dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Algis Lankelis, Gediminas Urbonas. Objektai. 1993.
Parodos Baltai šiandien ekspozicijos fragmentas. Aukštoji nacionalinė dailės mokykla, Paryžius, Prancūzija

Ieva Iltnere (Latvija). Pingo ergo sum. 2002, drobė, aliejus, 140x190
Vartų galerija, Latvijos dailininkų paroda Labirintas (2003 11 21–12 06)


Baltijos šalių bendradarbiavimo strategijos, tinklai ir ekonomika

Lolita Jablonskienė

Apie įvairovę
Pradėdama kalbėti apie nūdienius Baltijos šalių ryšius dailės srityje, gerai suprantu, kad vienas žmogus nedideliame straipsnyje negali aprėpti visos šio reiškinio platumos: nei istorinių prielaidų, nei dabartinės įvairovės. Net jei kruopščiai ir ilgai studijuodama po kruopelę surinkčiau daugumą faktų ir juos dailiai surikiuočiau į vieną ar kitą schemą, pateikčiau tik kiekybinius bendradarbiavimo rezultatus – ryšių kokybė ir gyvybingumas menkai teatsispindėtų. Išsyk pasakau – nemanau, kad viena kuri dailės sritis (pvz., tapyba ar videoinstaliacija) šiandien turi daugiau perspektyvų regioninio bendradarbiavimo projektuose nei kitos; taip pat negalvoju, kad dideli, sistemingai vykstantys projektai (pvz., bienalės ar simpoziumai) iškalbingiau byloja apie regiono meninį gyvenimą nei mažos vietinės iniciatyvos ar net individualios parodos; neskirstau ir institucijų į geriau ar blogiau išmanančias tarptautinio bendradarbiavimo taisykles ir vingrybes. Tačiau esu įsitikinusi, kad nūdienos meno scenos veikėjai yra labai įvairūs. Jie dirba vedami netapačių tikslų bei interesų ir gali juos realizuoti daugeliu būdų daugybėje platformų. Klaidinga būtų ne tik nematyti ir neįvertinti šios įvairovės, bet ir joje pasiklysti, imant gretinti, lyginti nevienarūšius reiškinius ir strategijas. Šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie man geriau pažįstamą šiuolaikinio meno terpę, apie čia išryškėjusias Šiaurės–Baltijos regiono bendradarbiavimo tendencijas: judėjimo pradžią ir jo šiandieninę būklę. Be to, mane labiau domina šio reiškinio ideologija ir naujo baltiško tinklo formavimasis bei institucionalizacija, o ne pati įvykių tėkmė ar juolab sėkmė.

Dvi strategijos
Dar neseniai, kalbėdami apie Baltijos šalių bendradarbiavimą, turėdavome omenyje tik ryšius tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos meno scenų. Sovietiniais metais šioje erdvėje vyko nuolatiniai parodų mainai, dailininkai dalyvavo bendruose simpoziumuose, pleneruose, rinkosi į kūrybines grupes, kai kas, nors ir nedaugelis, vyko studijuoti į kaimyninių respublikų aukštąsias dailės mokyklas. Bene aukščiausią statusą tarp visų regiono meninių įvykių turėjo tradicinės tęstinės Pabaltijo šalių dailės parodos: tapybos ir jaunųjų dailininkų vaizduojamosios kūrybos trienalės Lietuvoje, skulptūros kvadrienalė ir jaunųjų dailininkų taikomosios kūrybos trienalė Latvijoje bei grafikos ir taikomosios dailės trienalės Estijoje. Tai buvo prestižiniai renginiai, itin svarbūs kiekvieno menininko karjerai. Juos išsamiai aptarinėjo spauda, analizavo dailėtyrininkai. Didžiosios parodos formavo dailės aktualijas, sudarė prielaidas organizuotai (nors visuomet triukšmingai) kartų kaitai ir kūrė platesnio, įvairesnio meninio konteksto įspūdį. Įsivaizduojama Pabaltijo meno erdvė taip pat simboliškai atsiskyrė nuo likusios SSRS meninės aplinkos. Bent iš dalies, prisimindami ir tai, kad iki Antrojo pasaulinio karo Estijos, Latvijos ir Lietuvos nesiejo intensyvūs kultūriniai mainai, galėtume tarti, kad sovietmečiu Baltijos šalių bendradarbiavimą dailės srityje palaikė atsiribojimo, mikroscenos išsaugojimo strategija.
