dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Jaunius Erikas Kaubrys. Autoportretas su kojomis. 2002, stiklas, fjuzingas. Fragmentas

Arūnas Aleksandras Daugėla. Re... 2002, pūstas stiklas, plastikas

Marta Gibiete (Latvija). In Seattle. 2002, stiklas


Vitrum Balticum II

Raimonda Kogelytė-Simanaitienė

Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus filiale Keramikos muziejuje 2000 metais įvyko pirmoji tarptautinė meninio stiklo paroda "Vitrum Balticum I", kurioje savo kūrybą eksponavo dvylika lietuvių ir septyni latvių stiklininkai. Nuspręsta, jog ši paroda galėtų būti organizuojama bienalės principu, todėl 2002-ųjų rudenį (spalio 11-lapkričio 15 d.) įgyvendintas projektas "Vitrum Balticum II", į kurį pakviesti trys Estijos, šeši Latvijos, viena Didžiosios Britanijos bei du JAV stiklo menininkai. Lietuvių dailininkų stiklo kolekcijoje - trylikos autorių kūriniai. Projektą parėmus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, pirmą kartą Lietuvoje išleistas spalvotas stiklo meno parodos katalogas (parodos kuratoriai - dailininkas Jaunius Kaubrys ir dailėtyrininkė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė).
Rengiant "Vitrum Balticum II" buvo iškelti keli tikslai. Iki šiol Lietuvoje nevyko specializuotos, tęstinės stiklo parodos. Šiuo projektu siekta profesionaliau apibrėžti meninio stiklo pozicijas Lietuvoje: suvienyti stiklo dailininkus, sudaryti sąlygas parodinei veiklai, inicijuoti spartesnį šios dailės šakos vystymąsi. Šiandien dažnai diskutuojama, ar reikalingos vieną meno šaką pristatančios parodos. Tarkim, klausiama, ar tam tikrą dailės sritį būtina paversti siauros specializacijos praktika, nepatenkančia į meno parodas. Gailimasi, kad pastarųjų metų taikomosios dailės kuratorių ir dailės kritikų pastangos keisti požiūrį į taikomąjį meną nesusilaukia norimo efekto, o siekis integruoti taikomąją dailę į bendrą postmodernistinės dailės kontekstą dar nedavė vaisingesnių rezultatų.
Šie keli dailės kritikų pastebėjimai tam tikru aspektu teisingi, tačiau, remdamiesi pasaulinių parodų praktika, akivaizdžiai matome, kad specializuotos ekspozicijos sėkmingai reprezentuoja aktualią konkrečios dailės srities meninės raiškos plėtotę ir jos raidos galimybes. Todėl tokie renginiai organizuojami labai atsakingai, turi ypatingą, net masonišką aurą, yra laukiami tiek dailininkų, tiek meno kritikų. Kaip pavyzdį galėtume paminėti tekstilės parodas Lozanoje, Kiote, Pitsburge ar Lodzėje. Jose tikrai nebūta sąstingio, "išsikvėpusių" renginių vietoje atsiranda nauji, atspindintys kintančias tekstilės problemas ir siūlantys naujus jos vertinimo kriterijus.
Šiuolaikinį meninį stiklą reprezentuoja Venecijos, Kanazavos parodos-konkursai, įspūdingi Skandinavijos stiklo muziejų meniniai projektai. Iš pastarųjų galima paminėti "Nordic Glass’ 2000", suvienijusį visų Baltijos kraštų, taip pat ir Lietuvos, stiklininkų kūrybą ir jau dvejus metus keliaujantį po šio regiono šalis.
Tokių projektų dėka įsitikiname, kad specializuotos parodos tebėra unikalus tam tikros meno šakos idėjinių, plastinių bei techninių ypatumų pristatymas, juolab kad taikomasis menas neišvengiamai remiasi į sudėtingą technologinį pamatą: dažnai jo pagrindu formuojamas plastinis kūrinio efektas ar plečiamas semantinis suvokimo laukas. Būtent todėl žymesnėse stiklo parodose, tokiose kaip 2001-ųjų Kanazavos konkursas, šalia kūrinio idėjos bei formos estetikos techninis atlikimas buvo vienas pagrindinių vertinimo kriterijų.
