dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL
Personalinės parodos
1987 grafikos paroda, galerija „AL“, Kaunas
1990 Vilniaus universitetas
tapybos paroda, Kauno menininkų namai
1993, 1998 grafikos paroda, „Kauno lango” galerija
1995 Merzigo miesto biblioteka, Vokietija
„Heng Artland“ galerija, Singapūras
1996 „Skulski Art Gallery“ Klarkas, JAV
1997 „West Wing“, galerija, Ringvudas, JAV;
Hartolos miesto savivaldybė, Suomija
1998 „Vartų“ galerija, Vilnius
Lietuvos ambasada, Vašingtonas, JAV
1999 miniatiūrų paroda, „Eglės“ galerija, Kaunas
2000 „Rotundo“ galerija, Vilnius
„Labirintas“, „Eglės“ galerija, Kaunas
2001 grafikos paroda, „Parko“ galerija, Klaipėda
2002 skaitmeninės grafikos paroda „Terra“, galerija „Meno parkas“, Kaunas; galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius

Egidijus Rudinskas. Vienas smėlio name
Svarbiausios grupinės parodos
1986 Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės paroda, Kaunas
1987–1989 Respublikinės vaizduojamosios dailės parodos, Vilnius
1988, 1993, 1997 Knygos meno parodos, Vilnius
1989, 1999, 2000 Respublikinės grafikos parodos, Vilnius
1990 Lietuvos dailininkų paroda „Kunst im Knast“, Hamburgas, Vokietija
„Lietuvos dailininkai“, Švalenbergas, Vokietija
Lietuvos dailininkų darbų ant popieriaus paroda „Veidai“, Melburnas, Australija
1991, 2000 Tarptautinė grafikos trienalė, Krokuva, Lenkija
1991 Lietuvos grafikos paroda, Krokuva, Lenkija
II grafikos bienalė, Nykobing Falsteris, Danija
1992, 2000 Tarptautinė grafikos trienalė, Talinas, Estija
1992 Tionde grafikos trienalė, Stokholmas, Švedija
I Baltijos šalių grafikos trienalė, Gdanskas, Lenkija
17-oji tarptautinė grafikos paroda, Kanagava, Japonija
1993 „Premio Internationale Biela Per L’Incisione“, Italija
„Šeši grafikai iš Kauno“, Vekšis, Švedija; Vestfoldas, Norvegija
I tarptautinė grafikos bienalė, Mastrichtas, Belgija
Baltijos šalių grafikos bienalė „Falu“, Dalarnas, Švedija
1994 „Kauno dailė“, Linkčiopingas, Švedija
Tarptautinė mažosios grafikos paroda, Bristolis, Didžioji Britanija
1995, 1997, 1999, 2000 Tarptautinės mažosios grafikos parodos, Kadakvis, Ispanija
1998 I tarptautinė grafikos paroda, Klarkas, JAV
„Tarptautinis karnavalas“, Bostonas, JAV
1999 „Emotionalism“, Brionas, JAV
2000 Baltijos šalių grafikos trienalė, Kaliningradas, Rusija
III Bitolos grafikos trienalė, Makedonija

Egidijus Rudinskas. Ciklas Raidės. 1999, ofortas, 11 x 11


Iliustruotos knygos
1986 A. Bernotas. „Paglostyk žolę“ (diplominis darbas)
1991 A. Maldonis. „Artėjimas“
1997 D. Saukaitytė. „Spalio laukas“
1998 H.L. Hix. „Paskutinė valanda“ (autorinė knyga)

Egidijus Rudinskas. Malonumai trokštantiems patekti anapus horizonto.
2003, autorinė technika, 67 x 100
Stažuotės, plenerai, stipendijos
1990 Lipės apskrities kultūros instituto stipendija, Vokietija
kūrybinė stovykla, Švalenbergas, Vokietija
1997–1998 Informacinės agentūros ir Vidurio Amerikos meno susivienijimo stipendija, JAV
1998 stažuotė Rutgerso universiteto grafikos centre, Niu Brunsvikas, Niujorko valstija, JAV
2002 pleneras „Laikas“, Žemaitkiemio dvaras, Kauno r.
pleneras „Vanduo“, Pedvalas, Latvija