Pastaruoju metu, minint Baltijos regioną, kalbama jau apie daug didesnį darinį, apimantį ne tik Pabaltijį, bet ir Šiaurės šalis (neretai ir geografiškai nebaltiškas Norvegiją bei Islandiją), šiaurės Vokietiją, Lenkiją ir šiaurės vakarų Rusiją. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, tik atsivėrus sienoms, šioje geopolitinėje erdvėje kultūrinis bendradarbiavimas suaktyvėjo išsyk. Tarp tuo metu surengtų pirmųjų lietuvių dailės parodų užsienyje: „8 tapytojai iš Lietuvos“ Norvegijoje (1990), „Mano laikas kaip pilotas“ Danijoje (1991); kartu su estais ir latviais dalyvauta „Mare Balticum“ Suomijoje (1992), „Baltiškuose paveiksluose“ Danijoje (1993) ir kituose projektuose; nuo 1990-ųjų „mažosios Baltijos“ dailininkus imta nuolat kviesti ir į tęstinius viso regiono šiuolaikinio meno renginius (plačiau apie tai – kitame skyrelyje). Pirmąją dešimtmečio pusę rytinėje Baltijos pakrantėje ypač dažnai lankėsi kuratoriai bei įvairių institucijų atstovai iš Skandinavijos šalių ir Vokietijos, skatinę Lietuvos ir jos artimųjų kaimynų dailės judėjimą į Vakarus, kurie tuo metu itin domėjosi Rytų Europa. Vėliau, sustiprėjus vietinėms meno scenoms, priešingai – Lietuvos, Latvijos ir Estijos parodų organizatoriai, dailėtyrininkai atsigręžė į Šiaurės šalis, ėmė atidžiau studijuoti jų šiuolaikinio meno reiškinius, rodyti juos savo publikai. Tai, beje, sutapo ir su visuotiniu to meto dailės ekspertų dėmesiu vadinamajam „Šiaurės stebuklui“ – jaunųjų menininkų kūrybai. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje įvairiuose Vilniaus Šiuolaikinio meno centre vykusiuose projektuose buvo pristatyta nemaža dalis žymiųjų „stebukladarių“. 2000-aisiais Stokholmo Moderna museet surengtos etapinės Šiaurės šalių šiuolaikinio meno parodos „Organizuojanti laisvė“ bent pusė dalyvių yra žinomi, matyti Vilniaus žiūrovams. Susumavus abu per pastarąjį dešimtmetį Baltiją vakarų ir rytų kryptimis aprėpusius bendradarbiavimo vektorius, akivaizdu, kad šiandien ryšiai regione yra grindžiami nauja – atsivėrimo strategija. Be to, menininkams savarankiškai aktyviai dalyvaujant tarptautiniame dailės gyvenime, šiuolaikinio meno sklaida Šiaurės–Baltijos šalyse tapo atvira plačiausiąja prasme.
