dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Arūnas Prelgauskas. Iliustracija P. Žemgulytės knygai Kaip lelijos žydėjimas.
1991, spalvotas guašas, 17 x 22,5

Rimantas Daugintis (1944–1990). Naktigonė. 1982, terakota, h 26


Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė

Jau penktus metus Lietuvos dailininkų sąjunga rengia projektą „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“. Regis, galėtų ir neberengti, nes Kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Nacionalinės dailės galerijos koncepcijai, pagal kurią 2007 metais, minint Pirmosios lietuvių dailės parodos 100-metį, Nacionalinė XX a. dailės galerija turėtų atverti duris dešiniajame Neries krante, rekonstruotame pastate (Ukmergės g. 28). LDS konferencijoje, kuri vyko balandžio 25 d., kultūros ministrė Roma Dovydėnienė tai patvirtino. Tiesa, visuose nutarimuose ir dekretuose ilgai laukta XX a. dailės galerija įvardijama kaip Modernaus meno muziejus. Koks bus to muziejaus ar galerijos turinys, priklausys nuo koncepcijos autorių ir kolekciją formuosiančių specialistų, o LDS kasmet vis dar „ištraukia“ po galabėlį „nežinomos“, o tiksliau, primirštos XX a. pabaigos Lietuvos dailės.

Peizažas lietuvių tapyboje
„Arkos“ dailės galerija

Projektas „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“ ambicingas, jo tikslai peržengia kūrybinės organizacijos galimybių ribas. Sakytum, tai „kvietimas šokiui“ arba menamas dialogas su neegzistuojančia institucija – Nacionaline galerija, pateikiant vieną iš įmanomų požiūrių į pastarojo dešimtmečio mūsų dailės procesus. LDS šiuo projektu fiksuoja dailės situaciją ir bando išryškinti bendriausias tendencijas, suteikdama progą pamatyti „gyvus“ kūrinius, atspindinčius tas tendencijas. Tai ypač vertinga turint omeny, jog iki šiol tik mintyse dėliojame šiuolaikinės dailės pasjansą. Projektas gimė iš reikalo – jokia valstybinė institucija iki 1999-ųjų to nedarė. Simptomiška, kad beveik tuo pačiu metu kita institucija – Šiuolaikinio meno centras surengė retrospektyvinę parodą „Lietuvos dailė: 1989–1999“, kurios adresatas – ta pati menama Nacionalinė galerija.
Situacija, regis, iš esmės keičiasi. 2002-aisiais Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos pateiktai Nacionalinės dailės galerijos koncepcijai. Lietuvos dailės muziejuje įsteigtas Šiuolaikinės dailės informacijos centras, kurio vadovė menotyrininkė Lolita Jablonskienė kuria strateginę programą „Nacionalinė dailės galerija: nuo idėjos iki atidarymo“. Minėti LDS ir ŠMC projektai jau nebėra „balsas tyruose“ – egzistuoja realios institucijos ir asmenys, atsakingi už XX–XXI a. nacionalinės dailės kaupimą, mokslinį tyrimą ir pristatymą visuomenei. Būtų protinga šioms institucijoms ir organizacijoms bendradarbiauti. Kvietimas šokiui įvyko, tikėkimės, tai nebus tautinė „Polka su ragučiais“.
