dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Jūratė Mykolaitytė. Gde to tam. 2002, drobė, aliejus, 85 x 141
Personalinės parodos
1986 Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius
1987 Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius
1992 „Vartų“ galerija, Vilnius
1993 „Vartų“ galerija, Vilnius
IGNIS galerija (kartu su Klaudijum Petruliu), Kelnas, Vokietija
1994 „Vartų“ galerija, Vilnius; Utenos kultūros rūmai
1995 „Vartų“ galerija, Vilnius; „Laiptų“ galerija, Šiauliai; „Kauno lango“ galerija
1996 „Laiptų“ galerija, Šiauliai; „Vartų“ galerija, Vilnius; „Baroti“ galerija, Klaipėda
1998 Lietuvos ambasada, Varšuva, Lenkija; „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius; „Laiptų“ galerija, Šiauliai
1999 „Baroti“ galerija, Klaipėda
2000 Helsinkio katedra; Lietuvos ambasada;
koncerno FORUM dailės galerija;
Hartolos miesto merija, Suomija
„Lietuvos aido“ galerija
2001 „Baroti“ galerija, Klaipėda
„Laiptų“ galerija, Šiauliai
LR Vyriausybės rūmai, Vilnius
2002 „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
Panevėžio dailės galerija
Vilniaus kongresų rūmai
Dusetų dailės galerija
2003 „Baroti“ galerija, Klaipėda
Ukmergės kultūros rūmai

Jūratė Mykolaitytė. Babelio bokštas II. 1996, drobė, aliejus, 77 x 87
Grupinės parodos
1982, 1985 Pabaltijo jaunųjų dailininkų trienalės
1987 III tarptautinis Vilniaus pleneras
1988 I tarybinių ir Amerikos dailininkų paroda, Kijevas, Ukraina
Jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, Helsinkis, Suomija
1989 Jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, Liuksemburgas
Jaunųjų Lietuvos dailininkų paroda, Vengrija
1990 Pabaltijo tapybos trienalė, Vilnius
Šiuolaikinio Lietuvos meno paroda „Apokalipsė ir tikėjimas“, Marburgas; Bochumas, Vokietija
1991 Šiuolaikinės Lietuvos tapybos paroda, Xylono muziejus, Šetringenas; Hepenheimo rotušė, Vokietija
1992 „Penki dailininkai iš Lietuvos“, Rideherho galerija, Olandija
„Vartų“ galerijos dailininkų paroda, Ryga, Latvija; Austrija; Čekija
„Keturi Lietuvos tapytojai“, Pasau, Vokietija
1994 Tarptautinio meno festivalio paroda, Salonikai, Graikija
„Vartų“ galerijos dailininkų paroda, Vašingtonas, „Gallery-10“, JAV
1995 Tarptautinė moterų dailininkių paroda „Pavasario salonas’95“, Maskva, Rusija
„Lietuvos dailė’95“, Vilnius
1996 „Lietuvos tapyba“, Sankt Peterburgas, Rusija
1998 Lietuvos dailės paroda, J. Baltrušaičio namai; dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija
Lietuvos dailės paroda, galerija STAIRS, Londonas, Didžioji Britanija
1999 Lietuvos dailės paroda, Turkija
Tarptautinė galerijų mugė, Maskva, Rusija
2000 Tarptautinio meno festivalio „Lys Ower Lolland“ paroda, Danija
2001 Torunės meno festivalio paroda, Lenkija
„Lietuvos aido“ galerijos paroda, Kaliningradas, Rusija
2002 „Šeši Lietuvos menininkai“, Dailės muziejus, Fridrikshavenas, Danija
„Vasaros paroda“, „Arkos“ galerija; „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
„Auksas mene“, galerija „Meno niša“, Vilnius
paroda „Natiurmorto retrospektyva“ iš ciklo „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“, „Arkos“ galerija, Vilnius
2003 „Baroti“ galerijos dailininkų paroda, galerija „Vasby Kunsthall“, Stokholmas, Švedija
Pirmoji Juodkrantės galerijos paroda, Juodkrantė

