dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Jaan Toomik. Galva I.
1998, drobė, aliejus, 116 x 80

Jaan Elken. Lucy deimantiniame danguje. 2001, drobė, akrilas, 160 x 200


Estijos menas Vilniuje
Šiuolaikinės dailės kontekstai Baltijos šalių mene

Raminta Jurėnaitė

Iki nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais trijų Baltijos šalių meninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs. Organizuojant tęstines parodas, tokias kaip Tapybos ir Jaunųjų menininkų trienalės Vilniuje, Skulptūros kvadrienalė Rygoje, Grafikos trienalė ir Taikomosios dailės kvadrienalė Taline, buvo stengiamasi sudaryti pažangią opoziciją konservatyviems sąjunginiams renginiams. 1992 m. šių eilučių autorė kartu su kolegomis Helena Demakova ir Ants Juske Taline parengė ir pirmą bendrą konceptualią parodą „Forma Antropologica“. Deja, po 1992-ųjų bendri didesni Baltijos šalių projektai vykdomi tik užsienio šalyse. 1993–1994 m. aštuoniuose Europos miestuose buvo rodoma šiuolaikinė Baltijos šalių fotografija (paroda „Paveikslų atmintis“), 1996 m. Varšuvoje ir Peterburge surengta bendra dailės paroda „Privatus laikas“, o 2000-aisiais po JAV keliavo paroda „Estijos, Latvijos, Lietuvos šiuolaikinė tapyba ir skulptūra“. 2002 m. Baltijos šalių menas demonstruotas Zimmerli muziejuje, Naujajame Džersyje (JAV), vykusioje parodoje „Pabaltijo nonkonformistinis menas“.
Lietuva, Latvija ir Estija neišsaugojo svarbių ankstesnių bendrų tęstinių renginių. Vangiai keičiamasi ir šiuolaikinio meno parodomis. Daugiau nei per dešimtmetį iš Estijos į Lietuvą atvežtos tik kelios parodos: Šiuolaikinio meno centre Vilniuje 1993 m. viešėjo Leonhardo Lapino, Siim-Tanel Annuso ir Raulo Meelo, 1998 m. – Marko Laimre, Martino Pedaniko ir Liinos Siib kūryba, 2000 m. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje vyko Leonhardo Lapino personalinė paroda. Situacija pasikeitė tik šiais metais.
Estijos Respublikos 85-metis tapo puikia proga susipažinti su Estijos meninio gyvenimo aktualijomis. Vilniaus fotografijos galerijoje buvo rodoma naujausia estų fotografija. Ji kardinaliai skiriasi nuo mūsiškės. Estijoje dominuoja spalvota fotografija, besiorientuojanti į naujas kompiuterines technologijas ir manipuliavimą vaizdais. Dar didesnė ir įdomesnė paroda, skirta vaizduojamajai dailei, surengta „Vartų“ galerijoje. Parodos pavadinime „Akademikai“ glūdi autoironiškos užuominos į aštuonių dalyvių bendrumą. Visi jie Talino ir Tartu dailės akademijų dėstytojai, profesoriai ar katedrų vedėjai, visi eksponavo ne videomeną, ne instaliacijas, o „akademiškų“ dailės sričių – tapybos, skulptūros, grafikos kūrinius. Visus šios parodos dalyvius sieja ir patirtis, įgyta eksperimentiniame darbo kabinete 312 A Estijos dailės akademijoje, ir kartu įvairiuose šalies bei užsienio muziejuose surengtos bendros parodos. Tačiau „akademikai“ atstovauja skirtingoms kartoms ir skirtingiems meniniams judėjimams.
Leonhardas Lapinas (g. 1947) – architektas, skulptorius, grafikas, dailės kritikas, dar septintajame dešimtmetyje išgarsėjo kaip vienas radikaliausių avangardistų tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Inspiracijų jis ieškojo rusų konstruktyvizme, poparte ir konceptualaus meno bei akcionizmo judėjimuose, derindamas visuomenės ir subjektyviąją patirtį, išliekančius ir besikeičiančius elementus. Lapinui ir šiandien būdingas temų vystymas gausiose serijose. Vilniuje jis rodė tapybos ir grafikos ciklą „Mito gimimas“ (1997–1999). Kilęs iš senos siuvėjų giminės, po tėvų mirties jis surado