dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Feliksas Jakubauskas. Šviesos namai. 2003, vilna, šilkas, dirbtinis pluoštas, mišri technika, 127x192

Giedrė Valtaitė. Saugūs. 2003, popierius, plastikas, skaitmeninė spauda, autorinė aitvaro konstrukcija, 250x120


Audinys šiuolaikiniame mene

Virginija Vitkienė

Visais laikais meno kūrinius norėta apsaugoti nuo sunykimo, todėl naudotos ilgaamžės ir patvarios medžiagos – marmuras, bronza, akmuo. Naujų raiškos formų ieškojimas, netvarių medžiagų naudojimas susijęs su radikalia XX a. pabaigos meninės bei socialinės pasaulėvokos kaita. Postmodernistai pasirodė vieninteliai pasiruošę meno kūrinius kurti iš greit nykstančių medžiagų, nes nūdienos mene priemonės, medžiagos bei technikos jau nebeskirstomos pagal atskiras meno sritis, kaip nebesaugoma tapybos, skulptūros, grafikos, tekstilės, keramikos specifika. Šia prasme audinys, kaip medžiaga ir kūrybos priemonė, – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės pasirinkimų, padėjusių nutrinti tarpdisciplinines meno ribas. Menininkai, savo kūryboje naudojantys audinį, nekuria aiškiai apibrėžtos formos ar stiliaus meno, neatstovauja konkrečiai meninei srovei.
Kas yra audinys? Tai rankinėmis ar mechaninėmis staklėmis iš natūralių medžiagų – vilnos, šilko, lino ar sintetinio pluošto – austas audeklas. Tačiau audiniu gali būti vadinama ir neaustine technika atlikta, pavyzdžiui, veliant suformuota medžiaga, kurios plastines, tekstilines bei vizualines savybes dailininkai pasitelkia įgyvendindami savo meninę idėją (čia kalbėsime tik apie audinio panaudojimo galimybes tapyboje, skulptūroje, instaliacijose bei veiksmo mene). Audinys – viena iš nedaugelio mene naudojamų medžiagų, turinčių tiek daug skirtingų pavidalų ir pritaikymo būdų – audinį galima drapiruoti, glamžyti, lankstyti, suspausti, klostuoti, kamšyti, daryti girliandas, rišti į nešulius ar subadyti, plėšyti, karpyti, draskyti, siūti, suvynioti, aplikuoti, daigstyti, išdeginti, suraižyti, papuošti dažymu ar fotoatspaudu.
Lietuvos menininkų kūryboje audinio naudojimas išpopuliarėjo paskutiniais XX a. dešimtmečiais1 – nuo ankstyvųjų Kazės Zimblytės, Eugenijaus Antano Cukermano koliažų, Valentino Antanavičiaus, Česlovo Lukensko asambliažų iki Eglės Paulinos Pukytės minkštųjų instaliacijų, Eglės Rakauskaitės gyvųjų skulptūrų, „Post ars“ akcijų – gausu menininkų, kurie audinį bei jo plastines savybes suvokia kaip prasminę kūrinio šerdį.

Transformuota tapyba ir asambliažai
Drobės funkcija ir paskirtis lietuvių tapyboje prasiplėtė aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Atsisakę drobės, kaip tapybos pagrindo, stereotipo, abstrakcionizmo pradininkai K. Zimblytė bei E.A. Cukermanas dėmesį sutelkė į paveikslo medžiagiškumą – plokštumos faktūrą ir tekstūrą. Abstrakčių ir monochrominių K. Zimblytės paveikslų traukos jėga slypi paveikslo drobės paviršiuje. Ji formuojama glamžant ar taisyklingai klostuojant audinį, kuris virsta reljefu, pabrėžiančiu materialųjį medžiagiškumą. E.A. Cukermano kūriniuose audeklas taip pat nėra pasyvus tapybos pagrindas – pasitelkus atpleišėjusį, susiūtą, apdriskusį ar tvarkingai sukarpytą audinį kuriama aktyvi paviršiaus faktūra: drobės plokštuma asociatyviai virsta suglamžytu popieriaus lapu ar suskeldėjusia tinko siena. V. Antanavičiaus asambliažuose einama kitu keliu – čia dominuoja turinys, įtaigiai kuriamas medžiaginėmis priemonėmis. Audinys tarnauja personažui, kuris yra kūrinio ašis. Autorius labai efektingai sujungia, regis, „negiminingas“ medžiagas, taip pasiekdamas savo tikslą – paveikti žiūrovo sąmonę.

