dailė 2002/2
Į TURINĮ
ATGAL

Uta Schneider

Tarptautinė Frankfurto knygų mugė. Lietuvos meno knygų stendas. Fragmentas


Žvilgsnis iš Frankfurto

Uta Schneider

Praėjusiame žurnalo numeryje ("Dailė’2002/1"), rengdamiesi tarptautinei Frankfurto knygų mugei, pradėjome gvildenti knygos meno temą. Mugė buvo puiki proga ne tik pasižvalgyti po pasaulinę knygos meno erdvę, palyginti lietuviškos knygos meno pasiekimus, bet ir užmegzti ryšius su kitose šalyse rengiamų gražiausių knygų konkursų organizatoriais. Į redakcijos klausimus atsako Vokietijos knygos meno fondo reikalų vedėja, Gražiausių Vokietijos knygų konkurso kuratorė Uta Schneider.
Uta Schneider 1979–1985 m. studijavo dizainą Aukštojoje dizaino mokykloje Ofenbache prie Maino, nuo 1986 m. dirba taikomosios grafikos ir knygos dizaino srityje, yra žinoma kaip knygos menininkė ir parodų kuratorė. Uta Schneider dalyvauja parodose Vokietijoje ir užsienyje, 1988–2000 m. pelnė Knygos meno fondo premijų, o nuo 1995-ųjų eina profesorės pareigas ir dėsto knygos meną bei tipografiją įvairiose aukštosiose meno mokyklose.

Kokias pagrindines šiuolaikinės knygos raidos tendencijas įžvelgiate?
Palikę nuošaly knygų turinį ir susitelkę ties vizualine jų forma – apipavidalinimu ir medžiagiškumu, pastebėsime, kad pastaraisiais metais ypač pagausėjo kišeninio formato knygų kartoniniais viršeliais. "Klasikinė" knyga, įrišta į kietus drobinius viršelius, su įspaudu ir įdėklu, nors ir egzistuoja greta vadinamųjų kelių lankų brošiūrų, tačiau darosi vis retesnė. Pagrindinė tokio reiškinio priežastis – pigesnis kišeninio formato knygų minkštais viršeliais parengimas ir spauda. Leidyklų laisvę riboja pinigai. Reikia taupyti ir tai daroma apipavidalinimo sąskaita, kas savo ruožtu ženkliai lemia knygos kokybę. Pavyzdžiui, užuot susiuvus dažniau klijuojama, o tai gerokai trumpina knygos gyvavimą, ypač kai kalbama apie kasdien naudojamus žinynus, žodynus arba vadovėlius. Toks taupymas, kai atsisakoma patvaresnio įrišimo, tiesiog pražūtingas. Vokietijos knygų spaudos kokybė yra labai aukšta, todėl vertinant knygas gražiausių Vokietijos knygų konkursuose įrišimas yra lemiamas veiksnys.
Greta minėtos tendencijos – kuo pigiau leisti didelius knygų kiekius (tiesa, su atitinkamais apipavidalinimo ir spaudos trūkumais) – pastebimas kai kurių leidyklų noras formuoti savo "firminį stilių". Kalbu apie "firminį stilių" kokybės prasme, kai leidykla sąmoningai siekia išlaikyti tam tikrą meninį lygį, norėdama, kad jos knygos skirtųsi nuo konkurentų produkcijos. "Firminį stilių" lemia ir knygos turinys, ir savitas viršelių apipavidalinimo stilius, ir spaudos medžiagų parinkimas, pabrėžiantis meninį rezultatą (pavyzdžiui, harmoningi viršelio, priešlapio, antraštinio lapo tarpusavio santykiai).

