dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Laura Kavaliūnaitė. Iš kolekcijos Manija nerti. 2001, sidabras
________________________
Laura Kavaliūnaitė
gimė 1978 Vilkaviškyje
Studijos
1996-1998 Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla
1998-2002 VDA Telšių taikomosios dailės skyrius, metalo meno specialybė
Grupinės parodos, projektai
2000 "Telšių miestui 550 metų", Žemaičių muziejus "Alka", Telšiai
2002 VDA TTDS Metalo meno specializacijos studentų ir dėstytojų kūrybinių darbų paroda, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius
2002 prizas "Auksiniai svogūnai", Mados namai "Nijolė"


Mindaugas Šimkevičius. Segė.
2001, sidabras, gintaras, 9 x 6
_____________________
Mindaugas Šimkevičius

gimė 1974 Telšiuose
Studijos
1990-1995 Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, skulptūros specialybė
Nuo 1999 VDA Telšių taikomosios dailės skyrius, metalo meno specialybė
Grupinės parodos, projektai
1994 Telšių ATDM skulptūros specialybės studentų darbų paroda, Medalių galerija, Vilnius
1998 "Gatvės meno" projektas, Telšiai
2000 TATDM ir VDA TTDS studentų ir dėstytojo Vytauto Mockaičio metalo plastikos darbų paroda, Parodų rūmai, Klaipėda
"Gatvės meno" projektas, Telšiai
2001 VDA TTDS metalo meno specialybės II k. studentų darbų paroda "Memento mori", Telšių parodų salė, Plungės Žemaičių dailės muziejus
Kūrybinė stovykla "Nida 2", V. ir K. Mizgirių menininkų namai, Nida
VDA TTDS studentų ir dėstytojo Vytauto Mockaičio darbų paroda, Gintaro muziejus, Palanga
XVII medalininkų stovykla, Telšiai
VDA TTDS studentų darbų konkursas-paroda "Mikromegas", Telšių parodų salė
V Baltijos medalių trienalė, Medalių galerija, Vilnius
2002 VDA TTDS Metalo meno specializacijos studentų ir dėstytojų kūrybinių darbų paroda, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius
"Gintaro sugrįžimas" ("Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė"), Taikomosios dailės galerija, Vilnius
VDA TTDS Metalo meno specializacijos III k. studentų kūrybinių darbų paroda, Gintaro muziejus, Palanga


Beata Sietinšienė. Segė Torsas.
2001, sidabras, riešuto kevalas, 12 x 6
______________________
Beata Sietinšienė
gimė 1974 Plungėje
Studijos
1992-1999 Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, metalo meno specialybė
Nuo 1999 VDA Telšių taikomosios dailės skyrius, metalo meno specialybė
Grupinės parodos
2000 "1 gr Au", Taikomosios dailės galerija, Vilnius
TATDM ir VDA TTDS studentų ir dėstytojo Vytauto Mockaičio metalo plastikos darbų paroda, Parodų rūmai, Klaipėda
XVI medalininkų stovykla ir paroda, Telšių parodų salė
"Žiedas", Taikomosios dailės galerija, Vilnius
Taikomosios dailės trienalė, Talinas, Estija
"Tradicija ir ateitis", Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
VI respublikinė medalių trienalė, Medalių galerija, Vilnius
2001 "Meilė trečiajame tūkstantmetyje", galerija "Pėda", Klaipėda
VDA TTDS metalo meno specialybės II k. studentų darbų paroda "Memento mori", Telšių parodų salė, Plungės Žemaičių dailės muziejus
Kūrybinė stovykla "Nida 2", V. ir K. Mizgirių menininkų namai, Nida
VDA TTDS studentų ir dėstytojo Vytauto Mockaičio darbų paroda, Gintaro muziejus, Palanga
"Erotika taikomajame mene", Taikomosios dailės galerija, Vilnius
XVII medalininkų stovykla ir paroda, Telšių parodų salė
VDA TTDS studentų darbų konkursas-paroda "Mikromegas", Telšių parodų salė
V Baltijos medalių trienalė, Medalių galerija, Vilnius
2002 VDA TTDS Metalo meno specializacijos studentų ir dėstytojų kūrybinių darbų paroda, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius
"Gintaro sugrįžimas" ("Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė"), Taikomosios dailės galerija, Vilnius
"Šiuolaikinė juvelyrika", Trakų gatvės galerija, Šiauliai
VDA TTDS Metalo meno specializacijos III k. studentų kūrybinių darbų paroda, Gintaro muziejus, Palanga
"Medalio menas ir Klaipėda", Klaipėdos galerija
XVIII medalininkų kūrybinė stovykla

