dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL


Šešios mintys apie mūsų dailės kritiką

Alfonsas Andriuškevičius

Pirmoji. Gal vis dėlto nereikėtų visiškai sutapatinti dailėtyros ir dailės kritikos. Aišku, kad jas daug kas sieja. Aišku, kad egzistuoja (ir gerai, kad taip yra) mišrūs tekstai. Aišku, kad šių disciplinų ribos neaiškios. Bet vis dėlto... Nereikia išsigąsti, kad anglakalbiai abi šias veiklas vadina art criticism. Juk, šiaip ar taip, objekto požiūriu dailėtyrai labiau rūpi stabilesni reiškiniai (net kai analizuojamas vienas kūrinys, jis įsivaizduojamas kaip tam tikru atžvilgiu jau sustingęs objektas), o kritikai – dar karštas, burbuliuojąs meno procesas. Instrumentų požiūriu dailėtyra turi metodus, o kritika – kritikos tipus. Ir juk esama puikių kritikos tekstų (pavyzdžiui, su studentais nagrinėjamas Richardo Hasseno rašinys apie Güntherį Ueckerį; arba Michelio Conilo Lacoste’o straipsnis, kurį taip pat išnarstome, apie Jeaną Tinguely; arba pagaliau to paties Clemento Greenbergo tekstai apie Anthony Caro, Jacksoną Pollocką ir kitus; taip pat, žinoma, – nuostabieji Raimundo Malašausko, Jono Valatkevičiaus, Agnės Narušytės, Renatos Dubinskaitės, Jurgitos Ludavičienės, Austėjos Čepauskaitės ir kt. veikalai), parašytų nesilaikant jokio griežto metodo. Galiausiai: teksto realizavimo aspektu dailėtyra, eidama metodo nurodytu keliu, atlieka tam tikras procedūras. Tuo tarpu kritika, šliedamasi prie vieno ar iškart kelių savo tipų, tik kreipia kalbą tam tikra linkme. Bet: metodų išmanymas kritikui visada išeis tik į naudą; jais galima ir patartina naudotis; kritikos tekstas, atmieštas dailėtyra, tik pagerėja (o atmieštas žurnalistika, deja, pablogėja). Čia galėčiau išvardinti dešimčių dešimtis rašinių, kurie yra ir kritika, ir dailėtyra tuo pat metu. Vis dėlto: kritikui gal svarbiau pati meno samprata ir pasirinktas (ar susikurtas) kritikos tipas negu metodai ir griežtos jų procedūros. Nesvarbu, kad kažkada esu truputį kitaip samprotavęs.
Antroji. Bent dalis mūsiškės dailės kritikos, nepaisydama visų madų, turėtų pagaliau suskasti aktyviau eksploatuoti vertinamąją savo funkciją. Dailėtyroje ši funkcija arba iš viso buvus nebuvus, arba nelenda į akis, glūdi užsimaskavusi. Ir tik retesniais atvejais, paprastai autoriui turint specifinių interesų, ji tampa net savotiška vėliava. Taip yra, pavyzdžiui, feministinės neapykantos gerokai pripumpuotame dailėtyriniame Griseldos Pollock tekste, parašytame psichoanalitiniu metodu (jis mūsų studentams taip pat gerai pažįstamas), apie Vincentą van Goghą. Tačiau kitas, dar labiau psichoanalitinis, tekstas – Maria K. Kramer straipsnis apie Vermeerą – jokio verdikto autoriui (nors ir „atskleidžiama“, kad jis buvo seksualinis maniakas) ar jo kūrybai nepateikia. Rečiau būtų galima rasti dailėtyrinių tekstų su ryškiai išreikšta vertinamąja funkcija, parašytų, tarkim, ikonografiniu-ikonologiniu (išskyrus galbūt teiginius, kad šitas padarė tai anksčiau, o anas – vėliau; bet ne tik tokius vertinimus aš turiu galvoje), semiotiniu ir kt. metodais. Tuo tarpu kritikai jos tiesiog reikia: kokia čia reakcija (aišku, kad galima ir tokia reakcija, bet aš čia privalau perlenkti) į procesą, jei neįvertini jo reiškinių? Ir anksčiau minėti vakariečiai giria, giria savo objektus už įvairias jų savybes. Aišku, tai irgi ne visuomet tiesmukai pasako. Nes – žinote, ta europietiškoji kurtuazija. O šiurkštesnių, peikimo, dalykų čia taip pat pasitaiko. Tuo tarpu mes, ypač papeikimo srityje, esame beveik nebylūs. Žinoma, išimčių yra: Lolita Jablonskienė, Jurgita Ludavičienė, Austėja Čepauskaitė (pastaruoju metu vis įžūlėjanti). Bet...
