dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Indraja Raudonikytė-Petkuvienė.
Džiaze tik merginos.
2002, linoraižinys, 81 x 52

Asta Rakauskaitė. Be pavadinimo.
2000, medžio raižinys, 63 x 91

Kristina Norvilaitė. Amžina begalybė.
2002–2003, linoraižinys, mišri technika, 40 x 80

Roberta Vaigeltaitė.
Iš užrašų knygutės VI.
2001–2003, spalvotas medžio raižinys, 75 x 50

Nijolė Šaltenytė. Auskaras.
2003, ofortas, akvatinta, koliažas,
65 x 86

Eglė Kuckaitė. Torija Kijonaga. Linksmųjų kvartalų šiuolaikinės gražuolės, arba noriu saunos II.
2002, ofortas, akvarelė, 22 x 23

Vladas Liberis. Du.
2002, ofortas, 22 x 28

Ramunė Staškevičiūtė.
Žemuogių vonia.

2000–2001, sausa adata, 42 x 29,5

Adasa Skliutauskaitė. Erdvė I.
2003, spalvota litografija, 49 x 62

Adriana Lucaciu. 23 nuodėmės.
2002, rankų darbo popierius, atspaudas, koliažas, 22 x 15

Diana Radavičiūtė. 23 nuodėmės.
2002, medis, fotografijos, plastikas, akmuo, 22 x 17,5 x 5

Pilar Roca. Lemties pasirinkimas.
1999, atspaudai ant rankų darbo lininio Kozo popieriaus, 23 x 22 x 7