Oksana Čepeliuk. Objektas.
2000, sidabras, gintaras, 10 x 5
_____________________
Oksana Čepeliuk
gimė 1971 Panevėžyje
Studijos
1989-1994 Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, pramonės gaminių meninio konstravimo specialybė
1998-2002 VDA Telšių taikomosios dailės skyrius, metalo meno specialybė
Grupinės parodos
2000 "Papuošalai-objektai", V. ir K. Mizgirių menininkų namai, Nida
2001 VDA TTDS studentų ir dėstytojo Vytauto Mockaičio darbų paroda, Gintaro muziejus, Palanga
VDA TTDS metalo meno specialybės II k. studentų darbų paroda "Memento mori", Telšių parodų salė, Plungės Žemaičių dailės muziejus


www.juvelyrai.lt

Jurgita Ludavičienė

Nėra tokio adreso, nėra. O galėtų būti. Lietuvių juvelyrikos kontekstas aiškus iki skaidrumo jau vien todėl, kad autorius galima suskaičiuoti ant pirštų - jei vienos rankos pasirodytų per maža, tai dviejų - tikrai per daug. Įskaitant ir tuos, kurie už Atlanto. Todėl ir knieti kiek praplėsti juvelyrikos topografiją, įvedant į šį tariamą interneto puslapį naujas nuorodas. http://www.juvelyrai.lt - toliau pelė paslaugiai atverčia VDA TTDS*, kadangi tai kol kas vienintelė Lietuvoje vieta, kur rengiami metalo meno meistrai, o aš savo ruožtu ketinu pavartyti studentų paslapius. Išsirenku keturis, trys ką tik baigė bakalauro studijas. Būtų galima ir daugiau, tačiau šiam kartui užteks, nes šis ketvertukas labiausiai išsiskiria.
Pirmoji nuoroda: Beata Sietinšienė. Gana statiški, gruboki juvelyriniai objektai, kuriuos bandoma švelninti "moteriškais" suvarstymais. Papuošalai konceptualūs ir santūrūs, juos net sunku vadinti papuošalais (šis teiginys jau tampa privalomas, rašant apie juvelyriką). Beata turi savo "firminių ženklų": svarbiausi jų - grandinėlė ir graikiško riešuto kevalas. Grandinėlės išmoningai sunarstytos ir lankstumu, ažūru bei vingrumu sudaro kontrastą statiškam matinio gintaro gabalui. Jame stropiai išpjaunamas langelis, kuris užpildomas grandelėmis. Langelis atsidaro ir užsidaro tarsi anga vienuolyno duryse. Ažūrinis mobilumas priešpriešinamas gintaro nejudrumui - jis netikėtai tampa masyvus, rūstus, raukšlėtas kaip koks Puntukas, skirtumas toks, jog šis telpa delne ir "nekreipia" jokio dėmesio į jam prikergtą segės vardą. Grandinėlės apjuosia ranką, perneria pirštus, prilaikydamos ant riešo skaidrų gintarą. Pastarasis pūpso lyg laikrodžio ciferblatas, kas asociatyviai yra visai logiška, turint omenyje gintaro ir laiko sąsajas. Kita vertus, Beatos grandinėlėse slypi aliuzija į apsaugos motyvą (prisiminkime grandijas ir grandininius marškinius).
Graikiškų riešutų kevalai atlieka kitą funkciją. Visų pirma dailininkė akivaizdžiai žavisi kevalo faktūra, reljefo iškilumais ir įdubimais, galimybe pirštais braukiant per kevalo paviršių čiuopti gruoblėtą luobą. Tačiau svarbu ir tai, jog kevalas dvipusis - jis tarsi skrynelė gali atsiverti ir vėl susivožti. Dailininkė tai sumaniai naudoja savo papuošaluose: ant sidabro apyrankės užklodama dvi vieno kevalo dalis, ji demonstruoja jų panašumą ir skirtumą, nes nėra dviejų vienodų to paties kevalo pusių. Be to, riešutų rudumą išmoningai derina su sidabro baltumu, o atkartodama sidabre keistą formą manipuliuoja kultūros-gamtos priešpriešomis. Kevalus prie metalo tvirtina vielutėmis, tarsi susiuva dvi skirtingas medžiagas. Vielutės suvarsto metalines formas ir kevalus, suteikdamos papuošalams dekoratyvumo bei ornamentiškumo. Beata Sietinšienė santūriai, "kietai", tačiau užtikrintai žaidžia savo ramius ir rimtus žaidimus, ridendama riešutus ir varstydama grandeles.