Per penkerius metus projekto „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“ rengėjai jau pateikė įvairių požiūrių į XX a. pabaigos Lietuvos dailę. Pristatytos ir atskirų dailės žanrų retrospektyvos (natiurmorto, peizažo), ir konkrečios kolekcijos (pvz., Vilniaus m. savivaldybės tarptautinių tapybos plenerų apžvalga). Regis, projektas pasiekė ribą, už kurios ryškėja nauji uždaviniai. Šalia menamo dialogo su būsima Nacionaline galerija rašoma numanoma dailės istorija.
Ar kalbant apie peizažo žanro raidą lietuvių tapyboje reikšminga 1990-ųjų riba? Viena vertus, taip – juk sovietmečiu net peizažą buvo siekiama politizuoti (atsirado vadinamasis „kolūkinis peizažas“ – žr. A. Savickas, Peizažas lietuvių tapyboje, 1965). Žanro populiarumui tuomet įtakos turėjo tai, jog peizažistams buvo paprasčiau išvengti ideologinių imperatyvų, jie galėjo „pilnai pasitikėti savo nuotaikomis ir išgyvenimais“ (N. Tumėnienė, Respublikinės peizažo parodos katalogo įvadinis str., 1971). Taip pat gerokai pakito peizažo, kaip žanro, ribos. Peizažo nebegalima apibrėžti tik kaip kūrinio, vaizduojančio kraštovaizdį. Peizažais neretai laikomi ir natiurmortai, tolstantys nuo konkretaus motyvo. Šiam žanrui priskirtini ir abstrakčios stilistikos kūriniai, inspiruoti gamtos formų (beje, šis procesas prasidėjo gerokai anksčiau nei projektas).
Antra vertus, tapybinė kalba po virsmo, įvykusio šeštajame–septintajame dešimtmetyje, nebepatyrė tokių radikalių transformacijų kaip, tarkim, „potapybinis“ menas, iš esmės dematerializuotas. Pastarąjį dešimtmetį vidinės tapybinės raiškos slinktys nėra tokios akivaizdžios, todėl kalbėti apie kokybinius poslinkius kažin ar galima. Intensyviau kito meninė ir socialinė aplinka nei plastika.
Manome, kad parodoje dalyvaujančių tapytojų kūryboje peizažo žanras yra svarbus ir neatsitiktinis. „Peizažas lietuvių tapyboje“ – tai galimybė pademonstruoti dešimtmetį brandintus kūrinius ir naujos tapytojų kartos, susiformavusios jau nepriklausomybės laikotarpiu, kūrybą. Taip pat tai gera proga pasvarstyti, ar Lietuvos gamta (tebe)veikia mūsų tapytojų plastinę raišką, spalvų gamą, kaip amžių sandūroje globalizacija yra palietusi mūsų genius loci, ar galime kalbėti apie nacionalinės tapybos mokyklos tęstinumą. Esame įvairiakrypčių dailės procesų sūkury. O pokyčiai, anot F. Jamesono, tampa matomi tik tada, kai atsiduria už laiko rėmų. Tad nėra nieko sunkiau, kaip suvokti dabartį iš vidaus.

