dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Personalinės parodos
1971 Dailininkų sąjungos Kauno skyrius
1987 Kauno paveikslų galerija
1989 Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
2000 Lietuvos ambasada, Ryga, Latvija
2002 Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salė, Vilnius



Robertas Antinis. Pirštų galimybės (25 vnt.). 2002, terakota, 20 x 20
Grupinės parodos, akcijos, simpoziumai
1974 Skulptūrų paroda (kartu su tėvu R. Antiniu), M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
1976, 1980, 1984, 1988 Baltijos šalių skulptūros kvadrienalės, Ryga, Latvija
1976 Tarptautinis skulptūros simpoziumas, Hainuvka, Lenkija
1977 Skulptūrų paroda (kartu su tėvu R. Antiniu), Latvijos užsienio dailės muziejus, Ryga
1988 „Žmogaus ženklai. Skulptūra, piešiniai, fotografija“, Dailės parodų rūmai, Klaipėda
1989 Lietuvių skulptūros paroda „Įvaizdis – nuo skulptūros iki ženklo“, Piritos gėlių paviljonas, Talinas, Estija
Akcijos smėlio karjere (kartu su Post Ars), Zatyšiai, Jonavos rajonas
1990 Kauno dailininkų instaliacijos, Dailininkų sąjungos parodų salė, Kaunas
1991 Post Ars instaliacijos, galerija „Rzezby“, Varšuva, Lenkija
„Apokalipsė ir tikėjimas. Šiuolaikinė Lietuvos dailė“, Universiteto dailės ir kultūros istorijos muziejus, Marburgas; Lipišo krašto muziejus, Detmoldas, Vokietija
tarptautinis performansų festivalis „The Works“, „Lango“ galerija, Vilnius
1992 Rytų Europos šalių meno festivalis „Orients“, Bekešaba, Vengrija
akcija „Lova“ (kartu su Post Ars), Architektų namai, Kaunas
hepeningas „Žaidimai“ (kartu su Post Ars), Kaunas
„Post Ars fotodokumentai, piešiniai, projektai, veiksmai“, ŠMC, Vilnius
1993 „Šiuolaikinė lietuvių dailė iš Kauno“, „Likovnih umetnosti“ galerija, Slovenj Gradec; „Mestna Galerija“, Liubliana, Slovėnija
„Tai – laiškas“, Kauno paveikslų galerija
Europos bienalė, Niederlansitzas, Vokietija
fotografijų paroda „Menas laisvėje“, Kultūros centro galerija, Antverpenas, Belgija
„Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“, ŠMC, Vilnius
„Baltai šiandien“. Šiuolaikinė Estijos, Latvijos, Lietuvos dailė, Aukštoji nacionalinė dailės mokykla, Paryžius, Prancūzija
1994 akcija „Dodekafonija“ (kartu su Post Ars), Akademinis dramos teatras, Vilnius
„Plitimas, pakeitimas, įsipainiojimas“ (kartu su Post Ars), Kauno paveikslų galerija
„Grupių paroda” (kartu su Post Ars), ŠMC, Vilnius
1995 „Nauji dokumentai“, Balzeko lietuvių kultūros muziejus, Čikaga, JAV
„1995: Lietuvos dailė“ (kartu su Post Ars), ŠMC, Vilnius
„Trys dienotvarkės“ (kartu su Post Ars), Mucsarnokas, Budapeštas, Vengrija
1996 akcija „Recepcija“ (kartu su Post Ars), ŠMC, Vilnius
akcija „Leisk paukščiui pailsėti“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Rotušės aikštė, Kaunas
„Trys dienotvarkės II“ (kartu su Post Ars), Miesto parodų salė, Tamperė, Suomija
1997 „Šeštojo pojūčio beieškant“, Kauno paveikslų galerija
„Selest Art’ 97“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Saint Hilaire arsenalas, Selestas, Prancūzija
Tarptautinis performansų festivalis „Dimensija O“ (kartu su Post Ars), ŠMC, Vilnius
1998 „Darbai ant popieriaus“, Kauno paveikslų galerija
„Kūnas ir Rytai“, Modernaus meno muziejus, Liubliana, Slovėnija
Tarptautinis Maskvos forumas „Kontrolinė jausmų stotis“, dailės parodų salė „Maniežas“, Maskva, Rusija
Meninio piešinio paroda, „Arkos“ galerija, Vilnius
akcija „Sėja“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Zapyškis, Kauno r.