Egidijus Rudinskas. Dvidešimt keturi .
2001, ofortas, 13 x 22
Apdovanojimai
1987 Lietuvos knygos meno konkurso diplomas,Vilnius
Kauno radijo gamyklos susivienijimo „Banga” premija už ciklą „Žemės prakalbinimas“
1997 Lietuvos dailininkų sąjungos prizas už iliustracijas H.L. Hixo poezijos knygai „Paskutinė valanda“, Tarptautinė knygos meno trienalė, Vilnius
1999 Kauno dailininkų parodos „Tapyba. Grafika. Skulptūra’99“ laureatas
2000 I premija už ofortą „Atminties sodas“, Tarptautinė grafikos bienalė, Frankavila al Mare, Italija
prizas, Tarptautinė mažosios grafikos paroda „Mini print Cadaques“, Ispanija
2003 Lietuvos dailininkų sąjungos prizas, Kauno dailininkų paroda „Geriausias metų kūrinys“

Egidijus Rudinskas. Neparašyti laiškai.
2001, ofortas, 32 x 25


Egidijus Rudinskas: žemės prakalbinimas

Kristina Civinskienė

Kokias mintis sukelia žodyne randami žodžiai arba kokias asociacijas būtų galima parinkti žodžiams ar net raidėms? Tokiu principu grafikas Egidijus Rudinskas kuria vieną naujausių ofortų ciklų „Raidės“.
Pagal tokį patį principą pabandykime apibūdinti ir jo darbus. Kaip keliais žodžiais tai padaryti? Kruopštus, atidus, plona, jautria linija atliktas piešinys, nelygus, pripildytas daugybe smulkių taškelių, linijų. Lyg žemės pluta suskeldėjęs jų paviršius, paslapties persmelktos temos, tekstai, kaip dekoratyviniai elementai papildantys piešinių kompozicijas. Tokie būtų sinonimai žodžiams „Egidijaus Rudinsko ofortai“.
Ofortai – pagrindinė grafiko kūrybos sritis. Tiesa, menininkas nevengia litografijos, piešinio pieštuku, tapybos ar kompiuterinių eksperimentų. Tarsi norėtų viską išbandyti, kad įsitikintų, jog ofortas geriausiai atskleidžia jo sumanymus. Egidijų domina piešinio faktūra, nelygūs, suskeldėję, laiko paliesti paviršiai. Būtent oforte pasiekiami jautriausi šviesių ir tamsių tonų bei pustonių deriniai, subtilus štrichavimas. Metalo plokštę – oforto pagrindą – menininkas valdo kaip visagalis kūrėjas: kiekvienas taškelis, linija, nubrėžta plieno adata, turi savo vietą ir paskirtį. Jo darbuose nėra lygių, glotnių paviršių, nėra tuščios, adatos nepaliestos vietos – foną margina smulkiais, skirtingo tankio ir dydžio taškeliais, įbrėžia tarsi atsitiktines linijas, kurios perteikia sutrūkinėjusio, nelygaus paviršiaus įspūdį. Todėl Rudinsko oforto kūrimą galima palyginti su pasaulio tvėrimu. Tai ilgas ir kruopštus procesas – per metus sukuriami tik du trys didesnio formato lakštai.
Kodėl buvo pasirinkta tokia sudėtinga, netgi sveikatai kenksminga kūrybos sritis (darbe naudojamos rūgštys ir sunkieji metalai)? Ar ne paprasčiau būtų buvę kurti litografijas, nes akmens paviršius jau savaime turi nelygią, tartum taškuotą faktūrą?
Egidijus kūrė ir litografijas. Tik baigęs studijas Vilniaus dailės akademijoje dirbo Kauno J. Naujalio meno mokykloje, kur turėjo tam sąlygas, o 1998 metais, laimėjęs stipendiją, litografijos subtilybių mokėsi JAV, Rutgerso universiteto Grafikos centre. Ir jo litografijoms būdingas toks pats smulkus, detalizuotas piešinys, tik čia sunkiau taip subtiliai ir smulkiai perteikti detalių faktūrą. Taigi Rudinskas ėmė gilintis į oforto subtilybes.