Aušra Poškutė

Prieaušrio pilnatis. Rimanto Dauginčio skulptūros
Šv. Jono gatvės galerija

„Aš nekuriu, o pasakoju, prisimenu, džiaugiuosi ir išgyvenu, rėkiu apie gyvenimą, žmogų, gamtą“, – teigė skulptorius
Rimantas Daugintis (1944–1990).
Skulptoriaus idėjos kyla iš gyvos tautos tradicijų versmės, iš aiškios vertybių sistemos, iš provokuojančios meninės fantazijos ir aistringo temperamento, iš profesionalumo ir meistrystės. Iš atsidavimo kūrybai ir gyvenimo tiesai. Skulptoriaus kūriniai – jo autentiško išgyvenimo materializavimas. Todėl šiandien aktualu kalbėti apie R. Daugintį esamuoju laiku – jo kūrinių tikrumas yra mūsų sąžinės indikatorius.
R. Daugintis – gyvenimo reiškinių stebėtojas, pamatantis juose būties prasmę. Tą liudija ir skulptoriaus piešiniai. Dauguma skulptūrų – įvykio, žmogaus savybės, reiškinio ar minties, žmogaus būties apskritai metafora. Vienas perkeltinių prasmių kūrimo būdų – ironija ir groteskas. „...tai gal vienintelis mūsų skulptorius, kurio humoro jausmas griovė įsigalėjusį tauraus skulptūros meno mitą“, – 1991 m. rašė dailės kritikė Gražina Kliaugienė. Groteskas ir ironija yra ne tikslas, o tik priemonė, kuri leidžia skulptoriui išvengti sentimentalumo ir paviršutiniško optimizmo, išlaiko tikėjimą žmogumi bei viltį. Po ironija ar švelniu skepticizmu slypi ir žmogiškosios būties konfliktiškumas bei paradoksalumas, ir dramatizmas, ir išminčiaus rimtis. Ir skausmas.
Skulptoriaus siela visąlaik buvo sužeista: iš pokario vaiko asmeninio patyrimo – o kartu ir tautos istorijos – gimė ne viena mažoji ar monumentalioji skulptūra. Berniuko, sėdinčio medy, įvaizdis („Ąžuoliukas“, 1972) atsirado iš asmeninės patirties, ir gerokai anksčiau, nei buvo paskelbtas dekoratyvinės skulptūros „Lakštingala“ Vilniuje konkursas. Tą liudija ir kiti kūriniai, lemtingai prabilę apie mirtį nešančią ugnį („Birželio rauda“, „Gulago madona“, „Sudegintas kaimas“).
Dar vienas R. Dauginčio kūrybos principas – gretinimas. Daugelio skulptūrų poetiką sudaro žmogaus–paukščio, žmogaus–žirgo, žmogaus–medžio paralelės. Tai byloja apie žmogaus ir gamtos vienovę, apie gamtos vitališkumą, įvairių stichijų sąveiką, visa ko bendrystę apskritai. Dailininkas suvokė materijos ir dvasios prieštaras ir iš jų kylantį vidinį sielos maudulį, amžiną egzistencinį nerimą. Todėl R. Daugintis neatsitiktinai mėgo molį: lipdydamas žemiškai sunkioms formoms tarsi suteikdavo polėkį; prilygindamas jas medžiui, įsikibusiam į žemę, kartu suteikdavo joms sparnus. Dažname darbe vertikalė susikerta su horizontale ir įstrižaine. Ta sankirta sudaro skulptūros centrą, apie kurį kaupiasi apibendrintų formų ir tuščių ertmių įtampa.
Skulptorių domino sudėtingos metalo apdorojimo technologijos, jis puikiai išmanė galvanoplastikos procesą, menines dangų savybes. Jo skulptūros, atliktos paties atrasta technologija, kalba ne tik forma, bet ir spalva, faktūrom; paviršius išsaugo skulptoriaus rankų prisilietimą, medžiagą perkeičiantį gestą.
Nors kiekviena R. Dauginčio skulptūra yra tarsi trumpas pasakojimas, o pavadinimai skamba kaip retoriniai kreipiniai, vis dėlto jo kūrinių stiprybė – ekspresyvi plastika. Stambios masės sąveikauja tarpusavy, jų dinamiką stiprina smaigaliai ir ažūrai, sudėtingi siluetai. Veržlus judesys skleidžiasi erdvėje tarsi paklusdamas organinio augimo dėsniui, atsiranda savaimingos plėtros erdvėje įspūdis. Skulptorius drąsiai deformuoja gamtos ir natūros formas, paklusdamas minties veržlumui, laisvės svaiguliui. Nenuostabu, kad anuomet Rimanto Dauginčio darbai susilaukdavo oficialių instancijų nepalankumo. Jis spontaniškai pakluso vidinei formos transformacijos logikai, todėl kiekvienas jo kūrinys turi tikrovės rupumo. Gyvybinių syvų pritvinkusi esybė juda, skrenda, veržiasi, nenustygsta savy…