Minkštosios skulptūros
Viena pirmųjų minkštosios skulptūros kūrėjų Lietuvoje yra Eglė Paulina Pukytė. Nuo 1992 metų ji ėmė kurti „Augalus“ – dekoratyvinės skulptūros kompozicijas, pasiūtas iš žalios spalvos audinio. Bene monumentaliausias ir daugiausia dėmesio susilaukęs E.P. Pukytės kūrinys „Sofa“ (1993) – baldas, kuriuo neįmanoma naudotis. Įvairių atspalvių žalioje sofos plokštumoje derintos įvairios formos – pagalvės, draperijos, užtiesalai, falo pavidalo ritinėliai, naudoti įvairiausi audiniai – grubi drobė, lygi medvilnė, švelniai supintas atlasas. Audinys E.P. Pukytės skulptūrinėse kompozicijose tapo priešprieša „šaltosioms“ medžiagoms, kurių fizinės savybės tarytum abejingumo siena atitveria kūrinį ir suvokėją. Minkštos medžiagos jos kūryboje suvokiamos kaip artimesnio santykio su žiūrovu galimybė.
Lakoniškų formų ir netradicinių medžiagų – dažniausiai drobės ir šieno – objektams dar nuo studijų laikų ištikimas Darius Bastys2 . Minkštųjų jo skulptūrų motyvai labai įvairūs – nuo ryškiaspalvių abstrakcijų iki standartinių formų baldų, padarytų iš natūralios drobės, ar milžiniškų žaislų. Dailininkas nuosekliai tęsia C. Oldenburgo kūrybinę mintį – kasdieninius utilitarinius objektus paversti savo paskirtį praradusiomis gigantiškomis parodijomis.

Audeklas gatvėje arba „viešosios instaliacijos“
XX a. pabaigoje Vakaruose ypač išpopuliarėjo vadinamieji gatvės menai – kai urbanistinė erdvė paverčiama meninio vyksmo vieta ir meno proceso dalyviu tampa atsitiktinis praeivis. Čia turima omenyje ne tik akcijos ar performansai, bet ir viešosios instaliacijos, kuriose buvo naudotas audinys.
Pastarajame dešimtmetyje ir Lietuvos menininkai iš parodų salių persikelia į gatves, įtraukdami į meninę erdvę atsitiktinius praeivius. Projekte „Ženklas Kaunui“ (1996) Aušra Andziulytė baltu sintetiniu audiniu per Laisvės alėją nutiesė taką, palikdama „ištirpusio sniego“ ženklą – pėdas. Tais pačiais metais surengtoje akcijoje „Leisk paukščiui pailsėti“ Robertas Antinis ir Alfonsas Andriuškevičius Kauno rotušės aikštę užklojo didžiule įvairių atspalvių audinio „antklode“. O 1998-aisiais Katrė Karina Matiukienė Vilniuje ant tilto per Vilnelę bei ant remontuojamo pastato pastolių Pilies gatvėje sukabino kompoziciją „Moters ženklai“, atliktą iš neaustų medžiagų – vertikalūs, kvadratiniai bei apskritų formų veltiniai asocijavosi su pirmykščių kultūrų ženklais bei simboliais.
Gintaro Makarevičiaus „Scenos uždanga“ (1995) buvo projekto „Dėl grožio“ dalis. Milžiniška juodo audinio skraistė tapo vykusiu bandymu pridengti Vilniaus centre griūvančio Rusų dramos teatro gėdą. Ne mažiau įtaigi bei asociatyvi Marijos Teresės Rožanskaitės instaliacija „Pirmoji pagalba“, rodyta Vilnelėje (2000), kurioje panaudoti balti audiniai.