Kita vertus, meno kritikas Peteris Dormeris pastebėjo, jog vakarietiškajame stiklo mene jau nuo septintojo dešimtmečio aiškiai atsiskleidė siaurai suvokto utilitarumo bei medžiagiškumo neigimo, antikomerciškumo nuostatos. Anot teoretiko, šį posūkį lėmė visuomenės opozicija vartotojiškoms nuostatoms, taip pat egzistencinių nuotaikų, individualumo bei sensualumo, pakeitusių kolektyvizmo bei funkcionalizmo idėjas, sustiprėjimas. Naujas kultūrinis fonas meninio stiklo raidą pakreipė modernistinių ieškojimų linkme, o vertinime iškėlė ne tiek amato meistrystę, kiek plastines bei simbolines stiklo charakteristikas.
"Vitrum Balticum II" šiemet pateikė tik stiklo specializacijos menininkų kūrybos apžvalgą. Tačiau, remiantis aptartu kontekstu ir ketinant stiklo parodas rengti ir ateityje, neatmetama galimybė kviesti dailininkus, kuriems stiklas yra viena iš meninės raiškos priemonių. Juolab kad vardan plastinio ar koncepcinio efekto stiklą naudojančių menininkų svetur ir Lietuvoje yra nemažai. Čia turėtume prisiminti modernistinėms ir konceptualioms kūrybos nuostatoms atstovaujančius Robertą Antinį, Aušrą Andziulytę, Juditą Budriūnaitę, Petrą Mazūrą, Ramūną Alminą, Audrių Novicką, Gediminą Urboną bei kitus, daugiau ar mažiau naudojančius veidrodinį, organinį ir neorganinį stiklą savo kūrinių idėjoms išreikšti.
Gana simptomiška ir tai, kad "Vitrum Balticum II" organizuojamas Kaune, kur taikomojo meno tradicijos stiprios dar nuo prieškario laikų. Šiandien šias pozicijas palaiko keli reikšmingesni taikomosios dailės renginiai: kasmet vyksta kaulo porceliano simpoziumai, per pastarąjį dešimtmetį jau tris kartus matėme tarptautines konceptualias autorinės tekstilės parodas. Kauną derėtų laikyti ir profesionaliosios stiklininkystės lopšiu. Čia dekoratyvaus stiklo dirbinius nuo 1951 metų kūrė prof. Stasys Ušinskas, eksperimentavo jo mokiniai. Jų kūrybinį bei pedagoginį įdirbį perėmė ir tęsė įvairios Lietuvos akademinės institucijos, labiausiai - VDA Kauno dailės institutas ir buvęs taikomosios dailės technikumas, kuris nuo aštuntojo dešimtmečio iki šiol išugdė gausų būrį Lietuvos stiklo dailininkų. Todėl natūralu, kad stiklininkų nestokojančiame mieste skatinamas šios meno šakos propagavimas. Stiklo parodos čia tampa akstinu ne tik profesionalių dailininkų kūrybai, bet ir stiklo specialybę studijuojančiųjų saviraiškai.
Projekte "Vitrum Balticum II" kviečiami dalyvauti ir kitų Baltijos šalių dailininkai. Gilesnei meno reiškinių analizei visuomet parankus platesnis geografinis kontekstas, leidžiantis savąją kultūrą palyginti su kitomis. Šiuolaikinės lietuvių stiklininkystės problemos gana glaudžiai ir natūraliai susipina su Pabaltijo kraštų meninio stiklo raida, kuri paskutiniame XX a. dešimtmetyje patyrė panašius kaitos procesus: vyko stiklo fabrikų reorganizacija, kūrėsi studijinės stiklo dirbtuvės, mezgėsi kultūriniai mainai. Lietuvių ryšiai su Estijos stiklininkais užsimezgė tuomet, kai Taline studijavo arba pas estų menininkus diplominius darbus rengė dailininkai Jūratė Ušinskaitė, Gražina Didžiūnaitytė, Anita Šlėgel, Vytautas Janulionis ir kt. Estijoje, kur profesionalaus stiklo meno šaknys susiformavo prieškariu (prisiminkime pirmąjį stiklo meno profesorių Maksą Roosma), stiklo meno raida patyrė spartesnę kaitą nei, tarkim, Lietuvoje. Čia išleisti solidūs Estijos stiklo meną pristatantys katalogai, surengta ir atsivežta daug užsieninio stiklo parodų. Iš Baltijos šalių Estijoje anksčiausiai (1991) įkurtos privačios stiklo studijos, kurių vien Taline yra penkios. Tokių faktų galėtume paminėti ir daugiau, juolab kad estų meninis stiklas visuomet išsiskyrė savitumu bei europietiška, modernia stilistika. Šiandien ją derėtų apibūdinti kaip pakankamai kontroversišką ir įvairialypę. Geometrizuotos, minimalistinės, santūrios estų stiklo kūrinių formos amžių sandūroje kinta, kūriniai įgyja žaismingumo, rafinuoto kolorito. Žymių estų dailininkų, dalyvaujančių "Vitrum Balticum II" parodoje, Ivo Lillo, Eve Koha, Mare Saare kūryboje galime įžvelgti konceptualėjimo, semantinės kūrinio traktuotės tendencijas.
