dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1960 Kaune.
1978 baigė M.K. Čiurlionio meno mokyklą.
1985 baigė Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) grafikos specialybę.
Personalinės parodos
1991 grafikos paroda, "Arkos" galerija, Vilnius
grafikos paroda "Baltoji", Klaipėda
1994 grafikos paroda, galerija "Bohema", Klaipėda
1996 grafikos paroda, "Lietuvos aido" galerija, Vilnius
1997 grafikos paroda, galerija "Akcija M", Molėtai
grafikos paroda, "Soho" galerija, Sidnėjus, Australija
1998 galerija "Grafica", Tokijas, Japonija

Šarūnas Leonavičius. Laivas.
1986, ofortas, 51 x 37
Grupinės parodos
1987 II tarptautinė Vilniaus knygos meno trienalė, Vilnius
1988 Knygos meno paroda, Maskva, Rusija
1989 "Lietuvių grafikai Sidnėjuje", Australija; Oslas, Norvegija
1990 VIII tarptautinė iliustracijų paroda, Sarmedas, Italija
1991 "Keturi menininkai", Dailės parodų rūmai, Vilnius
Tarptautinė grafikos meno trienalė, Krokuva, Lenkija
1993 IV tarptautinė Vilniaus knygos meno trienalė, ŠMC, Vilnius
1995 Lietuvos kultūros dienos Prancūzijoje, Paryžius
1996 Lietuvos grafika XVIII-XX a., Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1997 Lietuvių grafikos paroda, "Forum de Halles", "17 Grande Galerie", Paryžius, Prancūzija

Šarūnas Leonavičius. Sala.
2002, ofortas, 49 x 44,5
Knygų iliustracijos,
pašto ženklai

1980 V. Miliūnas "Linksmos pasakaitės"
1983 Just. Marcinkevičius "Pažinimo medis", "Donelaitis"
1983 L. Didžiulienė-Žmona "Našlaičių eglutė"
1996 Knygų serija "Ad se ipsum" (Plutarchas, Markas Aurelius, Franzas Kafka, Michailas Bulgakovas, Seneka, Dante ir kt.)
Pašto ženklų serija "Senieji Baltijos burlaiviai"

Šarūnas Leonavičius. Aidas Marčėnas. Knyga vaikams Žmogaus žvaigždė. 1989, pieštukas, tušas, guašas, 28,5 x 42,5

Fragmentas
Konkursai, apdovanojimai
1987 Antrojo laipsnio diplomas II tarptautinėje Vilniaus knygos meno trienalėje, Vilnius
1993 Didysis prizas IV tarptautinėje Vilniaus knygos meno trienalėje, Vilnius
1998 I premija Tarptautiniame pašto ženklų konkurse, Italija

