dailė 2003/1
Į TURINĮ
ATGAL






Svajonė ir Paulius Stanikai. Videofilmo Dvi moterys kadrai. 2000

Svajonė ir Paulius Stanikai.
Plakatas. 2003

Svajonė ir Paulius Stanikai.
Jūsų tėvas, jūsų sūnūs ir jūsų dukra.
2002, fotografija


Vilnius–Venecija. 2003

Šiemet 50-ojoje, jubiliejinėje, Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje jau trečią kartą dalyvauja Lietuva. Grįžus iš 49-osios bienalės, vykusios 1999 metais, sostinės meno visuomenėje imta abejoti dėl menininkų atrankos kriterijų į tokio pobūdžio tarptautinius renginius. Ruošiantis šių metų Lietuvos prisistatymui, Lietuvos Respubliko kultūros ministerija 2002-ųjų rudenį paskelbė viešą projektų konkursą. Ministerijos sudaryta komisija iš aštuonių pateiktų projektų išrinko Svajonės ir Pauliaus Stanikų kandidatūrą, kurią pristatė du projektai – Lietuvos dailininkų sąjungos ir pačių menininkų. Artėjant Venecijos bienalei su Svajone ir Pauliumi Stanikais kalbasi dailėtyrininkė Ieva Dilytė – viena iš LDS projekto autorių.

