dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Valmantas Gutauskas. Atspindžiai. 2002, laminuotas stiklas, 315 x 90 x 90


Apie šiandieninę meno kritiką ir kritikos meną

Egidijus Aleksandravičius

Nebūtų šiais laikais nuostabu, jei kas nors pasakytų: gyveni – vadinasi, kritikuoji. Kartezijietiška maksima nurodytų, kad šitai tariančiam žodis kritika reiškia ne neigiamą vertinimą, bet siekimą pastebėti, atpažinti, suprasti, išsiaiškinti kokį nors visuomenės gyvenimo reiškinį ir, jeigu tai pavyksta, pasidalyti su kitu savo pažinimo bei interpretacijų vaisiais. Kritika visuomet talpina ir tam tikrą švietėjiško darbo krūvį.
Kritika tuo pat metu yra intelektualinės veiklos esminis bruožas, be kurio darosi neįmanoma nei žmonių bendrijos kultūrinė komunikacija, nei galiausiai koks nors tobulinimasis ar tobulėjimas. Tad drįsčiau teigti, kad vienos ar kitos kultūrinės bendrijos brandos laipsnis gali būti matuojamas kritikos kokybės ženklais. Žinoma, tie ženklai taip pat yra kritinio aiškinimosi dalykai. Jie retai būna vienodi, uniforminiai ir nesikeičiantys, tačiau, susiduriant kultūroms ir epochoms, jie vis vien yra atpažįstami. Primityviau gyvenant ir kritikos simbolinės struktūros yra primityvios. Geriausias pavyzdys šiandieninėje Lietuvoje – biurokratiniai humanitarinių mokslų ir meno vertinimo kriterijai, kurių institucionalizavimu uoliai užsiima Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai. Tai unikalus pavyzdys, kaip kritinės analizės vietą gali užimti formalūs, skaičiukais skaičiuojami kvazikriterijai.
Nepriklausomoje liberalios demokratijos ir laisvos rinkos ekonomikos šalyje, kokioje mes gyvename, kritikos laukas platus. Į jį įsirėžė politikos pūdymas, visiškai neartas sovietiniais laikais. Neatsitiktinai politikos kritika, kad ir kaip būtų kritikuotina jos kokybė ir profesionalumas, įsiviešpatavo mūsų viešajame gyvenime, nustūmusi kone į užkulisius teatro, dailės ar muzikos reiškinius. Elementariomis gyvenimo reikmėmis ir savo įgalumu bei verte susirūpinusiam žmogui menas nustoja kasdieninės reikšmės. Kita vertus, politikos kritika tampa masine ir tai didina viltį, kad galiausiai pagerės ir tos kritikos kokybė.
Tačiau tuo pat metu galime įžiūrėti kultūros ir meno kritikos sąstingį, kai kada tiesiog primenantį merdėjimą. Literatūros ar meno įvykių bei reiškinių refleksija žiniasklaidoje greičiau išduoda merkantilines rinkos nuotaikas ir archajiško kultūros administravimo servilistinius interesus negu tikrą ir nuoširdų rūpestį tuo prasmių pasauliu, į kurį įžengiame tik per meno kūrinio vartus. Greitas taikomasis kritikos darbas, kuriuo greičiau pristatomas vieno ar kito meno reiškinio faktas, o ne prasmė – toks tipiškas „Mūzų malūno“ tekstas.
Dažniausiai mūsų šiandieninė kritika begėdiškai susilieja su reklama arba ataskaitine panegirika veiksmo, kuris jau buvo apmokėtas mokesčių mokėtojų pinigais. Tokią elgseną diktuoja kentauriškas posovietinės visuomenės gyvenimo būdas: rinkos ekonomikos ir liberalios politinės demokratijos vertybės susigyvena su socialistinio mentaliteto ir biurokratinio-valstybinio kultūros mecenavimo reliktais. Jiems (publikos skoniams ir valdininkams, skirstantiems stipendijas bei paramos pinigus) reikia įtikti, priešingu atveju beliks perkelti savo kūrybą į užsienio rinką arba apskritai atsisveikinti su ja. Pereinamojo laikotarpio socialinių teorijų ir prognozių akivaizdoje tai nėra netikėta, tačiau kasdienėje veikloje – nepaprastai skausminga ir žeminanti padėtis. Be abejonės, skirtingos kultūros ir meno sferos skirtingai įsipina į šiuos tinklus. Vienaip gyvena muzikos rinka ir valdžia, kitaip – dailė ir dailininkai, o plunksnos darbininkai – rašytojai, tik užkeldami savo kūrinius ant scenos, pajunta šio viešo paradoksų teatro skersvėjus. Tokiame klimate menininkų ir jų kūrybos kritikų pasaulis išties pamažu virsta negailestinga nieko bendro neturinčiųjų bendrija, kurioje įprastinės talentų lenktynės dėl dėmesio, šlovės ir pinigų pasiekia tokį sužvėrėjusios konkurencijos lygį, kad niekas ne tik nebesidžiaugia kito laimėjimais, bet net nesistengia kitą suprasti. Tai reiškia kritikos mirtį.