Jūratė Mykolaitytė. Svetimas miestas II. 1998, drobė, aliejus, 97 x 116

Jūratė Mykolaitytė. Balta kėdė.
1998, drobė, aliejus, 73 x 81


Jūratė Mykolaitytė: atminties pasažai

Zita Čepaitė

Jūratę pažįstu gan fragmentiškai – iš laikraščiuose šmėkštelėjusios nuotraukos – trumpaplaukė, apvalaveidė, kiek primenanti berniuką, iš parodų atidarymų – šmėžuojančią tarp žmonių, gėlių ir paveikslų, iš trumpučių interviu televizijai – glaustai, be pamaiviškų gestų ir blaškymosi atsakinėjančią į klausimus. Susitikimas jos dirbtuvėje irgi nebuvo be galo ilgas – pradžioje keli žodžiai apie itin žvarbų šiaurės vėją, kurio įveikti nepajėgė skaisti pavasario saulė, keli sakiniai apie vaikystę Užupyje, apie tai, kad stojamojo egzamino į Dailės institutą metu į rankas pirmą kartą paėmė aliejinius dažus, apie grįžimą Užupin keletą metų gyvenus kitame miesto rajone, apie dirbtuvę pusrūsyje, kur nuolatinė prietema, teišsklaidoma elektros šviesos, lėmė polinkį į monochromiją, ir apie tai, kad persikėlus į naują patalpą, pro kurios langą matosi dangus, daugiau ir žydresnio jo atsirado jos paveiksluose. Vėliau pasidalijam bendru patyrimu, kad savo gyvenimo, nors jis atrodo pertekęs nesusipratimų ir kvailysčių, į nieką geresnio atgaline data nesinorėtų keisti, išgeriu tris puodelius kavos, prisikvėpuoju aliejinių dažų smarso, nuo kurio pasijuntu lyg apdujusi, ir išeinu. Prie lauko durų stabteliu ant betoninių laiptų tik dabar pastebėjusi, jog jie tokie kreivi, lyg būtų iš Jūratės paveikslų. Ir tariuosi atspėjusi, iš ko ji tveria savo pasaulius – iš čia pat, po ranka pasipynusių kasdieniškų daiktų, iš sapno nuoplaišų ir iš giliai atmintin lyg pašinas įstrigusių praeities detalių.
Jūratės tapybą pažįstu lygiai taip pat fragmentiškai kaip ir pačią autorę – iš prieš gerą dešimtmetį žvilgsnį užkliudžiusio vaiduokliško miesto-laivo motyvo. Šis įvaizdis, kaip visi romantiški neišsipildymo įvaizdžiai, turi stiprią trauką – galbūt kiekviename mūsų tūno nuskendusio „Titaniko“ ar uosto nerandančio „Skrajojančio olando“ istorija, kuri nesunkiai atpažįstama ir sužadinama. Ši prarasties, neišsipildymo nuojauta yra persmelkusi daugybę Jūratės paveikslų, ypač tuos, kurie tapyti devintojo–dešimtojo dešimtmečių sandūroje. Dailės mėgėjus, kurių atmintis siekia gerą dešimtmetį atgal, tiesiog stulbina, kaip tiksliai apčiuopta toji itin savita Užupio dvasia, kurią dabar jau išblaškė Zuoko permainų sukelti vėjai, bet kurią dar galima pajusti Jūratės paveiksluose. Tai miestas, ne vien Vilnelės, bet kažkokio „kitokumo“ atskirtas nuo pasaulio, miestas su savitais trūnėjimo ir tvarumo, irimo tiesiog akyse ir belaikės amžinatvės dėsniais.
„Man patinka atsiminti“, – sako Jūratė. Atmintis, kaip ir sapnas, pajėgia sujungti į vienumą, atrodytų, nesusiejamus dalykus: paslaptingus rūmus panardinti gamtovaizdžio ūke, atpažįstamus Vilniaus statinius vainikuoti taip pat atpažįstamomis, bet iš kito – reprodukcijų – pasaulio pasiskolintomis antikinių skulptūrų nuolaužomis, o kiek pakrikusį bokštų ir kupolų peizažą papildyti nusmailintais pieštukais, į dėklą įstatytu kiaušiniu ar pūstašoniu arbatiniu. Nei rinkdamasi motyvus, nei tapymo maniera Jūratė nesiekia naujovių – jos kūryboje svarbus reprodukcinis aspektas, reprodukcinis ne atkartojimo ar mėgdžiojimo, bet tarsi netyčia, beveik atsitiktinai paliktų nuorodų į kultūrinę atmintį prasme. Ir jeigu vienur kitur dvelkteli ankstyvojo renesanso Nyderlandų peizažistų dvasia, Jūratė tos įtakos nesigina, net džiaugiasi, kad ji atpažįstama – juk išties neaišku, kokiuose praeities kloduose šaknijasi dabarties suvokimas.
