dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Nuo 1961 metų iliustruoja ir apipavidalina leidinius, kuria lakštinės grafikos, heraldikos srityse
Personalinės parodos
1968 Ofortai ir linoraižiniai, Rašytojų sąjungos klubas, Vilnius
1987 Oforto iliustracijų S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pristatymas, Vilniaus dailės parodų rūmai
1989 Apžvalginė kūrybos paroda, Vilniaus dailės parodų rūmai; Klaipėdos paveikslų galerija
1994 Heraldika ir spalvota grafika, „Arkos“ galerija, Vilnius
„Iš Lietuvos heraldikos“, Lietuvos Respublikos Seimas, Vilnius
1996 „Iš Lietuvos heraldikos“, Zarasai; Dusetos; Klaipėdos paveikslų galerija
1997 „Iš Lietuvos heraldikos“, Elektrėnai; Trakai
1999 Apžvalginė kūrybos paroda „Fragmentai“, Vilniaus menininkų rūmai
2001 Rinktinė kūrybos paroda, Vilniaus paveikslų galerija
2002 „Valstybės vėliava ir šiuolaikinė Lietuvos heraldika“, Lietuvos Respublikos Seimas, Vilnius
Oforto iliustracijos S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, Radviliškio biblioteka
2003 Oforto iliustracijos P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikai“, Lietuvos Respublikos Seimas, Vilnius
Oforto iliustracijos P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikai“, ŠMC, Vilnius
„Iš Lietuvos heraldikos“, Nacionalinė biblioteka, Talinas, Estija

Arvydas Každailis. Iliustracija Simono Daukanto knygai Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. 1986, ofortas, 15,4 x 13,5; 6 x 12,3
Svarbiausios grupinės parodos
1968 Pabaltijo grafikos trienalė, Talinas, Estija
1977 Tarptautinė knygos meno paroda, Leipcigas, Vokietija
1981 I Pabaltijo knygų dailės trienalė, Vilniaus dailės parodų rūmai
1982 Tarptautinio plenero dalyvių kūrinių paroda, Magdeburgas, Vokietija
1983 Lietuvos tapyba ir grafika, Leipcigas, Vokietija
Lietuvos grafika, Islandija
1984 II Pabaltijo knygų dailės trienalė, Vilniaus dailės parodų rūmai
Lietuvos grafika, Kalabrija, Italija
1985 Lietuvos grafika, Berlynas, Vokietija; Amelija, Italija
1987 III Pabaltijo knygų dailės trienalė, Vilniaus dailės parodų rūmai
1988 Šv. Jono gatvės menininkų paroda, LDS Medalių galerija, Vilnius
Paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui, LDS Medalių galerija, Vilnius
1991 „Dovana Čiurlionio galerijai“, Čikaga, JAV
1999 Šv. Jono gatvės menininkų paroda, LDS Medalių galerija, Vilnius
2000 Šv. Jono gatvės menininkų paroda, LDS Medalių galerija, Vilnius
2001 „Savigarba“, ŠMC, Vilnius
Šv. Jono gatvės menininkų paroda, LDS Medalių galerija, Vilnius
„Grandai Galeroje“, galerija „Galera“, Užupis, Vilnius
2002 Iliustracijų paroda Tarptautinėje knygų mugėje, Frankfurtas, Vokietija

Arvydas Každailis. Iliustracijos Simono Daukanto knygai Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. 1986, ofortas, 21 x 12,4
Iliustruotos knygos, heraldika,
kūriniai viešosiose erdvėse

