dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Grupė „Baltos kandys“ – Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė
Susikūrė 1998
Nuo 2002 Lietuvos dailininkų sąjungos narės

Miglė Lebednykaitė. Instaliacija Arbatinukai. 2002, rankomis veltas veltinis, 22x15x12; 20x12x12

Austė Jurgelionytė. Grojantis fortepijonas. 2001, mišri technika, 12x4x5
Parodos, simpoziumai
1988 Tarptautinis tekstilės simpoziumas „Veltinis’ 98“, „Velteksos“ fabrikas, Anykščiai; galerija „Akademija“, Vilnius; Panevėžio dailės galerija
1999 paroda „Veltinis’99“, Dailininkų sąjungos galerija, Vilnius
Tarptautinė tekstilės paroda „Linija“. Teminė paroda „Autoportretai“ (kartu su Egle Ganda Bogdaniene), Kauno paveikslų galerija
„6 kandys + Eglė“, Panevėžio dailės galerija
2000 „Naftalininė meilė“, Dailininkų sąjungos galerija, Kaunas
„Kandžių tapyba“, senoji spaustuvė Maironio g., Vilnius
„Kūno dalys“, poilsio namai „Ažuolynas“, Juodkrantė
paroda „Baltijos tekstilė ir oda“, LITEXPO parodų rūmai, Vilnius
„Kalėdiniai kandžių kliedesiai“, galerija „Akademija“, Vilnius
2001 Tarptautinė tekstilės paroda „Minkštas pasaulis“ (projektas „Skūra“), Kauno paveikslų galerija
„Baltų kandžių“ ir Panevėžio tekstilininkių paroda, Panevėžio dailės galerija
Studentų meno dienos „Greitas maistas“, Vilniaus dailės akademija
Tekstilininkų ir dailininkų gildijos projektas „Nauji senamiesčio rūbai“, Kaunas
seminaras „Tradicinė ir šiuolaikinė Škotijos tekstilė bei kūrybinių dirbtuvių vystymo galimybės“, Škotija
2002 Kauno dienų renginys „Mūzų alėja“ (projektas „Paradoksalūs daiktai“)
Tokako Saito projektas „Parduotuvė. Tu ir aš“, Kauno paveikslų galerija
II tarptautinis tekstilės simpoziumas „Veltinis 2002“, galerija „Akademija“; galerija „Arka“, Vilnius; Panevėžio dailės galerija; Dailininkų sąjungos galerija, Kaunas
Šiuolaikinės tekstilės paroda „Objektai, kuriuos galima liesti“, J. Monkutės-Marks muziejus-galerija, Kėdainiai
Apžvalginė taikomosios dailės paroda, galerija „Arka“, Vilnius
2002–2003 seminaras „Kaip gimsta veltinis“, J. Monkutės-Marks muziejus-galerija, Kėdainiai
2003 „Vyrai apie meilę ir „Baltos kandys“, galerija „Meno niša“, Vilnius
paroda „Yvairus menas“, A. Mončio namai-muziejus, Palanga
paroda „Mes ateinam“, skirta Vilniaus dailės akademijos 210-mečiui, galerija „Maironio 3“, Vilnius
tarptautinė meno mugė „Naujoji karta“, Centriniai dailininkų namai, Maskva, Rusija
vasaros simpoziumas-paroda „Veltė“, Mizgirių menininkų namai, Nida
tarptautinė paroda „Minkšta pievelė. Rudens vaisiai“, galerija „Intro“, Vilnius

Karolina Kunčinaitė. Debesėliai. 2002, pramoninis veltinis, 200x150

Laura Pavilonytė. Akcija Bernardinų bažnyčios sode Sustingusių veidų sodas. 2002, veltinis, techninis pluoštas

Rasa Leonavičiūtė. Palapinė, iš serijos Stebuklingi daiktai mylimiesiems. 2001, papjė mašė, autorinė technika, h 250
Premijos, apdovanojimai
2001 premija Studentų meno dienose „Greitas maistas“, Vilniaus dailės akademija
2002 I premija už projektą „Paradoksalūs daiktai“ (viešas vėlimo technikos demonstravimas) renginyje „Mūzų alėja“, Kaunas
2001–2003 individualios valstybės stipendijos