„Gyvenimo tapetai“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Kauno paveikslų galerija
„Septynios meilės postmodernizmui dienos“ (kartu su A. Andriuškevičiumi), Kauno paveikslų galerija
1999 „Vakar ir šiandien“, Kauno paveikslų galerija
akcija „2000-ųjų sutikimas“, Kauno kamerinis teatras
Tarptautinis žemės meno simpoziumas (kartu su Post Ars grupe), Pereslavlis Zaleskis, Rusija
Post Ars grupės paroda „Kamufliažai“, Kauno paveikslų galerija
Tarptautinis skulptūros simpoziumas „Parkas 800“, Ryga, Latvija
2000 Tarptautinis skulptūros simpoziumas „Parkas 800“ (kartu su Č. Lukensku), Ryga, Latvija
Autorinės knygos „IR“ pristatymo akcija, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
Akcija „Krikštas“ (kartu su Č. Lukensku), Meno festivalis, Jonava
2001 Akcija „Personalinis judesys“, Kauno paveikslų galerija
„Mutacijos“, Kauno paveikslų galerija
„Naujos lietuviškos muzikos festivalis“ (kartu su Post Ars), ŠMC, Vilnius; Varšuva, Lenkija
2002 Tarptautinis skulptūros projektas „Apie gamybą“, M. Žilinsko galerija, Kaunas
akcija „Mūsų kalba“ (kartu su Post Ars grupe), galerija „ARTeritorija“, Kaunas
akcija „Neregių teatras“ (kartu su modernaus šokio teatru „Aura“), M. Žilinsko galerija, Kaunas
Tarptautinis šokio festivalis, projektas „Re-gi-ne-re-gi“ (kartu su modernaus šokio teatru „Aura“), Senoji spaustuvė, Vilnius
Tarptautinis projektas „Skulptūrų zona“, Kaunas
2003 Konkursinių projektų „Art propaganda“ paroda, galerija „ARTeritorija“, Kaunas
Tarptautinio konkurso, skirto pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviams, paroda, Ryga, Latvija

Robertas Antinis. Atminties įspaudų saugykla. 2002, terakota, 15 x 4 x 4

Robertas Antinis. Vienas.
2002, metalas, žemės, 500 x 800 x 400
Kūriniai viešosiose erdvėse
1970 „Perkūnas“, kaltas varis, h 500, Kaunas
1973 „Legenda“, kaltas varis, h 700, Panevėžys
1974 „Šventė“, kaltas varis, h 220, Kaunas
„Žiedas“, kaltas varis, h 220, Dotnuva
1976 „Mergaitė su dūdelėmis“, kaltas varis, h 300, Birštonas
1979 „Chimeros“ (8 vnt.), kaltas varis, h 200, Švč. Mergelės apsireiškimo koplyčia, Šiluva
1985 „Saulė“, kaltas varis, h 300, Menininkų namų skulptūrų skveras, Kaunas
1990 „Kiaušinis“, kaltas varis, h 180, Kaišiadorių rajonas, Girelės paukštynas
Antkapinis paminklas tėvams, granitas, h 80, Petrašiūnų kapinės, Kaunas
1991 „Kryžius-medis“, bronza, h 500, Kaunas
1993 „Rūpintojėlis“, bronza, h 320, Rokiškis
Antkapinis paminklas laisvės gynėjui T. Masiuliui, bronza, 305x60x40, Petrašiūnų kapinės, Kaunas
1994 „Vaikų Tora“, bronza, h 750, sinagogos kiemas, Kaunas
1997 „Riboženklis“, dažytas ąžuolas, Kauno ąžuolynas
Memorialinė lenta akademinės bendruomenės nariams, žuvusiems per Lietuvos okupaciją, bronza, 120x100, Kauno technologijos universitetas
1999 „Šulinys“, betonas, h 80, Mežaparks, Ryga, Latvija
1979–1999 „Angelai“ (2 vnt., kartu su tėvu R. Antiniu), Švč. Mergelės apsireiškimo koplyčios šventorius, Šiluva
2001 Antkapinis paminklas rašytojui J. Avyžiui, granitas, h 110, Antakalnio kapinės, Vilnius
2002 R. Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“, ketus, 50x2600x1551, Kaunas
„Vienas“, plienas, žemės, 550x800x400, Skulptūrų zona, Kaunas

Robertas Antinis. Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas Aukos laukas. 2002, ketus, 50 x 2600 x 1551