Antroji nuoroda: Mindaugas Šimkevičius. Mindaugo papuošalų formos masyvesnės, sunkesnės. Atrodo, kad jose esama ir tam tikro grubumo; nedaug - gal koks penkiolika procentų. Formos geometrizuotos, santūrios, regis, jų paprastumas gimsta iš tariamo negrabumo. Tačiau šis įspūdis apgaulingas. Šimkevičiaus negrabumas apsimestinis, jis tik atrodo esąs paprastas vaikinas iš Žemaitijos, pjaustantis sidabro plokštelėje karūnos formos kiaurymes ar prievarta talpinantis gintarą į nepatrauklią metalinę "lovelę". Autorius žaidžia paprastomis formomis, priversdamas jomis žaisti ir žiūrovą - atidaryti stačiakampį medalioną, ant kurio užrašyta "memento mori" ir rasti ten veidrodėlį. Žiūrovo akis tarsi įrėminama metalo apsode, ir belieka kuo greičiau klaptelėti medaliono dangtelį, vengiant akistatos su nuosava mirtimi. Mindaugo objektai atsidaro ir užsidaro, susimontuoja iš keleto dalių tarsi vaikiškų dėlionių (puzzle) dalelės. Vienas kabutis tikrai sudarytas iš trijų dalelių: vienos ažūrinės, kitos - padengtos veltiniu ir trečios sidabrinės, kurios paviršius atkartoja veltinio plaušelius. Beje, apie veltinį. Mindaugas turi firminę etiketę, ir tai yra veltinis. Žinoma, naudoti veltinį po Josepho Beuyso yra tas pats, kas bandyti įpakuoti pastatą po Christo, tačiau tuo ir geras gyvenimas Telšiuose, kad gali apsimesti nieko apie tai nežinąs arba nekreipti dėmesio į meno istorijos sroves ir išdidžiai bandyti vėl atrasti paraką. Žemaitiškas veltinis skiriasi nuo vokiškojo: jame nėra paslaptingumo, materijos triumfo, amato išaukštinimo ir viso kito, ką postulavo XX amžiaus šamanas. Šimkevičiaus veltinis - tiesiog matinė medžiaga, savo minkštumu, dulsvumu kontrastuojanti su kietu ir baltu sidabru bei tarnaujanti kaip geras patalas gintaro gabalėliui. Šiame kontekste veltinis labiau dvelkia valstietiškais "veilokais", kas visai neprieštarauja autoriaus sumanymui. Metalo plokštelės sukabinamos grubiomis kabėmis, iš vieno bloko išpjauta forma tampa kito papuošalo elementu. Stilistiškai objektai gana vieningi - formos pinasi vienos su kitomis, išlaikydamos pusiausvyrą tarp fluxus dvasia alsuojančių žaidimų ir archajiško santūrumo. Ir visa tai patiekiama su nežymiu, tačiau aiškiai juntamu ironijos padažu, kuris anaiptol nekenkia, o suteikia papildomų atspalvių.
Trečioji nuoroda: Oksana Čepeliuk. Tai, kas pirmiausia krenta į akis - statikos ir dinamikos opozicija. Autorė taip pat naudoja detales, kurios objektams suteikia archajiškumo, tačiau daro tai ne formaliai. Statiški "dubenuotieji akmenys" - aptakūs, tarsi jūros bangų nugludinti. Jie inkrustuoti metaliniais ženklais ir primena senovės lietuvių garbintus akmenis. Tik marmuro baltumas kelia asociacijas ne su kriviais ir vaidilutėmis, o greičiau su senovės graikais. Tokia lietuvių-achajų simbiozė leidžia praplėsti asociacijų lauką ir mėginti šifruoti ženklus. Tačiau pastarieji - didesnės, mažesnės ir visai mažutės sidabro, aukso, titano inkrustacijos - vienprasmiškai pakartoja kosmogoninių lietuvių liaudies ornamentų motyvus, paversdami objektus pernelyg tiesmukais - ir noras gilintis blėsta, tapdamas paprastu atpažinto fakto konstatavimu. Lieka dekoratyvumas ir subtili elegancija, kuri ir ištiesia pagalbos šiaudą - atsvarą skandinančiam akmeniui.