Reikėtų išryškinti dar vieną bendrą ypatumą. Moderniosios visuomenės ir kultūros kritika neįmanoma be simbolinių ir visiems daugmaž reikšmingų tos kritikos centrų. Be žiniasklaidos redakcinių spiečių, neretai primenančių uždarus draugų ir sugėrovų klanus, šiandien tokių centrų pas mus vargiai rasime. Ilgoje kultūrinio gyvenimo modernėjimo istorijoje ir brandžiose visuomenėse labiausiai išryškėja kitokie simboliniai intelektualinės veiklos arba kultūros kritikos židiniai. Tokie buvo ir kartais vis dar tebėra universitetai, kurių prigimtis ir pašaukimas – susieti prasmingais ryšiais skirtingus su skirtingais. Čia ir tik čia pirmą pažintį patiria kartos ir žinojimai, įvairaus gymio talentai ir jų darbo vaisių gerbėjai. Čia universalus turinys padaro kritiką būtinu kalbos ir susikalbėjimo įrankiu. Ir priešingai: primityvusis profilinis specialisto (fiziko, dailininko, ekonomisto, teisininko etc.) specializavimas, kurio aukomis šiandien gali pasijusti dauguma įgijusių sovietinio tipo aukštųjų mokyklų išsilavinimą, simbolizuoja kritikos neįmanomumą. Viso to išdava – profesinis uždarumas, kalbėjimas sau ir tik su savais, taškant aplinkui meninės ksenofobijos arba visiško tamsumo purslus.
Visa, kas pasakyta aukščiau, priklauso meno kritikos sociologijos domenui. Jis, be jokios abejonės, nusipelno atskiro domėjimosi ir analizės. Be jo sunku susigaudyti kritikos kritikoje. Pirmiausiai todėl, kad mūsų meno kritikos seklumas ir sąstingis greičiau yra sąlygojamas ne jos dalyvių ar pačių menininkų savo amato neišmanymo, bet būtent socialinio horizonto siaurumo ir kultūrinių komunikacijų su platesne publika, vartotoju, mecenatu, kitu pasauliu etc. stygiaus. Tai itin gerai atsiskleidžia dailės horizontuose. Stebint Lietuvos meninį gyvenimą, kartais kyla mintis, jog įžvalgių dailėtyrininkų, dailės istorikų ir išradingų teoretikų pas mus netrūksta, tačiau, nepaisant to, vis vien nesusiklosto reikšmingesnės kritikos arena. Potencialių dailės kritikų, ko gero, yra daugiau nei muzikologų, tačiau kokybiniai kriterijai dailėje labiau išskydę nei muzikoje. Gero atlikimo kvalifikavimas plastikoje ir muzikoje reiškiasi gan skirtingais būdais. Tačiau vėlgi ne meno prigimtyje šiandien ieškočiau svarbiausių kritikos išsekimo priežasčių. Aš jų ieškočiau atokiau nuo pačių meno dirbtuvių, bet visiškai arti galerijų ir spaudos puslapių, t.y. vietose, kur susitinkama su kitais.
