dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Martynas Martišius. O, saule mano.
2001, plastmasė, 170 x 60 x 140

Aistė Kirvelytė. Dengia akis.
1998, drobė, aliejus, 200 x 180

Vilius Vanagas. Broliai viską sutvarkys.
2003, pjuvenų plokštė, mišri technika,
245 x 183

Emilis Vėlyvis. Šokis.
2001, kartonas, aliejus, 122 x 96

Agnė Geniušaitė. Be pavadinimo.
2000, drobė, aliejus, 149 x 150,6

Evaldas Mikalauskis. Namai I, II.
1990, ofortas, 20 x 29

Sandra Nikitinaitė. Be pavadinimo.
2002, ofortas, 31 x 40

Jonas Žukas. Instaliacija Malonumas. 2000, polistirolas, porolonas, audinys, šviesa, garsas, kvapai, 300 x 300 x 800


Akademijai paminėti

Skaidra Trilupaitytė

Vilniaus dailės akademija 2003 m. kovo 28–birželio 15 dienomis vykdė renginių, skirtų akademijos 210 metų jubiliejui pažymėti, programą. Aštuoniolikoje parodų pagrindinėse šalies parodų salėse pristatyti įvairiose VDA bei jos padalinių katedrose per pastarąjį dešimtmetį sukurti studentų darbai, išleisti katedrų veiklą ir pedagogines orientacijas pristatantys katalogai. Akcentuota, jog šis VDA kūrybinių ieškojimų laikotarpis prabėgo Nepriklausomos Lietuvos valstybėje, nevaržomas ideologinės prievartos. Nesigilindama į visų jubiliejinių renginių (kurių maratonas rašant šį straipsnį dar net nebuvo įpusėjęs) reprezentaciją, čia mėginsiu aptarti kovo 28 d. Šiuolaikinio meno centre atidarytą Tapybos, Skulptūros ir Fotografijos ir medijos meno katedrų ekspoziciją „Mes ateinam“ bei trumpai palyginti ją su paraleliai vykstančiais renginiais.
Paralelių toli ieškoti nereikia, mat tuo pat metu gretimose ŠMC salėse veikė neseniai Jan van Eycko (Mastrichtas) akademiją baigusių menininkų paroda „Taip gerai skauda“, kurioje pristatyti 13 buvusių studentų darbai (kuratorius Steve’as Rushtonas). Analogijos ir sąsajos buvo peršamos ir tiesiogiai, kadangi pastarojo renginio pristatyme apeliuota į specifinį Jan van Eycko akademijos mokymo metodą, turėjusį suteikti „platesnį kontekstą“ tuo pat metu vykstančiai VDA parodai. Iš tiesų, ne tik ši lyginamąją perspektyvą siūlanti paroda, bet ir kiti tuometiniai renginiai piršo bent keletą „postakademinių“ apžvalgos taškų (ypač žvelgiant pro ŠMC prizmę). Nuo akademijos „laisvos kūrybos“ konteksto nuo seno neatsiejama ir tuo pat metu įvairiose vietose vykusi Studentų mokslo dienų paroda; savo ruožtu nemažai studentų pirmą kartą plačiau prisistatė visuomenei taip pat ŠMC rūsyje vykstančiose „Paralelinėse progresijose“. Siekiant suteikti renginiui vizualinio brandumo, VDA jubiliejinę parodą ŠMC pavesta kuruoti žinomai Lietuvos dailėtyrininkei, pirmųjų vietinio Soroso ŠMC parodų kuratorei Ramintai Jurėnaitei, kuri savo patirtimi šiuo metu dalijasi dėstydama VDA – greičiausiai iš jos paskaitų į vietinių studentų darbus yra atklydusios tam tikros įtakos, kurias kuratorė trumpai aptaria tradiciniuose katedrų kataloguose (Fotografijos ir medijos meno katedros kataloge atskiro teksto atsisakyta). Įdomu tai, jog visų tuo metu ŠMC vykusių parodų pavadinimai virto savotiškais reprezentaciniais devizais, bet ne teminio pobūdžio ašimis. Todėl ekspozicijos visų pirma „prasilenkė“ ne tiek tipologiškai, kiek vizualiai – Vakarų menininkai daro tai, kas šiandien yra labiau įprasta tarptautinės rinkos istablišmentui, VDA parodos kuratorė R. Jurėnaitė taip pat pamėgino integruoti VDA ekspoziciją į šiuolaikinių aukštųjų meno mokyklų kontekstą. Tačiau ji čia pat pabrėžė ir šiandieninį mūsų studentų subrendimą, kadangi pastarieji „jau nebijo pasirodyti savimi“. Šiuo atveju