dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Antanas Gudaitis (1904–1989).
Natiurmortas su vyro galva.
1976–1979, drobė, aliejus, 87 x 95,5

Jonas Švažas (1925–1976).
Nukirsti medžiai.
1975, drobė, aliejus, 66 x 70


Lietuvių kolorizmas: laikas pasirodyti

Viktoras Liutkus

Prieš porą dešimtmečių bemaž kiekviena stambesnė lietuvių tapybos paroda recenzijose būdavo palydima neišvengiamais epitetais: „koloristinė mokykla“, „koloristinė tradicija“, „lietuviškasis kolorizmas“. Jie tapo burtažodžiais, kurie lyg savaime turėjo įrodyti keletą neginčijamų dalykų: tokios – koloristinės – tapybos gyvybę, jos kokybę ir neišsenkamus resursus. Jie kėlė prioritetu ir atitinkamą tapymo būdą, kurio dėka galėjo rastis platus laukas įvairiopų kolorizmo apraiškų. Maža to – kolorizmas apskritai laikytas išskirtiniu, „nacionaliniu“ lietuvių tapybos bruožu, kuris krisdavo į akis platesnio masto tapybos parodose (pvz., Vilniaus tapybos trienalėse). Tik nepriklausomybės dešimtmečiu kalbos apie kolorizmą gerokai prigeso, veikiamos gūsio įsiveržusių naujovių, smarkiai išsiplėtusių tapybos stilistinių ribų.
Bet reiškinys tebėra gyvas. Tebesame galingos XX amžiaus europinės kolorizmo tradicijos lauke (nors kolorizmas anaiptol nėra tik šio amžiaus vaisius – prisiminkime kad ir XVI a. Venecijos tapybą). Kolorizmas aprėpia platų šalių, tapybos mokyklų, individualių stilių lauką; galima sakyti, jog kiekviena nacionalinė tapyba turi vienokių ar kitokių būdingų kolorizmo pavyzdžių. Europa peno sėmėsi iš puikios postimpresionizmo kolorizmo paletės (ypač daugelis Vidurio Europos šalių mokyklų). Mums pirmiausia reiktų prisiminti Kauno meno mokyklos įkūrėją Justiną Vienožinskį (1886–1960), jo pedagoginę bei dailės kritiko veiklą. Šio dailininko ankstyvoji kūryba irgi siejasi su Vidurio Europos kolorizmo linija – tapytojas studijavo kolorizmo tradicijomis ir dėmesiu postimpresionistams garsėjusioje Krokuvos dailės akademijoje (tarpukario lenkų tapytojai, vadinamieji „kapistai“, atstovavo lenkų kolorizmui). Pirmiausia J. Vienožinskio dėka jaunieji Lietuvos tapytojai trečiajame dešimtmetyje jo vadovaujamoje Kauno meno mokyklos tapybos studijoje patyrė svarbias formų sintezės ir spalvų santykių harmonijos pamokas. Gabiausieji J. Vienožinskio mokiniai – Antanas Gudaitis (1904–1989), Viktoras Vizgirda (1904–1993) ir Antanas Samuolis (1899–1942) sudarė modernųjį meną propagavusios jaunųjų dailininkų grupės Ars branduolį ir tapo žymiais koloristinės tapybos atstovais, paveikusiais jau ir pokarinės Lietuvos tapybos stilistiką. Be to, už A. Gudaičio ir V. Vizgirdos nugaros dar stovėjo studijos Paryžiuje, tai leido jiems geriau pažinti margą École de Paris kontekstą. Pridėkime ir Algirdą Petrulį, dar vieną J. Vienožinskio mokinį, kuris yra jau šių dienų lietuvių kolorizmo vienas stipriausių atstovų.
Keli sakiniai dėl termino „kolorizmas“. Pabrėžtinas paveiksle spalvõs, jos dermių ir savybių (intensyvumo, aktyvumo, kontrasto ir t.t.) vaidmuo savaime neaprėpia ir neišsemia jo turinio. Reikia įvertinti ir kitus tapybos elementus, kurių dėka išryškėja ypatingas kolorito ir spalvos(ų) charakteris. Intensyvios spalvos, sodrūs jų deriniai arba harmoningas, subtilus jų žaismas, žinoma, groja pirmu smuiku. Bet spalvų ir kolorito skleidžiama melodija visuomet įtaigesnė, kai ji sukimba su potėpio energija, pačios tapysenos gyvybe, kai jai pritaria paveikslo spalvinės ir erdvinės struktūros ritmas, kai ant drobės subanguoja dažo faktūros. Kolorizmui nesvarbu – abstrakti ar realistinė tapyba, kaip nesvarbus ir motyvas, tema, siužetas. Kolorizmas gyvena jausmu, intuicija, tapybiniu taiklumu, nuotaika (nuo melancholijos iki depresijos), interpretacija, polaisviu rankos judesiu. Spalvos(ų) niuansas ar įtampa jam tolygios ir reikšmingos varomosios jėgos, o harmoniją ir šviesos vibraciją kolorizme gali pakeisti ir priešingi dalykai – kontrastas, plokščia erdvė. Svarbu: kolorizmas turi skleistis kaip paveikslo visų formos dėmenų pulsuojanti, o ne statiška visuma, kaip jo erdvės vieninga spalvinė simfonija.