Kur kas geriau menininkė kuria dinamikos įspūdį, manipuliuodama sidabro strypeliais, prie kurių pritvirtintos skaidraus gintaro plokštelės. Strypeliai slankioja, susitinka ir vėl išsiskiria; drauge su jais vienos už kitų užslenka ir gintaro plokštelės. Kartais reikia žiūrėti į vieną gintaro sluoksnį, kartais - į du. Vienas gintaras blyškiai gelsvas, kitas - dėmėtas tarsi vėžlio kiautas; judinant strypelius tarsi žirkles, galima sukurti įvairias geometrines formas, kurių griežtumą švelnina aptakūs gintaro gabalėliai lyg apčiulpti skaidrūs ledinukai. Griežtumas ir švelnumas puikiai dera judančiuose objektuose. Kinetinės segės kupinos santūrumo, kuris tik iš pirmo žvilgsnio disonuoja su metalinių dalių judėjimu, o iš tiesų slankiojančioms formoms teikia ramaus baigtinumo. Iš pirmo žvilgsnio nepatrauklias konstrukcijas dailininkė komponuoja su taip pat ne itin dekoratyviu gintaru ir sukuria objektus, kurių patrauklumo paslaptis taip ir lieka neišaiškinta. Tačiau lieka ir subtilaus švelnumo, savito dekoratyvumo įspūdis, būdingas kiekvienam Oksanos sukurtam objektui.
Ketvirtoji nuoroda: Laura Kavaliūnaitė. Pastaroji - vienintelė iš ketvertuko savo papuošalus aktyviai taiko prie žmogaus kūno. Kolegos tebėra ištikimi lietuviškajai "bekūnio papuošalo", papuošalo-objekto tradicijai, o Lauros kūriniai be kūno, kuriam jie skirti, sunkiai įsivaizduojami. Sąsajos su kūnu ir kūniškumu akivaizdžios. Visų pirma papuošalai keičia, nors ir savotiškai atkartoja, rūbų bei jų detalių formas: prijuostę, skraistę, apykaklę ir pan. Skirtumas tik tas, jog rūbai skirti dengti, gal dar puošti - svarbiausia jų gynybinė-dekoratyvinė funkcija. Kavaliūnaitė gynybinę funkciją paverčia priešybe: dengianti prijuostė virsta atveriančia. Rūbas nuneriamas iš sidabrinės vielutės ir tampa metaline "servetėle", kurios kiaurymės daug labiau atidengia, nei paslepia kūną. Galima suskaičiuoti nėrinio akis ir kilputes, o sidabro viela šiems papuošalams-aksesuarams teikia spindinčio švytėjimo. Servetėlės pritaikytos (jau sakiau, kad labiau pritraukti dėmesį, nei kliudyti žvilgsniui) moters krūtims ir kaklui, jos tarsi liežuviai nutįsta per nuogą kūną, prikaustydamos žvilgsnį ir prie jų, ir prie to, kas yra už jų. Tokio atviro erotiškumo lietuvių juvelyrikoje bemaž neaptinkame, kaip ir kūniškumo dimensijos apskritai. Lietuviai santūriai ignoruoja kūną, tad juvelyriniuose objektuose sunku įžvelgti juslingumą ar erotiką (su retomis išimtimis). Laura drąsiai braunasi į kūniškumo džiungles, vis dėlto likdama palanki kūnui. Jos papuošalai nekelia diskomforto, tai autonomiški specifiniai objektai, kuriuos vienija priklausomybės kūnui idėja. Priklausomybės? Šie objektai glaudžiasi prie kūno, atkreipdami į jį dėmesį. Jie skirti vilioti, gundyti, traukti. Jie dekoratyvūs, moteriški ir erotiški. Močiučių rankdarbiai, pakeitus medžiagą, įgyja naują prasmę: tiek nedaug reikėjo, kad nenaudojamų servetėlių idėja "pagimdytų" papuošalus. Dailininkė fetišizuoja nėrimą: ilgo kruopštaus rankų darbo reikalaujantis užsiėmimas, ilgi tamsūs žiemos vakarai, praleisti neriant kraitį ir kraunant nėrinius į skrynią, atskleidžia slaptąją prasmę - juk kraitis skirtas vyrui privilioti, net jei lietuvių tautosakoje ir nerandame tokių užuominų. Taigi Laura Kavaliūnaitė ant vienos vielutės suveria amatą, idėją, dekorą ir erotiką, nubrėždama plonytę sidabrinę kūniškąją liniją lietuvių juvelyrikoje.
Ketvertas autorių, ieškančių sau vietos juvelyrikos žemėlapyje. Jame dar yra neužimtų teritorijų. Ir telšietiška maniera, mokykloje įgytas konstruktyvumo suvokimas bei amato meistrystė, įgimtas gebėjimas juvelyrikos kalba kalbėti apie rūpimus dalykus: grubiai, subtiliai, dekoratyviai ar paprastai - prognozuoja naujas realias nuorodas įsivaizduojamame interneto puslapyje.
Back.

______________
* Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrius

Į TURINĮ
ATGAL