Ieva Dilytė. Ar pasiteisino objektyvumo siekiantis atrankos procesas – bus matyti vėliau, o iki šiol konkurso netikslingumą bandyta argumentuoti ir būsima stiprių kandidatų stoka, ir miglotu projekto realizacijos procesu. Tikėjausi, kad projektų konkurse aktyviau dalyvaus jaunesni menininkai. Tarp kandidatuojančių pasigedau ir Gedimino bei Nomedos Urbonų, tačiau, kiek žinau, jie dabar užsiėmę kitu projektu. Jūs šiuo metu gyvenate bei dirbate tarp Paryžiaus ir Vilniaus, savo kūrybą dažnai rodote už Lietuvos ribų. Paskutinė didelė paroda Vilniuje, kurioje dalyvavote, 2001 metais ŠMC vykusi „Savigarba“, vėliau savo kūrybą eksponavote įvairiose parodose Maskvoje, Berlyne, Bonoje, Vienoje, Niujorke, Paryžiuje, Seule ir kitur. Vis didėjantis Lietuvos menininkų ir jų kūrybos mobilumas tampa jų sėkmės sąlyga. Šį kartą Venecijoje Jus pristato ir viena Paryžiaus galerija, su kuria dabar bendradarbiaujate. Tokio pobūdžio projektas pats savaime tampa reprezentaciniu. Kaip 50-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvos šiuolaikinio meno situaciją reprezentuos Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas?
Svajonė ir Paulius Stanikai. Pastaraisiais metais įgyvendinome nemažai didelių autorinių projektų, dalyvavome bendrose parodose Lietuvoje ir svetur. Tačiau turime dar daug naujų, neeksponuotų kūrinių. Remdamiesi savo patirtimi manome, kad galime parengti tokį reprezentacinį projektą. Daugelis šalių stengiasi prisistatyti Venecijos bienalėje. Būtina ir mums tęsti dar visai naują dalyvavimo joje tradiciją.
Abejojame, ar į Venecijos bienalę turėtų vykti labai jauni menininkai. Atstovaujantieji šalies šiuolaikiniam menui turėtų būti jau įsitvirtinę tiek Lietuvoje, tiek ir aktyviai dirbti už jos ribų. Jaunoji menininkų karta dažnai pasikliauja vienokiais ar kitokiais eksperimentais. Tokiuose renginiuose kaip Venecijos bienalė kol kas negalime eksperimentuoti – gal ateityje. Tai priklausys nuo būsimų bienalių kuratorių idėjų.
Dabar Lietuvoje dirba daug labai įvairių menininkų, tad sunku kalbėti apie kokią nors vienijančią liniją ir daryti apibendrinimus. Šiuolaikinio meno scena – nepaprastai įvairi, daugialypė, prieštaringa ir kartu fragmentiška. Mūsų projekte atsispindi vienas iš dabar Lietuvoje kuriamo meno fragmentų.
I. D. „Svajonės ir konfliktai. Žiūrovo diktatūra“ – tokia šiųmetinės Venecijos bienalės kuratoriaus Francesco Bonami pasiūlyta tema. Joje bus siekiama pristatyti reikšmingus ir labai įvairius projektus, kurie paveiktų ateinančio dešimtmečio meno procesus ir pobūdį. Lietuvos paviljono ekspoziciją sudarys skulptūros, piešiniai ir fotografija. Bus ir naujų, neeksponuotų fotografijų, kuriose siekiama minimalizmo, yra daug šviesos, skaidrumo. Tęsiate žmogaus ir jo egzistencinės erdvės temą, tačiau kinta motyvai – čia ir minimalizuoti interjerai, ir panoraminiai anonimiškų miestų vaizdai, ir portretai. Sudėtingų barokiškų formų skulptūros, didelio formato piešiniai, sąlygiškai minimalėjanti fotografija ir specifinė šviesa jungiami į vieningą, sugestyvų kūrinį, kur kiekvieno elemento autonomija paklūsta visumai. Naujas projektas kuriamas panaudojant tiek ankstesnius, tiek ir naujus Jūsų darbus. Instaliacija bus įrengta Venecijos Fortuny muziejaus salėse, kur pats interjeras diktuoja vizualias sąlygas, yra aktyvus ir charakteringas. Jūsų projektas taps savotišku site specific, nes galutinis ekspozicijos vaizdas išryškės tik įgyvendinus jį vietoje.
Kelios paskutinės Venecijos bienalės sulaukė nemažai kritikos dėl perdėto dėmesio video- bei skaitmeninėmis priemonėmis kuriamiems menams, todėl šiemet galima būtų tikėtis savotiško atoveiksmio ir grįžimo prie tradicinių medžiagų bei meno formų. Ar tokios nuostatos turėjo įtakos ir Jūsų instaliacijos idėjai bei atlikimo priemonėms?
S. Priemonės nėra svarbios. Niekada nesiorientuojame į madą, greičiau priešingai, stengiamės nuo jos atsiriboti, pabėgti. Šį kartą taip pat vadovaujamės tokia nuostata. Nesame nusiteikę prieš vieną ar kitą priemonę, medžiagą, kūrinio raiškos formą. Svarbiausia – rezultatas.
I. D. Bienalę vienija savirefleksijos idėja ir siekis apmąstyti šio tarptautinio meno renginio masiškumo principus. Keliamas klausimas: ar bienalės forma tebėra aktuali, pristatant šiuo metu kuriamą meną, kalbantį daugybe kalbų, atsirandantį ir veikiantį įvairiuose kultūriniuose, politiniuose, geografiniuose kontekstuose? Plataus užmojo reprezentacinė paroda, kuratorių nuomone, negali puoselėti vien estetinius tikslus, tapti tarsi svajone, atskirta nuo pasaulio, kaip ir būti tik laikmečio dokumentu. Estetinės svajonės ir dokumentikos konfliktas – viena iš bienalės meninės diskusijos ašių. Įprasta, kad panašaus pobūdžio tarptautinėse parodose asmeniniai įspūdžiai tarsi ištirpsta bendroje, visa apimančioje, renginio atmosferoje. Masiškume ištirpsta tai, kas konkretu, asmeniška. Žiūrovą tiesiog praryja vaizdų ir įspūdžių gausa. Venecijos bienalės reikalauja ne tik kultūrinio entuziazmo, laiko, bet ir tvirtų kojų. Šį kartą tikimasi asmeninės žiūrovo patirties, skatinama sustoti ties konkrečiais kūriniais, suteikti daugiau laisvės žvilgsniui ir vaizduotei.
Jūsų kūriniuose kalbama apie gyvenimą–mirtį, svajonę–realybę, laiką–erdvę. Mirties kūnuose skleidžiasi gyvybė, fotografijų veidai išlaiko atstumą ir lieka užsidarę savyje – yra dabar, bet ne čia. Atotrūkis nuo pasaulio ir buvimas jame vyksta vienu metu. Jaučiama aktyvi Jūsų, kaip autorių, vizija ir pozicija. Žiūrovas dažnai yra ir stebėtojas, ir stebimasis, tas, kuris yra (pa)veikiamas, pribloškiamas, suvirpinamas. Tačiau pradinė parodos idėja skatina nutilti tiek autorių, tiek kuratorių, ir sukurti individualizuoto dialogo salas šiuolaikinio meno formų begalybėje.
S. Mūsų darbuose dažnai susijungia tam tikra dozė dokumentikos ir estetinio rezultato siekis. Kurdami apie žiūrovą negalvojame. Tačiau rengiant projektą tokios apimties meno renginiui kaip Venecijos bienalė, neišvengiamai kyla naujų užduočių. Bet tai nėra pirmaeiliai dalykai. Mes kuriame aplinką, kuri atitinkamai veiks tą, kuris joje atsidurs. Instaliacija nukreipta į žiūrovą ta prasme, kad kuriama autonomiška vizualinė erdvė. Kuratoriaus pasiūlytos parodos idėjos mūsų, galima sakyti, nepaveikė. Projektas natūraliai įsiliejo į gana plačius bienalės idėjinius rėmus.
I. D. Jei nebūtumėte kandidatavę, koks Lietuvos menininkas, Jūsų nuomone, galėtų atstovauti Lietuvai Venecijoje šiemet?
S. Manome, kad Venecijoje Lietuvą galėtų reprezentuoti Tavo minėti Nomeda ir Gediminas Urbonai. Be abejo, yra labai daug gerų vyresniosios kartos menininkų, kurie šiame renginyje atrodytų įdomiai ir puikiai atstovautų šalies meninei kultūrai, pavyzdžiui, Valentinas Antanavičius, Antanas Martinaitis (1939–1986), Kazys Varnelis ir kiti.
I. D. Dėkoju už pokalbį, kurį, manau, pratęsime Venecijos bienalei pasibaigus.

Į TURINĮ
ATGAL