dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Vytautas Ciplijauskas. Dainininkė Marijona Rakauskaitė ir dailininkas Liudas Truikys.
1971–1974, drobė, aliejus, 122 x 170

Vytautas Ciplijauskas. Dailininko Viktoro Vizgirdos portretas.
1977, drobė, aliejus, 130 x 102


Vytauto Ciplijausko kūrybos paroda

Danutė Zovienė

Didžiulė retrospektyvinė Vytauto Ciplijausko kūrybos paroda atidaryta Vilniuje, Radvilų rūmuose, balandžio 16-ąją, tą dieną, kai Atėnuose Lietuva pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Diena, kai Lietuva pažvelgė į savo ateitį. O Radvilų rūmuose, Vilniuje, susirinkę Ciplijausko tapybos gerbėjai galėjo pažvelgti ne tik į gausų dailininko kūrybos derlių, bet ir į istorinę Lietuvos praeitį. Mat pagrindinis dailininko kūrybos objektas – istorinė asmenybė. Nesvarbu, ar gyvenusi praeityje, ar gyvenanti šiandien, bet ateityje tikrai įeisianti į istoriją. Paroda didžiulė – keliolikoje erdvių salių ir siaurų koridorių eksponuojama per šimtą Ciplijausko sukurtų drobių (nors, pasak dailininko, parodoje – vos trečdalis visos kūrybos). Nuo pirmųjų jautrių realistinės manieros tapybos darbų, nutapytų vos baigus Dailės institutą (1961), iki schematiškų Lietuvos didžiavyrių portretų-pano. Gal pats autorius taip norėjo – parodyti kuo daugiau (tarsi jausdamas, kad dar negreit turėsime Nacionalinę XX a. dailės galeriją), gal rengėjai siekė pademonstruoti kuo didesnę pagarbą autoriui, tačiau atidi kuratoriaus ar parodos architekto akis, manau, būtų kiek praretinusi ekspoziciją, kuri nuo to nenukentėtų, o tik įgytų solidumo. Tačiau tokia retrospektyvinės parodos koncepcija taip pat įmanoma, nes skatina aptarti du klausimus: ar pasiteisina jau penkerius metus LDS rengiamo projekto „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“ sumanymas priminti ir parodyti žiūrovui tai, ko nėra ir kas turėtų būti, bet gal ir nebus, ilgai godojamos Nacionalinės XX a. dailės galerijos kolekcijoje, ir ką žiūrovas jau pamiršo arba iki šiol nė nežinojo esant. Antras klausimas – kokią vietą žanrų hierarchijoje šiandien užima portretas, ar jis apskritai dar gyvas?
Vytauto Ciplijausko vardas XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijoje neatsiejamas nuo portreto žanro, kuris sudaro didžiąją jo kūrybos dalį, nors dailininkas yra sukūręs ir teminių kompozicijų, peizažų bei natiurmortų. Jo vardas susijęs su šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje į meninį gyvenimą įsiliejusia stipria kūrėjų karta – Augustinas Savickas, Silvestras Džiaukštas, Leopoldas Surgailis, Leonardas Tuleikis, Vladas Vildžiūnas, Gediminas Jokūbonis, Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Rimtautas Gibavičius. Visų jų kūriniai, manau, tikrai užims garbingą vietą 2007-aisiais žadamoje atidaryti Nacionalinėje XX a. dailės galerijoje. O kol kas jau kone dvi kartos apie šių menininkų kūrybą žino tik iš menotyrininkų straipsnių ar amžininkų prisiminimų. Tad Ciplijausko retrospektyva būsimos galerijos ekspozicijos sudarytojams, manau, buvo savotiška repeticija, pasitikrinimas, kas pateks į „aukso fondą“, o kas neišvengiamai nubyrės kaip pelai.