Lietuviškasis kolorizmas yra sugėręs daugelį paminėtų savybių, bet šiame straipsnyje leistis į istorines jų atvartas nėra galimybės. Bandykime suglausti. Pirma, mūsiškiam kolorizmui būdinga aktyvi spalvos jungtis su tapymo ekspresija. Iš to randasi stiprus spalvų ritmas, tampantis neretai lemiamu vaizdo įtaigos elementu. Spalvinė ekspresija yra persmelkusi ne vieną mūsų tapytojų kartą, sakykime, nuo A. Samuolio galime atkakti iki Rimvydo Jankausko Kampo galingų spalvinių struktūrų. Antra, lietuvių kolorizme regi išradingą faktūrų – nuo ploniasluoksnių lesiruočių iki pastoziškų „vagų“, laisvo rankos gesto, judrių potėpių taikymą. Tapybiškumas lietuviams yra būdingas kaip kraujo grupė. Trečia, dažnu atveju paveikslų spalvos persunktos autoriaus emocijų, jos skleidžiasi kaip temperamento išraiška, jose slypi didelė psichinė įkrova. Todėl, kalbant apie lietuvių tapytojų darbus, neapeinama ir psichologinė kolorizmo pusė, rodanti aktyvų autorių santykį tiek su pasauliu, tiek su pačiu savimi. Nuotaikų skalė paveiksluose skleidžiasi nuo melancholiškos introspekcijos iki sangviniškos ekstraversijos. Galiausiai būtų galima sakyti, kad lietuviškasis kolorizmas, nors ir semiasi gyvybės iš natūros, visgi yra linkęs nuo jos tolti, krypsta į vaizdų poetizaciją, metaforas, meditacijas, transcendentalumą. Ir tai daroma tiek su spalva, tiek su figūromis, apskritai su vaizduojamu pasauliu. Subjektyvusis pradas lietuvių menininką veda link nevaržomos interpretacijos.
Sovietų okupacijos laikotarpis paliko savo neigiamą pėdsaką ir lietuvių kolorizmo istorijoje. Tik nuo chruščiovinio atšilimo, šeštojo dešimtmečio pabaigos, jis ėmė atgyti, kai menininkams atsirado galimybių atsigręžti į impresionizmo, postimpresionizmo bei nacionalinės tapybos palikimą, kai aktyviau ėmė reikštis jaunoji dailininkų karta ir plačiau ėmė sklisti meno informacija iš užsienio. Tęsiant kolorizmo tradicijas, reikšmingas nuopelnas septintajame–devintajame dešimtmetyje teko A. Gudaičiui, dėsčiusiam tapybą tuometiniame Vilniaus valstybiniame dailės institute ir auklėjusiam jaunąją kartą. Neatsitiktinai pats A. Gudaitis imtas vadinti lietuvių kolorizmo mokyklos kūrėju (prisiminkime 1984 metų straipsnius, skirtus dailininko 80-mečiui). Jo personalinės parodos, kūryba ir pedagoginė veikla leido atgaivinti ir stiprinti koloristinės tapybos sparną Lietuvos mene, perduoti prieškario tapybos savybes. A. Gudaičio mokiniai, pradedant Jonu Švažu (1925–1976), tapo pokarinės „pirmosios bangos“ koloristinės tapybos atstovais. Ilgainiui gana didelis būrys įvairaus amžiaus Lietuvos tapytojų – Augustinas Savickas, Leonas Katinas, Alfonsas Motiejūnas, Vladas Karatajus, Bronė Mingilaitė-Uogintienė, Jonas Čeponis, Stasys Jusionis, Leonardas Tuleikis – atsidūrė koloristinės tapybos stovykloje.
Septintojo–aštuntojo dešimtmečių sandūroje pasirodžiusi jaunesnė tapytojų kartą modifikavo kolorizmą, kreipdama jo stilistines savybes labiau į gamtos ir daiktų interpretacijos pusę, imdamasi vaizduoti neretai alegorinius motyvus, o spalvai (koloritui) suteikdama naujų savybių. Tuos pokyčius galime gerai matyti vėlgi dviejų A. Gudaičio mokinių – Antano Martinaičio (1939–1987) ir Povilo Ričardo Vaitiekūno kūryboje. Pirmojo tapytojo kūriniuose spalva nebėra tokia dekoratyviai atvira, skambi kaip mokytojo A. Gudaičio kūryboje, ji ypač glaudžiai siejama su tamsių linijų ritmų bei riebiomis dažų faktūromis. Šis menininkas mėgo alegorinius siužetus, groteskines scenas bei personažus. Tuo tarpu jo bendražygio ir bičiulio Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslai yra kitas kolorizmo pavyzdys. Tai sugebėjimas išnaudoti kelių spalvų – ypač baltos, žalios – plastines savybes ir jų šviesokaitos galimybes, sukurti ekspresyvių virpančių potėpių faktūras. Taip kolorizmas dematerializuoja daiktus, natūrą, rodo asketiškąją kolorito pusę, bet anaiptol nepraranda įtaigos.