Latvijos dailės akademijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, stiklo meno specialybė įsteigta palyginti neseniai (1963). Nūdieniai latvių dailininkų stiklo darbai modernūs, pasižymi įdomiais erdviniais sprendimais, abstrakčia forma, kompozicijomis, kuriose stiklas jungiamas su kitomis tvariomis medžiagomis. Šie bruožai akivaizdūs jaunų stiklo dailininkių Martos Gibietės, Andos Munkevicos, Anitros Berzinos darbuose. "Vitrum Balticum II" dalyvauja ir Latvijos dailės akademijos meninio stiklo specialybės dėstytojai Dainis Gudovskis, Inguna Audere, Ilze Dudina, pateikę sudėtingų plastinių formų ir technikų kūrinius.
Paskutinį XX a. dešimtmetį visų trijų Baltijos kraštų stiklo dailininkai sėkmingai eksperimentuoja technikomis. Šalia stiklo pūtimo dabar populiarios liejimo, moliravimo, stiklo sukepinimo bei šalto stiklo apdirbimo (šlifavimo, poliravimo, graviravimo, dekoravimo dažais, glazūromis) technikos, kurios tapo prieinamesnės įsteigus stiklo studijas. Kita vertus, šiandien Baltijos šalių stiklininkai yra mobilesni. Skirtingai nei vyresnieji dailininkai, kurie, neišvykdami iš SSRS teritorijos, tik retkarčiais galėjo pasinaudoti stiklo fabrikų bazėmis, vidurinioji bei jaunoji stiklininkų karta daug keliauja, stažuojasi, dalyvauja užsienyje rengiamuose stiklo simpoziumuose ir čia įgyvendina sudėtingesnius kūrybinius sumanymus.
Eksperimentavimas stiklo technologijų srityje į Lietuvą atvedė ir parodos svečią iš JAV Marką Eckstrandą. Dailininkas mūsų šalyje lankosi jau ne pirmą kartą: būdamas puikus stiklo krosnių žinovas, jis konsultavo panevėžietį stiklininką Remigijų Kriuką, 2000 metais įsteigusį privačią stiklo studiją Lietuvoje. M. Eckstrando darbuose susipynė gamtiškų motyvų knibždėlynas, pagrįstas siurrealistine gausos, netikėtumo bei keistumo jungtimi.
Kitas parodos "Vitrum Balticum II" dalyvis - lietuvių išeivijos dailininkas, stiklininkas Albinas Elskus. Personaliai pakviestas į parodą Kaune menininkas atsiuntė dvi tapyto stiklo plokštes: "Arildą" (dukters portretą) ir "Užmirštą rožę". Tai 1983 metais sukurti ir gerai žinomi darbai, reprodukuoti solidžiuose dailės albumuose. Tapyto stiklo plaketėse autorius suderino abstrakčią ir itin kruopščią realistinę vaizdavimo manierą. Po parodos A. Elskaus valia šie kūriniai bus padovanoti Nacionaliniam M.K. Čiurlionio dailės muziejui. Dailininko dalyvavimas parodoje reikšmingas ir dėl to, kad iki šiol nei muziejaus fonduose, nei Lietuvoje rengtose stiklo parodose jo kūrinių originalų neturėjome. Antrojo pasaulinio karo metais A. Elskus mokėsi Kauno taikomosios dailės institute, pokaryje - Darmštate ir Freiburge. 1949-aisiais atvykęs į JAV, dirbo vitražo studijoje Čikagoje, stažavosi Paryžiuje, Niujorke. Vėliau vitražo ir tapybos ant stiklo disciplinas pats dėstė JAV, Kanados ir Japonijos aukštosiose mokyklose. Šio dailininko kūrinių yra ne tik įvairiose JAV bažnyčiose, bet ir solidžiose pasaulio galerijose, žymiajame Corningo stiklo muziejuje.
