dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1954 m. gruodžio 12 d. Vilniuje.
1980–1985 m. mokėsi Vilniaus dailės institute.
Dailininkų sąjungos narys nuo 1988 m.
Dirba tapybos, plakato, knygų iliustravimo, scenografijos ir fotografijos srityse.
Darbų yra įsigiję Lietuvos dailės, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės, Alytaus kraštotyros muziejai, Tretjakovo dailės galerija (Maskva, Rusija), Jekaterinburgo vaizduojamojo meno muziejus (Rusija), Zimmerli dailės muziejus (JAV) bei privatūs kolekcionieriai.

Algirdas Griškevičius. Pilis.
1991, drobė, aliejus, 150 x 100
Personalinės parodos
1987 Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1989 Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius
1990 „Arkos“ galerija, Vilnius
1991 „Vartų“ galerija, Vilnius
1992 „Vartų“ galerija, Vilnius
1993 Čiurlionio dailės galerija, Čikaga, JAV
„Vartų“ galerija, Vilnius
1994 „Vartų“ galerija, Vilnius
1995 Alytaus kraštotyros muziejus
Lietuvos ambasada, Bona, Vokietija
„Meno lyga“, Kelnas, Vokietija
1996 „Lango“ galerija, Kaunas
„Seidel“ galerija, Kelnas, Vokietija
„Galerija XX“, Panevėžys
„Akademijos“ galerija, Vilnius
1997 Alytaus kraštotyros muziejus
1998 „Vartų“ galerija, Vilnius
1999 Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
Lietuvos ambasada, Lisabona, Portugalija
„Espaco Gan“ galerija, Lisabona, Portugalija
2000 Ania Tish galerija, Hiustonas, JAV
„Baroti“ galerija, Klaipėda
2000–2001 Bergamoto meno centras, BGH (Boritzer-Gray-Hamano) galerija, Santa Monika, JAV
2001 „Vartų“ galerija, Vilnius
2002 „Rotundo“ galerija, Vilnius
Savicko paveikslų galerija, Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai, Vilnius
2003 „Laiptų“ galerija, Šiauliai

Algirdas Griškevičius. Ikaro sindromas.
1994, drobė, aliejus, 120 x 80
Svarbesnės grupinės parodos
1986–1991 Respublikinės vaizduojamosios dailės parodos, Lietuva
1987 „TSRS dailė“, Laosas; Vietnamas; Bulgarija
1989 XIII Baltijos šalių, Norvegijos ir Islandijos bienalė, Dresdenas, Vokietija
1992 „Vartų“ galerijos paroda, Amsterdamas, Sitardas, Olandija
1993 „Vartų“ galerijos paroda, Austrija; Čekija
1994 „Jaunas menas iš Rytų Europos“, Norderštatas, Vokietija
„Trys Lietuvos menininkai“, Šverinas, Vokietija
„Vartų“ galerijos paroda, „Gallery-10“, Vašingtonas, JAV
1995 „Vartų“ galerijos paroda, Balzeko muziejus, Čikaga, JAV
„Baltijos šalių dienos Vokietijoje“, Noištatas, Vokietija
„Nonkonformistinis menas iš buvusios Sovietų Sąjungos“, Zimmerli dailės muziejus, JAV
1996 „Lietuvos kultūros dienos“, Sankt Peterburgas, Rusija
„Trys Lietuvos menininkai“, Kelno katedra, Vokietija
1997 „Lietuvos menas“, Šaržos meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai
1998 Galerijų mugė, Maskva, Rusija
Baltijos meno paroda, „Stair“ galerija, Londonas, Didžioji Britanija
1999 Metinė „Vartų“ galerijos paroda, „Vartų“ galerija, Vilnius
1999–2000 Respublikinė paroda „Pabaigos pradžia“ Klaipėdos dailės parodų rūmai; „Baroti“ galerija, Klaipėda
2000 Metinė „Vartų“ galerijos paroda, „Vartų“ galerija, Vilnius
„Baroti“ galerijos dailininkų kūrybos paroda, galerija MAL, Koris, Danija
Lietuvos dailininkų paroda, Dortmundo miesto rotušė, Vokietija
Kilnojamoji Lietuvos, Latvijos Estijos dailės paroda „Baltijos menas“, Niujorkas; Los Andželas; Čikaga; Hiustonas; Vašingtonas, JAV
„Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Lietuvos dailė“, Europos komisijos būstinė, Briuselis, Belgija
2001 „Vartams – 10“, „Vartų“ galerija, Vilnius
„Tradicija šiandien“, Visbio šiuolaikinio meno centras, Suomija
„Gallery at the Gildenburgh“, Didžioji Britanija
„Epizodai – Lietuvos menas“, Oscaro Wilde’o namai–muziejus, Dublinas, Airija
„Lietuvos dailininkų miniatiūros“, Herningo muziejus, Danija
2002 „Besivienijančios Europos kultūra“, Europos namai, Paryžius
„Baroti” galerijai – 10 metų“, Klaipėdos dailės parodų rūmai; „Baroti“ galerija, Klaipėda
Sovietų Sąjungos nonkonformistinio ir modernaus meno paroda „Baltai“, Zimmerli dailės muziejus, JAV
2003 „Lietuvos dailė“, „Vasby Lunsthall“ galerija; „Infra“ galerija, Stokholmas, Švedija
„Keturi Lietuvos menininkai“, galerija „K“, Briuselis, Belgija
Lietuvos dailininkai „Doxa“ galerijoje, Cesky Krumlov, Čekija