Apdovanojimai, stipendijos
1980 Latvijos dailininkų sąjungos diplomas skulptūros kvadrienalėje „Ryga’80“
1990 I premija už 1941 metų birželio 23-iosios sukilimo aukų atminimui skirtą projektą (archit. E. Miliūnas), Kaunas
1993 pagrindinis prizas (kartu su A. Andriuškevičium ir Č. Lukensku) Europos bienalėje, Niederlansitzas, Vokietija
1996–1997 aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija
1998 premija už darbą „Gyvenimo tapetai“ parodoje „Geriausias metų kūrinys“
premija architektų parodoje „Detalė’ 98“, Architektų namai, Kaunas
1999 Latvijos skulptorių centro garbės narys
ALF stipendija (kartu su Post Ars) projektui „Mandala“ tarptautiniame žemės meno simpoziume, Pereslavlis Zaleskis, Rusija
2002 Nacionalinė kultūros ir meno premija
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Karininko kryžius
apdovanojimas „Įsimintiniausias metų Kauno menininkas“
2003 II premija už projektą konkurse, skirtame pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviams, Ryga, Latvija


Robertas Antinis: minties ir atminties erdvės

Rasa Andriušytė

Apie Robertą Antinį ir jo kūrybą sunkoka svarstyti tradicinėmis kategorijomis, nes ir pats skulptorius, ir jo paminklai – geroka išimtis Lietuvos mene. Todėl ir bandant apie jį rašyti remtis nėra kuo. Jei gręšimės į monumentalistikos ar į dekoratyvinės skulptūros tradiciją, prie kone kiekvieno žodžio teks prirašyti neiginį: nemonumentalus, nedekoratyvus, nearchitektoniškas, nepakylėtas, nepreciziškas... Tai, ką sukuria Antinis, tarsi ir ne-paminklai ir visai ne-monumentai, ne-skulptūros tradicine prasme. Formos ir plokštumos – ne iškilios, ne įdubusios, o tiesiog kiauros – išpjautos, atverstos, įspaustos. Kalba ne forma ir plokštuma, bet erdvė ir kažkokiu skulptūros menui neįprastu būdu apvaldyta tuštuma, tarpas, plyšys. Skulptoriui tai – klausimo ir atsakymo vienybė. Žiūrovui – konceptualūs meniniai ženklai, išsidriekę abstrahuotos mąstysenos plotuose tarp apčiuopiamo ir neregimo, tarp buvusio, esamo, būsimo.
Antinio kūryba asocijuojasi su interaktyviu hipertekstu, kur nėra dominančių, pagrindinių ir antrinių dalykų, kur nėra pradžios nei pabaigos, bet yra kasdieninės menininko improvizacijos ir grįžtamieji ryšiai, vilnijantys visuomenėje supratimu, pripažinimu, populiarumu… Už netikėtų, pulsuojančių ir šviežių idėjų sklidiną kūrybą neregių tema ir „Aukos lauką“ Romui Kalantai atminti skulptoriui Robertui Antiniui buvo suteikta 2002 metų Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Dailininko kuriami objektai visada turi vyksmo pobūdį, jo skulptūrinių ženklų sistema nėra „uždaras tekstas“, kuris pirštų žiūrovui vienintelį teisingą interpretacijos būdą. Todėl ir vadinu Antinio kūrybą „hipertekstine“ – ji atvira nuolatiniam reikšmių žaismui. Čia nėra kokio nors vieno atskaitos taško ir griežtos linijinės logikos. Yra tik kryptys, minties trajektorijos priglundant prie medžiagos, vedančios „iš negyvo į gyvą, iš daikto į kūną, iš sąvokos į judesį, iš veiksmo į ženklą, iš apčiuopiamo į neapčiuopiamą“. Negatyvas ne mažiau svarbus nei pozityvas, tuštuma – reikšminga kaip ir plokštuma. Nes už viską svarbiau idėja! Pasak paties autoriaus, forma – tik slaptažodis į naują pasaulį.
