dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Antanas Samuolis (1899–1942). Priemiestis.
1931, drobė, aliejus, 44,5 x 37,5
Lietuvos dailės muziejaus rinkinys

Antanas Samuolis (1899–1942). Saulėgrąžos.
1933, drobė, aliejus, 60 x 75
Edmundo Armoškos kolekcija


Tolyn nuo Antano Samuolio

Jolita Mulevičiūtė

Šių metų vasario 8 dieną privačioje „Maldžio“ galerijoje Vilniuje atidaryta paroda „Antanas Samuolis. Nauji atradimai“, kurioje greta chrestomatinių garsiojo arsininko drobių (daugiausia Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės ir Lietuvos dailės muziejų turto) buvo iškabinti dar nematyti dvidešimt šeši samuoliškos tapysenos bei ikonografijos paveikslai iš kolekcininko Edmundo Armoškos rinkinio. Atsiliepimų ilgai laukti neteko. Nepatenkintųjų ir netgi įtūžusiųjų tribūna tapo savaitraštis „Šiaurės Atėnai“; neutralia informacija apsiribojo „Mūzų malūnas“ bei „7 meno dienos“; į kolekcininko pusę stojo žurnalas „Veidas“; tuo tarpu elektroninis „Omnilaikas“ tėkštelėjo paskvilį.
Ekspozicijai užsidarius, ginčai aprimo. Tačiau liko parodos iškelti klausimai. Kad ir kaip keista, naujųjų kūrinių autorystė (Samuolis ar ne Samuolis?), kaitinusi žiūrovų vaizduotę, šiandien nebeatrodo sudėtingiausia mįslė. Nemažai samprotavimų apie paveikslų atribuciją jau pareikšta, o lemiamą žodį anksčiau ar vėliau tars Prano Gudyno kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo centro specialistai. Kur kas komplikuotesnės socialinės problemos, kurias atskleidė minėtas renginys. Taigi kalbėsiu apie jas.
Pikčiausius kaltinimus (raštu ir žodžiais) parodos rengėjams sviedė dailininkai. Radikalumu išsiskyrė Lino Katino ir Mindaugo Navako pareiškimas, kuriame, be kita ko, teigiama, jog valstybiniai muziejai neturį teisės bendradarbiauti su privačia galerija1 . Raginta parodą uždaryti, paskolintus paveikslus grąžinti į valdiškas saugyklas, o kaltuosius (matyt, dviejų didžiausių Lietuvos dailės muziejų vadovybę) – nubausti. Teisybei apginti šauktasi Kultūros ministerijos pajėgų. Tačiau nei Kultūros ministerijos ekspertai, nei kovo 24 dieną įvykusios dailėtyrininkų diskusijos dalyviai šių reikalavimų nepalaikė.
Kuo buvo grindžiami kaltinimai? Tikrai ne pasaulinės tradicijos autoritetu, nes Vakaruose privataus kolekcininko ir valstybinės institucijos bendradarbiavimas yra įprastas reiškinys. Toks neigiamas įsitikinimas neparemtas ir vietine praktika, nes „Vartų“ galerija šioje srityje jau kelissyk pralaužė ledus. Įsidėmėtina: nors pastarajai įstaigai buvo galima priekaištauti dėl nepakankamos nacionalinių vertybių apsaugos bei mėgėjiško pasiskolintų kūrinių eksponavimo, andai jokių pastabų nepasigirdo.
Matyt, šiuokart dailininkų poziciją nulėmė ne objektyvios priežastys, veikiau – grupinės psichologijos ir pasaulėžiūros ypatumai. Būdinga, jog prokurorų vaidmens ėmėsi kūrėjai vienišiai, subrendę tyliojo modernizmo ir karingojo brežnevinio sovietizmo laikais. Pagarsėję maištininkai, kurie anomis dienomis deklaravo asmeninę laisvę ir griovė sistemos primestas normas. Regis, šių dailininkų sąmonėje įsirėžusi neperžengiama riba tarp individo kompetencijos ir valstybinių institucijų galių. Jų susikurtame kultūros paveiksle nėra vietos savarankiškoms privataus kapitalo struktūroms (turtas jiems beveik toks pat nedoros šaltinis, koks prieš šimtą su viršum metų jis atrodė Émile’ui Zola). Iš