dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL

Alfonsas Augaitis. Iliustracija V.Žilinskaitės knygai Romantikos institutas. 1968

Kastytis Juodikaitis. Iliustracija T.Tilvyčio knygai Pradalgės. 1968

Irena Daukšaitė-Guobienė. Iliustracija lietuvių liaudies pasakai Gerai, bet nelabai. 2002, akvarelė, guašas, pieštukas


Viskas dėl gražiausios knygos

Rima Povilionytė

Prieš trylika metų Lietuvoje prasidėję esminiai socialinio, politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo pokyčiai turėjo įtakos ir knygų leidybai bei su ja susijusioms veiklos sritims. Pokyčių rezultatai jau matomi, todėl reikalauja analizės. Deja, dar neturime XX a. dešimtojo dešimtmečio Lietuvos knygos meno problemas gvildenančių studijų, reta kritinių, poleminių straipsnių. Privačiuose pokalbiuose girdėti: iliustracijų meninis lygis smukęs; trūksta užsakymų; leidėjai neinvestuoja į knygų apipavidalinimą; įtampą didina tarpstantys neprofesionalai; valstybė, kaip įprasta, nemato problemų. Tačiau vaizdas iš šalies atrodo pozityvus – „euroremontu“ spindinčių knygynų lentynos lūžta nuo knygų. Pataikaujant pirkėjų skoniui ir paklusus reklamai, tarpusavyje konkuruoja puošnūs leidinių viršeliai. Tiesa, yra solidžių, kokybiškų, brangių meno, istorijos ir fotografijos albumų, yra galybė dailiai atrodančios grožinės literatūros ir net iliustracijomis papuoštų poezijos rinkinių. Yra vaikams skirtų spaudinių, kur rožiniame fone darniai sugyvena robokopai, princesės, begemotai, troliai mumiai, Alisa su Joniuku ir kiti šiandieninių mažylių draugai.
Idiliškas vaizdelis virsta drama ne tada, kai bandai įsijausti į vartotojo, t.y. pirkėjo, vaidmenį (jam pasiūlos niekada negana, jam tik visada trūksta pinigų), bet tada, kai įsigilini į leidėjų ir kūrėjų padėtį. Norėčiau atkreipti dėmesį į pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pasikeitusią knygų iliustracijų ir iliustratorių statusą bei apibrėžti galimas diskusijos kryptis.

Legenda
Lietuvos iliustratoriai turi legendą apie išgyventą „aukso amžių“. Šeštojo dešimtmečio pabaiga–septintojo pradžia žymi laiką, kai iškilo nauja grafikų iliustratorių karta (Albina Makūnaitė, Vytautas Valius, Sigutė Valiuvienė, Birutė Žilytė, Algirdas Steponavičius ir kiti), išugdyta Antano Kučo, Vytauto Jurkūno, Jono Kuzminskio. Savita ir originalia kūryba šie knygos dailininkai pelnė vietinį bei tarptautinį pripažinimą. Menininkai atsigręžė į prieškario grafikos palikimą, vertino modernizmo atspindžius, ekspresyvų, vitališką liaudies meno charakterį, formų lakoniškumą ir apibendrintą raišką.