Grupė Baltos kandys. Mandala. 2003, veltinis, ų 300


Baltos kandys: transformuoti

Austėja Čepauskaitė

Atidarius vieno iš Kauno fabriko cechų duris vietoj pūkų pasirodė kandys. O 1998-aisiais, kai į Anykščius atvyko šešios Vilniaus dailės akademijos studentės dalyvauti tekstilės simpoziume, Lietuvoje dar neklestėjo velti gaminiai (istoriniai veltinukai ir milinės). Taip gana natūraliai ir kandys, ir veltinis atiteko Austei Jurgelionytei, Karolinai Kunčinaitei, Miglei Lebednykaitei, Rasai Leonavičiūtei, Laurai Pavilonytei ir Julijai Vosyliūtei.
Merginos pasivadino „Baltomis kandimis“: „kandimis“ – įkvėptos pirmojo įspūdžio, „baltomis“ – nes, pasak jų, medžiagas jos ne sunaudoja, bet transformuoja. Drauge dirbančios penketą metų, „Kandys“ yra vienos iš nedaugelio Lietuvoje veltinį „valdančių“ menininkių, t.y. darančių su juo tai, ką sumaniusios, o ypač tai, ko iš velto daikto – intuityviu įsivaizdavimu, avimis ir gamta atsiduodančio, o todėl beveik gėdingai pirmykščio ir viešai nenaudotino – nesitikima. Kartais veltinį menininkės panaudoja darydamos formalius kilimų ar staltiesių eksperimentus, kartais įvelia jį į viešų akcijų ar medijų, bet svarbiausia – aktualijų – žaismą. Gaivališko kandžių debesies įvaizdžiu taip pat nebuvo prašauta pro šalį. Ryškios spalvos ir dideli formatai. Stažuotės, projektai ir parodos, intensyvus veiklos grafikas ir pastebimas susidomėjimas. Vienas ryškesnių įvykių šiais metais – „Baltos kandys“ dalyvavo kasmetinėje Maskvos centrinių menininkų namų organizuojamoje tarptautinėje parodoje-mugėje „Naujoji karta“. Jos pakviestos ir į šių metų didžiąją Diuseldorfo meno parodą.
Matyt, neatsitiktinai po Anykščių simpoziumo nuo 1999-ųjų Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje buvo pradėta dėstyti tradicinio veltinio technologija. Tiesa, grupės pradžia susijusi ir su kitos jaunosios kartos tekstilininkės Katrės Matiukienės diplominiu darbu, atliktu veltinio technika (tai buvę margaspalviai minkšti ir dekoratyvūs lakštai). „Kandys“ tuomet dar studijavo, o K. Matiukienė su savo veltiniais tiesiog įžūliai įsitaisė tarp tradicinių ir nuosaikių gobelenų. Pirmajame smalsaujančiame „Kandžių“ simpoziume „Veltinis‘ 98“, kuriam vadovavo tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė, ketinta geriau susipažinti su veltinio galimybėmis, o bendradarbiavimas su kuratore Raminta Jurėnaite lėmė susitikimą su tekstilės profesore Saole Bopanova iš Alma Atos ir pažintį su tradiciniais kazachų veltinio vėlimo būdais. Nuo tada dauguma „Kandžių“ kūrinių yra rankų darbo: viskas padaroma karštu vandeniu, muilu ir trynimu. Pasak „Kandžių“, taip galima formuoti stamantrias formas, be siūlių sukabinti vieną elementą su kitu (pavyzdžiui, prie kamieno prilipdyti gumbą ir pan.). Tiesa, be išmoktų technikų čia daug lemia ir autoriniai atradimai. Nesusiūtas, nesukaltas ir kitaip netvirtintas skulptūrinis M. Lebednykaitės objektas neramstomas rymo savąją viršūnę pakėlęs į 2,5 metro aukštį.
Drauge „Baltos kandys“ daugiausia gamina organiškus, paprastus daikčiukus ar daiktus, skirtus menui bei madai. Pavyzdžiui, gėles – raudonas, vyšnines, oranžines, citrinines, žalias, mėlynas ir visokias kitokias, bet svarbiausia – ryškias, gražiaformes ir nedideles, meniškas ir utilitarias. Jų galima įsigyti mugėse arba galerijose, įsisegti į švarko atlapą arba kaip kitaip ekstravagantiškai pasipuošti. Taip pat gėlės naudojamos ir performansuose, meninėse akcijose, kaip „sutartinis“ didesnių tekstilės darbų ingredientas. „Baltos kandys“ dirba atskirai ir skirtingai, o drauge susitinka atlikti kokią nors akciją arba misiją – kartais meninę, bet neretai edukacinę, t.y. grynai „kūrybinį darbą“. Akivaizdu, kad L. Pavilonytės, praktikuojančios akcionistinę