dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL
Personalinės parodos
1992, 1993 „Baroti“ galerija, Klaipėda
1994 „Lietuvos aido“ galerija, Vilnius
Kėdainių rotušė
1995 „Vartų“ galerija, Vilnius
1996 Keramikos ateljė, Utrechtas, Nyderlandai
Europos keramikos darbų centras (ECWC), Hertogenbošas, Nyderlandai
1997 „Iš daiktų gyvenimo“, „Akademijos“ galerija, Vilnius
1998 „Skaičiuotė“, „Akademijos“ galerija, Vilnius
2001 Myers School of Art Gallery, Akrono universitetas, Ohajas, JAV
2003 „Kūnas ir indas“, „Akademijos“ galerija, Vilnius

Rytas Jakimavičius. Projekto Indas detalė. 2001, porcelianas, auksas, h 11, Ų 11

Rytas Jakimavičius. Komunikacija (fragmentas). 1996, molis, glazūra, h 65
Grupinės parodos
1981, 1987 Lietuvos jaunųjų dailininkų kūrinių parodos, Kaunas, Vilnius
1984, 1987 Jaunųjų Baltijos menininkų taikomojo meno parodos, Ryga, Latvija
1984–1992 Respublikinės taikomojo meno parodos, Vilnius
1984–1994 Baltijos taikomojo meno trienalės, Talinas, Estija
1988 Jaunųjų Lietuvos menininkų kūrinių paroda, Helsinkis, Suomija
Lietuvos meno paroda, Maskva, Rusija
1992 Porceliano paroda, Taikomosios dailės muziejus, Vilnius
1993 keramikos paroda „Interchange“, Brno, Čekija
1993–1994 Baltijos ir Skandinavijos dizaino ir amatų paroda „Nuo svajonių iki realybės“, Talinas, Estija; Vilnius, Lietuva; Ryga, Latvija; Geteborgas, Švedijas; Helsinkis, Suomija
1997 „Slapti malonumai“, NCECA, Pietų Nevados koledžo galerija, Las Vegas, JAV
„Nenaudingi daiktai“, Parodų rūmai, Talinas, Estija
„Lietuvos menas‘97 /galerijos pristato“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1997, 1999 Keramikos simpoziumo parodos, Istorijos muziejus, Teplica, Čekija
1998 Tarptautinio porceliano simpoziumo „Idėja“ kūrinių paroda, Kaunas, Vilnius
„Išlaisvinti daiktai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 „Menas 2000“, Dailės parodų rūmai, Klaipėda
2000 Porceliano kūrinių paroda, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Rytas Jakimavičius. Zuikis.
2003, porcelianas, h 45
Simpoziumai, rezidencijos
1986 Respublikinis keramikos simpoziumas, Panevėžys
1987, 1992, 1993 Tarptautiniai keramikos simpoziumai, Dzintaris, Latvija
1990 Tarptautinis keramikos simpoziumas, Oslas, Norvegija
1993 Tarptautinis keramikos simpoziumas, Oslas, Norvegija; Brno, Čekija
1994 Tekstilės studija „Artprotis“, Brno, Čekija
1996 Europos keramikos darbų centras, Hertogenbošas, Nyderlandai
1997 Nacionalinė keramikos meno mokymo asociacija (NCECA), Las Vegas, JAV
Tarptautinis keramikos simpoziumas, Panevėžys
I tarptautinis rankų darbo popieriaus simpoziumas, Perloja
1997, 1999 Bohemijos porceliano simpoziumai, Dubis, Čekija
1998 Tarptautinis porceliano simpoziumas „Idėja“, Kaunas
Bronzos liejimo simpoziumas, Vilnius
1999 Baltijos aukštųjų meno mokyklų dėstytojų simpoziumas, Vilnius
2001 Rezidencija, Akrono universitetas, Ohajas, JAV
Amerikos keramikos simpoziumas „Glaze Storm“, Indianapolis, JAV
2002 Rezidencija keramikos studijoje, Filadelfija, JAV