Kaip jau užsiminiau, svarbiausia iš netolimos praeities paveldėta aplinkybe, sąlygojančia kritikos raiškos galimybes, laikyčiau mūsų visuomenės apskritai ir dailės bendrijos atskirai uždarumą. Sovietinė sistema ne tik sumūrijo viso mūsų krašto uždarumo sienas, bet ir iki beprotybės atskyrė, specializavo, suklasifikavo mūsų žmones ir iš dalies visus su visais supriešino. Etatistinė-biurokratinė meno institucionalizacija perdėtai atskyrė meną kuriančius nuo jį vartojančių. Meno vartojimo politika sovietinėje valstybėje nelabai skyrėsi nuo aprūpinimo batais politikos. Muzika, dailė ir apskritai meninė-humanitarinė kultūra buvo atskirta nuo jos rinkos. Tokiomis aplinkybėmis formavosi kritika, kurioje kokybiniai meno vertinimo kriterijai išties vaidino antraeilį vaidmenį. Žinoma, tai nebuvo visai unikalus industrinės epochos reiškinys. Visas pasaulis XX amžiaus antroje pusėje vienaip ar kitaip patyrė šį neigiamą poveikį. 1985 m. Vytautas Kavolis savo straipsnyje „Intelektualai ir specialistai“ pasibaisėdamas rašė apie destruktyvų specializacijos poveikį:
„Aš tokį Nur-Spezialistentum, buvimą vien specialistais, laikau viena iš pražūtingiausių dabartinės civilizacijos tendencijų, prieš kurią reikalinga kovoti, įtempus visas sąmonės ir sąžinės jėgas, kovoti, nesvarbu, kaip sunki ta kova būtų“.1
Apie universalius meno ir kultūros dalykus, vidutinės vidutinio žmogaus kultūrinės erudicijos reikalus ir gebėjimą ne tik vartoti, bet ir kasdien dalyvauti kuriant kultūrą nuolat suko galvas Vakarų intelektualai. Tačiau ir šviesesnėje socialistinio pasaulio dalyje kai kas vyko. Štai septintajame dešimtmetyje net Jugoslavijoje, Belgrade, sugebėta sukurti menų universitetą, kad būtų išvengta cechinės kultūros kūrėjų izoliacijos ir kad per platesnį universitetinį išsilavinimą būtų rutuliojami integralaus meno ir integralios meno asmenybės principai. Platesnis akiratis ir skatinimas, kad būtų gilinamasi į gretutines meno rūšis (pvz., tapybos studentas privalo mokytis groti bent vienu instrumentu, vaidinti, ir priešingai – tą patį turi daryti kino ar muzikos studentas), bei siekimas visuomenės pažinimo – tai padeda suvokti meno kritikos misiją. Taip įsijungia kultūrėjimo varikliai. Šiuolaikinio kino, teatro, muzikos žinovai ir dabar gali žavėtis tos iniciatyvos pasekmėmis socialinių ir politinių permainų išvargintoje šalyje. „Jugai“ – tai ne tik krepšinis.
Tačiau čia mums tenka sukti ir prie pačios kritikos kokybinių aspekų, siekiant išryškinti lietuvių dailės kritikos lauką. Niekas nesiginčys, kad knygos recenzija savo žanrinėmis savybėmis skiriasi nuo koncerto ar dailės parodos aptarimo. Vietos ir laiko poveikis čia yra nenuginčijamas. Kita vertus, tiek knygos ar kito meno įvykio pristatymas, tiek vienam autoriui ar ištisai meno reiškinių srovei skirta monografija neišvengiamai turi panašumų, bendrybių ir lyginamųjų jungčių. Kalbėdamas apie kritikos sąstingį pirmiausiai turiu omeny tuos žanrus, kurie jautriausiai reaguoja į momento svarbą, atpažįsta, kas menuose darosi, ir nurodo arba tariasi nurodantys, kas juose prasminga. Kitaip sakant, paprasčiausiai atsiriboju nuo Lietuvos akademinio diskurso ir ilgalaikių tyrinėjimų programų, kurių šiandieninius rūpesčius, tikėtina, paliudys knygos po kelerių metų. Dabar labiausiai rūpi tie kritikos ietigaliai, kurių rasime pribarstyta publicistikoje bei eseistikoje ir retsykiais televizijos pokalbių laidose.