veiklą, „Mainai“ (projekto metu karpomas 9 m ilgio veltinis, kurio gabalai mainomi į čia pat stovinčių žiūrovų pasiūlytus atitinkamos detalės vietą užimti galinčius objektus) nė iš tolo neprimena sintetinės A. Jurgelionytės videoanimacijos ar jau minėto trimačio ir beveik trimetrinio M. Lebednykaitės objekto, juo labiau augaliniais motyvais margintų R. Leonavičiūtės batikų, K. Kunčinaitės naratyvų ar J. Vosyliūtės kuriamų gyvūnų. Grupę „sulipina“ veltinis, pamatinė jų darbų medžiaga, ir dėmesys tam, kas iš jo gali rastis įdomaus joms pačioms ir publikai. Antai pernai įsitaisiusios Valančiaus skvere kauniečių akivaizdoje „Kandys“ vėlė didelį kilimą, skirtą Kauno meno dienoms „Mūzų alėja“. Porą metų veltinio menas ir jo atsiradimo procesas teoriškai bei praktiškai buvo demonstruojamas Janinos Monkutės-Marks muziejuje Kėdainiuose projekto „Aš menininkas“ metu. Grupė bendradarbiauja su Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija „Židinys“, o šiemet Nidoje, Mizgirių menininkų namuose, galima buvo stebėti „Kandžių“ bandymus sujungti veltinį ir gintarą. Dar derėtų paminėti grupės organizuojamus tarptautinius meninius renginius, tokius kaip simpoziumas „Veltinis 2002“ ar viena paskutinių parodų „Minkšta pievelė. Rudens vaisiai“, kur, be kūrinių, buvo parodyta ir „Baltų kandžių“ veltinio videodokumentacija.
Viena aktyviausiai viešosiose erdvėse akcijas rengiančių menininkų grupių – „Kandys“ sukuria ir baigtinių (nors daugkartinio naudojimo) materialių meno objektų. Pavyzdžiui, didžiulis „kilimas“, mielesnis ar bjauresnis pagal situaciją, kuriai skiriamas. VDA Studentų meno dienose „Greitas maistas“ organiškai gelsvas ir jaukus „kilimas“ buvo suderintas su nemalonia mažų siūlo pavidalo krebždančių organoidų videoprojekcija. Galerijos „Meno niša“ projektui „Vyrai apie meilę ir „Baltos kandys“ buvo pagaminta dekoratyvi linksmaspalvė kompozicija iš gėlių. Apskritai bene labiausiai grupės narės mėgsta floros, o kartais ir faunos motyvus ar simbolius, ypač vaisius ir gėles – brandžios žemės gėrybes.
Paradoksas – siekdamos maksimaliai sušiuolaikinti ir aktualizuoti veltinį-materiją, savo kūriniuose „Kandys“ linksta prie abstrahuotų ir archetipinių idėjų. Pasak jų, šiemet Mizgirių menininkų namuose atrastas gintaras joms buvo įdomus dėl archajiškumo, galimybės formuoti jį lytint rankomis (kaip ir veltinį!). Kartais ima atrodyti, kad grupės kūryba pradeda panašėti į neomitologinį judėjimą, tik ne grįžimą, bet gerai apmąstytą chtoniškų idėjų reaktualizavimą. „Mane domina žmogaus ir aplinkinio pasaulio, kosmoso tapatumas, atsiskleidžiantis vienybėje su gamta“, – teigia M. Lebednykaitė. Peržvelgus kiekvienos iš grupės narių naudojamą ikonografiją, panašu, jog tam galėtų pritarti visos, mat visų jų darbuose aptiktumėme šį tą daugiau ar mažiau bylojančio apie susidomėjimą įtampa, tvyrančia tarp organikos ir medijuoto būvio.
Taigi harmoningai ir paprastai iš individualių skirtybių bei jų kitimo, į veltinio formas įsiveliant naujoms patirtims ir aistroms, formuojasi ne tik dirbančių, bet ir transformuojančių „Kandžių“ vaizdas. Kol kas paskutinis jo akcentas – Diuseldorfo parodai skirtas tridalės „Mandalos“ projektas, paženklintas įprastiems kultūriniams vaizdiniams gana netikėtai skambančia meno ir meninės veiklos laikinumo bei pastarąjį įveikiančios – pergyvenančios gyvybės idėja, išreikšta formų, spalvų ir medijų simbolika. Performanso metu iš veltų gėlių ir vaisių bus dėliojama, o paskui išardoma ovalo formos kompozicija. „Baltos kandys“ nuo kojų pirštų galiukų iki veidų užsidengs žiedais, vynuogėmis ir panašiais dalykėliais, fotografuosis, o vėliau, išsinėrusios iš veltų vaisių ir palikusios stačiakampį fotoatvaizdą, grįš į namus naujiems projektams.

Į TURINĮ
ATGAL