Pirmoji pokaryje surengta portretų paroda vyko 1958 metais, paskutinė, didesnė, turbūt 1980-aisiais. Tačiau visose respublikinėse parodose ir Vilniaus tapybos trienalėse šio žanro kūrinių niekada netrūko. Verta prisiminti, jog praėjusio amžiaus antrojoje pusėje portretus kūrė tokie žinomi dailininkai kaip Marija Cvirkienė, Bronė Mingilaitė-Uogintienė, Sofija Veiverytė, Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas, Vladas Karatajus ir daugelis kitų vyresniosios kartos menininkų. Dabartinė vidurinioji karta dėmesį atkreipė į apibendrintą savo amžininko atvaizdą, bendražmogiškas situacijas (Arvydas Šaltenis, Kostas Dereškevičius, Mindaugas Skudutis, Raimondas Sližys ir kt.). Dabartinę jaunesniąją menininkų bendruomenę labiau jaudina socialinis visuomenės portretas-diagnozė. Eglės Rakauskaitės, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Dainiaus Liškevičiaus ir daugelio kitų mass media, video- ir fotodarbai atliepia pasaulyje vyraujančią požiūrio į savo amžininkus tendenciją. Tradicinio tapybinio portreto imasi vos vienas kitas (Žygimantas Augustinas, Rimvydas Žebenka, Dovilė Norkutė, Pranas Griušys, Grytė Pintukaitė-Valečkienė). Portreto žanro silpnėjimo priežastis dar 1980 metais nusakė dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė: „Menininko individualybės teigimas, XX a. dailėje ypač sustiprėjęs subjektyviojo prado vaidmuo, kaip reta nedėkingas buvo portretui, tam savo esme konkretybės menui“¹.
Ši trumpa apžvalga leidžia teigti, jog Vytautas Ciplijauskas – XX a. antrosios pusės lietuvių portreto klasikas. Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus rašė: „Gerą portretą galima sukurti ir tradicijomis remiantis – V. Ciplijauskas seniai yra tatai įrodęs, eidamas psichologinio portreto keliu. Jo portretų savybė – iš drobės sklindanti sukaupta portretuojamo būsena, nuo žemės pakylėta, švari“². Šis apibūdinimas aktualus ir šiandien, vertinant geriausius retrospektyvinėje parodoje eksponuojamus dailininko darbus. Per laiką nenuvertėjo Jutos Čeičytės, Viktoro Vizgirdos, Ramutės Jasudytės, Kazimieros Zimblytės, Marijos Gimbutienės, Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės portretai. Prisipažinsiu, apsidžiaugiau juos vėl pamačiusi ekspozicijoje – tarsi sugrįžo atpažinimo jausmas, kai prieš dvidešimt metų parodose greta „privalomojo“ pobūdžio darbų aptikdavai talentingai ir su jausmu nutapytą drobę. Ne mažiau svarbu tuomet buvo ir vaizduojamas personažas, dažnai teigęs istorinę atmintį ir kėlęs tautinį pasididžiavimą. Štai kai kuriems autoriams parodoje „Vilniaus universitetui – 400“ buvo priekaištaujama, esą jie „nusigręžę nuo istorinio paveikslo“, o Ciplijausko nutapyti Stepono Batoro ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus portretai „sušvitę kaip perlai“³. Ciplijausko sukurtų istorinių portretų galerijoje – vyskupo Motiejaus Valančiaus, dr. Jono Basanavičiaus, Liudviko Rėzos ir daugelio kitų Lietuvos šviesuolių atvaizdai.
Dailininkas Lietuvos praeičiai ir istorinei asmenybei iki šiol teikia itin didelę reikšmę. Ekspozicijos pradžioje, buvusioje „Žinijos“ draugijos salėje, šiandien kiek primenančioje rajono kultūros namus, sukabinti apibendrinto charakterio Lietuvos kunigaikščių atvaizdai, kuriuos jis pradėjo tapyti 1985 m. Tuomet šešiais didžiuliais (260x74) Lietuvos kunigaikščių portretais pasidabino Kauno „Metropolio“ restorano Kunigaikščių salė. Deja, pasukęs dekoratyvaus apibendrinimo link ir atsisakęs savo kūrybos pamato – psichologinės charakteristikos, dailininkas tarsi neteko to, už ką buvo vertinamas kaip istorinio-psichologinio portreto meistras, subtiliai sugebantis jungti praeitį ir dabartį, tradicijas ir nūdieną. Pasak menotyros daktarės Nijolės Tumėnienės, tuose portretuose dominuoja neįpareigojantis žaidimas romantika4. Lietuvių mene niekada nestigo romantizmo, o lyrinis pradas visada buvo vertinamas kaip nacionalinė savybė. Ciplijausko nutapytuose Lietuvos didžiavyrių atvaizduose akivaizdžiai belikęs schematiškas romantizmas, kuris XXI a. akivaizdoje kelia abejonių ir verčia gręžtis į klasikinius dailininko kūrybos pavyzdžius, ir šiandien nepraradusius meninės vertės.