Šarūnas Leonavičius. Nebaigtas ofortas. 1992-2002, ofortas, 49 x 32


Šarūnas Leonavičius: graži kaip burė

Saulė Mažeikaitė

Yra kūrėjų, kurie nepasiduoda stereotipams: nesvarbu, ar tai būtų taikoma techninei meistrystei, ar mąstymui. Tam tikri tabu galioja daugelyje sričių, kad ir kokios laisvos bei nepriklausomos jos atrodytų iš tolo. Žinoma, grafikoje, kur techninis pasirengimas, amato ir technologijų išmanymas - svarbiausi dalykai, dažnam dailininkui tampantys siekiamybe ir verčiantys nusilenkti prieš ilgainiui suformuotus principus, laisvė yra sąlygiška. Tačiau įmanoma. Vienas "techniškiausių" lietuvių grafikų Šarūnas Leonavičius neliaupsina technikos ir nesijaučia nuo jos priklausomas.
Žvelgdamas į Šarūno kūrinius supranti, kad techninė meistrystė jam nėra tikslas, bet ji - tikslinga. Technikos tobulumas, daugeliui sunkiai pasiekiamas, šio menininko kūriniuose yra toks savaime suprantamas, kad net nebesvarbus. Šia prasme jis, kaip tikras postmodernistas, iš savo matymo lauko natūraliai eliminuoja techniką kaip ne pačią svarbiausią kūrinio dalį.
Dėdamas klišę prie klišės ar tiesiog ją tobulindamas, jis išgauna neįtikėtinus tonų niuansus ir kartu atveria neregėtas erdves bežadėje lapo plokštumoje, priversdamas neklausti, vardan ko tai daroma. Iliuzinės erdvės kūrimo meistrystė sieja Leonavičių su kitais ją įvaldžiusiais meistrais. Iliuzoriškumas ypač akivaizdus stebint nebaigtus kūrinius - prisodrintas pustonių pasaulis gimsta ir miršta vienu metu. Kūrinio išbaigtumas - ši viena mąstymo klišių negali būti taikoma apibūdinant Šarūno darbus (nors kai kuriuos tikrai išskirčiau kaip labiau pabaigtus). Jo kūriniai ypatingi dar ir tuo, kad yra nuolat tobulinami ir modifikuojami nebijant pakeisti jau sukurtą grožį (prie kai kurių dirbta ištisą dešimtmetį). Tai priklauso ir nuo autoriaus pozicijos savo kūrinių atžvilgiu - jis jų negarbina. Kūrinys Šarūnui yra tokia pat pasaulio ar aplinkos dalis, kaip ir daugelis jį supančių daiktų. Tikri "technokratai" neišvengiamai numato galutinį variantą, o tiražiniuose grafikos darbuose visada, anot žinovų, egzistuoja bent aštuoni skirtumai. Kai kurie Šarūno lakštai, atspausti nuo tos pačios klišės, skiriasi daug labiau (atrodo, kad jam nelabai ir rūpi iš karto atspausti tiražą), ir niekad nežinai, kurį variantą laikyti galutiniu.
Vario raižinys disciplinuoja, sako Šarūnas, turėdamas omeny linijos ir štricho tikslumą. Jo darbuose disciplina rungiasi su non finito principu ir atsitiktinumais - aplinkos paliktais pėdsakais. Jau devintojo dešimtmečio pabaigos estampuose jis "neatsargiai" elgiasi su vario ir cinko plokšte, palikdamas ant jos būties ir buities pėdsakus, išryškindamas tikrąją grafikos prigimtį ir tarsi oponuodamas tradicinei grafikos paskirčiai, sąlygotai komercinių grafikos reikmių. Jam nesvarbu, kad geras tonas reikalauja rūpestingai nuvalyti dažo likučius nuo metalo plokštės kraštų ir, gink Dieve, neįbrėžti itin jautrios klišės. Natūralu, kad klišė jam gražiau už atspaudą - joje daugiau įvairių pėdsakų. Bet paradoksalu - grafikas be gailesčio laužo klišes ir tai įgyja daug gilesnę, nors atvirai nedeklaruojamą, prasmę (klišė, lengvai sukurta, taip pat lengvai gali būti ir sunaikinta, prieš tai "dokumentuojant" ją naujame atspaude). Toks požiūris veikė Šarūno "eksperimentus" ir kreipė jį prie grafikos esmės paieškų. 1998-aisiais Japonijoje jis tikra to žodžio prasme panaudojo grafiką pagal tikrąją jos paskirtį - rankomis atspaudė visą spektaklio "Jaja" plakatų ir kvietimų tiražą. Paradoksalu, bet rėmėjui tai kainavo pigiau nei spausdinti plakatus įprastu būdu.