Grafika 2003: laiko ženklai

Rita Mikučionytė

2003 m. gegužės 15 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, atidaryta paroda „Lietuvos grafika 2003“ ir Trečioji tarptautinė dailininko knygos trienalė. Grafikos meną Lietuvoje kuria gausiausias dailininkų būrys. Jie siekia išsaugoti ir praturtinti gyvybingą grafikos tradiciją: sėkmingai organizuojamos tarptautinės knygos meno, mažosios grafikos trienalės, kasmetinės estampo, iliustracijų, ekslibriso parodos. Atsirandant vis naujoms meninės raiškos formoms ir technologijoms, keičiantis vizualinio meno sampratai, norima išsaugoti klasikinių meno pasiekimų ir technologijų perimamumą – atgaivinti daugiau kaip dvidešimt metų gyvavusią tradiciją kas treji metai rengti dideles respublikines apžvalgines estampo parodas. Ekspoziciją sudaro keturios dalys: per pastaruosius trejus metus sukurti estampai (kuratorė – Nijolė Šaltenytė), knygų grafika (kuratorė – Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė), rankų darbo popieriaus kūriniai (kuratorė – Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė) ir Trečioji tarptautinė dailininko knygos trienalė (kuratorius – Kęstutis Vasiliūnas). Kęstučiui Vasiliūnui paskirta Laimos Paksienės gerų iniciatyvų fondo įsteigta Viktoro Petravičiaus premija už knygos meno puoselėjimą.
Kalbėdami apie apžvalgines dailės parodas, kurias rengė Lietuvos dailininkų sąjunga, turbūt sutarsime, jog viena įsimintiniausių buvo 2000-aisiais Šiuolaikinio meno centre vykusi „Tradicija ir ateitis“ (kuratorės Ieva Kuizinienė ir Elona Lubytė). Pastarųjų trejų metų Lietuvos grafiką pristatanti apžvalginė paroda „Lietuvos grafika 2003“, kurią gegužės mėnesį Lietuvos dailininkų sąjunga surengė ŠMC, palyginti su „Tradicija ir ateitimi“, kiek stichiškesnė ir stilistiškai margesnė. Projekto vadovei Ramunei Vėliuvienei teko susidurti su skirtingomis nuomonėmis. Siekį „labai gerai pasirodyti“ a priori „blokavo“ ir ŠMC, propaguojančio naująjį meną, baimė.
Estampo kolekcijos sudarymas parodė, koks ryškus požiūrių skirtumas. Atranka buvo ypač lojali ir kai kuriais atvejais lėmė humanistinė nuostata. Todėl į parodą pateko ir menine kokybe menkesnių darbų. Manau, čia slypi viena iš šiuolaikinio lietuvių estampo stilistinės ir kokybinės įvairovės priežasčių. Antra vertus, beveik 70 dalyvių atstovauja įvairioms menininkų kartoms. Sugretinus mažučius pokario stilistikos Valerijono Galdiko linoraižinius ir Mikalojaus Povilo Vilučio tapybišką serigrafiją, nedidelius spalvotus Viktorijos Daniliauskaitės linoraižinius ir trijų metrų Birutės Zokaitytės kompoziciją, kyla sumaišties įspūdis. Taigi didžiulė atsakomybė teko ekspozicijos autoriui Sauliui Valiui, kuris kaip parodų architektas ypač pagarsėjo po 2002-ųjų Frankfurto knygų mugės. Su šia nelengva užduotimi S. Valius susidorojo puikiai – ekspozicija įspūdinga, paveiki ir atitinkanti ŠMC erdves.
Pastarųjų trejų metų lietuvių estampas išoriškai konceptualėja: viena vertus, pastebime sąsajas su šiuolaikine lietuvių tapyba (dideli formatai, spalvingumas; Egmontas Bžeskas, Jonas Čapas, Miglė Datkūnaitė, Inga Dargužytė, Danguolė Dauknytė ir kt.), antra vertus, atspaudai pretenduoja į monumentalias kompozicijas erdvėje (Irma Balakauskaitė, Ramūnas Čeponis, Aistė Krasauskaitė, Diana Radavičiūtė, Saulius Valius), be to, konceptualių darbų parodai pateikė ir ne grafikų cecho nariai (Naglis Baltušnikas, Redas Diržys ir kt.). Galima daryti prielaidą, jog kai kurie autoriai specialiai kūrė ar modifikavo savo idėjas, orientuodamiesi į ŠMC sales. Be to, aktyviai kuriantys grafikai (jų turbūt arti 40-ties) per pastaruosius trejus metus savo darbus jau parodė „gimtojoje“ Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė–Dešinė“.
Šiandien galima kalbėti apie dvi intensyviai kuriančių grafikių moterų kartas. Pirmoji susiformavo aštuntajame–devintajame dešimtmetyje ir plėtoja moderniosios metaforiškosios grafikos liniją (Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, Danutė Gražienė, Dalia Mažeikytė, Joana Danutė Plikionytė, Birutė Stančikaitė, Jūratė Stauskaitė, Nijolė Šaltenytė, Ramunė Vėliuvienė). Šios menininkės ir dabar produktyviai dirba bei eksperimentuoja tradicinėmis ar naujomis grafikos technikomis. Antroji kryptis – postmodernistinė, atsiradusi dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, ją puoselėja jaunesniosios kartos menininkės (Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė, Lida Dubauskienė). Jų kūryba persmelkta intymių ir kartu ironiškų kadruočių. Jaunesniosios kartos grafikių kūrybą savitai papildo popmeno stilistika praturtinti Kęstučio Grigaliūno darbai ir sarkastiški Rolando Rimkūno ofortai. Greta tradicinių pamėgtų technikų – oforto, akvatintos, sausos adatos, medžio raižinio ir linoraižinio – daugėja darbų, sukurtų mišria, autorine ar skaitmenine technika, plečiančia vaizdo modeliavimo galimybes (Diana Radavičiūtė, Egidijus Rudinskas, Ramunė Vėliuvienė).