Šią techniką Egidijus išmėgino dar besimokydamas Kauno J. Naujalio meno mokykloje. Nors specialybę meno mokyklos mokiniams reikėjo pasirinkti tik aštuntoje klasėje, jau būdamas šeštokas susižavėjo šia technika ir apsisprendė. Kai Egidijus studijavo VDA, Lietuvoje nebuvo daug grafikų, galėjusių būti jo oforto mokytojais. Karaliaujant linoraižiniui, ši technika nebuvo populiari. Todėl menininkas pats sekė vyresniųjų grafikų kūrybą, ieškojo jų kūrinių retai pasirodančiose knygose „Lietuvos grafika“. Daug impulsų apmąstymams suteikė kurso vadovo Rimtauto Gibavičiaus pastangomis 1982 m. Vilniuje surengta čekų grafiko Albino Brunovskio paroda. Antrakursiai studentai padėjo eksponuoti šio menininko darbus tuometiniuose Dailės parodų rūmuose ir turėjo puikią progą meistro ofortus „pačiupinėti“. Egidijui tai buvo puiki pamoka, kaip technika gali padėti atskleisti kūrinio mintį. O diplominio darbo vadovas Antanas Kučas – žymus medžio raižinio specialistas – skatino jaunąjį grafiką stoti akistaton su poezijos knyga (Egidijaus Rudinsko specialybė – knygų grafika). Jo diplominis darbas – Albino Bernoto poezijos knygos „Paglostyk žolę“ iliustracijos, atliktos oforto technika. Jau šiame darbe išryškėjo kruopštus, detalizuotas Rudinsko piešinio stilius, polinkis analizuoti egzistencines temas. Jo vaizduojamose figūrose ir gamtos motyvuose pinasi romantizmas, konstruktyvizmas ir realizmas.
Poezijos knygas Egidijus iliustruoja ir dabar. Vis dėlto jo darbais papuoštų knygų nėra daug – dailininkas jas kruopščiai renkasi, jam rūpi ir spaudos kokybė: 1991 m. ofortais praturtino Alfonso Maldonio 50 eilėraščių rinktinę „Artėjimas“ („Vaga“), 1997 m. piešiniais plunksnele – Dalios Saukaitytės knygą „Spalio laukas“ (leidykla „Nemunas“). Iliustracijos, kuriose vaizduojamos detalizuotos, jautriai nupieštos, kaulėtos žmonių figūros, gamtos motyvai, prilygsta savarankiškiems kūriniams. Vis dėlto nei ofortai, nei piešiniai nėra atsieti nuo poezijos tekstų.
Tikėkimės, kad pagerėjus spaudos kokybei Rudinsko iliustruotų knygų pagausės. Vienas pirmųjų šios naujos kokybės darbų – 2001 m. leidykloje „Alma littera“ išleisti Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiai „Gatvės muzikantai“. Knygą grafikas iliustravo žemėlapių, miesto planų piešiniais, tarsi padedančiais susiorientuoti poezijos vingiuose. Piešiniuose išlaikytas detališkumas bei faktūriškumas, tačiau atsirado šmaikštumo, žaismės.
Knyga grafiką traukia savo intymumu. Jos skaitymas ir iliustracijų kūrimas – labai asmeniškas procesas. Juk norint geriau pajusti grafikos kūrinį, jį reikėtų apžiūrinėti laikant rankose – parodų salėse už stiklo paslėpti darbai tik suintriguoja, bet nepatenkina smalsumo. Tokio individualaus bendravimo su knyga ir grafika sintezė yra autorinė knyga. Ją Rudinskas kūrė 1995–1998 metais. Dvylika amerikiečių autoriaus H.L. Hixo poezijos tekstų grafikas įkomponavo kartu su oforto piešiniais atskiruose, nesurištuose lapuose. Vilniaus knygos meno trienalėje už keturias šios knygos iliustracijas jis buvo apdovanotas diplomu. Ranka rašytos raidės – siauros, aiškios, lengvai įskaitomos, o kartu kiek viduramžiškos, primenančios senąjį skandinavų raštą. Knygos lapai su tekstą gaubiančiais kiek mistiniais piešiniais tampa savarankiškais meno kūriniais.
Rudinskui knyga taip pat ir kūrybinio įkvėpimo, vaizduotės, sumanymų šaltinis. Egidijų domina seni, laiko paliesti praeities ženklai. Ženklai, palikti žemės paviršiuje ir jos gelmėse, iškasenose, fosilijose, augalų užuomazgose ar jų liekanose, senuose daiktuose. Daiktai sukrypę, sulūžę, aptrūniję, todėl turintys iškalbingą paviršių. Senų daiktų, žemės faktūriškumą kaip praeities ženklus dailininkas siekia perkelti į savo kūrinius.