1966 iliustracijos koliažai V. Rudoko knygai „Kai Žemė patekės“
1967–1970 žurnalo „Pergalė“ viršelių opartinės kompozicijos (48 numeriai)
1969 Panevėžio herbas
1970 spalvotos grafikos pano įmonei „Zarubežgeologija“ parodoje Paryžiuje
1971 iliustracijos koliažai E. Mieželaičio knygai „Antakalnio barokas“
iliustracijos M. Sluckio knygai „Merginų sekmadienis“
1972 dekoratyvinis pano „Žuvintas“, Simnas
1973 iliustracijos F. Molnaro knygai „Povilo gatvės vaikai“
1974 sienų tapyba „Žydrasis kambarys“, Žirmūnų vaikų biblioteka, Vilnius
iliustracijos Sofoklio „Tragedijoms“
1975 dekoratyvinis pano „Medžioklė“, Varėna
1976 iliustracijos G. Isoko knygai „Šimtas girios mislių“
1977 iliustracijos V. Bubnio knygoms „Alkana žemė“, „Po vasaros dangum“, „Nesėtų rugių žydėjimas“
iliustracijos E. Mieželaičio knygai „Golos“
iliustracijos R. Bacho knygai „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“
1978 sienų tapyba „Vasaros žaidimai“, Jonyno vidurinė mokykla, Vilnius
1980 iliustracijos Aloyzo Každailio knygai „Laivai ir jūrininkai“
1981 iliustracijos J. Avyžiaus knygai „Sodybų tuštėjimo metas“
1982 iliustracijos J. Avyžiaus knygai „Poterianyj krov“, leidykla „Sovetskij pisatelj“
1986 iliustracijos S. Daukanto knygai „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“
iliustracijos J. V. Gėtės „Poezijai“
knygų serijos „Pasaulinės literatūros biblioteka“ projektas
1991 iliustracijos L. Andriekaus knygai „Pasilikau tik dangų mėlyną“
Vilniaus herbo, Didžiojo herbo, lauko ir reprezentacinės vėliavų, mero grandinės ir kitų regalijų komplektas
Lietuvos valstybės herbas
1991–2000 Lietuvos valstybės didysis herbas
1992 iliustracijos L. Sutemos „Poezijos rinktinei“
Akmenės ir Baisogalos herbai
1993 Valstybės Prezidento vėliava
Panevėžio herbas
1994 Lazdijų, Babtų, Maišiagalos herbai
1995 Panevėžio rajono, Birštono, Šiaulių, Trakų rajono, Ragauskų herbai
1996 Baženskių, Trakų, Punsko, Merkinės, Rietavo, Salantų herbai
Vilniaus miesto savivaldybės regalijų komplektas
Lietuvos heraldikos komisijos ženklas
1997 iliustracijos V. Tamulaičio knygai „Svirpliuko muzikanto kelionės“

Eišiškių, Pandėlio, Lukšių, Platelių herbai
1998 Palangos, Alytaus, Visagino, Zarasų miestų savivaldybių regalijų tipinis projektas
Oginskių, Vilniaus rajono, Čekiškės, Naujosios Akmenės, Žemaičių Naumiesčio, Barzdų, Siesikų herbai
1999 Sidabravo, Simno, Kačerginės, Vievio, Dusetų, Švėkšnos, Šalčininkų herbai
Vilniaus apskrities heraldikos komplektas
Karinių jūrų pajėgų pareigybinių vėliavų projektai
2000 Grinkiškio, Užvenčio, Lentvario herbai
Rezistencijos karinių apygardų skiriamieji ženklai
2001 Liudvinavo, Antalieptės, Alytaus rajono, Butrimonių, Jašiūnų herbai
Vilniaus rotušės frontono herbinės kompozicijos projektas
2002 Ylakių, Šeštokų, Jiezno, Šiluvos, Tytuvėnų, Ramygalos, Žemaičių Kalvarijos herbai
2003 iliustracijų ciklas Petro Dusburgiečio knygai „Prūsijos žemės kronika“
Dzūkijos regiono, Alsėdžių, Viduklės herbai

Arvydas Každailis. Perkūne, dievaiti. 2003, ofortas, 21,5 x 13,5. Iliustracijų ciklas knygai Prūsijos žemės kronika
Svarbesni apdovanojimai
1987 Didysis gintaro prizas III Pabaltijo knygų dailės trienalėje, Vilniaus dailės parodų rūmai
1990 Andrejaus Gončarovo premija Sąjunginame gražiausių knygų konkurse, Maskva, Rusija
I laipsnio diplomas ir medalis Pabaltijo ir Baltarusijos gražiausių knygų konkurse
1999 Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas
2003 Nacionalinė kultūros ir meno premija
Estijos kultūros paminklų apsaugos medalis, Talinas

Arvydas Každailis. Išardyti varnų lizdą. 2003, ofortas, 21,5 x 13,5.
Iliustracijų ciklas knygai Prūsijos žemės kronika