kuratorė, spaudos konferencijoje neatsitiktinai pabrėžusi, kad po paskutinės Kaselio „Documentos“ parodos jau kiek atslūgsta videomeno mada ir juntamas tapybos atgimimas, akcentavo vietinės akademijos kūrybinių ieškojimų netolygumą ir tarsi išlošė nelygų žaidimą. Jan van Eycko akademijos ekspozicijoje žiūrovas matė į „reikiamą kontekstą“ tvarkingai besilygiuojančius, aukštos kokybės ir eksponavimo požiūriu itin brangius videodarbus (tik šiek tiek paįvairintus kitokio pobūdžio dokumentika), vietinės akademijos renginyje – jaunatvišą, kiek eklektišką tapybos, objektų ir kitų raiškos priemonių parodą, kurioje nekompleksuota dėl aukštojo meno sterilumo reikalavimų.
Kita vertus, ŠMC aplinka studentus norom nenorom paskatino domėtis eksponavimo kultūra, o pamažu nykstant „tautinės mokyklos“ uždarumo grėsmei taip pat pradėtos reflektuoti ir naujos šiuolaikinio meno raiškos ribos (Fotografijos ir medijos meno katedra sąmoningai atsiribojo nuo tapybos ir skulptūros objektų ekspozicijos). Tai lėmė ir pačių VDA studentų orientacija į naują kontekstą, jau gan dažnos kūrybinės stažuotės svetur, išvykos į Diuseldorfo dailės akademijos peržiūras ir pan. Parodoje atsisakyta „mokomųjų“ darbų, buvo rodomi ir neseniai baigusių studentų (taigi tarsi ir tebetęsiančių mokyklos tradiciją) kūriniai. Svarbiu akcentu tapo ir netgi kaip atskiras blokas galėtų būti išskirti baigiamieji diplominiai darbai. Juk jaunojo menininko profesionalumą turintis įrodyti baigiamasis diplominis darbas hipotetiškai išreiškia studento kūrybiškumą, o pastarasis dažniausiai paradoksaliai sietas būtent su antiakademizmo nuostata. Kadangi parodai parinkti kūriniai, kuriuose studentai „ieško individualaus kelio“, minėtoji dviprasmybė išklibino ir kažkada itin reikšmingų studentų mokslo dienų parodų pagrindą. Mat patį studijų procesą pradėjus vertinti kaip „kūrybinio kelio ieškojimą“, pamažu netenka prasmės alternatyvi „užklasinė“ veikla. Žinoma, Jan van Eycko akademijos ekspozicijoje tokie kiek anachroniški klausimai apie mums iki šiol aktualų prieštaravimą tarp „mokslo“ ir „kūrybos“ lyg ir nekyla.
„Taip gerai skauda“ – jau nemažą veiklos patirtį turinčių menininkų paroda, kurią vis dėlto būtų ne visai sąžininga „dėti ant svarstyklių lėkštės“ su jubiliejine vietinės mokyklos paroda. 1997 m. VDA išleista pirmoji magistrų laida ženklino naują mokymo sistemos etapą, maždaug tuo metu buvo pradėtos aiškiau formuoti ir atitinkamos programos, todėl akivaizdu, jog nepaisant nuolatos pabrėžiamų ryšių su šimtametėmis tradicijomis (vargu ar tai itin tinkama šiandienai strategija), šiuolaikinė lietuvių meno mokykla yra itin jaunas reiškinys. „Mes ateinam“ – labiau į ateitį nukreiptas fenomenas, kuris kol kas lengviau analizuojamas ne tiek autonomiškai, kiek atsižvelgiant į bendras VDA nuotaikas. Neatsitiktinai jubiliejui pasirinktas šūkis nestokoja ir kiek naivaus klasikinio „avangardiškumo“. Nors keletas tuo pat metu pasitaikiusių progų legitimuoti VDA studentų kūrybą ir sykiu susipažinti su vienos žymiausių šiuolaikinio meno mokyklų „postakademine“ veikla siūlo išankstinę intrigą, tačiau vengiant lėkštoko hierarchizavimo parodas visgi geriau analizuoti atskirai.