esmės šių dailininkų pasaulėvaizdis nepilietiškas ir neliberalus – tai priešiškų socialinių grupių kovos laukas, kuriame išankstiniai kaltinimai priimtinesni už kantrų tiesos siekį, o agresyvus puolimas atrodo tinkamesnė priemonė nei kritinio dialogo paieška. Ar gali būti kitaip? Susiformavusios represinėje aplinkoje kelios menininkų kartos įvaldė bendruosius savo laiko elgsenos modelius, aukštus idealus įprato ginti nedemokratiškomis priemonėmis. Ir Samuolio parodos atvejis pademonstravo, kaip lengvai galima pereiti nuo nepriklausomo kūrėjo retorikos prie apdovanojimais besididžiuojančio biurokratinės valstybės pavaldinio žodyno, kuriame vyrauja žandarinio pobūdžio formuluotės: uždaryti, nubausti, patikrinti dokumentus.
Šių kūrėjų branginamos dailės vertybės – autoriaus braižo individualumas, autentiškumas bei originalumas – sudaro jų modernistinių pažiūrų pamatą, be to, sutvirtintą dar ir pasipriešinimo komandinei sovietinei kultūrai karkasu. Individualumas bei originalumas čia tapatūs meno esmei, tad santykis su šiomis kokybėmis yra itin jautrus, netgi sakralizuotas. Šventais dalykais tegalima tikėti, juos išgyventi, o prireikus – pasiaukojamai ginti. Šventenybė nesuderinama su kritiniu mąstymu, racionalia analize, poleminiu diskursu. Todėl suprantama, jog „Maldžio“ galerijos ekspoziciją, sumišai pateikusią Samuolio originalus ir abejotinos kilmės darbus, dailininkai įvertino ne kaip kultūrinę provokaciją, skatinančią akių ir proto mankštą (tokia buvo pirminė parodos idėja), bet kaip pačią tikriausią šventvagystę. Ir, žinoma, šoko gelbėti, jų nuomone, išniekintų nacionalinės dailės istorijos relikvijų. Jiems nė motais, jog kartotė tam tikru požiūriu gali būti ne mažiau įdomi už originalą. Jiems nesvarbu, jog gyvename totalaus reprodukavimo bei reinterpretavimo laikais, kai kiekviename žingsnyje susiduriame ir su perdirbiniais, ir su autentika – tai mūsų kasdienė, todėl dažniausiai nepastebima, aplinka. Beje, pati antrinė perdirbinių kultūra jų, rodos, neerzina, nenuteikia apmąstymams apie šiandieninio kūrybiškumo kelius bei ribas. Antai didžioji šimtmečio mistifikacija, monumentalusis falsifikatas par excellence – milijonus atsieisiantis Valdovų rūmų statybos projektas karštų meno žmonių protestų nesulaukė (gal dėl to, jog vykdomas ne privačia, o valstybės iniciatyva?..). Todėl galima pridurti: šių dailininkų pasaulėvaizdis ne tik nepilietiškas, jis dar ir pseudoistoriškas bei eklektiškas, nenuoseklus.
Taigi kaltintojų argumentuose įžvelgčiau modernizmo aistros ir sovietinio mintijimo junginį. Abiem aspektais šis požiūris priklauso nesustabdomai tolstančiai praeičiai. Greta minėtos pozicijos išsakyta ir kita nuomonė – ne mažiau kritiška, tačiau persmelkta nūdieniškumu. Turiu omeny Austėjos Čepauskaitės publikaciją2.
Ilgame (netgi labai ilgame) kritikės straipsnyje apstu dabarties ženklų. Jeigu penkiasdešimtmečių–šešiasdešimtmečių dailininkų tekstuose vyrauja atvira agresija, tai čia – tingokas susierzinimas, reiškiamas jaudinančiai moteriškomis, intraversiškomis intonacijomis: „nepatiko“, „sutrikdė“, „pykstu“... Kas gi sujaudino jauną žiūrovę? Anaiptol ne klastočių skandalas – jį rašinio autorė fiksuoja tik „periferiniu regėjimu“. Ne, dailėtyrininkė nusivylusi pačiu Samuoliu. Mat tikrieji Samuolio paveikslai neprilygstantys virtualiojoje realybėje padaugintiems legendinio tapytojo kūrinių atvaizdams, prie kurių ji buvo pratusi. Čepauskaitės atradimas, jog neįstengia atrasti dailininko, jog šiojo kūryba jai neatsiveria aktualiomis prasmėmis, tampa rašymo paskata, išsiskleidžiančia įjausmintais intelektiniais pasažais.