Aldona Dapkutė

Vaikų knygų iliustracijos
Galerija „Kairė–Dešinė“

Dažnas pasąmonės „bylose“ saugo vaikystės knygų paveikslėlius, kadaise žadinusius vaizduotę ir kūrybingumą. Gal todėl mažiesiems skirtų knygų iliustracijų meniškumas kaskart sulaukia audringų debatų. Lietuvoje ši diskusija suaktyvėjo paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, kai techniškai tapo įmanoma įvykdyti pačius sudėtingiausius dailininkų sumanymus, tačiau ekonominės sąlygos, užsakovų ir leidybos strategija lėmė, kad „nežinomi“ profesionalių menininkų darbai nugulė jų stalčiuose, o knygų lentynose atsidūrė abejotinos kokybės iliustruoti leidiniai.
Parodoje pristatomos dėl įvairių priežasčių neišspausdintos vaikų knygų iliustracijos. Galima nurodyti dvi pagrindines priežastis, kodėl susiklostė tokia padėtis. Pirmoji – „Vyturio“ leidyklos, kuri iki 1990-ųjų buvo vienintelė specializuota literatūros vaikams leidykla, reorganizacija. Dėl nepalankių sąlygų jaunieji skaitytojai taip ir nesulaukė daugelio įdomių bei vertingų, jau spaudai parengtų knygų. Antroji priežastis – įvairiems konkursams užsienyje kuriamos iliustracijos, kurių nė neplanuojama publikuoti. Šie darbai lieka asmeniniuose menininkų archyvuose arba – sėkmės atveju – juos nuperka užsienio leidėjai.
Neišleistų knygų vaikams iliustracijos atspindi paskutiniojo XX a. dešimtmečio Lietuvos knygų iliustravimo tendencijas. Vertėtų pastebėti, kad šiandien retai kas raižo spalvotus linoraižinius, kurie Lietuvos knygos mene buvo populiarūs septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, o kažkada itin mėgta medžio raižinio technika sukurtų iliustracijų visai nėra. Reta išimtis – Robertos Vaigeltaitės linoraižiniai „Bobulės vargams“. Dominuoja akvarele ar pieštuku kruopščiai ir preciziškai kuriami gana realistiniai vaizdai. Pasakos apie Joniuką ir Grytutę atkarpėles ant vienos gijos veria Laisvydė Šalčiūtė. Diana Radavičiūtė jautriai iliustruoja dienoraštį. Skaidrūs vandeninių dažų pustoniai atliepia žaismingą ir ironišką Rimvydo Kepežinsko sukurtų iliustracijų nuotaiką. Subtiliai guašu tapytos Arūno Prelgausko miniatiūros keri žiūrovą paslapties atmosfera. Dažnam mažyliui džiaugsmo suteiks personifikuoti gyvūnėliai, žmogeliukai, gamtos pasaulis ir daiktai, kurie pagal pasakų logiką iliustratorių kūriniuose „atgyja“.
Ši paroda nesiekia spręsti knygų vaikams iliustravimo problemos, bet pristato puikias knygų iliustracijas, kurių pasigendame knygynuose.

Rima Povilionytė

Kas kūrė modelius etalonus
Dailininkų sąjungos galerija

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje žodžių junginys modelis etalonas retai buvo vartojamas, o jaunesnės kartos žiūrovui ši sąvoka tikriausiai asocijuojasi su šiandienine mados industrija. Paroda, sudaryta iš Lietuvos dailės muziejaus fonduose ir bendrovėje „Vilniaus dailė“ saugomų modelių etalonų, siekia priminti reikšmingą dailininkų veiklos sritį.
Kauno „Dailės“ (įsteigtas 1945 m.), Vilniaus ir Klaipėdos „Dailės“ kombinatai (įsteigti 1946 m.) buvo kūrybinė ir gamybinė bazė, kurioje dirbo daug Lietuvos keramikų, tekstilininkų, odininkų, juvelyrų, skulptorių, vitražistų, grafikų. Šeštajame–septintajame dešimtmetyje serijinės gamybos kūriniai buvo eksponuojami respublikinėse taikomosios dailės parodose šalia unikalių darbų, o į parodoje išstatytą darbą buvo žvelgiama kaip į potencialų pavyzdį masinei gamybai. Aštuntajame–devintajame dešimtmetyje kombinatuose kasmet vidutiniškai buvo sukuriama 337 odos, 375 tekstilės, 250 keramikos, 228 metalo, 105 gintaro modeliai etalonai.
Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje saugoma per 3000 keramikos, 800 odos, 100 metalo dirbinių etalonų, sukurtų Vilniaus ir Kauno „Dailės“ kombinatuose. 1996 m. lapkritį Taikomosios dailės muziejus surengė parodą „Dailės“ kombinatai ir jų meniniai dirbiniai“, skirtą šių kombinatų penkiasdešimtmečiui.
Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje tiražinės gamybos apimtys ženkliai mažėjo, o dešimtmečio antrojoje pusėje modeliai etalonai nebuvo kuriami – masinė meninių dirbinių gamyba nutrūko. Parodoje eksponuojami ne tik devintojo dešimtmečio antrosios pusės ir dešimtojo dešimtmečio modeliai etalonai, bet ir Lietuvos dailės fondo archyvinė medžiaga – septintojo–devintojo dešimtmečio modelių etalonų nuotraukos.
Dalis žiūrovų tarp šios parodos eksponatų atpažins kadaise pirktą vazą ar odinę dėžutę ir perskaitys žinomą ar jau užmirštą autoriaus pavardę.