Trečioji. Norint vertinti, reikalingi vertinimo kriterijai. Jų yra įvairių įvairiausių. Mūsų dabartinėje situacijoje bene svarbiausia – vartoti adekvačius kriterijus, susijusius su paties menininko pasirinktomis žaidimo taisyklėmis. Ne kartą teko susidurti su atvejais, kai, pavyzdžiui, konceptualiame kūrinyje (čia taikau jums, ponai dailininkai modernistai) atkakliai ieškoma vizualinės formos; arba potapybinėje tapyboje – tapybiškumo; arba... O adekvačių kriterijų yra pakankamai. Vieni jų galėtų būti pavadinti paviršutiniškesniais: naujumo, originalumo, aktualumo. Kiti – fundamentalesniais: turinio gylio, meninės kokybės. Beje, sakydamas „turinio gylio“, galvoje turiu daugmaž tą patį, ką kažkada vadinau „gyliu“ – iš esmės orientaciją į egzistencinio tipo klausimus. Mat egzistenciniai klausimai niekur nedingo, net jeigu šventai patikėsime Derrida teze, jog „nėra jokio išorinio teksto“, ir net jeigu absoliučiai pasikliausime virtualia tikrove. Tik šiandien toks („gylio“) kriterijus jau turėtų apimti ir meno (kultūros) prigimties kvestionavimą, ir identiteto klausimus, taip pat – kūrinio pajėgumą sužvanginti įvairiais kultūriniais tekstais ir kontekstais. Kai sakau „meninė kokybė“, tai turiu galvoje maždaug tai, ką joje turėčiau sakydamas „estetinis poveikis“. Mat kiek menas besipintų su gyvenimu, kiek jis besitapatintų su mokslu, apsimesdamas „meniniu tyrimu“, kol jis su jais galutinai nesusiliejo, jis lieka nesuinteresuotu žaidimu, vadinasi, estetinio (labai plačia šio žodžio prasme) poveikio šaltiniu. Ir meninės (arba estetinės) kokybės požiūriu (ne dailumo!) lygiai sėkmingai galima matuoti tiek formą, tiek (meninį) konceptą, (meninę) idėją. Menkai naudojasi šiuo dviaukščiu kriterijumi dabartiniai mūsų kritikai. Matyt, jiems trūksta patirties ir pirmiausia – geresnio išmanymo dabartinio pasaulio dailės konteksto. Čia menininkai yra aiškiai juos pralenkę. Žinoma, kvietimas vertinti kvepia modernizmu, hierarchizacija, patriarchaline sistema (o juk patriarchas mirė!). Bet: kodėl šioje (dabarties) epochoje taip garsiai aidi šūkis „Rinkis geriausią!“ ir kodėl mes patys, siųsdami ką nors, pavyzdžiui, Venecijon, renkame ne tiesiog bakstelėdami pirštu į dailininkų sąrašą, o atsižvelgdami į vienokias ar kitokias renkamojo savybes?
Ketvirtoji. Apsaugok Aukščiausias! Anaiptol neteigiu, kad kritikai nereikalinga interpretacinė funkcija. Juk interpretacija – tai reikšmių gamyba. O kas, jei ne galimybė gaminti iš kūrinio reikšmingas reikšmes, nemaža dalimi nulemia ir jo vertę? Tačiau vėl: galima prigaminti tų reikšmių ir palikti, nepasakius jokio vertinamojo žodžio (pas mus daugiausia taip ir elgiamasi); o galima įvertinti ir reikšmes, ir nereikšmes (juk naujumas, originalumas – anokios čia reikšmės; o jei jau reikšmės – tai visai kita reikšme). Pirmasis kelias labiau legalus dailėtyrai; antrasis, žinoma, – dailės kritikai, žiūrinčiai, ką tos reikšmės (nereikšmės) čia ir dabar daro. Be to. Kažkada Povilas Ričardas Vaitekūnas (dabar – Vaitiekūnas) yra sušukęs: „Baisiausia, kad kai nukerta pirštus, nukerta ir tarpupirščius!“ Šiuo atveju baisiausia – kad bemaž tiek pat reikšmingų reikšmių galima prigaminti ir iš tikrai gero, ir iš apyprasčio meno kūrinio. O juk bent į dalies kritikos, kurios neišberia vien pagalvojus apie tarpininkavimą tarp kūrinio ir vartotojo, užmojus įeina (ar galėtų įeiti) ir – paorientuoti kokį marginalesnį meno pasaulio pilietį (žinome, kad meno pasaulį sudaro ne tik menininkai ir kritikai su galerininkais, bet ir meno fanai bei pusfaniai). Be to, meninė kūryba kartais prasismelkia ir už meno pasaulio ribų, kur taip pat gyvena žmonės (kartais net visai palankiai nusiteikę meno atžvilgiu).