„Tapyba turi turėti formos ir šviesos vienovę. Ji turi šviesti iš vidaus, išnaudodama savybes, kurias spalvų santykiai gali suteikti (…). Kada ji šviečia iš vidaus, nutapytas paviršius kvėpuoja, nes dominuojantys spalvų intervalų santykiai verčia ją virpėti ir vibruoti“, – rašė tapytojas ir spalvų savybių tyrėjas Hansas Hofmannas (1880–1966) savo studijoje apie spalvą ir šviesą.
Kaip puikiai šitam teiginiui atliepia lietuviai! Audronės Petrašiūnaitės paveikslai turi ypatingo koloristinio lengvumo, vidinės šviesos ir spalvų vibracijos. Intymumas, melancholija skleidžiasi spalvose kaip autorės „aš“. Jos kūryboje galime matyti, kaip lietuvių kolorizmas, dideliam laiko tarpui prabėgus, adaptavo ir perkūrė prancūziškąją kolorizmo tradiciją, šiuo atveju siejamą su tapytojų Pierre’o Bonnard’o (1867–1947) ir Édouard’o Vuillard’o (1868–1940) vardais. Arba jau minėtas A. Petrulis. Kur pirmiausia, jei ne jo tapiniuose, gali rasti išpuoselėtas potėpių vibracijas, spalvų subtilumą ir jų gradacijų harmoningą sklaidą, gana greitai tapytoją nuvedusią iki abstrakcijų.
Tačiau lietuvių kolorizmas turi ir kitą abstrakcijos sparną – Liną Leoną Katiną. Vietoj spalvų taikaus sambūvio – jų revoliucija, vietoj spalvų tylos – jų čaižus garsas. Kolorizmas šiuo atveju demonstruoja spontaniškumą, energiją, jėgą, laisvę ir nenutrūkstamą improvizaciją. Tai išties kolorizmo „sprogimai“, sujungiantys kraštutinumus, kontrastingų spalvų emocinę galią, intuiciją ir taiklų rankos gestą. Abstrakcijos suvešėjimas devintojo–dešimtojo dešimtmečio lietuvių tapyboje iš tiesų daug davė pačiam kolorizmui, visų pirma tapybinės stilistikos įvairovės požiūriu. Prisiminkime kad ir preciziškos kolorito konstrukcijos Kosto Dereškevičiaus drobes ir priešingą (laisvumo požiūriu) pavyzdį – vadinamojo Kauno abstrakčiojo ekspresionizmo atstoves ir atstovus (Eleną Balsiukaitę, Juditą Budriūnaitę, Aušrą Andziulytę, Eimutį Markūną, Arūną Vaitkūną). Jaunesnės kartos koloristai vilniečiai daugiau linkę į figūratyvumą, jo kombinavimą su abstrakcija (Vygantas Paukštė, Algis Skačkauskas, Gintaras Palemonas Janonis, Ričardas Bartkevičius). O ir jauniausioji karta yra tvirtai įkėlusi koją į kolorizmą (Solomonas Tetelbaumas).
Pabaigai – dar vienas pavyzdys, rodantis galimus kolorizmo variantus. Neseniai mirusio Mykolo Šalkausko (1935–2002) kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atokiau nuo kolorizmo specifikos (paveiksluose – didžiulės, lygios plokštumos, neretai naikinamas potėpio ženklas, siauroka spalvų skalė). Bet, atidžiau įsižiūrėjęs, negali nepajusti, kad iš tų paveikslų sklinda stiprus spalvos užtaisas, kuris dar paremiamas psichologine įtampa. Būtent atviras spalvų kontrastas išjudina tas plokštumas, pramuša lygius faktūrų paviršius – drobės vibruoja!
Istorinė lietuvių kolorizmo retrospekcija ir jį pristatantis albumas tebėra svajonė (nėra tinkamos vietos, lėšų, muziejų ir kuratorių iniciatyvos). Kol kas tepadarytas tik vienas privatus žingsnis – Vilniaus galerijos „O11“ ir Didrichseno muziejaus (Helsinkis) bendras projektas, realizuotas Suomijos muziejuje 2003 m. kovo 7–gegužės 11 d. Čia veikė koloristinės tapybos paroda „Inspired explosions“, kurioje 14 lietuvių autorių pristatė 45 kūrinius (kuratorius V. Liutkus – red.). Paminėsiu autorius: E. Balsiukaitė, A. Gudaitis, G.P. Janonis, L. Katinas, E. Markūnas, A. Martinaitis, V. Paukštė, A. Petrulis, A. Skačkauskas, M. Šalkauskas, J. Švažas, A. Petrašiūnaitė, P. R. Vaitiekūnas, A. Vaitkūnas. Gegužės 16 d. paroda „Lietuvos kolorizmas 1970–2000“ atidaryta ir Vilniuje, „Maldžio“ galerijoje.

Į TURINĮ
ATGAL