Roma Survilienė

Sergejaus Gračiovo (1922–1993) tapyba
LDS parodų salė

Sergejus Gračiovas gimė 1922 m. rugsėjo 2 d. Rusijoje. Miniatiūros meno mokėsi Palecho meno mokykloje (1937–1941), po to – Ivanovo meno mokykloje (1941–1942). 1946 m. pradėjo studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (pas prof. Vytautą Mackevičių), kurį baigė 1951-aisiais.
Vienerius metus S. Gračiovas dirbo miniatiūros dailininku Paleche (1945–1946), o baigęs VDI – dėstytoju Tapybos katedroje (1951–1957). Nuo 1957-ųjų buvo nepriklausomas dailininkas. Parodose pradėjo dalyvauti 1953-iaisiais, o 1954 m. buvo priimtas į Dailininkų sąjungą. S. Gračiovas dalyvavo visose respublikinėse parodose, jo darbai buvo eksponuojami Rygoje, Maskvoje ir kitose šalyse. Lietuvos ir Rusijos kultūros ministerijų užsakymu S. Gračiovas tapė teminius paveikslus, kurie tapo užsakovų nuosavybe. Dailininko darbų yra ir privačiose kolekcijose Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Australijoje, Japonijoje, Olandijoje, buvusioje Jugoslavijoje.
Idėjų kūrybai dailininkas sėmėsi lankydamasis Klaipėdos ir Kaliningrado uostuose, stebėdamas žvejų, laivų remonto įmonių darbininkų darbą, tapė pasieniečius, karo lakūnus. Mėgstamiausias peizažo motyvas – jūra. Jis tapė Baltijos ir Juodosios jūros pakrantes, Atlanto vandenyną, taip pat Krymo ir Kaukazo kalnus, Lietuvos ežerus. Mėgo ir natiurmorto žanrą, ypač gėlių kompozicijas, yra nutapęs portretų. S. Gračiovo piešinius spausdino laikraščiai ir žurnalai. Jis iliustravo knygas, dalyvavo meno kūrinių loterijose ir aukcionuose. 1982 m. dailininkui buvo suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas, jis buvo apdovanotas „Švyturio“ žurnalo premija už piešinius ir plakatus.
S. Gračiovas daug keliavo po Lietuvą, Rusiją, Kiniją, Vokietiją, Lenkiją, buvusią Jugoslaviją. Keturis mėnesius su Klaipėdos žvejais plaukiojo Atlanto vandenyne. Pirmąją personalinę kūrybos parodą S. Gračiovas surengė 1983 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose, antroji vyko 1987 m. Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose, o trečioji – 1988 m.
Ši pomirtinė paroda sudaryta iš kūrinių, saugomų dailininko šeimos ir draugų kolekcijose.

Olga Gračiova

Ekslibrisai iš dailininkės Stasės Medytės kolekcijos
Galerija XX

Knygos ženklo kelias Panevėžyje prasidėjo kartu su dailininkės Stasės Medytės kūrybos keliu, kai 1968 metais ji sukūrė pirmąjį savo ekslibrisą ir pradėjo kaupti ekslibrisų kolekciją. Pirmieji šioje kolekcijoje atsirado Stasio Eidrigevičiaus, Vinco Kisarausko, Algio Kliševičiaus, Vytauto O. Virkau darbai. Dailininkės rinkinį ėmė pildyti ekslibrisai iš viso pasaulio: Japonijos, Kinijos, JAV, įvairių Europos ir Baltijos šalių. Vertingą kolekciją Stasei Medytei padovanojo Varšuvos viešoji biblioteka.
Dailininkės sukaupti ekslibrisai skirti Panevėžio, Lietuvos, įvairių pasaulio šalių menininkams, kultūros ir mokslo žmonėms. Savo mieste S. Medytė surengė ne vieną tarptautinį ekslibrisų konkursą, o dalyvaudama tarptautinėje parodoje Šveicarijoje skaitė pranešimą „Lietuvos ekslibrisas“. 1987 m. S. Medytė Panevėžyje įsteigė ekslibrisininkų klubą „Bitė“. Šiuo metu dailininkė yra Lietuvos ekslibrisininkų klubo prezidentė.
Parodos tikslas – atkreipti dėmesį į knygos ženklo įvairovę XX a. pabaigoje ir jo vietą nūdienos meniniame gyvenime.

Vytautas Žirgulis

Į TURINĮ
ATGAL