Negalima nepaminėti ir pastaraisiais metais išryškėjusių tendencijų ryšiuose tik tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Anksčiau jas jungę tradiciniai renginiai palaipsniui tapo tarptautiniai, o bendrus šių šalių dailės rinkinius imta dažniau rodyti svetur, bet ne namie (pvz., „Baltai šiandien“ Paryžiuje, 1993; „Asmeninis laikas“ Varšuvoje, 1996; „Dailė iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos“ Sarajeve, 1998; „Baltijos laikas“ Zagrebe, 2001 ir kt.). Esu jau rašiusi, kad parodose užsienyje išsirutuliojo tam tikras XX a. antrosios pusės Baltijos kraštų dailės vaizduotės muziejus. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad kilnojamosios parodos-muziejai šiandien yra veikiau marginalinė, o ne magistralinė tarptautinio meninio gyvenimo linija. Plačiai, atvirai cirkuliuojant idėjoms, patiems kūrėjams nuolat keliaujant, mikroscenos prarado ankstesnę išskirtinę vertę bei simbolinę galią. Šiuolaikinio meno aktualijos bręsta ir skleidžiasi individualiuose sumanymuose, specifinėse grupinėse iniciatyvose ir yra susumuojamos prestižiniuose megarenginiuose. Kultūrinio bendradarbiavimo gyvybingumas nūnai vis labiau priklauso nuo subalansuoto tarptautinio meninio gyvenimo veiksnių ir lokalinės aplinkos dinamikos bei poreikių įvertinimo. Išties skirtingų tikslų siekia trys artimiausiu metu rengiamos parodos: jaunųjų Latvijos ir Lietuvos dailininkų projektas Vilniaus Šiuolaikinio meno centre (2003-iųjų rudenį), šiuolaikinės lietuvių dailės pristatymas Estijos dailės muziejuje ir Talino parodų rūmuose (2004-ųjų pavasarį) bei tarptautinė Rygos skulptūros kvadrienalė (2004-ųjų vasarą). Pirmoji – artikuliuoti potencialius pokyčius vietinėse meno scenose (panašiai kaip 1992-ųjų „Forma Anthropologica“, subūrusi pirmąją šiuolaikinių „mažosios Baltijos“ menininkų kartą), antroji – reprezentuoti įsitvirtinusį, pripažintą kaimyninės šalies dailės įvaizdį, o trečioji – internacionalizuoti lokalinę terpę. Estijos, Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo kryptis, vedanti nuo universalios link specifinės projektų retorikos, šiandien yra bene perspektyviausia.

Tinklas
Ne vienam gerai žinomam šiuolaikiniam estų, latvių ir lietuvių dailininkui pirmaisiais sąlyčio su pasauline meno arena taškais tapo dešimtojo dešimtmečio pradžioje pradėtos rengti Šiaurės–Baltijos šalių bienalės (Rostoke, Kotkoje, Raumoje), taip pat keliaujanti fotomeno trienalė bei stambūs grupiniai projektai: „Veidu į veidą“ Kylyje 1991-aisiais, „Baltijos skulptūra ‘93“ Visbyje ir kt. Šiose parodose žiūrovai matė M. Šnipo, M. Navako, Š. Saukos, G. Urbono, G. Trimako, E. Gineitytės, A. Petrašiūnaitės, G. Makarevičiaus, D. Liškevičiaus, K. Andrašiūno darbus – daugelis šių menininkų tapo ir Lietuvos meninio gyvenimo lyderiais, ir aktyviais tarptautinių renginių dalyviais. Šioje aplinkoje taip pat susiformavo pirmoji Estijos, Latvijos ir Lietuvos šiuolaikinio meno kuratorių karta (S. Helme, H. Demakova, R. Jurėnaitė) bei Skandinavijoje ir Vokietijoje gyvenančių regiono dailės ekspertų ratas (M. Jaukkuri, B. Straka, N. Weberis ir kt.). Ne mažiau svarbu ir tai, kad visus minėtus įvykius globojo naujas 1990 metais šiaurės Vokietijoje – Kylyje – įkurtas bendradarbiavimo tinklas „Ars Baltica“, skatinantis ir remiantis bendrus baltiškus projektus. „Ars Baltica“ yra tarpvalstybinė iniciatyva. Atskiroms šalims čia atstovauja Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų bei už kultūros sklaidą užsienyje atsakingų institucijų pasiuntiniai. Finansavimas taip pat skiriamas iš valstybių biudžetų (nors didžiąją dalį lėšų paprastai garantuoja tinklo iniciatorė – Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemė). Dešimtąjį dešimtmetį kultūriniai mainai ir bendradarbiavimas aplink Baltijos jūrą atitiko oficialiosios regiono kultūros politikos prioritetus, todėl organizacine prasme sklandžiai funkcionavo ir tebefunkcionuoja. Tiesa, laikotarpio