Rytas Jakimavičius. Projekto Indas fragmentas. 2002, medis, h 200, Ų 118

Rytas Jakimavičius. Skaičiuotė.
1998, molis, 230 x 60 x 60
Apdovanojimai, stipendijos
1984 diplomas Jaunųjų Baltijos menininkų taikomojo meno parodoje, Ryga, Latvija
1987 diplomas Lietuvos jaunųjų dailininkų kūrinių parodoje, Vilnius
1996 Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija
Europos keramikos darbų centro (ECWC) stipendija, Hertogenbošas, Nyderlandai
2001–2003 Aukščiausio laipsnio valstybės stipendija
2002 Keramikos studijos (The Clay Studio) stipendija, Filadelfija, JAV


Rytas Jakimavičius: indai ir talpos

Saulė Mažeikaitė

Jei kada nors kas nors sekė Ryto Jakimavičiaus kūrybos pėdomis, tai, matyt, pastebėjo, kad jis ištikimas indui. Ši ištikimybė panaši į kiekvieno mūsų kasdienį prieraišumą rytiniam kavos ar arbatos puodeliui (puodelio aprašymu viename japonų romane puikiai atskleista meilė artimiesiems, mylimųjų lūpų prisilietimais nužymėtas puodelis tikresnis nei kiti buities ženklai). Ryto Jakimavičiaus talpos patiria įvairias modifikacijas ir jas nebūtina vertinti kaip turinčias tik indo funkciją: jos nedažnai „apsimeta“ vazomis, dažniau – skulptūromis. Kita vertus, egzistuoja daugybė tų talpų rūšių: puodelis modifikuojamas į vazą, vaza – į amforą, pastaroji – į žmogų, žmogus – į gyvūną. Žmogus – vienas tobulesnių indų, nors visokeriopai vykdantis nuolat prisipildančios talpos funkciją. Tačiau talpa, pritaikomumas, indas – lyg specifiniai archetipai, amžini šešėliai, kurie nuolat lydi keramiko veiklą.
Indas Rytui netampa našta nepriklausomai nuo jo svorio. Rytas visuomet primena, kad seniausias indas, keisčiausia talpa – žmogus. Neretai Ryto talpa gali tapti net kažkuo panašiu į japonų rašytojo Kenzaburo Ojes Kengūros dydžio kūdikį. Na, gal kiek perdedu. Tie rausvi Ryto sukurti padarai šiek tiek mažesni ne tik už kengūras, bet ir už žmones. Tačiau jie turi kažką embrioniško, kažką smarkaus, nekalto kaip kengūra. Ryto instaliacijoje „Iš daiktų gyvenimo“ (1997) tie padarai gyvena savo gyvenimą tarp kitokių šiuolaikinio pasaulio ikonų – tombstonų (angl. tombstone – antkapinis akmuo), talpinančių ir mirusiųjų, ir gyvųjų gyvenimus. Į žmones be galvų galima brukti sausas šluotas, merkti gėles, lašinti ir pilti vandenį – jie kantrūs ir neįnoringi. Kiekvieną kartą komponuojamas siužetas įgauna vis naujų atspalvių priklausomai nuo aplinkos, bet visuomet tas siužetas yra asmeniškas. Kartais tie padarai dviese ar keliese kažką geria iš briaunotų stiklinių, kartais šnekučiuojasi sustoję ne itin gudriomis pozomis (juos galima perstatyti kaip vazas ant lentynų). Žmonės-indai atsiranda šalia kitokių užuominų – skulptūrų (likimo ironija – jos plokščios, beveik vienpusės). Akivaizdu, kad formas Rytas skolinosi iš skulptūrų pirmtako – portretinio bareljefo, bet specialiai pritaikė kamerinei aplinkai (kaip donatorių portretai ant paminklinių lentų), kad bendrame