Audinys ir hiperrealizmas
Kalbant apie audinį šiuolaikiniame mene nederėtų pamiršti fotografijos perkėlimo ant medžiagos galimybių. Fotografiją su audiniu dažniausiai derina Loreta Švaikauskienė, Artūras Raila, Lina Jonikienė. Pastaroji realistinį žmogaus kūno atvaizdą neretai supriešina su išsiuvinėtu secesijiniu ornamentu. Senoji siuvinėjimo bei novatoriška fotografijos perkėlimo ant medžiagos technikos sujungtos ir 1997-aisiais tarptautinėje Kioto parodoje „Exellence Award“ prizu apdovanotame kūrinyje „Arnotas“. Įtaigaus meninio rezultato L. Jonikienė pasiekė derindama nuogo vyro kūno fotoatvaizdą ir bažnytinio rūbo dekoro siuvinėtą ornamentą.
Jūratė Kazakevičiūtė, atidžiai išstudijavusi amerikietės L. Lichtenfels lėlių siuvimo techniką3, 2000–2002 metais sukūrė keletą „minkštųjų“ figūrų. Jose dailininkė sąmoningai atsisakė moters idealizavimo. Konceptualus šios menininkės magistro darbas „Žydraakės“ – tai keturiolika nedidelių nuogų moters figūrėlių, sustatytų į eilę priešais altorių apleistoje Šv. Jurgio bažnyčioje Kaune – sterili nuogybė sakralinėje erdvėje. Autorė multiplikavo savo pačios atvaizdą, lėlių mimikomis bei pozomis atskleisdama įvairias dvasines būsenas. Šį kūrinį galima sieti su „nešventojo feminizmo“ alegorija.

Audinio žinia
Vienas ryškiausių XX a. pabaigos lietuvių meno bruožų – ryškus šuolis nuo tapybos instaliacijos bei veiksmo meno link. Daugelis menininkų, kurdami instaliacijas bei performansus, naudoja audinį. Jo plastinės savybės – tamprumas, lankstumas – palengvina ir pagreitina kūrybos procesą ir yra neatsiejamos nuo pastaruoju metu deklaruojamo meno trumpalaikiškumo, „chameleoniškumo“. Eglės Rakauskaitės kūrybos tema – moteriškosios savasties paieškos. Moteriškumas jos kūryboje neturi pretenzingumo, jis labiau atsiskleidžia medžiagos pajautimu. Ką menininkė benaudotų – medų, taukus, plaukus, šokoladą ar audinį – kiekviena medžiaga tampa esmine kūrinio substancija, prasminiu klodu, žinia. 1995-aisiais parodoje „Joana Arkietė: aštuoni komentarai“ E. Rakauskaitė originaliai „pakomentavo“ Žanos d’Ark žygdarbius, pasiūdama jos atminimui milžinišką (320 x 410) raukiniuotą prijuostę. Kitoje instaliacijoje „Laikas: 4 dienos“ (1997) simbolinę prasmę dailininkė suteikia ne tik audiniui, bet ir pačiam audimo procesui. Staklės, nebaigtas audeklas, nėriniai, žirklės ir kiti siuvimo atributai bei tarytum atsitiktinai staklių kampe pakabinta nuotakos suknelė įgyja naują prasmę. E. Rakauskaitė ne kartą ėmėsi jaunosios apdaro metaforos. Prisiminkime suknelę iš jazminų žiedų („Virginijai“, 1995) ar videokūrinį „Gariūnai“ (2002). Pastarajame autorės žvilgsnis užkliūva už vėjuje besiplaikstančių, pigia prabanga alsuojančių vestuvinių suknelių. Jaunosios tema sugestijuoja ribines būsenas – atsisveikinimą su tuo, kas žinoma, ir žengimą į nepažintą pasaulį. Ne kartą Vilniuje, Varšuvoje, Stambule rodyta E. Rakauskaitės gyvoji skulptūra „Pinklės: išvarymas iš Rojaus“ (1995): keliolika merginų, pasidabinusių nuotakų suknelėmis ir kasomis „supintų“ į ratelį – tokios ribinės būsenos kontempliacija.
Ryškiausi Lietuvos veiksmo meno kūrėjai – grupė „Post ars“ (skulptorius Robertas Antinis, tapytojas Aleksas Andriuškevičius, muzikas Česlovas Lukenskas, fotografas Gintaras Zinkevičius) nuo pat savo kūrybinės veiklos pradžios drauge ar pavieniui stengėsi „prakalbinti“ audeklą. Č. Lukensko performansas „Žmogus – sėkla“ (1990) asocijavosi su mitiniu žemės apvaisinimo ritualu. Žmogaus kūnas buvo suvyniotas į audeklą, kruopščiai perrištas virve ir tampytas po dirvą. Galiausiai nuvilktas ant smėlėto tako ir ten paliktas greta negyvo daikto – čiužinio, suraišioto virvėmis lygiai taip pat, kaip „žmogus-sėkla“. Čia audiniui suteikta archetipinė – apsauginio kevalo, brandinančio savyje gyvasties energiją, reikšmė.
Ritualiniu meniniu vyksmu galima vadinti „Post ars“ grupės narių ir kviestinių dalyvių performansą Zatyšių karjere (1990). Skambant magiškai rago muzikai, dalyvaujantieji apsigaubė, įsisupo į audeklų paklodes, susirietė dirvoje ir kuriam laikui „apmirė“. Vėliau vienas po kito ėmė išsivynioti, ristis iš juos gaubiančių apvalkalų, sutempė audeklus į krūvą ir sudegino. Šio mitologizuoto ritualo metu buvo pakartotas dvasinio atgimimo – perėjimo ritualo – modelis, būdingas daugeliui pirmykščių kultūrų, kai subrendę vyrai atskiriami nuo bendruomenės ir įšventinimo trobelėje „palaidojami“, t.y. sugrąžinami į pirmapradį neapibrėžtumą, į gemalo būseną.4 Įšventinamasis apgaubiamas tam tikru audeklu, simbolizuojančiu vaisiaus apvalkalą. Vėliau su šiuo audeklu jis turėdavo išlįsti iš pašiūrės ir išsimaudyti – atgimti naujam dvasiniam gyvenimui. Šis įšventinamasis gimimas pirmykščiuose ritualuose suponavo žmogaus mirtį pasaulietiškajai būčiai. Minėtame „Post ars“ grupės performanse galima aptikti visas tris svarbiausias perėjimo ritualo sudedamąsias dalis: gimimą, mirtį ir prisikėlimą (atgimimą). Tad dalyvavusieji šiose apeigose tapo mitinio įvykio amžininkais arba, kaip pasakytų J. Baudrillard’as, simuliavo savo, o gal meno, atsinaujinimą.
Audeklas, tūkstantmečius ne tik šildęs žmogų, bet ir turėjęs įtakos jo estetiniam pasaulio suvokimui, šiuolaikiniame mene sintetina istorinę žmonijos patirtį, tapdamas žmogiškosios būties bei asmens tapatumo įvaizdžiu. Audinys vis dažniau iš meno išstumia kanonines meninės raiškos priemones, „tauriąsias“ medžiagas. Postmodernizmas iš naujo atrado audinį – „ištraukė“ iš utilitarinės paskirties, nes audinys pasirodė gebantis patenkinti kone kiekvieną įnoringo šiuolaikinio kūrėjo užgaidą.

