dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Jeroen de Rijke, Willem de Rooij. Bantar Gebangas. 2000, 35 mm filmas

Hendrikje Kühne, Beat Klein. Instaliacija Kitoks pasaulis. 2001, kartonas

Martha Colburn. Instaliacija Skele Hellavision. 2002

Martha Colburn. Instaliacija Skele Hellavision. 2002


Tarp užsienio ir centro

Laima Kreivytė

Ar įmanoma Vilniuje sukurti meno įvykį, kuris taptų tikru traukos centru kaip Kaselio "Documenta" ar Stambulo bienalė? Sunku pervertinti kuratoriaus Tobiaso Bergerio ir Ši uolaikinio meno centro pastangas: parodoje "Traukos centras" dalyvauja apie 60 menininkų iš įvairių šalių, ekspozicija užima visas ŠMC sales ir tris buvusios "Tiesos" spaustuvės aukštus. Be to, du kartus per savaitę rengiamos garsių pranešėjų paskaitos ir diskusijos, vyksta edukacinės ekskursijos. Kaip ir visi ambicingi projektai, ši paroda skatina teorinę refleksiją ir kelia daug klausimų.
"Traukos centras" pristatomas kaip 8-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, nors kažin ar verta šią didelę parodą lyginti su sovietmečiu vykusiomis Baltijos šalių jaunųjų dailininkų vaizduojamojo meno trienalėmis ir ieškoti tradicijų tęstinumo. Tuometinės Pabaltijo respublikos galėjo džiaugtis savo išskirtinumu, savotišku vakarietiškumu (SSRS kontekste) ir analizuoti vidinius meno raidos dėsningumus, pasidairydamos į artimiausius kaimynus ir kelių dešimtmečių senumo dailės istoriją. Nors ir tada egzistavo neabejotinas centras – Maskva, tačiau išsvajoti traukos centrai dažniausiai vedė į priešingą pusę – užsienį. Oficialus centras tuo pat metu reiškė ir absoliučią galią, ir jos negatyvą – viską įtraukiančią ir išsiurbiančią juodąją skylę. Tuo tarpu užsienis buvo lūkesčiais ir fantazijomis įmagnetinta sąvoka, neturinti konkretaus turinio ir juo labiau koordinačių. Anapus, už sienos, ne čia. Tuo metu magiškas žodis buvo ne centras, o siena. Užsienis buvo tobuliausia heterotopija – kita erdvė, talpinanti savyje daugybės erdvių fragmentus (M. Foucault).
Sienos reikšmė tiesiogiai ir simboliškai baigėsi griuvus Berlyno sienai 1990 m. spalio 3 d. Paskutinis dichotominio mąstymo atodūsis mene, bandantis apibendrinti įvykusius pokyčius, buvo Bojanos Pejič kuruota paroda "Po sienos" Stokholme, kurioje eksponuoti anksčiau socialistinei Vidurio ir Rytų Europos erdvei priklausiusių šiuolaikinių menininkų darbai. Daugelio autorių nuomone, toks geležinės uždangos šešėlyje subrendęs politinis-teritorinis skirstymas, praėjus dešimčiai metų, tapo nebeaktualus. Ir šio regiono menininkai, ir čia rengiamos tarptautinės parodos akcentuoja ne socialistinius–kapitalistinius ar nacionalinius skirtumus, o veikiau regiono specifiką ir socialinę bei teorinę problematiką (pvz., kūno ir lyties, architektūros ir virtualių erdvių).
"Traukos centro" kuratorius Tobiasas Bergeris hierarchinę sienomis atskirtą struktūrą siūlo keisti centro modeliu (kuris, beje, taip pat suponuoja hierarchinius centro–periferijos santykius). Ar šis modelis aktualus dabar, kai didžiuosiuose meno centruose gvildenamos paraštinių bendruomenių temos, ir čia, kur beveik pusę amžiaus centras buvo suvokiamas kaip nepajudinamas monolitas (pradedant Centro komitetu ir baigiant centriniu šildymu)? Atsakymo į šį klausimą ieškojau "Traukos centro" parodoje labiausiai gilindamasi į skirtingas centro refleksijas bei darbų santykį su vietos kontekstu.