"Vitrum Balticum II" ekspozicijoje stengtasi atspindėti visų kartų stiklo dailininkų kūrybą bei rūšinę meninio stiklo skalę. Dabartinė lietuviško stiklo samprata gerokai nutolusi nuo aštuntojo-devintojo dešimtmečio nuostatų. Dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje dominavo dizaineriškas, optinio stiklo, orientuoto į slovakiškąją pakraipą, vaizdinys. Šiandien vėl kūrybingiau interpretuojama natūra, dominuoja modifikaciniai aspektai: skaidrumą pakeitė spalvų mirgėjimas, matiškumas, tonų gelmės, trapumą - sunki luito forma, lakoniškos abstrakčios kompozicijos modelį - skulptūriška, daugiaplanė kūrinio samprata. Visi šie bruožai atsiskleidė lietuvių stiklo dailininkų darbuose. G. Didžiūnaitytės, Rimos Mulevičiūtės, Astos Matukynaitės kūriniuose regėjome skaidrumo bei spalvos sąveiką, ryškiaspalvės abstrakcijos žaismą. Sigitos Grabliauskaitės stiklo plaketės sudomino vientonio kolorito bei metalo motyvų-inkliuzų sankirta. Rodydamas renovuotą, vidinio apšvietimo dėka paslaptingai švytintį daiktą, Eimutis Markūnas pratęsė trimačių objektų seriją. Parodoje "Nordic Glass’ 2000" šis autorius eksponavo pirmąjį darbą, sukonstruotą iš seno radijo aparato, papildyto stiklu. Šį kartą kūrinio karkasui panaudota nostalgiškus prisiminimus žadinanti kelioninė dėžė su vitražiniu skaidriu stiklo dangčiu, dekoruotu krištolinio stiklo akcentais. Irinos Peleckienės stiklo objekte "Top" kvestionuojamas pop lingvistikos bei klasikinių meninių vertybių (medžiagos, spalvos, formos) santykis. Artūro Rimkevičiaus, Jauniaus Eriko Kaubrio stiklo instaliacijos pasižymėjo asociatyviu prasmių lauku.
Vis dėlto parodoje dominavo skulptūrinis stiklo formų sprendimas, iki šiol išlikęs vyraujančia tendencija ir nūdienos užsienio stiklininkystėje. A.A. Daugėlos stiklo skulptūrose jau keleri metai eksploatuojami autoriaus mėgstami natūros vaizdiniai: veidai, plaštakos, pirštai, smegenys - pasikartojantys žmogaus anatomijos fragmentai. Dailininką domina formos raiškos dalykai: įvairūs rakursai, siluetas, skulptūrinė apimtis, kruopštus realistinis motyvo perteikimas stiklo plastikoje. Kompozicijas autorius dažnai papildo ir kitomis medžiagomis, pavyzdžiui, plastiku, kuris darbams teikia paradoksalaus, siurrealistinio efekto.
Pagrindinė stiklininko Vyganto Paulausko kūrybos ypatybė - ironija, atsispindinti keistuose, kurioziškai transformuotuose, buitiškuose motyvuose, pavyzdžiui, "Vitrum Balticum I" eksponuotose stiklo minose. Tąsyk matinis minų stiklas priminė sunkiai identifikuojamą, pavojingą medžiagą, o tinkamai eksponuoti stiklai įgijo instaliacinio kūrinio charakterį. Dailininkui išvykus gyventi į Kanadą, "Vitrum Balticum II" rodytas 1999 m. kūrinys "Vietinis", atspindintis jo pamėgtą užribio žmogaus temą.
Skulptūriška stiklo plastika, įvairūs stiklo deriniai bei kūrinio formavimo technologijos akivaizdžiai praplėtė nūdienio stiklo meno stilistiką bei interpretavimo skalę. Paroda "Vitrum Balticum II" atspindėjo plastinių tendencijų kaitą, stiklo meno intelektualėjimą ir liko atvira svečiams - stiklo dailininkams iš įvairių pasaulio šalių.

Į TURINĮ
ATGAL