________________________
1. Vakarų pasaulyje audinys tekstilės meno riboženklį peržengė XX a. antrajame dešimtmetyje, kai G. Braque’as ir P. Picasso ėmė taikyti audeklą koliažuose, kiek vėliau M. Ray ir M. Duchampas – instaliacijose. Nuo amžiaus vidurio su audiniu (konkrečiai – veltiniu) kūrybinę išraišką susiejo J. Beuysas, teigęs, jog „meno kūrinio poveikis tiesiogiai priklauso nuo prasmės, suteiktos pasitelktai medžiagai“. Septintajame dešimtmetyje C. Oldenburgo gigantiškų minkštųjų objektų dėka audinys prabilo šaržo, grotesko kalba. Christo iki šiol stebina visą pasaulį neįtikėtinais architektūros bei landšafto objektų įpakavimo į audinį projektais, kuriais stengiasi „įkūnyti trumpalaikiškumo bei perėjimo idėją“. Citatos iš: M. Constantine, L. Reuter, Whole Cloth, New York: The Monacelli Press, 1997, p. 47, 137.
2. Dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje skulptūrą, kaip kursinį darbą padarė milžinišką kamufliažinį instrumentą – drobės prikimštas kankles (1992).
3. L. Lichtenfels daugelį metų tobulino savo „lėlių“ konstrukciją, kol atrado beveik tobulą variantą: iš vielos bei sintetinių pluoštų ji konstruoja anatomiškai tikslius „griaučius“ bei „raumenis“, kuriuos aptraukia atitinkamo tamprumo bei spalvos sintetiniu audiniu.
4. M. Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, Vilnius: Mintis, 1997, p. 135.

Į TURINĮ
ATGAL