pirmojoje pusėje šios platformos simbolinė reikšmė buvo didesnė nei šiandien. Ją palaipsniui prigesino stambių europinių projektų, tarptautinių bienalių autoritetas bei suaktyvėję tiesioginiai tarpinstituciniai ryšiai. Be to, iš nūdienos perspektyvos pažvelgus į „Ars Baltica“ parodų istoriją, matyti, kad Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Rusija jose nuosekliai demonstravo ryškiausius, aktualiausius savo šalių meno reiškinius, o štai daugelio Šiaurės šalis ir Vokietiją tarptautinėje arenoje tuo metu garsinusių vardų tuose pristatymuose trūko. Iš minėtos parodos „Organizuojanti laisvė“ ar, pavyzdžiui, įtakingų Šiaurės šiuolaikinio meno bienalių Mose (Norvegija) dalyvių tik keli yra dalyvavę „Ars Baltica“ renginiuose, be to, dažniau fotomeno trienalėse nei kitur. Šį netolygumą sąlygojo įvairios priežastys. Pirmiausia – subjektyvūs kuratorių pasirinkimai. Taip pat skirtingas atstovaujamų dailės scenų „įsibėgėjimo“ laipsnis: vienur tuo pat metu aktyviai dirbo bent kelios šiuolaikinių menininkų kartos, o kitur judėjimas „naujosios dailės“ link buvo tik prasidėjęs ir jungė dar nedidelį kūrėjų ratą. Be to, nuolat augo ir konkurencija tarp projektų.
Greta jau minėtųjų aptariamą dešimtmetį, ypač antrojoje jo pusėje, atsirado daugiau Šiaurės–Baltijos bendradarbiavimo iniciatyvų. Nuo 1996-ųjų funkcionuoja municipalinio Baltijos sostinių tinklo koordinuojama ir remiama jaunųjų menininkų bienalė „Artgenda“. Jungtinės baltiškos platformos statuso taip pat siekia atskiros institucijos. Paminėsiu tik keletą. Visbyje Gotlando saloje veikiančio Baltijos meno centro (BAC) programa yra didžia dalimi grindžiama būtent regiono šiuolaikinio meno sklaida. BAC kviečia dailininkus įgyvendinti naujus projektus savo galerijoje ir rengia grupines parodas kitose Europos šalyse („Tolimi švyturiai“ Lisabonoje, 1998, ar „Humaniškasis projektas“ Atėnuose ir Barselonoje, 2001). 1996-aisiais Ščecine Baltijos miestų sąjungos kultūrinės programos rėmuose buvo įsteigtas dailės žurnalas „Mare Articum“, pristatantis nūdienio meninio gyvenimo aplink Baltijos jūrą įvykius; čia taip pat organizuojama bienalė, kaip ir kitos, burianti į bendras temines parodas kaimyninių šalių menininkus. Daug dėmesio Šiaurės ir Baltijos ryšiams pastaruoju metu skiria ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centras. Bene ryškiausias šios institucijos gestas – Baltijos šiuolaikinio meno trienalė. 1997-aisiais vykusioje „Cool Places“ greta estų, latvių ir lietuvių darbų buvo eksponuoti ir menininkų iš Lenkijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos bei Švedijos kūriniai, be to, svarbu pabrėžti – naujausi ar ką tik tarptautinėje arenoje „sušvitę“ projektai. 2002-ųjų „Traukos centras“ atsivėrė dar platesniam kontekstui – parodoje dalyvavo per 60 autorių iš įvairių šalių. Priešingai nei kitų panašių renginių organizatoriai, vilniečiai Baltijos trienalės vardą pasitelkė ne norėdami pabrėžti geokultūrinį renginio tapatumą ar apriboti jo dalyvių atranką, bet siekdami pažymėti naują vietą pasaulio meno žemėlapyje. Prisimindami ir aktyvią kitų, čia nepaminėtų centrų veiklą regione (pvz., kūrybinių rezidencijų tinklą koordinuojantį Šiaurės šiuolaikinio meno institutą NIFCA Helsinkyje), taip pat besiplečiančius ryšius tarp aukštųjų dailės mokyklų, galėtume teigti, kad instituciniu požiūriu tik prieš keliolika metų gimęs Šiaurės–Baltijos šalių tinklas ne tik įsitvirtino, bet ir tapo sudėtingu, daugiašakiu dariniu. Jame išsirutuliojo įvairios bendrų projektų rengimo strategijos. Vargu ar šiandien, kaip dešimtojo dešimtmečio pradžioje, galėtume įvardinti ryškiausią tinklo tašką ar lyderius. Veikiau tai yra nuolat pulsuojanti, kintanti struktūra. Jos pastovumą garantuoja glaudžios sąsajos su vientisos politinės ir ekonominės erdvės formavimusi regione bei atsiveriančios palankios kultūrinio bendradarbiavimo finansavimo galimybės.

