyti, tai yra viešai kalbėti, apie draugus visuomet truputį nepadoru. O jeigu tie draugai dar ir menininkai, apskritai begėdiška. Tokiu atveju neišvengiamai reikia griebtis ironijos, cinizmo (ar kinizmo) intonacijų stilistikos, kad susikurtum saugią distanciją, kad nebūtum per daug atviras ir tokiu būdu nepakenktum tarpusavio santykiams arba neatrodytum pataikaujantis kretinas. Atvirumas tokiu atveju pavojingas dviem aspektais: turi išvengti plepaus, net ir gerų intencijų skatinamo, tačiau vis dėlto paskalas skleidžiančio draugo reputacijos ir nesaikingos adoracijos, negražiai vadinamos "lindimu į užpakalį", pavojaus. Tai kaipgi man parašyti "apie Nomedą", kuriai likimas iškrėtė kiek dviprasmišką išdaigą: leido ne tik tapti dailininke, bet lėmė būti dar ir dailininko žmona. Ir, beje, dailininko, kurio šešėlyje gali nuvysti net ir kaktusas, ką jau kalbėt apie alijošius.
Bet rašant apie Nomedą ironija netinka. Jos, dailininkės, forma, jeigu taip galima sakyti, neprovokuoja ironiškos stilistikos. Ir ji pati man labiau asocijuojasi su žmona, motina, su moterimi, kuri kažką raganauja virtuvėje, maitina arba slaugo vaikus, negu su menininke pagal dabartinį supratimą, kad menininkas turėtų būti "menininkiškas". (Juk šiuolaikinis menininkas be ironijos, sarkazmo, megalomanijos ir marazmo beveik nebeįsivaizduojamas.) Nemanau, jog Nomeda tai daro sąmoningai, paprasčiausiai jai būti be įvaizdžio taip pat natūralu, kaip kitiems - niekados "neišlipti" iš įvaizdžio rėmų.
Parodoje, kuri eksponuota "Maldžio" galerijoje, būta žmonių, kurie Nomedos paveikslus palaikė Šarūno darbais. Ir ne dėl stilistikos panašumo (nes to paprasčiausiai, bent jau formaliai, tikrai nėra), o, manyčiau, vien iš inercijos, vien iš įsitikinimo, kad vienoje šeimoje negali būti dviejų tokio lygio dailininkų. Beveik neabejoju, kad ir menotyrininkai linkę kiek nurašyti Nomedą, paaukoti ar ištirpdyti Šarūno darbų šešėlyje. Kad ir kaip vyrai nenorėtų to pripažinti, vis dėlto jie dažniausiai užgožia savo moteris, ypač jeigu kalbėsime apie kūrybą, kadangi vyrai ne tik didesni egoistai, jie tiesiog mažiau atsparūs tokiems išbandymams kaip kankinimas šeima, buitimi ir kitokiais kasdienybės inkvizicijos prietaisais. Šiuo atžvilgiu Nomeda griauna net ir feminisčių teorijas: prakeiktą triadą "Kinder, Küche, Kirche" ji tyliai, be jokių rėksmingų deklaracijų pakeičia trejybe "moteris, motina, menininkė".
Kadangi laikau save Nomedos ir Šarūno draugu, negaliu ir nenoriu kalbėti apie jų duetą, tai yra apie vyriškąjį ir moteriškąjį kūrybos pradus, kurie, kad ir kaip suktum, noksta po vienu stogu ir negali išvengti, - net jeigu tik pasąmonės lygmenyje,- tarp jų tvyrančios kūrybinės įtampos. Net jeigu jų stilistikas įsprausime į poliariškumo sąvoką, į absoliučią antinomijos tremtį, vis dėlto. Juk ne šiaip sau Šarūnas nuolatos kartoja, kad niekaip negalėtų (ir gal ne dėl to, kad nesugebėtų) tapyti Nomedos pasirinkto objekto, kurį apibendrintai galėčiau surizikuoti pavadinti augmenija. (Nors žolynai skambėtų kur kas gražiau.) Vyras yra per tolimas, per daug nutolęs nuo augalo, jį skiria sąvokos, paskirties, funkcijos barjeras (Šarūnas augmeniją dažniausiai naudoja dekoratyvumo, tam tikro civilizuotos mėsos kontrasto prasme), o Nomedos paveiksluose šį barjerą įveikia gyvybinis, tam tikra prasme "motiniškas" auginimo, puoselėjimo, globojimo ryšys (juk net vaikai jos paveiksluose kiek labiau augalai nei žmonės; švelnus Nomedos kūrybos paradoksas, jeigu prisiminsime ankstesnį teiginį, kad augmenija jos tapyboje "gyvūniškos" kilmės).
Kartais retų apsilankymų pas Šarūnus metu neiškenčiu ir, neatsiklausęs Nomedos, įkišu galvą į jos "dirbtuvę" - mažytį palėpės kambarėlį. Gali būti, kad jos paveikslų formatą lemia ne tik mažų formų pomėgis, bet ir ribota darbinė erdvė, kadangi vieninteliame seno, alyvomis ir obelimis apaugusio medinio namo didesniame kambaryje, kuris, beje, atlieka ir svetainės funkcijas, savo didžiąsias drobes tapo Šarūnas. Nomedos palėpėje jaučiuosi truputį šventvagis, kadangi čia nuolatos pilna sudžiūvusių žolynų, lyg bažnyčioje po atlaidų. Lyg Penelopės būstas (ant kėdės pradėtas ir niekaip nebaigiamas paveikslas, o apačioje į didžiosios drobės vandenis išplaukęs Odisėjas), lyg šv. Teresės celė (vystančių, džiūstančių, trupančių žolynų tapymas čia siejasi su slaugymu, užuojauta ir - net malda; kažkas juk turėtų atpirkti žmogaus prigimties negandą, tvyrančią Šarūno drobėse).
Prancūzų mąstytojas G. Thibonas, paklaustas, kaip norėtų numirti, atsakė: kaip sunokęs alyvuogės vaisius, tačiau manąs, kad išeis kaip išrautas augalas, nes per daug mylėjęs žemę, kad galėtų ją be skausmo palikti.
Žinau, kad ir man teks rinktis iš šių dviejų variantų ir kad mane būtinai pasirinks antrasis, todėl slapta viliuosi - tebūnie tas išrautas augalas Nomedos nutapytas alijošius.

Į TURINĮ
ATGAL