Roberto kūryba visąlaik buvo kažkas kita negu kitų jo kartos ar jo laiko skulptorių. Jo nuolat būta „atskirai“ nuo bendraamžių skulptorių, ir šalia tėvo – žymaus, energingo ir autoritetingo skulptoriaus (taip pat Roberto Antinio). Kartu tai reiškė ir „buvimą po sparnu“, tėvo šešėlyje. Sūnui norėjosi priešintis, iš to ir gimė neregio metafora, įvaizdis ir vizija, tapusi tikru atspirties tašku kūryboje: „Neregį“ aš pats susigalvojau, įsivaizduoju jį kaip pasaulio nepažįstantį, susvetimėjimo epochoje gimusį padarą, kaip filosofinę kategoriją – jis man egzistuoja ir fizine, ir dvasine prasme“1.
Antinis tėvas savo kūryboje teigė aukščiausias dorovines ir egzistencines vertybes. Antinis sūnus – medituojantis menininkas, mąstantis abstrahuotomis filosofinėmis kategorijomis, atsisakęs kamerinės ar dekoratyvinės plastikos kūrimo. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė akcentuoti skulptūroje ne vertikalę, bet horizontalę, domėtis taktiliškumo galimybėmis. Neregio ir epitafijos temas jis atrado kaip vienas svarbiausių sau. Jos yra daugelio paties Roberto kūrinių, ne vienos Post Ars grupės akcijos pagrindas. „Tarsi pats jau dvidešimt metų esu to neregio vaidmenyje, – sako skulptorius. – Neregys lytėja – mato. Skulptorius lytėja – sukuria“2.
Per lytėjimą žvilgsniu ar pirštais gimsta forma-pėdsakas, forma-liudininkė, ženklas. „Pirštų galimybės“ (2002) – tai vienas naujausių Antinio kūrinių, fiksuojantis ne tiek formą, kiek skulptoriaus kūrybinės valios ir minties pėdsakus. Atrodo, skulptorius pradeda neįprastai – ne nuo įsivaizduojamos formos, ryškius kontūrus įgavusios jau mintyse ir rankomis tik padaromos. Jis pradeda nuo artėjimo prie medžiagos, nuo prisilietimo, klaidžiojimo paviršiumi, skverbimosi į vidų, grūmimosi su medžiaga. Mintis, o ne pirštai sukuria plastinį tūrį, išlipdo pavidalą, formą kaip idėjos paliktą ženklą. Forma, kurią galima demonstruoti, eksponuoti, rodyti, gimusi procese (Antiniui svarbiau procesas kaip idėja), yra situacijos būvis. Ji fiksuoja situacijos kitimą, rodo skulptoriaus minties stabčiojimus ir tolesnę jos trajektoriją. Į Antinio objektus dažniausiai tebežiūrima kaip į užbaigtus plastikos kūrinius, tuo metu kai jie – tik atskiri kūrybinio proceso liudininkai. Atskiri, vieniši? Niekada. Nes juos norisi paliesti, į juos norisi įlįsti, galima klaidžioti jų kiaurymėse, ieškoti sąryšių, netikėtai įsiremti į akliną sieną. Taip plastika, nepretenduojanti į skulptūrą tradicine prasme, tampa netikėtu nuotykiu, kupinu prasmių ir reikšmių – nuo filosofinių iki fiziologinių.