Sovietų Sąjungos kolekcijose Lietuvos iliustratorių kūriniai nuo šeštojo iki devintojo dešimtmečio buvo eksponuojami Leipcigo knygų mugėje (Vokietija), Bratislavos iliustracijų bienalėje (Slovakija), dalyvavo Sovietų Sąjungoje rengiamuose konkursuose. Vienas pirmųjų 1959-aisiais Leipcige sidabro medaliu įvertintas Vytautas Jurkūnas už medžio raižinius K. Donelaičio poemai „Metai“. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio visas būrys Lietuvos menininkų Leipcige nuolat pelnydavo apdovanojimus: Albina Makūnaitė (diplomas už linoraižinius pasakų rinkiniui „Gulbė karaliaus pati“), Stasys Krasauskas (bronzos medalis už iliustracijas E. Mieželaičio knygai „Žmogus“), Algirdas Steponavičius (aukso medalis Leipcige ir „Aukso obuolys“ Bratislavoje už spalvotus linoraižinius K. Kubilinsko knygai „Varlė karalienė“). 1969-aisiais Bratislavoje apdovanojimą gavo Birutė Žilytė už iliustracijas J. Rainio „Aukso sieteliui“, o 1971-aisiais jos iliustracijos A. Liobytės „Pasakai apie narsią Vilniaus mergelę“ įvertintos Leipcigo aukso medaliu, bronza skirta Broniui Leonavičiui už K. Jakubėno „Abėcėlės“ apipavidalinimą. Tai tik dalis laimėjimų, ženklinusių Lietuvos iliustratorių kūrybingumą ir mokyklos brandą.
Daugiausia dėmesio užsienyje sulaukė Lietuvos dailininkų kūriniai vaikams (nors vertintos ir prozos bei poezijos iliustracijos). Septintajame dešimtmetyje, apipavidalinant vaikų literatūrą, nyko siužetiškumas, pasakojamasis pradas. Kai kurias to laikotarpio iliustracijas galima vadinti net monumentaliomis. Vaikų knygose paplito didingi, nekasdieniški, savitą literatūros kūrinio sampratą perteikiantys vaizdai, nutolę nuo pažodinio teksto iliustravimo. Dailininkas A. Steponavičiaus apie savo iliustracijas rašė: „Mano piešiniai tiesiogiai neiliustruoja teksto – tai universalesnės meninės struktūros, kalbančios apie patį buvimą. Pasakų siužetinis vyksmas čia neturi lemiamos reikšmės. Jis panardintas pačiame formų tūnojime“¹.
Tuometinę Lietuvos iliustracijų specifiką lėmė ir ryškių individualybių braižas. Aštuntajame dešimtmetyje knygas iliustravo tokie žymūs menininkai kaip Petras Repšys, Vincas Kisarauskas, Rimtautas Gibavičius ir kt. Dailininkai rėmėsi tapybine ir grafine raiška, į knygos meną perkėlė lakštinės grafikos principus. Lietuviškų knygų iliustracijos išsiskyrė ypatinga, gausia vaizdinių ir metaforų kalba. Paminėti meniniai principai iki šiol pateikiami kaip teigiama knygos meno paradigma.