Penktoji. Šiandieninė kritika, tais atvejais kai ji ima reflektuoti save, neretai puola kratytis ir interpretacinės funkcijos. Kalbama apie „individualų meno kūrinio suvartojimo būdą“. Bet kas gi tai, atidžiau pasižiūrėjus, yra? Neretai – tas pats kūrinio interpretavimas. Subjektyvus, bemetodis (bet juk aš metodus ir atidaviau dailėtyrai), tačiau vis dėlto – interpretavimas, nes jis („individualus suvartojimo būdas“) susijęs su reikšmių gamyba. Ir negali būti nesusijęs. Nes meno kūrinys vis dėlto ne pica, o jeigu jis ir turi jos pavidalą (ar net yra suvalgomas) – jo „vartojimas“ yra kitoks. Meno kūrinys tebėra vartojamas kaip reikšmių patiekalas. Ir nors Claesas Oldenburgas jau kadų kadais pareiškė, kad jis yra už meną, „kuris užsimaunamas ir nusimaunamas kaip kelnės“, žodelis kaip išduoda, kad visiškos tapatybės tarp meno ir kelnių nėra. Išties daug šiuolaikinės dailės kūrinių fiziniu požiūriu yra tapatūs praktinės paskirties daiktams. Tačiau reikšmių požiūriu jie (kūriniai) nesiredukuoja į jų (daiktų) reikšmes; ir nors tu pasiusk. Tad viešai „individualiai vartodami“ kūrinį iš tikrųjų demonstruojame, kokias kūrinio reikšmes iš jo išsitraukiame sau, ir siūlome kitiems arba sekti mūsų pavyzdžiu (traukiant tas pačias), arba ieškotis kitų.
Šeštoji. Be mažiausios abejonės, šiandieninė kritika turi absoliučią teisę tapti individualiu kūrinio suvartojimo būdu, paraliteratūra, parazituoti ant kūrinio kūno (o kada, tiesą sakant, ji neparazitavo?), net užbėgti kūriniui už akių (t.y. rastis pirmiau nei jis), varžytis su juo meniškumu ir t.t. Tai, beje, mano favorito Stuarto Morgano idėjos, kurias jau dėsčiau prieš trejetą metų („Kultūros barai“, 2000, nr. 7). Tai, beje, taip pat atitolina kritiką nuo dailėtyros. Bet ir vėl. Beveik visi šie užmojai visai nesikerta su užmoju interpretuoti, t.y. gaminti reikšmes (aišku, kad sakydamas reikšmes neturiu galvoje kokių amžinųjų reikšmių; aišku, kad tai sakydamas, turiu galvoje, jog reikšmes daro būtent tokiomis reikšmėmis kontekstai, situacijos ir t.t.; jog reikšmės yra paslankios!). O dalis šių užmojų nesikerta net su užmoju vertinti. Bet svarbiausia: bus baisiai nuobodu, jei visa kritika taps vienoda. Todėl pripažindamas, kad kritikai labai svarbu dalyvauti kaip lygiai partnerei visokiuose meno, kultūros diskursuose jai pačiai patogiausiu pavidalu (tik reikia, kad ji būtų profesionali, vis dėlto daugiau linkusi į dailėtyrą, o ne į žurnalistiką), vis tiek sakau: na, neatsisakykime vertinimo (ypač!) ir interpretavimo absoliučiai.

Į TURINĮ
ATGAL