Lietuvoje vis dar gaji samprata, kad paminklas – tai būtinai herojaus stovyla, o herojaus – paminklo – monumentalios raiškos triada – neišardoma. Per pastarąjį dešimtmetį sukurti Antinio paminklai su šia samprata turi mažai ką bendro, vien tik paminklo Rokiškio jubiliejui (1993) figūra dar artima Rūpintojėliui. Kurdamas paminklus Antinis liečiasi prie žmogiškojo tapatumo briaunų, apeidamas žmogų kaip individą, kaip konkrečios tautos dalį ir stačia galva nerdamas į gana aštrius istorijos klausimus, intelektualius ir kosmopolitiškus svarstymus. Juk tokios temos kaip 1941 m. Birželio sukilimas Kaune, žydų vaikų tragedija, Romo Kalantos susideginimas
1972-aisiais dabarties skulptoriams apskritai gana „nepatogios“, nes vis dar nėra vieningos sampratos – laikai palyginti netolimi, o skauduliai daugelio atmintyje vos vos apgiję. Šią problematiką Antinis sugebėjo paversti didžiąja savo tema, kalba apie ribos tarp „meno ir gyvenimo sąlygiškumą“3, apie sąryšius, kontrastus, susipynimus, apie mirties akimirkas ir viltingąją pasaulio, gamtos dinamiką. Tai paminklai ne tiek įvykiui, faktui, nulemtam dažniausiai konflikto, bet jį nulėmusiai idėjai paminėti. Monumentalaus herojaus išaukštinimo koncepcija, ilgus šimtmečius buvusi pagrindiniu monumentalistikos tikslu ir paminklo statymo pretekstu, Roberto Antinio tiesiog atmetama. Įprasminimas tampa paminėjimu, vietos paženklinimu, postūmiu stebėtojo apmąstymams. Taip skulptorius bando gvildenti esmines būties problemas. Antinio paminklai nesiekia dominuoti, jų buvimo prasmė – universalesnė, jie neužvaldo aplinkos, jie nėra vieninteliai akcentai, jie tiesiog įsiterpia ir dalyvauja, tapdami aplinkos ir žiūrovo mąstysenos dalimi.
„Aukos laukas“ (2002, archit. S. Juškys), iš trijų pusių supamas medžių ir pastatų, nejučia įsilieja į Laisvės alėją. Jos link besileidžiantis skveras tik šiek tiek suvaržytas grublėtu metalo apvadu. „Aukos laukas“ žymi susideginimo – žmogaus buvimo ir staigaus išnykimo, nepakeliamos fizinės kančios ir laisvės idėjos sankirtos vietą. Devyniolika metalinių riedulių, pasklidusių visame lauko plote, simbolizuoja devyniolika žuvusiojo gyvenimo metų. Visą kitą paminklo semantiką kuria lyg ir ne skulptorius, „kuria“ saulė, šviesa ir šešėliai, želianti ir nykstanti žolė, lapojantys ir nuogi medžiai, gėlės ir sniegas, žiemą pradanginąs Antinio kūrinį. Menininkas visiems šiems elementams tarsi tik suteikė progą pasireikšti, jis pats tarsi ištirpęs savo kūrinyje. Kai kada, ryškiai saulei tvieskiant, „Aukos laukas“ tiesiog nepastebimas senų klevų šešėly, bet kartais jis pribloškia miesto aplinkoje išsklidusios amžinybės pojūčio intensyvumu. Išskaidytos kompozicijos kūrinyje išlaikytas didžiulės epitafijos, skulptūrinės plokštės mirusiojo atminimui, pobūdis. Skulptoriui padarius tik minimalią intervenciją į aplinką, tragiškos Romo Kalantos mirties 1972-aisiais faktas buvo paverstas iškiliu tautos laisvės idėjos teigimu, o miesto sodas ir netgi šiaip jau gana beveidė Laisvės alėjos atkarpa įgavo sakralaus pakylėtumo. Tautos laisvės idėja čia „komunikuoja“ su amžinybės, pasiaukojimo idėja ir jai beveik nereikia materializuotos išraiškos. Sprendimas ne tik stebinantis, bet ir jaudinantis. Antinis čia atsiskleidė kaip šiuolaikiškiausias menininkas, meistriškai valdantis visų konceptualiojo meno šakų raiškos priemones – nuo H. Moore’ui artimų pozityvo–negatyvo sandūrų iki žemės meno formų.