Grafikui artimas poezijos metaforų pasaulis, tačiau ne mažiau patrauklūs ir prozos tekstai, ypač rašyti viduramžių autorių. Jų enciklopedinis mąstymas, pomėgis viską klasifikuoti, rūšiuoti, skirstyti dažnai nesuvokiami šiuolaikiniam skaitytojui. Egidijus tokiuose tekstuose įžvelgia daug poezijos, kurią sudeda į savo grafikos lakštus. Jis mėgsta cituoti Apokalipsės, Biblijos tekstus. Antikos autoriaus Lukrecijaus mokslinį traktatą „Apie daiktų prigimtį“ skaito kaip poeziją, o atskiras frazes, citatas perkelia ant metalo plokštės. Ir nesistengia sukurti lengvai įskaitomą šriftą. Rašo ir lietuvių, ir originalio kalba, dažnai lotynų.
Viduramžių literatūros pomėgis, ko gero, paaiškina ir Egidijaus Rudinsko piešinių savitumą. Jie jokiu būdu nekartoja viduramžių knygų iliustracijų. Profesionaliame, lengvame piešinyje ryškėja neapčiuopiamas, žaismingas primityvumas. Todėl figūros kartais atrodo kiek per liesos, kaulėtos, suvargusios, per anksti pasenusios, bet išmintingos, ištvermingos, susikaupusios, o kartais – niūrios, liūdnos ar apatiškos.
Toks figūrų motyvas dominuoja ofortų cikle „Miegas“. Žmonės įsprausti į pailgas dėžes, primenančias lovą (o gal karstą?). Miego reikšmė įgyja daugybę prasmių – miegas kaip poilsis, amžinas miegas, neramus miegas ar tiesiog kankinanti nemiga... Dailininkas neslepia, kad kuriant šį ciklą jam įtakos turėjo Michelangelo mirštančiųjų vergų figūros.
Ramios, susimąsčiusios, santūrios figūros pasikartoja dažname Rudinsko oforte ar jų cikluose. Jomis bei apvytusių, sudžiūvusių augalų, medžių, gamtos motyvais autorius margina savo kūrinius. Itin mėgstami sudžiūvę, skylėti lapai ir pribrendusios, jau apdžiūvusios aguonų galvos. Žmonių figūras, kaip ir estampo foną, autorius mėgsta vaizduoti suaustą iš plonų tarsi atsitiktinių įbrėžimų. Juose išryškėja galvų profiliai, kaukolės, karūnuotos valdovų galvos... Tai specifiniai Rudinsko kūrybos ženklai, aptinkami daugelyje ofortų ir piešinių (pavyzdžiui, ofortuose „Amžinojo gyvenimo medis“, „Nebylūs pokalbiai“).
Menininką domina žemėje palikti gyvybės ir laiko ženklai. Tarsi norėdamas pajusti amžinybę, prisiliesti prie žemės, sužinoti jos paslaptis autorius kuria ciklą „Žemės prakalbinimas“. Išdžiūvusios upės palikti pėdsakai, taip pat dažni Rudinsko kūryboje, kelia laiko ir aplinkos kaitos asociacijas. Darbų asociatyvumas, minčių daugiaprasmiškumas, romantiškas susižavėjimas praeitimi bei racionalus jos tyrinėjimas – štai kur slypi Rudinsko grafikos stiprybė.
Kiek kitokiu stiliumi dailininkas kūrė „Elegijų“ ciklą (1997–1998). Lyg norėdamas išsivaduoti nuo „laiko pasendintų“ vaizdų, ėmėsi linijinio piešinio. Aštuoniuose ciklo darbuose grakščios ir lengvos figūros nupieštos, regis, viena linija, išraižytos vienu adatos prisilietimu. Kūnus dengia tamsūs netaisyklingų geometrinių formų audeklai, pro kuriuos prasišviečia balti, primerktomis akimis profiliai. „Elegijose“ įkomponuotas ir tekstas, tik, kitaip nei tuo pat metu kurtoje autorinėje knygoje, jis atlieka daugiau dekoratyvų vaidmenį. Autorius nesistengė, kad šriftas būtų lengvai įskaitomas. Tekstą rašė tiesiai ant metalo plokštės kaire ranka į priešingą, nei įprasta rašyti, pusę. Žodžiai, tapę smulkia, plona vingiuota linija, skirti papildyti grakščią figūrinę kompoziciją. Tekstai jungia arba skiria figūras, tampa jų pagrindu ar susikerta su jomis. Kartu teksto rašymas spalvotame fone tampa savotišku autoriniu antspaudu, kurį naudoja Rytų menininkai.