Bene tipiškiausias literatūros ir meno kritikos žanras yra recenzija, kurios rašymo menas jau daugelį dešimtmečių jaudina kritikus ir kritikų kritikus. Lietuviškos recenzijos menkavertiškumą kritikavo Pirmosios Respublikos „Naujosios Romuvos“ žmonės, kurie patys darė ženklią įtaką kultūros kritikos kokybei. Apie tai dabar byloja ne tik prieškarinė spauda, bet ir naujai publikuotos Juozo Keliuočio „Žurnalistikos paskaitos“. Kritinio kalbėjimo nuosmukiu emigracijoje bodėjosi vakarietiško skonio lietuvių intelektualai. Štai Vincas Trumpa rašė:
„Turbūt nedaug tesuklysime pasakę, kad mūsų recenzija (tiek šiapus, tiek anapus) gyvena geroką nuosmukį. Atrodo, kad kartais mūsų recenzentai tėra gerai susipažinę tik su vieninteliu vadovu: būk mandagus“.2
V. Trumpa pats buvo puikus recenzentas ir nuolat pabrėždavo, kad, be gebėjimo išlikti mandagiam (savo bičiulių gyrimą jis būtų laikęs nemandagumu), svarbios dar ir kitos savybės. Jam pagrindinis recenzento uždavinys buvo „atskleisti eventualiam skaitytojui, ką jis šioje knygoje ras ir ar verta ją skaityti“. Anot jo, būtinas geras ne tik recenzuojamo veikalo, bet ir apskritai viso su juo susijusio meno ir mokslo komplekso išmanymas. Recenzentas turi aiškiai atskirti pelus nuo grūdų, pasiūlyti galimus interpretavimo ir suvokimo būdus.
Šiandien galima teigti, jog knygų, koncertų ar dailės parodų recenzavimas iš esmės nėra pasikeitęs į gera. Lietuvoje muzikos ar dailės kritikas iš esmės lieka savojo cecho atstovas spaudai, o populiariųjų žiniasklaidos lyderių interesas yra duoti tai, ko publika nori – lengvo ir skandalingo skonio kokteilį su reklamos priemaiša. Tokioje situacijoje pagiriamasis žodis tariamas lengviau negu drąsi, bet mandagi kritika, o neigiami vertinimai be analizės greičiau ištiks cecho pašalaitį. Baisiausia tai, kad viskas, kas atsiranda atokiau nuo siauro informacijos, galios ir turto koncentro, lieka nepastebėta, nežinoma, neįvertinta. O kartais, žinoma, gali pastebėti ir tokių dailės kritikos epizodų, kuriuose ryškėja individualaus dailininko užsakymo pėdsakai. Nėra ne profesionalios kritikos, nėra nepriklausomos kritikos – štai kur opi problema.
Groteskiški meno ir publikos skirtumai, menų cechinė izoliacija vienu ir tuo pačiu metu yra ir kritikos duobkasys, ir kritikų kuriamo meninio gyvenimo padarinys. Nuo mokyklos suolo įkaltas meno autoritarizmas (išmokome atmintinai genijų sąrašus, o kadangi genijai neklysta, neverta galvoti apie jų kūrinių analizę) sukūrė kone religinį šventųjų žvaigždžių kultą. Vietiniai autoritetai taip pat norom nenorom tampa tik institucionalizuotos hierarchijos aktoriais, kurių kūrybos kritika jų pačių yra priimama kone kaip įžeidimas.
Regis, tipišku dabartinės mūsų meno kritikos bruožu tampa nenoras pirmiausiai pabandyti perskaityti kūrinį taip, kaip jo autorius pats bandė jį įsivaizduoti, „neprikuriant“ recenzentui reikalingų dalykų. Ir dar – dabartinėje padėtyje reikia skirti meno marketingo pradžiamokslį einančius autorius nuo solidžios kritikos žanro pavyzdžių. Labai profesionalizuotuose kultūrinio gyvenimo baruose (pvz., klasikinė muzika) recenzijos greičiau primena „mecenatų“ (kompozitorių ir atlikėjų) ir „klientų“ (recenzentų) santykius, kai vieni rūpinasi reklama, o kiti dėl jos tampa labai reikalingi. Dailės kritikai šie bruožai ne itin pritinka, nes dėl iki šiolei neištirtų priežasčių per keliolika pereinamojo laikotarpio metų būtent muzika ir festivaliai, iš dalies scenos menai pasidarė svarbiausiomis mokesčių mokėtojų pinigų išleidimo vietomis. Dailininkams toje rinkoje sunkiau ir lobizmas valstybės iždo pinigus skirstančiose įstaigose vaidina mažesnį vaidmenį. Gal todėl dailės kritika yra įvairesnė, joje dažniau pasitaiko pastangų publikai išaiškinti galimas kūrinio sukūrimo ir jo minties interpretavimo versijas. Tai perša mintį, jog tikrosios intelektualinės kritikos buveinė tiesiog privalomai turi būti statoma toliau nuo akropolių, ministerijų ir jų globojamų fondų.

_________________________
1 Vytautas Kavolis, „Intelektualai ir specialistai“, Akiračiai, 1985, kovas, p. 14.
2 Vincas Trumpa, Apie žmones ir laiką, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 361

Į TURINĮ
ATGAL