Šarūnui Leonavičiui priklauso posakis "graži kaip burė" (nors jis teigia to neprisimenąs). Šis posakis aiškiai apibrėžia estetinę jo vertybių skalę. Tačiau dailininko kūriniuose retai aptiksime įspūdingų burlaivių vaizdus ar bures (nors atidžiau žiūrint - įmanoma). Beveik dvidešimt penkerius metus aktyviai buriuojantis "jachtmenas" burlaivius įamžina nebent pašto ženkluose - mažame formate puikiai perteikdamas burlaivių didybę, o "neplaukimo sezonu" burlaivių, jachtų ir burių ieško interneto puslapiuose.
Liūtai ir moterys, moteris ir kriauklė, vyras ir moteris, Dievo Motina, šv. Kristoforas, Ofelija ar Paskenduolė - įprasti Šarūno Leonavičiaus paveikslų personažai. Atpažįstami simboliai ir objektai, priklausantys skirtingoms mitologinėms sistemoms, lengvai transformuojami, pritaikant savajai. Panašių simbolių gausu simbolistų kūriniuose. Tačiau Šarūno darbuose nėra simbolistų pamėgtų demonų ir chimerų, o plėšrūs tigrai ar liūtai, regis, nurimę ir labai taikūs. Jo kūriniuose horizontas visuomet yra toli, nors dažnai tai tik iliuzinė apgaulė siekiant sukurti nesibaigiančią erdvę, panašiai kaip ir švelnūs medžių lapeliai ar šakos, tarp kurių įmanoma tikra gravitacija. Tai mitinio rojaus interpretacija (kitaip, matyt, ir neįmanoma), kur tarp vešlios augmenijos puikiai sugyvena visi - žmonės, gyvūnai ir augalai. Įvykiai rutuliojasi tada ir ten, kur dar neįvyko tai, kas neišvengiamai pakeitė egzistencijos ratą - nukrito meteoritas ar pakrypo žemės ašis. Fantastiškas laikas prieš didįjį gundymą ar mitinės Atlantidos žūtį. Iš kažkur sklindanti šviesa apgaubia visa tai lengvu ir apčiuopiamu šydu. Linijos ir tonai sukuria prašmatnių audinių faktūras, ornamentus, net augmenija išgraviruota su tokia meile, kokia alsuoja japoniškos graviūros ar viduramžių miniatiūros. Šarūno Leonavičiaus darbuose ryškėja meilė Rytų rafinuotumui, o kilnios veikėjų pozos primena Humanizmo epochos studijas.
Šarūnas Leonavičius sukūrė ir iliustracijas kelioms knygoms, knygų serijos stilių. Pirmosios knygos iliustruotos dar studijuojant Dailės institute. Vėliau vienai iš iliustruojamų knygų buvo specialiai perrašytas tekstas. Pradžioje iliustracijos buvo skirtos kito autoriaus eilėms. Įsismaginęs dailininkas sukūrė iliustracijas, sunkiai telpančias į konkretaus teksto interpretavimo rėmus. Teko joms sukurti naują tekstą. Poetas Aidas Marčėnas parašė eiles. Deja, knyga liko neišspausdinta. Tekstai lakštuose įrašyti paprastu pieštuku, o iliustracijas galima tyrinėti kaip manuskriptus, nes kiekviena detalė nupiešta su tokiu atsidavimu, kaip kuriant viduramžių bestiarijus (jiems pritiktų ir Jurgio Baltrušaičio pasiūlytas "fantastiškųjų viduramžių" apibūdinimas).
Šiuo metu dailininko dirbtuvėje "išbandoma" dar viena kūrybos sritis. Tai, kas atsiranda klišėje, kartais kartojama tapant ant popieriaus. Kai kurie Šarūno tapybos darbai abstraktesni nei grafika, dalis emocinio krūvio perkeliama į spalvą, nors tapymo maniera neakcentuoja dažo juslingumo (pavyzdžiui, belieka tik stebėtis, kaip aliejiniai dažai nepersigeria į kitą lapo pusę). Tapyti objektai beveik nesiskiria nuo tų, kuriuos regime grafikos lakštuose ar iliustracijose.
Dailininko darbais galima gėrėtis kaip sena muziejine graviūra, dažnai nesuvokiant, kaip ranka gali taip tiksliai brėžti linijas. Patyręs graveris Šarūnas Leonavičius yra ir archajiškas, ir šiuolaikiškas, o svarbiausia - savitesnis nei daugelis nuolat eksperimentuojančių grafikų. Ir niekada nežinai, kur pasuks šis toks lengvai atpažįstamas, savo pasiekimų neadoruojantis ir savęs netiražuojantis grafikas.

Į TURINĮ
ATGAL