Kas kinta knygų apipavidalinimo srityje?
Į šį klausimą galiu atsakyti remdamasi ne visomis pasaulio spaudos naujovėmis, o tik tuo, ką matau Gražiausių Vokietijos knygų konkurse (tai sudaro maždaug vieną procentą kasmet pasaulyje išleidžiamų knygų).
Sunku išskirti vieningą kryptį. Metai iš metų gyvuoja tendencijos, atspindinčios laiko dvasią, tačiau jos tokios trumpalaikės, kad nepalieka gilesnių pėdsakų knygų dizaine. Vienais metais galima pastebėti tam tikras madas naudojant spalvas, kitais metais – maketavimo naujovių, pavyzdžiui, 2000-aisiais daug knygų buvo sumaketuota taip, kad jas buvo galima skaityti ir nuo pradžios, ir nuo pabaigos (sakytum formuota daugiasluoksnė knygos struktūra). Norint apžiūrėti knygą, tekdavo sukioti arba knygą, arba galvą. Tačiau tokių pavyzdžių nevadinčiau tendencijomis, nes minėti apipavidalinimo eksperimentai byloja apie bandymą vizualizuoti komplikuotą, daugiasluoksnį knygos turinį, suteikiant knygai ypatingą formą arba verčiant ją skaityti ypatingu būdu.
Iš tiesų, atsiradus modernioms technologijoms ir knygas pradėjus apipavidalinti kompiuteriu, galima konstatuoti faktą, jog knygos dizaine (kaip ir kitose srityse) techninės maketavimo programų galimybės ženkliai prisidėjo prie "vizualinio sprogimo". Kompiuteris pakeitė vizualinę estetiką ir prie šios naujos estetikos mes jau seniai pripratome, tačiau knygos apipavidalinimas tėra VIENAS iš daugelio faktorių.
Atsigręžus į netolimą praeitį, galima matyti, kad prieš 30 ar 40 metų Vokietijos knygų meno konkursuose kai kuriuos novatoriškus elementus žiuri taip pat vertino nepalankiai – kaip trukdančius skaityti. Knygų apipavidalinime visada egzistavo madingos tendencijos, kurios į pirmą planą iškeldavo apipavidalintoją. Visais laikais vyko audringos diskusijos tarp knygų apipavidalintojų ir dizainerių.
Tačiau pažvelgus giliau į istoriją ir prisiminus ilgaamžę knygos tradiciją, galima konstatuoti, jog, nepaisant radikalių techninių pokyčių, knygos forma pakito nežymiai. Knygą vis dar sudaro apvalkalas (dėklas, viršelis) ir gretutinių puslapių poros – atvertimas. Šiuos puslapius galima vartyti. Pastaroji taisyklė gyvuoja daug šimtmečių ir, nepaisant įvairių techninių patobulinimų bei "revoliucijų", ji iš esmės nepakito (palyginkime rankraštines knygas, knygas, išspausdintas Gutenbergo išrastu būdu, ir šiandienines kompiuteriu sumaketuotas knygas). Taigi pasikeitė technika, bet knyga kaip informacijos teikimo priemonė nepakito.
Galbūt galima pastebėti tik vieną naujovę: ėmus dominuoti kitoms informacijos priemonėms, knygoje pasikeitė matymo ir skaitymo santykis. Kai kurie tekstai, anksčiau buvę neiliustruoti, dabar praturtinami vaizdiniais elementais. Skaitymo plotai darosi vis mažesni. Tačiau negalima daryti apibendrinimų, nes, apipavidalinant dalykines ir mokslinės literatūros knygas (vadovėlius), keliami visai kiti reikalavimai nei apipavidalinant grožinę literatūrą ar iliustruotas knygas. Apipavidalinant knygą labai svarbu, ar knyga skirta selektyviam skaitymui, nes tuomet ją reikia pritaikyti moksliniam darbui (registrai, nuorodos, priedai turi būti funkcionalūs), ar dominuoja tipografika, kai skaitymą reikia padaryti kiek įmanoma patrauklesnį.

Kokios naujovės knygos konstrukcijos srityje?
Knygos apipavidalinimas – tai dramaturgija: pirmas įspūdis, kurį sužadina knygos išorė, viršelio atvertimas, priešlapio spalvų sąskambiai, po to ritmas, kuriuo verčiami puslapiai, kol suvokiama jos tema. Kai kada, siekiant inscenizuoti temą, toks dramaturginis metodas sąmoningai naudojamas apipavidalinant knygas. Pavyzdžiui, kuriant fotografijų albumą, žiūrovas "įvedamas" į knygą dar prieš tai, kai jis perskaito antraštiniame lape parašytą pavadinimą ar pradeda skaityti knygos tekstą. Toks vidinės antraštės "išstūmimas" į priekį yra sąmoningas – turinys perteikiamas vizualia forma. Laisvos interpretacijos pavyzdžių, kuriamų tarsi "lengva ranka", pastaruoju metu ženkliai daugėja, nes keičiasi ir apipavidalintojų, kaip menininkų, savimonė.