kirpimo brėžinių paketą ir juos sujungė į abstrakčių kompozicijų ciklą. Panašiai kaip poparto menininkai, į kūrinį Lapinas integruoja masinio vartojimo prekę. Kartu naudoja brėžinį kaip vieną pagrindinių konceptualistų išraiškos priemonių. Ne mažiau svarbi brėžinio kaip asmeninės biografijos, metaforos funkcija. Pasak dailėtyrininkės Edos Sepp, Lapino kūryboje „komerciniais masinės gamybos modeliais operuojama kaip asmeninės menininko istorijos ženklais, naudojant papildomas spalvas, ir to rezultatas – dekoratyvinės abstrakcijos, simbolizuojančios grožį, liekantį iš vaikystės prisiminimų“.
Sirje Runge (g. 1950) – taip pat Lietuvoje gerai pažįstama ir vertinama estų tapytoja. Ji kuria savitą minimalistinę monochrominę tapybą, kurioje geometrinius ženklus jungia su kosmologiniu misticizmu. „Vartuose“ eksponuotame cikle „Tyla“ šios išraiškos priemonės dar labiau redukuojamos, apsiribojant tik balta spalva.
Jaunesnės kartos estų kūrėjai neeksploatuoja, kaip tai daro lietuviai, koloristinės ekspresionistinės tapybos. Mari Roozvalt (g. 1945) ir Jaanas Elkenas (g. 1954), vadovaujantys Talino ir Tartu akademijų tapybos katedroms, gestišką tapymo manierą, monochromiją ir įvairias faktūras jungia su fotografinio koliažo elementais. Iš ankstesnių bendrų parodų – Baltijos jaunųjų menininkų (1979, 1982, 1988) ir Vilniaus tapybos trienalių (1984, 1990, 1996) Lietuvoje gerai žinomas tapytojas Jaanas Elkenas „Vartų“ galerijoje eksponavo įspūdingas didelio formato drobes, skirtas Estijos nepriklausomybės kovoms. Plakatiniai užrašai su politiniais lozungais, realistiniai tankų ar miesto panoramų motyvai įtraukiami į abstrakčias, gestiškai aliejumi ir akrilu nutapytas drobes („Lucy deimantiniame danguje“, „On off“, „Vienas – ne taisyklė“, 2001; „Vienišas paukštis“, 1980–2001). Jose simboliškai išnyra praeities dokumentų fragmentai. Šie paveikslai atlieka atmintį rekonstruojančių dekoliažų funkciją.
Prie tapybos sugrįžo ir vienas labiausiai išgarsėjusių estų videomenininkų Jaanas Toomikas (g. 1961). „Jono Pauliaus portretas“ ir „Galva“ – tai tapyba, kurią suformavo filmavimo patirtis. Kompozicijos visumą dailininkas komponuoja kaip kino kadrą, fragmentiškai priartindamas motyvą, tapo ryškiomis spalvomis ir ekspresyviais potėpiais.
Viena įdomiausių individualybių paskutinio dešimtmečio estų mene – tapytojas Kaido Ole (g. 1963). Savo paveikslų motyvus jis „skolinasi“ iš urbanistinės aplinkos, prekių reklamų ir kompiuterinių žaidimų. Logotipiniai personažai – žaidimų herojai, išdidinti ir įgavę agresyvų pavidalą, kelia nerimą ir siunčia pavojaus signalus. Baigęs dizaino ir tapybos studijas, Kaido Ole originaliai ir įtaigiai derina šių sričių išraiškos būdus.
Anot parodos „Akademikai“ kuratoriaus Harry Livrando, 1990-ieji Estijos dailėje – taip pat neo-pop ir erotinio meno metai. Ryškiausias šių tendencijų atstovas yra skulptorius Hannesas Starkopfas (g. 1965). Vilniuje jis eksponavo ryškios polichromijos erotinių motyvų medžio skulptūras ir ironišką paminklą kolegai Leonhardui Lapinui. Konstruktyvistinis medinis paminklo postamentas kontrastuoja su realistiniu portretiniu bronzos biustu.
Urve Kuettner (g. 1941) kičiniams religiniams ir meilės suvenyrams suteikia žaismingą ir romantišką interpretaciją, naudodama naujus mišrius mediumus, fotografijų ir sidabro juvelyrikos kombinacijas.
Neakademiškų „akademikų“ paroda Vilniuje buvo gera proga pajusti šiuolaikinės estų vaizduojamosios dailės pulsą. Deja, atsakomoji lietuvių paroda Taline dar net neplanuojama.

 

Į TURINĮ
ATGAL