O, kaip tai nenauja ir neunikalu! Kiek sudužusių vilčių mėtosi pasaulinio garso muziejų salėse! Kiek iliuzijų žlugo akistatoje su autentišku Vasilijumi Kandinskiu ar Pietu Mondrianu. Panašius jausmus išgyveno daug dailėtyrininkų. Tačiau atsakomybės už šias griūtis jie nesuvertė menininkams, suprasdami, jog žlunga ne Mondrianas ir ne Kandinskis – skeldėja ir trupa snobiška, stereotipais apipinta jų pačių dailės istorijos samprata.
Tiesą sakant, ir šiuokart keblumų tarytum nekiltų. Na, neapčiuopia Čepauskaitė (beje, kaip daugelis jos vienmečių) „to, kas išjudintų užšalusius istorinius faktus“, kas prakalbintų „neapibrėžtame anapus“ skęstančias Samuolio kompozicijas. Nieko baisaus, lai nesikankina. Šiandien unifikuotų vadovėlių formulių atmintinai kalti niekas nebeprivalo. Kita vertus, juk neįmanoma vienodai gerai „girdėti“ graikų skulptūros, prancūzų impresionistų tapybos ir šiuolaikinių kūrėjų videoinstaliacijų, antraip nestruktūruojamas kultūros bylojimas mums virstų kankinančiu kultūriniu triukšmu. Tačiau stebina kitkas. Kodėl jaunoji kritikė jaučia tokį stiprų norą nepaliaujamai kalbėti, nors pati avansu prisipažįsta nežinanti apie ką? Mat iš esmės ji kalba ne apie Samuolį. Dailėtyrininkė mėgaujasi savo pačios abejingumu.
Galbūt abejingumas nėra visai tinkamas žodis. Tiesiog Čepauskaitei malonu sustoti ties praeities slenksčiu ir čia pat dunksančios svetimos kitalaikės duotybės akivaizdoje panirti į asmenines jausenas bei subjektyvius vaizdinius. Priartėti prie ribos ir nežengti lemiamo žingsnio. Pasilikti šiapus ir, blaiviai suvokiant bei demonstruojant savo šiapusiškumą, pajusti kylant kutenantį pasitenkinimą. Viskas būtų gerai, jei šnekėtume vien apie intymių pajautų žaismę. Tačiau šiuo atveju kalbame apie dailės istorijos interpretacijos problemas, tiksliau – apie pakankamai sąmoningą, reflektuotą bei afišuojamą antiistorizmą.
Tiek pseudoistoriška dailininkų laikysena, tiek antiistoriška jaunos kritikės žiūra turi panašių bruožų. Abu požiūriai egocentriški, uždari, dėmesį nukreipiantys tolyn ir nuo Samuolio tapybos, ir nuo opių dabartinės kultūros reiškinių. Įdomu, jog abu juos priglobė tas pats leidinys – kūrybinės inteligentijos elito laikraštis „Šiaurės Atėnai“. Vargiai tai pavadintina atsitiktinumu ir nurašytina pavienių asmenų įsitikinimams. Greičiau turime reikalą su tuo, kas vadinama linija, kryptimi... Todėl, nuosekliai samprotaujant, galima būtų klausti: kokias lietuvių inteligentų mentaliteto savybes atspindi „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose reiškiamos mintys?
Bet grįžkime prie „Maldžio“ galerijos ekspozicijos. Drįsčiau teigti, jog Samuoliui skirta paroda – vienas įdomiausių ir neįprasčiausių kelerių pastarųjų metų dailės renginių. Gaila, jog jai vykstant per mažai kalbėjome apie pagrindinį herojų – apie dailininką. Užtai gavome neįkainojamą progą geriau pažinti pačius save.

_________________________
1 L. Katino ir M. Navako atviras laiškas kultūros ministrei R. Dovydėnienei, Šiaurės Atėnai, 2003 03 01.
2 A. Čepauskaitė, „Pasimetęs (mano galvoje?) Samuolis“, Šiaurės Atėnai, 2003 03 22

Į TURINĮ
ATGAL