Sąlygos
Nesigilinant į individualios stilistikos bei formos vingrybes, derėtų aptarti ypatingas sąlygas, kuriomis gimė „aukso amžiaus“ iliustracijos. Iki dešimtojo dešimtmečio knygos mene dominavo dailininkų sukurtos iliustracijos. Fotografijoms to meto leidiniuose dar trūko kokybės, medžiagų pasirinkimas buvo ribotas, o prasta spauda neleido išsiskleisti grafinio dizaino sumanymams. Knygų rinka dar nediktavo sąlygų apipavidalinimui. Tuomet iliustruota daug tautinės literatūros – lietuvių literatūros klasika, įvairūs tautosakos rinkiniai ar „tradicijos dvasia“ alsuojantys kūriniai. Vienintelis užsakovas buvo valstybė. Po 1990-ųjų situacija pakito. Viena po kitos kūrėsi privačios leidyklos ir spaustuvės, palaipsniui gerėjo spaudos kokybė, atsirado įvairesnių leidinių. Tarsi tik dabar paaiškėjo, kad knygų iliustravimas nėra autonomiška kūrybos sritis, kad ją koreguoja rinkos dėsniai, veikia santykiai su užsakovais, pasaulinės leidybos tendencijos ir t.t. Knygos menininkas staiga tapo laisvosios rinkos kareiviu, ieškančiu savos nišos sparčiai kintančioje aplinkoje.
Į šią kaitą galima pažvelgti iš istorinės raidos taško. Nuo inkunabulų iki šiandieninių skaitmeninės grafikos pavyzdžių knygos meno istorija gali būti rašoma kaip technologijos vystymosi istorija, lemianti skirtingų priemonių bei technikų atsiradimą ir jų paplitimą (pvz., medžio raižinys, litografija, ofsetas ir t.t.). XX a. pabaigoje iš knygos išstumiamas mechaninis rankų darbas ir judama elektroninių medijų įsigalėjimo link.
Kompiuterio teikiamos galimybės atliepia laikmečio reikalavimus ir plačiai taikomos apipavidalinant knygas. Per dešimtmetį Lietuvos iliustratoriams sėkmingai pavyko pritaikyti naujausias technologijas. Grafiko iliustratoriaus profesija susiliejo su grafiko dizainerio specialybe, turinčia platesnį veiklos lauką. Tam tikra prasme grafinis dizainas „paveržė“ iš iliustracijos dekoratyvinę funkciją. Intriguojantis maketas, kokybiška tipografija, įvairiausios popieriaus rūšys bei įrišimo būdai šiandien dominuoja knygų puošyboje.
Įvairiais laikotarpiais iškildavo víenos ar kìtos knygos iliustracijos funkcijos. Paveikslėliai galėjo tekstą papildyti, paaiškinti arba tik papuošti. Siekiant skirtingų tikslų, iliustracijos atliepdavo įvairius poreikius ir tapdavo didaktinėmis, dokumentinėmis, literatūrinėmis, pramoginėmis. Tačiau pagrindinė iliustracijų funkcija buvo ir tebėra komunikacija. Ilgus šimtmečius iliustracija greta teksto atliko svarbią vizualinę žinių perdavimo funkciją. Tik XX amžiuje knygų iliustracijos padėtis iš esmės pakito atsiradus daugybei naujų vaizdo komunikacijos priemonių. Didelė jų dalis Lietuvą pasiekė tik po 1990-ųjų. Daugelį šiandien mus supančių vaizdų – reklamas, plakatus, žurnalus, televizijos grafiką, filmų animaciją – galime vadinti iliustracija plačiąja prasme. Eklektiškos vaizdų masės gožiama tradicinė knygos iliustracija praranda savo ypatingą reikšmę. Tačiau šioje įvairialypėje grafikos erdvėje (žurnalų, laikraščių, interneto ir kita grafika), į kurią Lietuvos knygų dailininkai dar žvelgia nepatikliai, net su ironija, kaip į marginalią sritį, slypi iliustracijos plėtros perspektyvos.
XX amžiuje iš esmės pasikeitė ir iliustratoriaus vaidmuo. Amžiaus pradžioje, susižavėję išpopuliarėjusiu grafikos žanru, knygų iliustratorių gretas papildė įvairių sričių dailininkai. Grafikos priemonėmis menininkai siekė įgyvendinti novatoriškus kūrybinius sumanymus, neatsižvelgdami į vaizdo ir teksto derinimo tradicijas. Nors eksperimentai pasitarnavo knygos meno plėtotei, bet negrįžtamai pakeitė iliustratoriaus ir iliustruojamo kūrinio santykį.
Žodis iliustratorius kilęs iš lotyniško illustrator, reiškiančio vaizduotojas, aiškintojas. Dabar iliustratorius tapo labiau vaizduotoju nei aiškintoju. Tokia modernistinė nuostata jaučiama ir septintojo–aštuntojo dešimtmečio Lietuvos dailininkų darbuose. Knyga tapo vaisingu dviejų kūrybingų asmenybių dialogu ieškant kokybiškai naujos, autentiškos žodžio ir vaizdo dermės. Toks požiūris – stipri knygos iliustracijos tvirtovė arba dar vienas išlikimo modelis. Greta standartinių, daugiatiražių, „masinės gamybos“ iliustracijų dailininko knyga ir autoriniai leidiniai tapo populiarūs ir kaip kolekcionavimo objektas, ir kaip privilegijuota menininko individualybės reiškimosi sritis, puoselėjanti grynai estetinę funkciją.