„Vaikų Tora“ (1994, archit. A. Imbrasas) – Kauno sinagogos kiemo atšlaitėje į dangų kylanti tamsi juosta. Visgi neįprasta uždarame plote, nors tai ir šventyklos kiemas, matyti monumentą. Vietos čia maža kaip ir Jeruzalėje. Tad dar kartą pasitvirtina skulptoriaus pasirinkimo ištempti Toros juostą vertikaliai, o ne horizontaliai, kaip iš tikrųjų skaitoma Tora, teisingumas. Antinio kūrinys įkomponuotas sudėtingoje vietoje: ankštame sinagogos kieme, stačioje įkalnėje, kur horizontas netikėtai šauna įstrižai aukštyn, drebinamas automobilių srauto. Negana to, pėsčiomis kylant į Žaliąjį kalną, Antinio kūrinys matomas iš trijų keturių metrų aukščio, lyg iš ložės, maždaug nuo kompozicijos vidurio. Kūrinio prasmė dėl to nenukenčia, priešingai, išryškėja jo universalumas. Juosta tirpsta aplinkoje, susilieja su dangumi ir žeme. Kuo aukščiau – tuo ji skaidresnė, ažūriškesnė, išlakios vertikalės skrydžiu žyminti … viltį po nevilties. „Vaikų Tora“, kaip ir „Kryžius-medis“, atlieka sutaikinimo plačiausiąja prasme funkciją.
Kitas monumentalus Antinio kūrinys – „Kryžius-medis“(1991, archit. E. Miliūnas), skirtas Birželio sukilimo Kaune aukoms, gana atvirai byloja apie skausmą ir mirtį. Kryžiaus kūne atkarę atsišakojimai yra plastiniai skausmo pavidalai, kurie tačiau neišvirsta į kraštutines fizinės įtampos formas. Fizinės įtampos apskritai nėra nė viename Antinio paminkle. Skausmas Antinio paminkluose tarsi „sugertas“ žemės, žolės, akmens ar bronzos. Skulptorius fiksuoja formos ir fakto alegorinius ir simbolinius ryšius, pateikdamas tik jam vienam būdingą sprendimą – kalbėti ne teiginiais, bet kontrastingais sugretinimais, minties ir formos supynimais: uždara–atvira, plokščia–tūringa, aklina–kiaura.
Antinio paminklai, sukurti 1991–2002 metais, – naujas žodis Lietuvos monumentalistikoje. Jiems bendra ir būdinga tai, kad visi jie stipriausią poveikį daro ne tiek savo formomis, tai yra tuo materialiuoju skulptoriaus darbo rezultatu, kiek kasdieniniu tapsmu. Jie veikia ne tiek statiška forma, kiek dinamiška kaita, psichologinio vyksmo galimybe, priklausančia jau ne tiek nuo skulptoriaus, kiek nuo stebėtojo, žiūrovo. Tad šios Antinio skulptūros, tematiškai vis dar susijusios su monumentu, iš tikrųjų yra tarsi ištirpusios aplinkoje, jų sąryšis su aplinka – ne „įvaldymas“, bet įsiterpimas, persmelkimas: skulptoriaus sukurtos formos lengvai „sukimba“ su erdve ir ji tampa kūrybinės minties dalimi. Todėl žiūrint į masę ar tūrį norisi kalbėti apie erdvę ir kontekstą, galvodamas apie mirties įamžinimus negali nepastebėti gyvybės daigo, besikalančio pro horizontaliai padėtų plokščių metalo šarvą, o sekdamas pozityvios formos siluetu randi ne mažiau išraiškingą negatyvą. Tai demokratiški, santūrūs, prie žmogaus natūraliai priartėję kūriniai.

Į TURINĮ
ATGAL