Septintojo dešimtmečio viduryje lietuvių dailėje atsirado polinkis „vaizduoti žmogų kaip istorijos, praeities veikėją“5. Protėvių dvasinis idealas traukė Vladą Vildžiūną, Algirdą Steponavičių, Birutę Žilytę, Vincą Kisarauską. Tiesa, jie nevaizdavo konkrečių istorinių asmenybių, bet gręžėsi į tautos mitus, legendas, sakmes. Ciplijauskas ėjo kitu keliu – tapė konkrečių savo amžininkų ir istorinių asmenybių atvaizdus. Jo sukurti istoriniai portretai, nors kiek ir stilizuoti, ilgainiui tapo savotiškais etalonais, – tapydamas dailininkas visada pasikliauja kruopščiai surinkta paruošiamąja medžiaga. Skirtingai nei kiti jo amžininkai – A. Gudaitis, Valentinas Antanavičius, V. Kisarauskas – Ciplijauskas žmogaus atvaizdo niekada smarkiai nedeformavo, neeksperimentavo kompozicijos ir plastikos prasme. Čia dera prisiminti, kad Ciplijausko mokytojai buvo tokie meistrai kaip Stasys Ušinskis ir A. Gudaitis. Iš pirmojo Ciplijauskas perėmė pagarbą klasikai, o tai savo ruožtu yra nuoroda į jo mėgstamus autorius – El Greco, L. Cranachą. Tačiau „klasikos pamokos nesutrukdė V. Ciplijauskui šiuolaikiškai pažvelgti į reprezentacinį portretą, kurį jis išradingai modernizuoja“, – pastebi N. Tumėnienė6. Jo sukurtų reprezentacinių portretų galerijoje rikiuojasi daugybė Lietuvos kultūros asmenybių. Šiuos portretus vienija pastatyminis kompozicijos pobūdis, specifinė figūrų stilizacija, vaizduojamojo asmens idealizavimas ir ilgainiui atsirandantis kanonizavimas.
Iš kito savo mokytojo – A. Gudaičio dailininkas perėmė arsininkų suformuotą kolorito sampratą. Tačiau, kaip pastebėjo dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė, Ciplijauskas „klasiškesnis“ už savo mokytoją7. Kuo tai pasireiškia? Jo portretuose spalvos ekspresija neužgožia natūros ir nekonkuruoja su kompozicija. Būdamas tradicinio plano tapytojas, jis operuoja raudonos, juodos, geltonos, mėlynos spalvų santykiais. O paveiki drobės faktūra, pastozinis potėpis įtaigiai modeliuoja formą.
Nors kiekvienas Ciplijausko portretas labai individualizuotas, tačiau dailininko tapybos maniera, piešinys, figūrų ir detalių traktuotė suformavo tik jam vienam būdingą stilistinę manierą. Geriausiems dailininko portretams būdinga santūri spalvų gama, stabili kompozicija, kurioje, remiantis šio žanro reikalavimais, pagrindinis dėmesys sutelktas į portretuojamojo veidą ir rankas. Apie vaizduojamo žmogaus pomėgius, charakterį, veiklos sferą byloja fone nutapytos detalės, drabužiai. Tiesa, Ciplijausko darbuose esama tam tikro literatūriškumo ir paviršinio manieringumo. Šių bruožų gausiau pastarojo laikotarpio portretuose, tarsi autorius nebepasikliautų savo talento jėga ir jam kaskart reikėtų vis daugiau atributikos.
Geriausi dailininko portretai byloja apie harmoningą ir dvasingą žmogų. Ar tokie asmenybės bruožai šiandien tebėra aktualūs? Manyčiau, kad aktualūs kaip niekada anksčiau. Pasiutiško epochų virsmo, masinės kultūros akivaizdoje tik dvasiškai stiprus žmogus pajėgus žengti į tą pasaulį, kuris dabar atsiveria Lietuvai. Ir neprarasti pagrindo po kojomis, išsaugoti individualybę, tautos atmintį, netapti bendriniu europiečiu.

__________________________
1 G. Kliaugienė, „Portretas – raida ir problemos“, Literatūra ir menas, 1980 07 26
2 V. Liutkus, „Jubiliejinė dailės paroda. Problema ir sprendimai“, Pergalė, 1980, nr. 9
3  N. Tumėnienė, „Vilniaus universitetui – 400“, Dailė’23, 1983
4  N. Tumėnienė, „Dvasingo portreto beieškant“, Literatūra ir menas, 1987 01 17
5 L. Laučkaitė, Žmogus šiuolaikinėje lietuvių tapyboje, Vilnius, Academia, 1992
6  N. Tumėnienė, „Dvasingo portreto beieškant“, Literatūra ir menas, 1987 01 17
7 G. Kliaugienė, „Akistatoje su žmogumi“, Literatūra ir menas, 1978 05 06

Į TURINĮ
ATGAL