Vienas naujausių Rudinsko ciklų – „Raidės“. Iš pradžių jis kūrė mažo formato abėcėlės ciklą, naudodamas nuo seno žinomą, laiko patikrintą raidžių mokymosi metodą – šalia plona, nelygia, vietomis įtrūkusia linija nubrėžtos raidės autorius nupiešia ją atitinkančius žodžių atvaizdus. Raidžių asociacijoms grafikas pasirenka itin skirtingų, prieštaringų reikšmių žodžius. Pavyzdžiui, į „G“ įkomponuoja galvą, gėlę ir gyvatę. Gėlė ir gyvatė susikerta ties žmogaus galva kaip žmogaus minčių ir žodžių neatitikimas. Šalia „L“ nupiešia lėlę, lapą, liūtą ir su oforto faktūra susiliejančią leliją. Lapą grafikas vaizduoja skylėtą, kaip laikinumo ženklą. Prie „K“ nupiešta karaliaus galva, kopėčios, knyga ir kaukolė. Karaliaus galva–kaukolė – aliuzija į gražaus gyvenimo laikinumą ir jame slypinčius pavojus (apskritai karaliaus tema dažnai šmėkšteli Rudinsko ofortuose). Kopėčios nurodo kelią į išmintį – knygą. Kaip ir kituose darbuose, „Raidėse“ Egidijus akcentuoja žodžių daugiaprasmiškumą, siekia reikšmių sąsajų. Foną taip pat išmargina smulkiais taškeliais, brūkšniais, tarsi „pasendina“. Susidaro optinis įspūdis, tarsi darbas sukurtas ant senos, subraižytos ir susiraukšlėjusios odos. Oforto faktūra antrina vaizduojamų žodžių prasmėms: kiekviena jų yra laikina, nes mintis tuoj įžvelgs kitą žodžio prasmę. Iš raidžių ir piešinių – atskirų elementų – autorius konstruoja pasaulį. Ir kartu iš atskirai galinčių egzistuoti elementų – raidžių dėlioja žodžius pagal tam tikrą ofortų išdėstymo tvarką. Pavyzdžiui, kuria žodžio „Labirintas“ kompoziciją, kuri tokia pat klaidi ir žaisminga, kaip ir žodžio prasmė.
Po „Mažųjų raidžių“ ciklo Egidijus pradėjo kurti didesnio formato ofortus šia tema (ciklas dar nebaigtas). Grafikas siekia išsaugoti vientisą stilių, bet neapsiriboja vienodu formatu. Raides jis paverčia simboliais. Pavyzdžiui, „D“ reiškia dovaną, kuriai iliustruoti pasirenka širdį, „M“ – meilė ir mirtis, „L“ – praėjusio laiko sodai, suskirstyti daugiaprasmėmis atkarpomis.
Turėdamas daug sumanymų, kuriems įgyvendinti vis trūksta laiko (ofortų raižymas trunka ilgai), Rudinskas pamėgino eksperimentuoti. Naujausi bandymai daryti ant smėlio bei molio, siekiant sukurti nelygią faktūrą ir joje komponuoti piešinį. Idėja kilo kuriant raides, kai linijinį piešinį nusprendė perkelti ant smėlio. Piešinio faktūra šiuo atveju yra natūrali, sukurta pačios gamtos. Tokiems darbams tenka pasitelkti fotografiją bei kompiuterį. Ant atspaustų darbų autorius dar piešia akrilo dažais. Derindamas piešinį natūroje ir ant fotografijos, dailininkas sukurią dvigubą faktūrą. Tokių „iš žemės“ kilusių darbų ciklas pavadintas „Terra“. Jame grafikas taip pat vaizduoja žemėje paliktus laiko ženklus. Autorius mėgaujasi pačiu kūrybos procesu – piešdamas ant smėlio, džiaugiasi galėdamas prisiliesti prie žemės, kurios faktūrą nuolat siekia perteikti ofortuose, o kompiuteriniuose fotografiniuose bandymuose nori išsaugoti oforto iliuziškumą. Tam parenka pilkas spalvas, ieško švelnių tonų ir pustonių.
Naujausi darbai neapsiriboja eksperimentais. Rudinskas nepamiršta ir piešinio, kuris yra jo ofortų pagrindas. Piešia Egidijus ant medžio lentos pieštuku. Tokią išeitį rado plenere „Laikas“, vykusiame Žemaitkiemyje 2002-ųjų vasarą. Neturėdamas kur atsispausti grafikos lakštų, nusprendė piešti ant senos lentos. Šiuose piešiniuose dailininkas vaizduoja žemės, upių, kelių pėdsakus, planus, žemėlapius. Juos papildo tikrais ar su vietove nesusijusiais pavadinimais, šmaikščiais sakiniais iš viduramžių ar antikos rašytojų raštų, kruopščiai spalvina, brėžia, štrichuoja. Piešiniais, kaip ir ofortais, Egidijus Rudinskas nepaliaujamai nori prakalbinti žemę.

Į TURINĮ
ATGAL