Ar šiuolaikinės technologijos (internetiniai leidiniai, skaitmeninio formato knygos) nenustelbs tradicinės knygos? Kokia proporcija tarp kompiuterinės ir tradicinės knygos Vokietijoje?
Baimė, kad prarasime knygas, dabar kiek aprimo. Manau, kad tradicinė knyga išliks ir daugeliu atžvilgių net sustiprės. Kita vertus, tai reiškia, kad knygų bus išleidžiama gerokai mažiau, nes turinį, kurį anksčiau galima buvo atskleisti tik knygoje, dabar galima perteikti ir kitomis informacijos priemonėmis. Pavyzdžiui, mokslinę informaciją daug greičiau galima aktualizuoti skaitmeniniu būdu. Pradžioje konkuravusios informacijos perteikimo priemonės – knyga ir skaitmeninės technologijos – šiuo metu tapo partnerėmis. Daugelyje leidyklų įsigaliojo požiūris, jog galima naudoti ir viena, ir kita. Informacija perteikiama jos turinį labiausiai atitinkančiomis priemonėmis. Tai reiškia, kad greta egzistuoja ir knygos, ir kompaktiniai diskai, ir internetas. Duomenų pateikimas neutraliose platformose darosi vis svarbesnis.
Skaitmeninių technologijų atsiradimas ilgainiui pakeis knygų pobūdį. Tam tikro pobūdžio informacija visai išnyks iš knygų, ypač iš mokslinės literatūros. Kai kurios ypač specifinės temos reikalauja tokio aktualumo lygmens, kuris greičiau gali būti pasiektas taikant būtent naujausias technologijas. Todėl knyga pasikeis. Tačiau dėl savo materialumo ji įgis vis didesnę vertę.
Kas skiria tradicinę knygą nuo skaitmeninio jos varianto? Tradicinė knyga yra materija. Ji yra iš popieriaus, ją galima imti į rankas, vartyti. Ji turi svorį, kvapą, individualią formą. Ją sudaro trys matmenys ir ji egzistuoja ne tik virtualioje realybėje. Galiu įsivaizduoti, kad knyga – redukuota kiekybiškai, tačiau daug kokybiškesnė – išgyvens šitoje konkurencinėje kovoje. Bet kuriuo atveju aš to tikiuosi.
Elektroninė knyga rinkoje nepaplito taip greitai, kaip to buvo tikėtasi. Ji tebėra žaisliukas, skirtas siauram vartotojų ratui – per daug skirtingi duomenų pateikimo formatai ir programos. Kita vertus, elektroninės knygos turinys neatitinka kainos. Taigi rimtos konkurencijos tradicinei knygai elektroninė knyga nesudaro. Be to, mūsų karta pernelyg "suaugusi" su knyga, ir nėra taip paprasta pradėti skaityti ekrane. Aš daug mieliau laikau rankose knygą. Jau vien todėl, kad ją galima skaityti ir vartyti taip, kaip norisi, neprarandant knygos visumos pojūčio. Skaitant ir dirbant ekrane žvilgsnį kausto detalės. Ekrane man daug sunkiau apibendrinti idėjas. Dirbant kompiuteriu, gresia pavojus nepamatyti visumos. Knyga nepavaldi elektros srovei, baterijoms ar kokiems kitiems energijos šaltiniams – knygą galiu skaityti kada noriu ir kur noriu.

Kokią naujausią literatūrą apie knygos meną galėtumėte paminėti?
Knygos meno fondas "Deutsche Bibliothek" pastato Frankfurte prie Maino atidarymo proga 1997 m. išleido išsamų katalogą "Tobula skaitymo mašina", skirtą XX a. Vokietijos knygos menui ir dizainui. Gausiai iliustruotą katalogą apie knygos apipavidalinimą sudaro penkios dalys: "Leidyklos tarp rinkos ir mūzos"; "XX a. tipografika"; "Knygų iliustracijos, iliustruotos knygos, iliustratoriai"; "Atspaudai: aukštoji tipografikos mokykla"; "Pigiai ar brangiai: kišeninio formato knyga".