Algirdas Griškevičius. Restauracija.
2002, fotografija, 120 x 80

Algirdas Griškevičius. Puolęs angelas.
2002, fotografija, 70 x 50
Apdovanojimai
1994 Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos premija už tapybos darbą parodoje „Lietuvai pagražinti“
1997 Lietuvos dailininkų sąjungos premija už kūrybingą lietuvių tapybos tradicijų tąsą Vilniaus tapytojų darbų metinėje parodoje
1999–2000 premija už tapybą respublikinėje parodoje „Pabaigos pradžia“, Klaipėdos dailės parodų rūmai

Algirdas Griškevičius. Ornitologo kolekcija. 2002, fotografija, 50 x 60


Algis Griškevičius: kalbavaizdžiai

Austėja Čepauskaitė

Sykį Algis Griškevičius, tapytojas ir moralistas, padėjo į šalį teptuką, paėmė į rankas fotoaparatą ir atgręžė į pasaulį savo pašaipią akį. Atgręžė ją, tiksliau tarus, ne į kokią abstrakčią erdvę, bet į savąją etnografinę žemę, alsuojančią naujojo amžiaus kultūros apraiškomis.
Ne paslaptis – tiek į žemę, tiek į kultūrą Algis žiūrėjo ir anksčiau, dar būdamas tapytoju. Jo drobėse gausybė senosios Vilniaus (o vietomis – ir kitų miestų) architektūros nuoplaišų, kasdienės civilizuotos buities smulkmenų, kultūrinių bei natūrinių reliktų. Griškevičiaus paveikslai provokavo šnekas apie atminties bei praeities apsaugą, apskritai – metafizinį miesto bei kultūros gyvenimo metmenį. Ir tai, žinoma, neabejotina tiesa, kaip tiesa yra sakyti, jog Algis esąs moralistas. Tikslumo dėlei – mat pas mus terminas turi daug prasmių – ne tas viskuo nepatenkintas skurdžios žemės kirminas, bet moralistas kilniąja žodžio prasme: tikrovę matuojąs ir vertinąs humanistiniais dėsniais. Galima numanyti, jog sukurti fotografijų ciklą Algį ir paskatino jo moralusis pradas.
Ir anksčiau dailės kritikai žavėjosi dailininko aistra hiperrealistiniams akibrokštams – atpažindavom vieną ar kitą senamiesčio fragmentą, iš tikrovės nuvogtą su kuo tipiškiausiomis smulkmenomis, pavyzdžiui, su balkone visuomet džiūstančiomis kelnėmis. Tačiau kiek bebūtų angažuotas aktualybe, veikiamas savojo žanro, paveikslas veikiau byloja amžinybei nei dabarčiai. Todėl trupančių namų sienų, pakelėje mėlynėmis prekiaujančios raudonplaukės arba minėtų džiūstančių kelnių netiktų vadinti kasdienybės grimasomis, Algio paveiksluose visa tai virsta kiek makabrišku, bet smagiai dilginančiu fantastiniu tapytiniu scenovaizdžiu. Mintį ton pusėn lenkia ir dailininko tapybos maniera – siurrealistiniai formos ieškojimai, kur ramus peizažas staiga įgyja šautuvo formą; nematomas šviesos šaltinis apšviečia pasaulį vakaro šviesa, nutįstančia dienos šešėliais; vienoje vietoje netikėtai susitinka personažai, priklausą skirtingoms erdvėms ir pasauliams – dangumi plauko žuvys, laukais keliauja milžiniško dydžio berniukas ir pan. Todėl galima nutuokti, jog anuo metu kūrybines menininko vadžias tvirčiau laikė Griškevičius-tapytojas nei Griškevičius-moralistas. O kadangi dailininko tapyba, be kita ko, rodosi labai graži akiai, neretai nė netopteli, jog ja galima mėgautis ne tik nardant jos glotniame paviršiuje.