Lietuvos, Vilniaus ir ŠMC kontekste centro problema jau seniai prašėsi kritinio diskurso. Dauguma meno renginių vyksta Vilniuje, didžiausios parodos – ŠMC, o jei dar pridėsime netoli Lietuvos sostinės prancūzų "atrastą" geografinį Europos centrą ir tokias lietuvio sąmonę užvaldžiusias centro idėjas kaip "Lietuva – tiltas tarp Rytų ir Vakarų", "Šiaurės Atėnai", "Akropolis" etc., centriškumas pasirodys besąs didžiausias mūsų kultūros mitas (ir realybė). Daugiakryptė "Traukos centro" ekspozicija apverčia apsamanojusius vientiso centro vaizdinius ir parodo jų pliuralumą bei sąlygiškumą. Tai atsiskleidžia jau parodos ekspozicijoje, kurios viena dalis eksponuojama ŠMC, o kita – buvusioje "Tiesos" spaustuvėje, Maironio gatvėje. Centras jau seniai nebėra turgaus aikštė, Lenino paminklas ar Televizijos bokštas (nors daugeliui tautiečių centras vis dar yra Valdovų rūmai). Šiandien yra ne Centras, o daugybė centriukų, kurie kinta, jungiasi į naujas struktūras ir vėl transformuojasi. Savaip simboliškas yra ŠMC eksponuojamas Peterio Robinsono "Visatos modelis", kur įsivaizduojamos planetos ne skrieja savo orbitomis, o tarsi išauga viena iš kitos.
Nemažai parodos instaliacijų nagrinėja centrą kaip kompleksišką sistemą, apimančią valdžios struktūras, urbanistinę aplinką, meno institucijas ir socialinę didmiesčio terpę su skirtingų kultūrų židiniais. Tokios "išcentrinės" instaliacijos primena chaotišką miesto skruzdėlyną, tik vietoje daugybės žmonių matome jų sukurtus daiktus ir vaizdinius: turisto žvilgsniui nupudruotus architektūros paminklus, sudėliotus tarsi vaikiškos dėlionės (puzzle) ant grindų (Hendrikje Kühne ir Beat Klein, "Kitoks pasaulis"), Jano Mančuškos buitinį miesto konstruktorių iš dantų krapštukų ir šepečių, Vladimiro Archipovo rusų folkloro rinkinį "Pasidaryk pats". Tikras internacionalinio "bėdų turgaus" katilas yra Peterio Robinsono "Dvidešimtojo amžiaus pabaiga", kuriame spiečiasi kičo, politikos ir masinės kultūros klišės. Imigranto sąmonę tyrinėja ir Ieva Mediodia, pasikliaudama ne tiek aplinkos brukamais daiktais, kiek savo pojūčiais, kuriuos autorė fiksuoja chaotiškose perregimos erdvės instaliacijose.
Šie darbai netiesiogiai nurodo "žmogiškąjį faktorių" – neapskaičiuojamą subjektyvumo gaivalą funkcionalioje miesto aplinkoje. Kita vertus, subjektyvumas be subjekto palieka keistą tuštumos pojūtį – lyg šie daiktų rinkiniai būtų atsitiktinai išlikę neutroninei bombai iššlavus miesto gyventojus (atsiprašau už mokyklines "pradinio karinio parengimo" vizijas). Žaidimą sugestijuojančios konstrukcijos žiūrovui nesiūlo įsitraukti – vienintelis nematomas žaidėjas lieka pats autorius.
Didelės parodos, ypač pretenduojančios į meno įvykį, dažnai tampa kritinės minties katalizatoriumi. Apmąstant Tobiaso Bergerio "Traukos centrą" į pirmą planą iškyla ne žmogiškasis, o technologinis ir virtualusis pradas, ne privati erdvė, bet greitkeliai ir anonimiški didmiesčio fragmentai. Ekspozicijoje matome daug darbų, primenančių įvairias konstrukcijas, schemas, modelius. Tai tarsi savotiška miesto "rentgeno nuotrauka", išryškinanti komunikacines bei urbanistines struktūras ir pateikianti jas kaip savaime pakankamą sistemą be "kūno ir kraujo". Tai iš dalies primena Lewiso Mumfordo miesto refleksijas, kur analizuojamos svarbiausios jo formos – sienos, aikštės, miestų planai. Vėliau Richardas Sennettas parašė miesto istoriją akcentuodamas erdvės ir kūno, žmogiškos patirties santykį. "Traukos centre" sąmoningai ištrintas kūniškasis pradas – jis pakeistas reprezentacinėmis kaukėmis, urbanistinėmis schemomis ir virtualiais vaizdiniais. Tačiau ar tokie "atopiniai" modeliai iš tiesų gali egzistuoti vakuume – kitas klausimas. Nes kažkas vis dėlto spaudo kompiuterio klavišus.