Grįžkim prie trijų VDA katedrų ekspozicijos ŠMC. Jos svarbiu integraciniu aspektu laikyčiau tai, jog tapybos ir skulptūros kataloguose lygiagrečiai pristatytos dėstytojų ir studentų darbų reprodukcijos. Įtvirtinant istorinį pereinamumą taip kuriamas mokyklos nuoseklumo, mokytojų ir mokinių idėjinio bendradarbiavimo įvaizdis ir išvengiama trūkinėjančios tradicijos įspūdžio. Vis dėlto reikia pripažinti, jog nepaisant įvairių deklaracijų, aukštosios mokyklos pedagoginės nuostatos nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios nebuvo įgyvendinamos nuosekliai. Posttotalitariniu laikotarpiu iškilusios dilemos spręstos ne atsižvelgiant į vakarietiškų meno mokyklų patirtį, bet ieškant unikalaus tautinės mokyklos kelio ir iš dalies adaptuojant universitetinę dviejų pakopų mokymo sistemą, dėl kurios principų ginčijamasi iki šiol. Dviejų pakopų mokymo sistemos ir specifinės, individualiu kūrybiniu darbu pagrįstos modernistinės mokyklos nesuderinamumą, kaip ir intelektualinio studentų darbo nenuoseklumą, bandyta kompensuoti įvairiai (pavyzdžiui, griežtinant privalomo valstybinio baigiamojo egzamino reikalavimus). Tačiau nuo pat mokyklos „atgimimo“ laikų įsisenėjusi prieštara tarp individualios dėstytojų atsakomybės ir bendrų akademijos programų reiškėsi ir dėl ankstesnių valdymo tradicijų tęstinumo. Greičiausiai ši prieštara lėmė tai, jog neišsikristalizavo vakarietiškose institucijose įprastas modelis, pagrįstas bakalauro lygio mokymusi bei magistrantūros studijomis (tai, kas paprastai vadinama undergraduate teaching bei graduate research – pastarasis tipas gan aiškus Jan van Eycko akademijoje). Šiandien dviejų pagrindinių ilgamečių katedrų (Tapybos ir Skulptūros) veikla kataloguose pristatyta išties šiuolaikiškai, o tradicijų „sunkiasvoriškumą“ netiesiogiai išduoda nebent reprezentacinės nuotraukos – kone išimtinai vyriški pedagoginiai kolektyvai iškalbingai byloja apie patriarchalinę šiandieninę lietuvišką mokyklą.
Nors rodomi ir dar tebesimokančių, ir jau baigusių studentų darbai, vis dėlto parodoje pastarųjų dešimties metų (kaip teigiama pristatyme) eksponatai nėra nuosekliau atrinkti – be keleto tapybos drobių, daugiausia apsiribojama jau po 2000 m. sukurtais darbais. Į šiuolaikinį meną ir naujus VDA reiškinius orientuota paroda skiriasi nuo gan pilkos Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros 200 metų jubiliejaus ekspozicijos „Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos“, 1996 m. rodytos tose pačiose ŠMC salėse. Tačiau šiandieninėje „šviesioje“ parodoje vengiant nutiesti sąsajas su pastarąjį dešimtmetį VDA vykusiais lūžiais prarandami edukaciniu požiūriu svarbūs akcentai. Visų pirma minty turiu kai kurių šiuolaikinio meno „korifėjų“ (Gedimino Urbono, Deimanto Narkevičiaus ar Mindaugo Šimkaus) kūrinius, taip pat svetur mokslus tęsusių buvusių VDA studentų Audriaus Novicko, Augustino Beinaravičiaus arba dar 1993 m. akademiją baigusių (ir kataloge apibūdintų kaip „ryškų pėdsaką palikusių“) Kęstučio Zapkaus kurso bei kitų studentų darbus, aktyviai formavusius pastarojo dešimtmečio jaunosios dailės vaizdą. Atrodo, jog šių diplomantų darbų neeksponuoja ir VDA muziejus, todėl gaila, jog šiandieninėje parodoje apeinamas gan audringas šiuolaikinio meno pradžios VDA kontekstas. Juk po 1989 m. „perversmų“ naujoje mokymo institucijoje įsigalint vertinimo pliuralizmui nauji procesai labiau priklausė nuo individualaus dėstytojų bei studentų pasirinkimo, tuo pat metu iš VDA vadovybės pusės ir toliau itin dažnai priekaištauta dėl pernelyg didelės laisvės, studentų ar net kai kurių dėstytojų „savivalės“. Prarasdama intriguojantį retrospektyvinį, akibrokštų nevengiantį aspektą ekspozicija tarsi praranda galimybę įsiterpti tarp kitų reikšmingų pastarojo nepriklausomybės dešimtmečio lūžius akcentuojančių parodų (tokių kaip „Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų“). Žinoma, istorinę perspektyvą vis dar gali suteikti virtuali ekspozicija internete.