Arvydas Každailis: įkvėpimo žemė – praeitis

Ingrida Korsakaitė

Tuomet, kai Arvydas Každailis ėmėsi iliustruoti Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, jį ilgam užvaldė senovės pasaulio vizija. Dabar svarbiausią vietą jo kūryboje užima istorinė tematika. Anksčiau dailininkas iliustravo bei apipavidalino nemaža knygų, mėgo asociatyvią meninę raišką. Septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išbandė to meto Lietuvoje naujas siurrealizmo, poparto, oparto stilistines priemones, sukūrė meistriškų abstrakčių kompozicijų. Tačiau vėliau svarbiausia įkvėpimo žeme dailininkui tapo istorinė praeitis, lėmusi tradiciškesnę plastiką, retrospektyviai nuspalvinusi jo stiliaus ypatybes, stipriai paveikusi meninės individualybės brandą.
Pats „Būdo…“ tekstas, pagrįstas pirminiais šaltiniais, autentišku lietuvių tautosakos ir papročių pažinimu, pažadino istorinę iliustruotojo savimonę ir vaizduotę. Bandydamas rekonstruoti Daukanto aprašytą ikikrikščioniškąjį baltų pasaulėvaizdį, Arvydas Každailis sėmėsi žinių ir iš šiuolaikinių archeologijos, etnografijos, tautosakos bei mitologijos tyrinėjimų, konsultavosi su šių sričių specialistais. Savita trinarė daugelio jo iliustracijų sandara atitinka senovės baltų pasaulio (pasaulio medžio) sampratą, skaido kompoziciją į atskiras dangaus, žemės ir požemio dalis. Akivaizdžiai įkūnytas ar tik numanomas trinariškumas jungia iliustracijas į vieningą sistemą, teikia knygai bendro ritmo. Vizualinei pasaulio medžio koncepcijai būdinga simetrija, todėl daugumoje „Būdo…“ iliustracijų ryški centrinė kompozicijos ašis. Pastebima ir bendra toninė, iš apačios į viršų šviesėjančių pagrindinių dalių gradacija.
Sąlygišką vaizdų komponavimą, pamėgtą jo kartos lietuvių grafikų, Každailis jungė su detaliu realistiniu piešiniu, pasikliovė tradicine oforto technikos raiška. Dailininko kelyje tai buvo sąmoningas posūkis prie klasikinės grafikos kalbos, atsisakant anksčiau jį dominusių modernios formos eksperimentų.
Tirštos žmonių minios piešinys leidinio aplanke bei priešlapiuose nuteikia epiškai. Tačiau iliustracijose nedaug išplėtoto siužetinio pasakojimo. Iliustracijų sąraše dailininko pateikti pavadinimai dažniau įvardina pavaizduotą objektą negu veiksmą. Prie kiekvienos iliustracijos paraštėje įdėta nedidelė citata tarytum permeta tiltelį nuo teksto į piešinį, bet dailininko sukurti vaizdiniai nėra iliustratyvūs. Vyrauja metaforiška raiška, simboliniai įvaizdžiai ir ženklai, kompozicijose netrūksta archajinio ornamento motyvų. Tvirtos, kresnos žemdirbių ir karių figūros, pagonių dievai, žyniai, vaidilos, kalendorinių švenčių, papročių vaizdai, medinės sodybos ir pilys – visa paklūsta sąlygiškai meno kūrinio tvarkai, išraiškingai suguldyta lapo plokštumoje.
Klasiškai aiški 1988 m. „Vagos“ išleistos knygos architektonika, subalansuotas iliustracijų, teksto rinkinio, antraščių išdėstymas. Išnašos paraštėse atrodo nelyginant marginalijos ir vizualiai pagyvina puslapius. Deja, spausdinant leidinį masiniu 5000 egzempliorių tiražu, nukentėjo iliustracijų kokybė, pradingo štricho subtilybės ir toniniai niuansai. Tačiau Každailis yra parengęs penkias bibliofilines dailininko knygas, sudarytas iš „Būdo…“ teksto ištraukų lietuvių ir anglų kalbomis ir 56 iliustracijų – autorinių oforto atspaudų. 1987 m. už „Būdo…“ iliustracijas dailininkas pelnė Trečiosios Pabaltijo knygos meno trienalės Didžiojo gintaro prizą, o 1990 m. – Sovietų Sąjungos knygos meno konkurso Maskvoje Andrejaus Gončarovo premiją.