Lietuvoje pastebimai sumažėjo dailininkų iliustruotų grožinės literatūros ir vaikų literatūros knygų. Ar Vokietijoje ši tendencija taip pat juntama? Ar reikia iliustruoti grožinės literatūros ir vaikų literatūros knygas?
Vokietijos Demokratinėje Respublikoje knygų iliustravimo tradicija buvo itin puoselėjama. Po Vokietijos susivienijimo viskas radikaliai pasikeitė. Šiuo metu Vokietijoje labai nedaug leidyklų rūpinasi klasikinėmis "iliustruotomis knygomis".
Kitaip žiūrima į knygas vaikams. Aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse meno mokyklose vis dar rimtai rengiami iliustratoriai ir piešėjai. Tai aiškiai pastebima ir vaikiškų knygų rinkoje. Leidyklos, leidžiančios knygas vaikams, investuoja daug lėšų į jaunus dailininkus, stengiasi suteikti jiems galimybę pasireikšti. Kuo novatoriškesnis piešinys, tuo savitesnis vizualinis knygos pavidalas, o tai padeda leidykloms įveikti konkurentus.
Vaikiškos knygos privalo būti iliustruotos. Palyginti su fotografija, piešinys yra daug abstraktesnis ir "belaikiškesnis". Jaunųjų skaitytojų fantaziją jis žadina daug labiau nei fotografija.
Aukštasis knygos dizaino menas – iliustruota knyga. Iliustruotos knygos tradicija turi gilias šaknis. Norėtųsi, kad ši tradicija būtų puoselėjama ir toliau. Gali būti, kad iliustracijų formos pasikeis, prisitaikys prie laiko diktuojamų stilių, tačiau savita iliustratoriaus meninė raiška yra viena svarbiausių sudėtinių iliustruotos knygos dalių. Ši meninė bendraautorystė gali būti įgyvendinama pasitelkiant visas priemones: piešinį, fotografiją, koliažą, žinoma, visada atsižvelgiant į turinį: turinys ir forma yra neatskiriami. Kartais turinys reikalauja labiau klasikinės vizualios formos, o kai kada reikia iliustruoti šiuolaikiškomis priemonėmis.
Man knyga yra informacijos perteikimo priemonė, kurioje turėtų būti puoselėjama tarpdisciplininė bendraautorystė: autoriai ir dailininkai dirba ta pačia tema. Savita menininko interpretacija gali labai įdomiai praplėsti literatūrinę liniją, jei iliustratorius vaizduoja ne tik tai, ką ir taip galima perskaityti tekste.

Kaip Jums atrodo lietuviškos knygos bendroje Gražiausių pasaulio knygų ekspozicijoje?
Tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje Gražiausių pasaulio knygų parodoje buvo pristatytos trisdešimt dviejų šalių knygos. Į šią ekspoziciją patenka premijuotos arba žiuri atrinktos knygos tų šalių, kuriose organizuojami knygos meno konkursai. Taip čia surenkamos įvairiausių kultūrų knygos įvairiausiomis kalbomis. Kažin ar reikia priminti, kad kiekvienoje kultūroje egzistuoja sava knygos tradicija. Ir šioje parodoje į akis krinta tai, jog skirtingų šalių knygų estetika labai skiriasi. Tai lemia ir tos šalies kalboje vartojami ženklai, raidės, kurios, savaime suprantama, sukuria savitą vizualinę estetiką. Šriftas, kuriame gausu akcentų, savaime yra dinamiškesnis už tą, kuriame, tarkim, vyrauja mažosios raidės. Kiekvienu atveju optinė eilučių pusiausvyra bus kitokia. Tokie estetiniai skirtumai mane, kaip knygos menininkę, ypač žavi. Stebina ir tai, kad, nepaisant globalizacijos, knygose dar galima įžvelgti šalių ir kultūrų skirtumus.
Lietuviškų knygų vizualinį vaizdą (kalbant apie teksto rinkinį) labai veikia kalboje vartojami akcentai. Todėl, žinoma, bendras šrifto vaizdas, tipografikos optika atrodo visai kitaip nei, pavyzdžiui, angliškų tekstų. Palyginti su kitų šalių knygomis, lietuviškos knygos santūriau apipavidalintos, prislopintų spalvų. Jose nedaug eksperimentų, jos "nerėksmingos". Tačiau tai dar nieko nesako apie knygų kokybę – aš nemanau, kad margumas ir ryškumas yra privalumas. Tai visų pirma rodo žiuri, kuri tas knygas atrinko, skonį, nes, kaip ir kiekvienoje atrankoje, gražiausiomis knygomis nesiekiama atstovauti visoms šalyje išleidžiamoms knygoms.
Žiūrint į Gražiausių pasaulio knygų parodoje eksponuojamas lietuviškas knygas, man visada norisi pamatyti ir kitas Lietuvoje leidžiamas knygas: tas, kurios nebuvo premijuotos, kurios nebuvo atrinktos į Gražiausių pasaulio knygų ekspoziciją. Šiųmetinė Frankfurto mugė kaip tik ir suteikė tokią galimybę.
Dėkojame už pokalbį.

____________
* Dėkojame Giedrei Kadžiulytei, tarpininkavusiai redakcijai organizuojant šį pokalbį.

Į TURINĮ
ATGAL