Kai kurie modeliai daro stiprų įspūdį, kaip antai Rieko Akatsuka kompiuterio laidais sujungti "dangoraižių" kvartalai iš kompiuterio detalių, sugestijuojantys globalią kibernetinę erdvę. Kiti labiau primena "darbščiųjų rankų" būrelio dirbinius, žavinčius būtent šiuo aspektu. Nežinau, ar konceptualus grynumas yra parodos privalumas, ar trūkumas. Konceptualiai puikiai dera Jurgio Mačiūno architektūrinis Fluxhouse brėžinys su skaičiais, planais ir standartinio šrifto užrašais – žinomos menininkų bendruomenės dokumentas ir Marko Lombardi "pasakojančios struktūros" – "politinių, socialinių ir ekonominių jėgų tarpusavio santykių tyrimas", išplėtotas į grafišką voratinklį. Iš tolo jis primena dailią abstrakciją ir tik įsigilinus atsiveria kapitalo valdoma galios santykių grandinė. Tarsi materialus jos etalonas – Dariaus Žiūros "sidabrinė" plyta, nulieta iš Palangos fontane surinktų monetų. Neabejotinas "bekūnės" parodos turtas – Nathalie Melikian filmas, kuriame veiksmas ne suvaidinamas, bet užrašomas ekrane ir įgarsinamas.
"Traukos centro" kataloge parodos kuratorius išskyrė keletą jį dominančių centrų: prekybos, miesto, meno. Ir savotiški centro negatyvai (arba kosminės projekcijos) – juodosios skylės. Daugiausia refleksijų susilaukė miestas (dar ir dėl to, kad jame telpa taip pat ir prekyba bei menas). Visa apatinė spaustuvės salė yra greičio, transporto kamščių, lenktynių, prekių ir įvaizdžių cirkuliacijos karuselė. Tai dinamiškiausias ir bene įdomiausias parodos segmentas. Čia itin jaučiamas nepaliaujamas situacijų kitimas ir intensyvi laiko tėkmė. Toks įspūdis susidaro ne tik dėl laike tįstančio videomeno specifikos, bet ir specialiai kuriamas akcentuojant judėjimą, paros laiką, socialines transformacijas. Santiago Sierra filmuoja transporto kamštį Meksike, greitkelį užtvėrus sunkvežimio priekaba, o Sylvie Fleury – "išverstą" "Formulės 1" lenktynių finalą, kai apdovanoti lenktynininkai laistosi šampanu. Tik šį kartą vietoj tvirtų vyrukų gundančias "lenktynininkių" uniformas dėvi trys dailios merginos.
Kalbant apie centrus iškyla ne tik jų daugiasluoksniškumo, kultūrinio ir socialinio pliuralumo, bet ir sąlygiškumo klausimas. Prieš kelerius metus Danijos karalienė panoro pamatyti Gariūnus. Parodą apžiūrinėjanti latvių kritikė minėjo, kad yra tiesioginis reisas Ryga–Gariūnai. Kiek tuo maršrutu keliaujančiųjų žino, kad vos 24 km nuo Viliaus yra geografinis Europos centras? Kad Deimantas Narkevičius jį nufilmavo? Ir kiek dar yra "Europos centrų"? Eglė Rakauskaitė filmuoja netituluotus, bet jau spėjusius pagarsėti Gariūnus kaip gyvą organizmą, kuris per aštuonias minutes nubunda, prisipildo prekių ir žmonių, suvirškina pinigus ir ištuštėja. Trumpa ir taikli pigaus gyvenimo refleksija.
Kaip pastebėjo vienas iš "Traukos centro" paskaitininkų garsus kuratorius Rene Blockas, gera bienalė (ar trienalė) turi būti rengiama atsižvelgiant į vietos situaciją. "Traukos centro" kuratorius ne kartą lankėsi Lietuvoje, rengė Fluxus parodą ŠMC, o trienalės rengimo metu gyveno Vilniuje ir keliavo po aplinkines šalis ieškodamas įdomių darbų. Nemažas būrys lietuvių menininkų trienalėje atstovavo veikiau ne vietos, o tarptautinei meno situacijai (ir tai nėra blogai). Galbūt naivu tikėtis "naujų vardų" tokiame renginyje – čia svarbesnis būtent lokalaus ir globalaus konteksto rezonansas ir įdomi parodos idėjų refleksija. Didelis parodos privalumas – daugiasluoksnė "centro" dekonstrukcija, aktuali mūsų mitinio centro žemėje. O ar naujasis virtualus magnetas pritrauks meno piligrimus ir pakoreguos jų maršrutą, pamatysime po trejų metų.

Į TURINĮ
ATGAL