Paveikslas „Pasaulio sutvėrimas“ gan atvirai parodo, kaip Jūratė kuria savo tapybinius pasaulius – ji ištraukia atminties stalčiukus, kur pabiręs perlų vėrinys tampa dangaus šviesuliais ir planetomis, o plona šilko skarelė išdryksta ir virsta upe. Paveikslas ir kompozicijos, ir vizualinio išbaigtumo prasme galėtų puikiai egzistuoti be tų pridėtinių stalčiukų, deformuojančių klasikinį keturkampį formatą ir drauge savaip, šiek tiek ironiškai komentuojančių pagrindinį – paslapties ir baugumo kupiną pasakojimą.
„Iš kur jūs žinote, kad tada sapnavote, o dabar nebesapnuojate. Gal čia tik kitas sapnas?“ – cituoja Jūratė kadaise jai giliai įstrigusius žodžius. Sapniškame atminties peizaže būtinai įsirėžęs miesto motyvas – dūlėjimas, jo buvimo būdas. Miestas Jūratei – kultūrų ir civilizacijų sankaupa su kadaise reikšmingais, bet pamažėl į žemę susigeriančiais reliktais. Kiekvienas pastatas – tai kūnas, gyvas organizmas, prasimušantis kaip daigas pro kiečiausią dangą, kupinas vitališko augimo, bet pavaldus vytimo ir irimo dėsniams („Pergalė“).
Visatos evoliucijos teorijose esama samprotavimų, kad gyvybė – tarsi parazitai, apnikę gerokai senstelėjusį kosminį darinį, koks yra mūsiškė planeta. Jūratės peizažuose pastebima parazituojančios gyvybės tema. „Kita planeta“ aplipusi keistais, rauples ar kerpes primenančiais dariniais, ant vyriško pavidalo reljefo – gyvaplaukius primenantys sąvašynai, karpomis ar spuogais iškilę žmonių būstai. Pasaulis – Jūratės vaizduotėje suręstas be tvarkos, be išankstinio – dieviškojo – plano, namai ir statiniai čia auga vienas per kitą, stiebiasi aukštyn, nustelbia arba lieka nustelbti, pamažėl bręsta, pabyra draikanomis ir trūnėdami susigeria į dirvą, iš kurios iškilo. Miestas, civilizacija, kultūra pavaldūs gamtiškajam gyvybės ir mirties ciklui, o paslaptingiausias šio ciklo momentas – buvojimas dabartyje. Būvantis yra išniręs iš pirminio chaoso, įgavęs pavidalą, tegu ir nelabai apibrėžtą, kiek aptrupėjusį, gal dar ne visai susiformavusį, o gal jau slinktyje į savąjį nebebuvimą.
Miestas – vaiduoklis, į nežinią plaukiantis civilizacijos laivas su buvusių kultūrų ir epochų ženklais, dar iškilusiais virš aptrupėjusių statinių, bet jau pasvirusiais į nebūtį. Nebūties pajautos persmelkti visi prisiminimai, iš nebūties iškyla ir ten grimzta visi sapnai, nebūtin panirusi praeitis, o ateitis iš ten dar neišnirusi. Dabarties akimirka – tarsi plūduras ar karuselė su savo mozaikiškais, kartais keistokais paviršiais.
„Prie geltonos. Prie žemės spalvų… sienos, umbros… Jos man tokios artimos ir mielos, kad norisi jas valgyti“, – atsako Jūratė į klausimą, prie kokios spalvos pirmiausia tiesiasi ranka pradedant tapyti. Jautraus įsiklausymo reikalaujantį tvyrojimo sapne ar atminty įspūdį sugadintų ryškus, energingas potėpis – jis būtų perdėm realus, perdėm įsakmus. Ryški spalva irgi būtų reiklesnė, manifestuojanti ar rėkianti, pageidaujanti aktyvesnio ir žiūrovo, ir pačios autorės dalyvavimo. Jūratė savo darbuose tarsi nedalyvauja – tai, kas atsiranda paveiksle, sakytum iškyla iš pačios drobės, lyg pamažėl, atsargiai nuvalant kadaise uždrėbtą tinko sluoksnį ir atveriant jo slėptą vaizdinį. Žiūrovo uždavinys toks nedidelis – sugerti tą vaizdinį, leisti jam įsismelkti. Neryškus, tarsi išdilęs potėpis ir bluki spalva nieko neprimeta, bet traukia. Tai sapno ir atminties trauka.