Iš Daukanto veikalo iliustracijų išaugo ir sumanymas papasakoti apie tragišką prūsų tautos žūtį. Nutaręs iliustruoti Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“, dailininkas joje nedaug terado prūsus plačiau charakterizuojančios medžiagos, tik begalinius jų žemių niokojimo, žudynių, moterų ir vaikų išvarymo nelaisvėn aprašymus. Každailis sako įsijautęs į prūsų likimą, bandęs save įsivaizduoti jų vietoje. Gal todėl jis taip įtikinamai, tarsi regėjęs savo akimis, atkūrė išnykusios tautos gyvensenos, tikėjimo, karybos bruožus. Jam reikėjo tenkintis išlikusiais pabirais prūsų kalbos, toponimikos ir hidronimikos, etnografijos ir istoriografijos duomenimis ir iš jų rekonstruoti senąjį Prūsijos žemės paveikslą.
Netikėtas ir originalus iliustruotojo santykis su ideologizuotu Kryžiuočių ordino kronikininko tekstu grindžiamas opozicijos principu. Kronikoje šlovinami užkariautojų žygiai ir niekinami besiginantys prūsai. Iliustracijose, atvirkščiai, nėra nei gausiai aprašytų Ordino brolių, nei tekste paminėtų istorinių įvykių, o epiškai atskleidžiama įvairiapusė archajiško prūsų pasaulio panorama.
Iliustruodamas „Prūsijos žemės kroniką“, Každailis plėtojo savąją istorinės baltų praeities viziją, jau išryškėjusią jo Daukanto „Būdo…“ ofortų stiliuje, naudojo tą pačią atlikimo techniką, rėmėsi panašia trinare kompozicijų sandara. Tik kronikos iliustracijose vertikaliai orientuotą ofortų struktūrą papildė dar vienas matmuo (arti–toli), teikiantis vaizdui gelmės, didesnio konkretumo, realaus prūsų žemės kraštovaizdžio elementų. Každailis apkeliavo senprūsių gyventas vietas, lankėsi Lenkijos pajūryje, dabartinėje Kaliningrado srityje. Neatsisakydamas mitologinės temos, vyravusios „Būdo…“ iliustracijose, „Prūsijos žemės kronikoje“ dailininkas daugiau dėmesio skyrė žemiškai žmonių veiklai, jų išgyvenimams ir jausmams – nuo kūdikio iki senolio. Be dramatiškų kautynių, pasipriešinimo užkariautojams, smurto scenų, jis piešė ir poetiškus patriarchalinės šeimos, motinystės, amžiais nepakitusių vaikų žaidimų vaizdus. Bandė sukurti ir legendinių prūsų vadų portretus, kai kuriuos jų išskyrė medalionuose. Každailio piešimo maniera kruopšti, disciplinuota, iki smulkmenų apgalvota.
Kaip ir „Būde…“, kiekvienas ofortas turi lakonišką pavadinimą, bet nebėra (ir negali būti) tiesioginių teksto citatų, nes tai greičiau „Prūsijos žemės kronikos“ įkvėptas ir savaip šį veikalą interpretuojantis 70-ties ofortų ciklas, o ne iliustracijos įprasta šio žodžio prasme. Šiuo atžvilgiu Každailio ofortus įdomu palyginti su panašios prūsiškos tematikos Telesforo Valiaus išeivijoje sukurtomis Juozo Tysliavos poemos „Tawa nouson“ iliustracijomis. Valiaus eita visiškai kitu keliu: jo piešiniai augte suaugę su poemos tekstu, kuris dar ir kaligrafiškai užrašytas iliustruotojo ranka. (Beje, kai kuriuose Každailio ofortuose taip pat yra prūsiškų įrašų.) Bendrą žūtbūtinės prūsų kovos temą abu dailininkai išraiškingai perteikė skirtingos plastikos kalba. Valius, kitaip negu Každailis, savąją širdgėlą dėl prūsų lemties išliejo netramdoma abstrakčių linijų ir dėmių ekspresija. Ši tema jam asocijavosi su skaudžiu tuomet okupuotos Lietuvos likimu. Tuo tarpu Každailis pirmiausiai norėjo pagal galimybes tikroviškuose vaizduose prikelti išnaikintos tautos būtį. Pasak paties dailininko, kurdamas savąjį iliustracijų ciklą, ir jis ne kartą prisiminė ideologizuotą istorijos interpretavimą Stalino valdymo metais, pateisinantį tuomet vykdytą užslėptą tautų genocidą. Prūsų tema nepraranda aktualumo ir neramiame šiandienos pasaulyje, kai kitatikiams grūmojantis religinis fanatizmas primena viduramžių religinius karus, o kilniais tikslais aiškinama karinė agresija – kruvinus Kryžiuočių ordino žygius.