Tačiau iš esmės Griškevičius yra kur kas arčiau aktualybės, nei atrodo pažvelgus į jo drobes. Daug arčiau kasdieniškų lietuviškosios sąmonės apraiškų, mass media diktuojamų įvaizdžių ir gyvenimo peršamų atvaizdų skirtumo, aukštosios ir žemosios kultūros prarajos bei panašių dalykėlių, kuriuos jis budriai stebi ir kartais fiksuoja fotografijose. Nors verčiau derėtų sakyti – režisuoja, mat Griškevičiaus raiškos būdas yra veikiau teatrališkai asociatyvus nei tiesmukas. Tačiau nors neseniai (2002 m. rudenį) pristatė pirmąjį fotografijų ciklą, A.G., rodos, nepretenduoja persivadinti fotografu. Ir gerai – galima kalbėti apie intriguojantį ir radikalų homogeniško menininko kūrybinį atsivėrimą.
Fotografijų kol kas yra apie trisdešimtį. Nors Griškevičius regimai lieka ištikimas daugeliui savo kūrybos (galbūt todėl derėtų sakyti „mąstysenos“?) principų, fotografijose šiuosyk justi ne tapytojo, bet moralisto viršus. Kaip ir drobėse, vaizdai čia kuriami pasikliaujant paradoksu – nei iš šio, nei iš to akis į akį suvedant skirtingas kategorijas. Arkliui (Pegasui, anot pavadinimo) užkraunami grubiai sukalti medžio sparnai. Tapytinis gyvūno variantas veikiausiai sujaudintų netikėta galimybe; fotografijoje tai atrodo tiesiog nedorybinga provokacija. Pegasas žmogui paprastai linkęs asocijuotis su kilnaus dieviško žirgo provaizdžiu, lyg ir metafora, įgavusia eiklų pavidalą. Griškevičius ne tik įkūnija mintį gosliame ir įmitusiame originale, bet kažkuria sąmonės dalelyte leidžia suvokti, jog ši reinkarnacija Lietuvos peizaže net savotiškai įmanoma, netgi labai tikėtina (kaip ir mūzos įsikūnijimas dėdės Juozo girdomoje karvėje). Metaforiškai, žinoma. Tokiu būdu iš tikrų – aukštųjų – metaforų Algis gamina antrines – žemąsias, lokalias – analogijas.
Formų ir prasmių žaidimą menininkas kuria iš archetipinių kultūros provaizdžių arba platoniškai idealių formų, mėsingos realybės bei pabrėžtinai naivių komentarų-pavadinimų, dažnai tarsi „išrišančių“ situaciją. Į pasaulį tarsi žvelgiama iš prasilavinusio provincialo pozicijų, bandant dideles ir nesuvokiamas sąvokas bei situacijas pritraukti arčiau žemės, kuo arčiau nesudėtingos sąmonės. Taip trivializuojama tradicinė švento Sebastijono kankinystės ikonografija – žudikiškas strėles čia pakeičia kiekvienam piliečiui įperkamos į taikinį svaidomos žaislinės strėliukės; tarp medžioklės trofėjų įtaisoma Nukryžiuotojo figūra; pievomis tipena gyvuliniai pegasai bei mūzos; raguotas vyras iš tiesų aplimpa ragais. Ir Algio vaizduotės vaisius įkūnija ne įprastos universalizuotos, t.y. delokalizuotos, reprezentatyvios merginos topmodeliai, bet ranka pasiekiami, kasdieniški, lietuviškais aliniais pilvukais apaugę pusamžiai vyriškiai.