Jūratė Mykolaitytė
Mintys eskizai. 1983–2003

... pamatyti amžinumą laikinuose dalykuose ir laikinumą amžinuose. Ar laikini praplaukiantys debesys? Noriu sustabdyti. Juk tapymas dažais ant drobės jau yra noras sujungti, pagaminti pasaulį iš savo medžiagos. Noriu, kad mano medžiaga būtų šilta ir pulsuojanti (kaip žmogaus kūnas?). Ir daiktai pereitų vieni į kitus, kaip tekanti derva, kaip vanduo, kaip krūtys pereina į kūną, pirštai išdygsta iš delno. Harmonija. Lyg sakytum: nebijok, tu ne vienas, žiūrėk – aplinkui viskas iš tavęs ir į tave. Prisiminimai sukietėja miestais, vaikystė – laivas išpūstomis burėmis (kas dabar kaip Čiurlionis išdrįstų į dangų nuvesti vėliavų virvelę?).
***
Mane visada stebina pasaulio vientisumas: tarsi komponuodamas paveikslą žiūrėtum vis plačiau ir plačiau, vis nauji daiktai atsirastų, ir kiekvienas būtų savo vietoje, ir kartu įgytų naują prasmę. Kaip knyga ant palangės kalbasi su už lango siūbuojančiais medžiais, o šalia kabantis elektros laidas staiga – lyg naujas instrumentas. Pakeli ranką ir matai, kaip ji pakartoja šakų ritmą. Ant stalo gulinti degtukų dėžutė – knygos draugė (forma), bet keistai mažas dydis pirmame plane. Staiga nušvinta saulė ir visi daiktai pasikeičia, ima mesti šešėlius, o nuo sienos sužiūra paveikslo gabalėlis... Pasaulio gražumo muzika.
***
Begždžios pastangos susikalbėti. Pastangų įsikūnijimas. Tačiau kol jie statė, kalba buvo viena? Kaip tai turėjo atrodyti Dievui, t.y. iš viršaus, matančiam, kad anųjų didingumas tėra smiltelė, jų pergalė – pralaimėjimo pradžia, ir viskas, ką jie–mes–aš daro, yra spurdėjimas besidaužant į stiklą.
***
Tarytum būčiau koks angelas virš miesto, vienu metu žvilgsniu aprėpiantis tris kubo puses. Juk visa darau tam, kad perteikčiau buvimo erdvėje pojūtį. Perteikti – reiškia apčiupinėti, suprasti, prisijaukinti, padaryti savą. Ir pačiai surasti sau vietą toje erdvėje.
***
Beprotiškas namas-tortas, kur lygiom teisėm sugrūsti vėliavų laikikliai, įstaigų pavadinimų lentelės, kariatidės, kolonos. Gal užkalti, užmūryti langai? Namas – mūsų tikėjimas, atminties šiukšlynas su užrašu: „Skambinkite 04“. Namas – nesąmonės, alogiškumo įsikūnijimas. Baltas, šventiškas ir triumfuojantis. Kopėtėlės, laiptai prie užkaltų durų. Namas, kuriame kirto langus, duris, ant aukšto korėsi girtuokliai, laiptinėse šiko ir bučiavosi. Aš – kaip namas?
***
Užupis – tai ne tik vieta, tai gyvenimo ir galvojimo būdas. Tai – visada truputį nuošaly, „už“, truputį provincialiau ir kartu tvirčiau, uždariau, atmiešta nepasitikėjimu naujovėmis, skepsiu, meile ir prieraišumu prie senų daiktų, mažų plotelių. Ir nuolankiau. Ir su tikėjimu, su viltimi.
***
Ant ko visa tai padėti? Ant stalo? Žolėj? Gal ant smėlio? Panašiai kaip išsitraukiam skaityt senus laiškus. Dėliojam prisiminimus, išsitraukę iš atminties stalčiukų žaidžiam jais, sudėstom kita – sava – tvarka. Nutrupėję tų prisiminimų gabalai. Brangenybių dėžutė – joje be jokios tvarkos suverstos seniai sunešiotų suknelių skiautelės, sutrūkę karoliukai, tuščias kvepalų buteliukas, vos įskaitomas raštelis. Išsitrauki iš tos krūvos kokį daiktą, žiūrinėji, stengiesi prisiminti, suprasti, kodėl jį čia padėjai, ką jis primena? Ir staiga – nutvilko...
***
Didelis namas kaip laivas. Jo pjūvis. Erdvė – kaip korys. Kaip varganas buvimas blokiniuose namuose girdint ir užuodžiant vienas kitą. O laivas plaukia tolyn (?), ar stovi, ar skęsta. Tas laivas – „Skrajojantis olandas“. Ir mes – visi numirę, nesantys, ar esantys tik tiek, kiek atgyjama kvailai kasdieniškai veiklai – kaip jūreiviai burių pakėlimui. Lekiantys beprotišku greičiu begaline jūra, nesukantys galvos kur ir kodėl.

Į TURINĮ
ATGAL