Konceptualiai nedeklaruotas, bet iškalbingas Fotografijos ir medijos meno katedros atsiskyrimas nuo bendro objektų ir didelių tapybos drobių konteksto verčia pamąstyti ir apie tolesnį tradicinių „vaizduojamojo meno“ katedrų sambūvį. 1996 m. VDA parengtos audiovizualinio meno krypties pagrindų universitetinių bei magistrantūros fotografijos ir videomeno studijų programos pirmieji rezultatai tikrai nesužavėjo su šiuolaikiniu menu plačiau susipažinusių vyresnių kolegų (prisimenu ir pirmose peržiūrose apsilankiusių kai kurių ŠMC atstovų nusivylimą). Tačiau šiandien būtent su šia katedra siejamas tolesnis šiuolaikinio meno kalbos įsisavinimas ir sėkmingas institucijų bendradarbiavimas. Ne kas kitas, o ŠMC (kaip anksčiau Soroso ŠMC) legitimuoja naujus akademijoje gimstančius reiškinius, todėl ir orientacija į „ŠMC aplinką“ tapo natūraliu jaunų ambicingų menininkų siekiu (per keletą metų pastebimai padaugėjo norinčiųjų studijuoti šioje katedroje studentų). Parodos ŠMC žanrinis suskirstymas, o ir viso renginio ekspozicijų skaidymas atsižvelgiant į raiškos priemones nedviprasmiškai siūlo atskirti „šiuolaikinį meną“ nuo formalios VDA fakultetų bei katedrų struktūros. Tai, kad modernistinio progresyvumo idėją įkūnija būtent dialektiškai su tapyba ir skulptūra susiję reiškiniai (deja, mūsų aukštosios meno mokyklos atveju norom nenorom už borto išmetama taip pat Vaizduojamosios dailės fakultetui priskiriama grafika), rodo ir ne kartą išreišktas pagrindinės vietinės institucijos požiūris, ir šios parodos ekspoziciniai reikalavimai. Jiems paklūstant Grafikos katedros pristatymas vyko Vilniaus rotušėje, kur rodyti visi pagrindinių šioje katedroje dėstomų dalykų pavyzdžiai – estampai, plakatai, šriftas, kaligrafija, knygos menas, taikomoji grafika. Įdomu, jog ir užsienio aukštosiose meno mokyklose modernistinės disciplinos dažniausiai būdavo siejamos su tapyba ir skulptūra, tuo tarpu naujos raiškos priemonės paprastai atsirasdavo plečiantis šių dviejų tradicinių padalinių programoms. Kita vertus, dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje pačių studentų pradėtos naudoti naujos raiškos priemonės nežadino VDA vadovybės poreikio įvesti naujas „potapybines“ ar „poskultūrines“ disciplinas Tapybos ir Skulptūros katedrose, todėl gan specifiškai 1994 m. atrodė ir naujos Vaizdo studijos įkūrimas vietoj naikinamos Grafikos katedros fotolaboratorijos (nuo 1997 m. studija tapo nauja Fotografijos ir videomeno katedra). Fotografijos ir medijos meno katedros atstovai nutarė neatskirti mokymosi bei mokymo procesų sąveikos ir, skirtingai nei tapytojai ar skulptoriai, nusprendė rašyti dėstytojų pavardes darbų etiketėse – naujoji katedra, atrodo, nepaveldėjo ir „kūrybos“ bei „mokslo“ prieštaravimo problemų, ir kitų tradicinėms disciplinoms būdingų kompleksų.
Žinoma, reiktų nepamiršti ne tik to, jog pas mus neegzistuoja „natūrali“ legitimacijos priemonė – meno rinka, bet ir to, jog akademijos kaip aukštosios meno mokyklos monopolija šiuolaikiniame mūsų dailės gyvenime yra gana specifiška. Kitose šalyse kažkada prestižinės akademijos neretai jau nebėra tokios reikšmingos kaip anksčiau, ypač jei palygintume su kai kurių universitetų statusą įgijusių meno mokyklų įtaka. Tikėkimės, kad integruojant mokymosi reikalavimus ir neužkertant kelio naujoms disciplinoms, ir pas mus išsikristalizuos jau dabar nesunkiai apčiuopiamos pozityvios tendencijos.

Į TURINĮ
ATGAL