instaliacijos kontekste išryškėtų jų erdvės formavimo ir papildymo funkcija. Jakimavičius kuria keisčiausių pavidalų gyvius, kuriuose sujungia žmogaus ir gyvulio pradą. Tai mieli padarėliai, kartais suguldomi klasikinės ikonografijos pozomis. Atidžiau įsižiūrėjus į kai kurias Ryto keramines skulptūras tampa akivaizdu, kad autorius ironizuoja, kad vaizduojamasis objektas „apžaidžiamas“ (pavyzdžiui, atrodo, kad čiurkšlė tuoj liesis iš figūros, o ne iš fontano; „Fontanas“, 1995). Sąlygiškumas yra nuolatinis jo kūrinių palydovas. Kita vertus, daugelyje kūrinių jis ieško bendro vardiklio, koeficiento, esmės, kuri, deja, dažniausiai yra reliatyvi. Jo tombstonai, Kengūros dydžio kūdikiai, kitos figūros skirtos žaisti arba pačios žaidžia ritualus.
Kita Jakimavičiaus kūrybos pusė – žymiai trapesnė. Mėgstamu Ryto indu galima laikyti paprasčiausią puodelį. Daugiausia jų sukūrė Čekijoje, porceliano simpoziumuose, skirtuose būtent šiai temai. 2003-iųjų pavasarį „Akademijos“ galerijoje vykusioje Ryto Jakimavičiaus parodoje „Kūnas ir indas“ puodelių eksponuota ne dešimt: vienas puodelis, du puodeliai, milijonas puodelių... Baltas. Baltas su auksu. Su kopėtėlėmis. Pripiltas aukso (šį įsidėmėjau labiausiai, matyt, dėl to, kad paslaptingai žibantis auksas arba jo imitacija kelia saugumo jausmą, o ypač niūrų rytą jo spindesio pakanka visai dienai). Vieną nuo kito šiuos puodelius skiria tik glazūros. Tačiau jie ir kurti su tokia intencija – ant unifikuotos formos panaudoti kuo didesnę dekoravimo įvairovę. Ekspozicijoje puodeliai buvo išdėstyti aplink galingą piltuvą, apsuptą kaukolių (suprask, visi patenkam į talpią malyklę ir štai kas lieka). Motyvas, puikiai paaiškinantis Ryto pamėgtos talpos esmę.
Stengiuosi beveik neminėti žodžio keramika, nes Ryto kūriniuose tai, kas tradiciškai priskirtina keramikai, iš dalies praranda įprastą – taikomąją vertę, bet nepraranda funkcijos ir medžiagiškumo. Jam vienodai lengvai paklūsta molis, porcelianas ir kitos medžiagos. Kaip kitados rašė dailėtyrininkė Margarita Jankauskaitė, „(...) nenuostabu, kad ir R. Jakimavičiaus kūrybinė energija labiau telkiama individualaus pasaulėvaizdžio įprasminimui nei funkcinių, technologinių problemų sprendimui. Taikomumo ir vaizduojamumo priešstatos klausimas, audrinęs meninę visuomenę 7–8 dešimtmečių sankirtoje, jam nebeegzistuoja. Abi šias, kadaise poliarizuotas, nuostatas dailininkas priima kaip savaime suprantamas, organiškai adaptuojamas molio kūrinyje. Jo darbuose nyksta ribos ženklai, kadaise griežtai skyrę „aukštojo“ ir „žemojo“ menų domenus, neleidę „grynojo“ idėjų meno sieti su kasdienėm reikmėm“.
Porcelianiniai puodeliai ar servizai ir dideli monumentalūs kūriniai techninio atlikimo prasme atsiduria skirtinguose poliuose, tačiau Rytas kaip tikras meistras vienodai gerai daro ir viena, ir kita. Aišku, lieka ištikimas keramikai, žmogiškos patirties ir rankų pažymėtiems kūriniams.

Į TURINĮ
ATGAL