Antrasis Každailio iliustruotas Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ leidimas lietuvių kalba (pirmasis išleistas 1985 m. „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje) nepraras savo mokslinio pavidalo. Dailininkas sako paliksiąs kiek patrumpintus istoriko Romo Batūros paaiškinimus bei komentarus. Lygia greta knyga įgaus ryškų meninį veidą, kurio kontūrus jau dabar galima įžiūrėti. Žinant Každailiui būdingą aukštą knygos meno kultūrą, nepriekaištingą skonį ir pastaruoju metu ištobulėjusios mūsų poligrafijos galimybes, galima įsivaizduoti, koks puikus turėtų būti šis leidinys.
Už „Prūsijos žemės kronikos“ iliustracijas ir heraldikos kūrinius 2002 m. Každailis apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Darbas heraldikos srityje puikiai sutapo su istoriniais dailininko interesais, išsiplėtojusiais iliustruojant aptartąsias knygas. Herbų kūrimas – ilgas, daug žinių reikalaujantis, griežtomis, amžių bėgyje susiklosčiusiomis heraldikos tradicijomis reglamentuotas darbas, kurio tikslas – sukurti objektyvizuotą, raiškų ir lengvai įsimenamą visuomeninį įvaizdį. Tai specifinė taikomosios dailės šaka, kurioje meninė autoriaus individualybė mažai tegali pasireikšti. Už ją svarbesnis profesionalumas, proporcijų ir saiko jausmas, herbų ikonografijos, simbolinių reikšmių išmanymas, gebėjimas ženklų kalba daug pasakyti. Visa tai kaip tik ir būdinga Každailiui.
Jis tapo vienu iš aktyviausių 1987 m. atnaujintos Heraldikos komisijos narių. Herbų ir kitų valstybingumo ženklų kūrimas nepriklausomoje tėvynėje įgavo ypatingą patriotinį užmojį. Istorinė bei nauja valstybės ir valstybinių institucijų, miestų ir miestelių atributika darosi neatskiriama kasdienio gyvenimo ir švenčių dalis. Každailį vienodai domina ir naujų herbų kūrimas, ir senųjų rekonstravimas. Pastarasis gal net mielesnis. Ypač jam sekasi piešti klasikinių heraldikos gyvūnų figūras, dekoratyviai stilizuoti jų siluetą ir meistriškai įkomponuoti herbinio skydo lauke (Lazdijų, Merkinės, Rietavo, Siesikų, Žemaičių Naumiesčio ir kiti herbai). Iš naujai sukurtųjų minėtini kultūrinės bei švietėjiškos veiklos simboliais pagrįsti Lukšių ir Barzdų herbai. Pagrindinis Pandėlio herbo įvaizdis – sužeistas sakalas – asocijuojasi su šią vietovę ženklinusiais XIX a. sukilimais ir rezistencine miško brolių kova. Tai tautiškas, visiems suprantamas simbolis – lietuvių liaudies dainose bernelis, krašto gynėjas, iš seno lyginamas su sakalėliu. Daugelis dailininko sukurtų herbų plačiai pasklido ir lietuviškuose pašto ženkluose.
Každailis laimėjo istorinio Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto herbų atkūrimo konkursus. Jam priklauso ir Lietuvos Respublikos Prezidento vėliavos etalonas bei Lietuvos Valstybės istorinės vėliavos projektas. Šio projekto juridinis įteisinimas – nuolatinis pastarųjų metų dailininko rūpestis. Ta intencija jis yra surengęs ne vieną heraldikos parodą sostinėje ir kituose miestuose. 2002 m. tokia paroda įvyko ir Lietuvos Respublikos Seime. Nacionalinės premijos gavimo proga šioje garbingoje vietoje buvo eksponuotos ir „Prūsijos žemės kronikos“ iliustracijos (kartu su taip pat premijuota Roberto Antinio kūryba). Be to, 2002 m. drauge su grupe skulptorių ir architektų dailininkas laimėjo Rotušės frontono apipavidalinimo konkursą.
„Dailė man yra svarbi tiek, kiek ji reikalinga visuomenei“, – neseniai viename interviu sakė Arvydas Každailis. Nedažnai gali išgirsti tokius žodžius iš mūsų šiuolaikinių dailininkų. Ir tai jokiu būdu nėra „valstybinė konjunktūra“, kaip apie Nacionalinės premijos laureato kūrybą neseniai spaudoje teigė viena mano jaunesnė kolegė, o giliausių savo tautos šaknų ieškančio menininko pilietinis angažuotumas ir nuoširdi pagarba jos kultūriniam paveldui.

Į TURINĮ
ATGAL