Knygos menas Lietuvoje
Lietuvoje leidybos tendencijos panašios į pasaulines – didžiausią iliustruotų knygų rinkos dalį sudaro vaikams skirti spaudiniai. Įvairūs argumentai dėl iliustracijų meninio lygio kertasi būtent šioje srityje, nes čia ypač svarbus estetinės nuovokos, kūrybingumo bei vaizduotės ugdymas. Mažųjų poreikis per knygą pažinti pasaulį kartais tenkinamas labai primityviai. Įvairiuose vaikams skirtuose žurnaluose popkultūra skleidžiasi toli gražu ne kokybiškiausiomis formomis. „Vyturio“ leidyklai, kuri leido daugiausia vaikams skirtų iliustruotų knygų, „nusilpus“, privačios leidyklos perėmė šią funkciją. Kunkuliuojantis pasikeitimų procesas jau įgyja stabilesnius kontūrus – vaikų ir jaunimo literatūroje nusistovi nauji iliustracijų tipai ir stilistika. Knygų vaikams iliustratoriai tapo nuosaikesni teksto atžvilgiu – vėl populiarus siužetiškumas, pasakojamasis pradas, realistinis vaizdas. Teigiamais iliustracijos kaitos poslinkiais galima vadinti ir tai, jog vis labiau atsižvelgiama į vaiko psichologiją, amžių, ne tik į vaikystę apskritai.
Apsilankius IBBY Lietuvos padalinio internetinėje svetainėje, akivaizdu, kad daugėja ne tik vertingų bei įdomių knygų, bet ir jas apipavidalinančių ar iliustruojančių dailininkų. 1997-aisiais iš septynių čia pristatytų knygų Lietuvos dailininkų iliustruotos tebuvo dvi, 1998-aisiais iš septyniolikos – keturios, 2000 metais – jau aštuonios, o 2001-aisiais – net vienuolika. Knygas vaikams ištikimai iliustruoja Irena Daukšaitė-Guobienė, Leonardas Gutauskas, Irena Žviliuvienė, Živilė Žviliūtė, Rimvydas Kepežinskas, Romas Orantas, Neringa Žukauskaitė, Agnė Dautartaitė ir kiti. Dailininkai vėl skina laurus tarptautiniuose konkursuose Bolonijoje ir Barselonoje (R. Kepežinskas, Stasys Eidrigevičius, Kęstutis Kasparavičius, Jūratė Račinskaitė). Lietuvoje, deja, tėra tik viena rimta paskata iliustracijų kūrėjams ir leidėjams – gražiausios metų knygos premija.
Formuojasi mažytis laisvai samdomų vaikų literatūros dailininkų luomas. Stengiamasi dalyvauti užsienio parodose, konkursuose megzti kontaktus, būti pastebėtam, gauti užsakymus. Iš produktyviai užsienyje dirbančių dailininkų žinomiausias Kęstutis Kasparavičius. Užsienio leidykloms taip pat piešė Agnė Každailytė, Diana Radavičiūtė ir kt. Tačiau yra ir kita medalio pusė – šiais darbais mūsų skaitytojai gali džiaugtis nebent parodose.
Ne vaikams skirtų leidinių, dekoruotų piešiniais ar raižiniais, vis mažėja. Pažintinę iliustracijos funkciją perėmė fotografija, fotoalbumui atiteko ir iliustruotos „dovanų knygos“ vaidmuo. Dominuoja plačiajam skaitytojų ratui pritaikyti fotografijų albumai apie keliones, gamtą, architektūrą ir t.t. Panašų „dovanų“ knygos statusą įgyja ir iliustruoti poezijos rinkiniai. Šioje srityje dirba Romas Orantas, Alfonsas Žvilius, Viktorija Daniliauskaitė, Eglė Gelažiūtė.
Su viltimi šiuos apmąstymus baigti trukdo šiemet neįvyksianti tradicinė knygos meno trienalė, Vilniuje rengiama nuo 1981-ųjų. Priežastis – nėra eksponatų (negausi knygos iliustracijų ekspozicija papildė respublikinę parodą „Lietuvos grafika 2003“). Kodėl susiklostė tokia padėtis? Juk profesionalius knygų iliustratorius Lietuvoje rengia net dvi aukštosios mokyklos – Vilniaus dailės akademija ir VDA Kauno dailės institutas. Stojamųjų egzaminų konkursai byloja apie rinką – pastaraisiais metais grafikos specialybė nėra paklausi. Remiantis neoficialia statistika, absolventų, dirbančių tik knygos apipavidalinimo srityje, nėra. Natūralu, jog esama padėtis kelia daug klausimų. Kas gali įtikinti leidėjus investuoti daugiau pinigų ir laiko į nežinia ar atsipirksiančią iliustruotą knygą? Ar aukštosios mokyklos, rengiančios iliustratorius, turi užsiimti studijų reklama, ieškoti būdų, kaip skatinti jaunus žmones, kad nedingtų idealistiškai veržlus kūrybingumas? Kaip mūsų sąlygoms pritaikyti pasaulyje populiarias privačias iniciatyvas – knygos mėgėjų, kolekcionierių klubus ir jų dotuojamą knygų leidybą? Kam įdomi prieš karą Lietuvoje veikusi intelektualų knygos mėgėjų grupė ir jos praktinė patirtis formuojant bei remiant išskirtinių knygų leidybą? Negi valstybė turi būti vienintelė ką nors galinti ir suinteresuota keisti institucija? Jei taip, tai kokios paramos iš jos tikimasi?

________________
1 72 lietuvių dailininkai apie dailę, Vilnius, 1999, p. 275.

Į TURINĮ
ATGAL