Tačiau provincialus naivumas – apsimestinis. Mažų mažiausiai todėl, kad užsiimti tokiais dalykėliais tikram kaimo žmogui (o Griškevičius, beje, miesto gyventojas ir tapytojas) – pernelyg didelė prabanga. Čiagi žiūrovas mato pramogą, keleto pusnuogių vyriškių išdykavimą, juokingą jiems patiems (negrabūs apsikabinimai pernelyg bičiuliški, kad implikuotų seksą). Griškevičius mėgsta multiplikuoti reikšmes iki begalybės – iš pradžių iš šono žvelgiama į neprieinamas – laiko, atstumo ar hierarchijos atžvilgiu – sąvokas; vėliau paaiškėja, jog į tokį žvilgsnį taip pat žvelgiama iš gerokos distancijos; galop suabejojama pačia žvilgsnio iš šono institucija, ir spąstukai užsitrenkia (tačiau net ir prie tokios išvados prieiti reikalinga objektyvi arba atitraukta refleksija). Turbūt radikaliausias kūrinys šiuo požiūriu – fotografija „Režisierius“, kur stambus (ir turbūt stiprus) apynuogis vyriškis savo paties marionečių pririšamas prie žemės. Fizinė jo galimybė nutraukti saitus akivaizdi, antra vertus, neįmanoma metafiziškai – antraip neliktų paties režisieriaus.
Nėra itin lengva pasakyti, ar Griškevičiaus fotografija gali būti pavadinta socialine. Jei ir taip, tai yra veikiau mentaliteto, galbūt egzistencinė sociologija. Labiau susijusi su vaizduotės nei buities sfera. Juolab kad kartais, panašiai kaip ir tapyboje, nukrypstama į įmantrius, bet įžvalgius paviršių žaidimus. Nepretenduojant sukurti platų vis besidauginančių reikšmių ratą, apsiribojama išradingomis užuominomis, tarsi vizualinėmis sentencijomis. Griškevičius – pakankamai virtuoziškas vertėjas, sugebantis taupiai ir tiksliai įvaizdinti tiek žodį, tiek sąvoką. Ne vienoje fotografijų, atrodo, vis smailinamas ir gludinamas vien šis gebėjimas. Žvelgdamas į „Puolusį angelą“ pradžioje nė nesuvoki, kas čia negerai – juk fotografijoje tik nuogas ir dailus jaunuolio kūnas su ant nugaros pritvirtintais sparniukais. Tik atidžiau įsižiūrėjęs pastebi, jog sparną „vaidina“ riestas kietas ragas. Panašius nustebimo efektus provokuoja „Žmogus-sūpuoklės“, Zodiako ženklų ciklas (įvairiomis keistomis pozomis susirakinę vyriškiai) ir panašūs darbai. Ilgiau juos tyrinėjant pradeda kamuoti įspūdis, jog tai – eskizai ir ruošiniai, žvilgsnio ir įžvalgos pratybos, vėliau panaudojami ilgesniems vaizdo scenarijams ir tekstams. Mat tiek Algio tapyba, tiek fotografija sudaryta iš kalbavaizdžių – koncentruotu literatūriniu ir nuorodų turiniu užpildytų atvaizdų. Kas ir kiek juose kalbama, dažniausiai priklauso nuo situacijos. Tačiau visgi – pakartosiu – pasaulis juose „retransliuojamas“ humanistiniais, vertybiniais ir egzistenciniais kanalais. Nors dažnai atrodo, jog stebintis dailininko žvilgsnis pašaipūniškas, vis dėlto veikiausiai tai tik pusė tiesos. Kur kas panašiau, jog jis tvyro tarp mūsų kaip neperprantamas Čeršyro katino šypsulys.

Į TURINĮ
ATGAL