Daug mažesnės parodoje rankų darbo popieriaus bei knygų grafikos ekspozicijos. Gal todėl greta estampo jos atrodo kompaktiškos, vientisos ir aktualios. Lietuvoje rankų darbo popieriaus gamyba, pirmieji kūrybiniai plenerai Perlojoje (1996, 1997) siejami su šios srities entuziastės grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūryba ir iniciatyvomis. Iki šiol rankų darbo popieriaus sritis gyvuoja pavienių entuziastų dėka, nes pas mus nėra techninės bazės, nuolat keičiasi ir plenerų organizatoriai. Rankų darbo popierius – tai unikali medžiaga, kuri nužymi šiuolaikinės lakštinės grafikos judėjimo kryptį – nuo plokštumos į erdvę. Iš rankų darbo popieriaus kuriami unikalūs objektai, kartais labai realūs, daiktiški (Nijolės Šaltenytės „Maišelis“, Arvydo Ališankos „Lagaminas“, Ingos Dargužytės „Kvapnūs indeliai“, Eglės Einikytės „Dainuojant lietuje“), kartais archajiškos, neretai biblinės simbolikos (Giedrės Gučaitės „Sandoros skrynia. Apokalipsė“, Violetos Juškutės „Rūbas“, Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės „Nojus – 2“), kartais žaidžiama jų švytėjimu (Vytenio Lingio „Šokantis žmogiukas“, Jūratės Račinskaitės „Visur yra šviesos“) ar ironiškai interpretuojamos formos (Birutės Zokaitytės „Kilimėlis“, Joanos Danutės Plikionytės „Vyro pusryčiai“, Laisvydės Šalčiūtės „Širdelės“). Visuose darbuose išryškinamas popieriaus plastiškumas, trapumas, skaidrumas, ženkliškos masės priemaišos. Organinės kasdienybės skeveldros pabrėžia medžiagos magiškumą, kuris atsiranda kintant materialiam jos būviui, bet išliekant dalelių energijai. Rankų darbo popieraus kūrinių formos artimos kinetiniams objektams (Lida Dubauskienė, „Be pavadinimo“), o erdvė, pripildyta plastiškai ir konceptualiai susijusių elementų, virsta instaliacija (Diana Radavičiūtė, „Sodas“).
Knygų grafikos ekspozicija itin negausi, todėl nostalgiškai prisimeni ankstesnes didžiules knygų iliustracijų parodas. Tai bene labiausiai su dabarties skauduliais – masiniu skoniu ir knygų komercija susijusi grafikos rūšis. Ekspozicijoje dominuoja knygų vaikams ir lietuvių poezijos iliustracijos, verčiančios kalbėti apie vaikų estetinio auklėjimo ir knygų prekybos politikos problemas (Leonardas Gutauskas, „Paskutinė Čepkelių ragana“; Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, lietuvių liaudies melų pasakos „Gerai, bet nelabai“; Jūratė Račinskaitė, Ramutės Skučaitės „Takelis iš naujo“; Aistė Krasauskaitė, Justino Marcinkevičiaus „Pažinimo medis“; Irena Žviliuvienė ir Živilė Žviliūtė, Martyno Vainilaičio „Pelėdos giesmė“; Romas Orantas, Donaldo Kajoko „Eilėraščiai“ ir kt.). Greta tradiciškai populiarių technikų – akvarelės ir guašo vis dažniau naudojamas koliažas, fotointarpai. Plačiau analizuoti knygų iliustracijų ekspoziciją keblu – ji per maža, bet kelia daug skaudžių klausimų (juolab kad knygynuose dominuoja verstinė literatūra su perpirktomis iliustracijomis – taip pigiau). Tiesa, šią parodos dalį papildo Nacionalinės premijos laureato Arvydo Každailio darbai.
Autorių skaičiumi (118 dalyvių iš 44 šalių) ir darbų stilistika išsiskiria trečioji tarptautinė dailininko knygos trienalė „23 nuodėmės“. Joje dalyvauja žymūs autorinės knygos menininkai Wayne Crothers iš Australijos, Scottas Lau ir Brody Neuenschwanderis iš JAV, kas liudija apie augantį šio renginio pasaulinį prestižą. Stebina įvairiapusė unikaliosios knygos samprata: nuo klasikinės vartomos knygos su tekstu ir iliustracijomis, kur naudojamos įvairios medžiagos ir įklijos (akmenukai, kriauklės, nuotraukos, smėlis, virvės ir pan.), iki konceptualaus objekto, kur lieka tik knygos idėja. Griežtai atrinkti parodos eksponatai intriguoja žiūrovą ir atspindi įvairių kultūrų tradicijas. Tarp septyniolikos lietuvių autorių meistriškumu išsiskiria Rimvydo Kepežinsko knyga. Galime tik pasidžiaugti parodos kuratoriaus Kęstučio Vasiliūno užsispyrimu ir kryptingos veiklos rezultatais reprezentuojant Lietuvą pasaulyje.
„Lietuvos grafika 2003“ išryškino bendrąsias šiuolaikinės lietuvių grafikos kryptis konceptualumo, naujų technikų įvairovės, plokštumą keičiančios erdvės sampratos link. Šie poslinkiai pastebimi ir kalbant apie estampą, ir apie rankų darbo popieriaus objektus, ir apie dailininko knygą, pagaliau net knygų grafiką.

Į TURINĮ
ATGAL