Ekonomika ir kultūra
Pastaraisiais metais teko dalyvauti net dviejose konferencijose („Trokštama bendruomenė: Baltijos menas dešimtąjį dešimtmetį“ Visbyje, 1999, ir „Menas ir visuomenė dešimtąjį dešimtmetį“ Taline, 2001), kuriose į Baltiją buvo mėginama pažvelgti kaip tik vientisos kultūrinės terpės aspektu1. Čia vykusiose diskusijose apie bendrus projektus, pasikeitimus menininkais ar parodomis buvo justi, jog kultūros politikų ir kuratorių, dailininkų, kritikų požiūriai į bendradarbiavimą nėra tapatūs: ką vieni suvokė kaip tikslą, kitiems tebuvo priemonė „svarbesniems“ uždaviniams spręsti. Politikams įsivaizduojama (trokštama) Baltijos bendruomenė, bendros kultūrinio gyvenimo gairės atrodė daug aiškesnės. Dailės profesionalams rūpėjo konkretesni dalykai: kaip įvairūs kooperacijos būdai padeda atskiros šalies, pavienės institucijos ar net menininko projektams funkcionuoti nūdienos meniniame gyvenime, ypač jo tarptautinių iššūkių akivaizdoje. Konferencijoje Taline buvo taip pat palyginti Baltijos ir Balkanų regionai, pirmiausia daugelį dominusiais aktualiais finansavimo ir internacionalinės integracijos aspektais. Sklandžios rėmimo politikos požiūriu buvo išskirta Baltija, o patrauklumo tarptautinei meno scenai – Balkanai. Ekonomika, jos poreikiai ir įtaka naujosios Europos šiuolaikinės dailės sklaidai nepastebimai tapo pagrindiniu pokalbių leitmotyvu. Nekilo abejonių, kad aptariamą dešimtmetį kaip tik šie nemeniniai veiksniai lėmė kultūrinių greitkelių tarp Vakarų ir Rytų atsiradimą, kurie, be abejo, padėjo naujoms vietoms sparčiai modernizuotis, bet kita vertus, palaikė (tradicinius) hierarchinius centro ir periferijos ryšius bei tam tikras regioninio atsiribojimo tendencijas. Tuo pat metu, kai Šiaurės šalys atsigręžė į rytinę Baltiją, kitos Vakarų valstybės taip pat suintensyvino kultūrinius mainus su savo artimaisiais kaimynais. Austrijos oficialiosios bendradarbiavimo programos netruko aprėpti Vidurio Europą (Čekiją, Slovakiją, Vengriją), o štai Prancūzijos šiuolaikinio meno ekspertus daug dažniau buvo galima sutikti pietiniuose Rytų Europos kraštuose nei kitur. Žinia, senojo kontinento regionai klostėsi ne vieną dešimtmetį – tradicijos, bendras paveldas, informacijos apykaita šiuos mikrokontekstus siejo nuo seno. Tačiau atsižvelgdami į tai, bet neįvertindami dabartinio gyvenimo politinių ir ekonominių faktorių, vargiai galėtume argumentuoti ir netikėtus regioninio bendradarbiavimo pakilimus, ir taip pat nelauktus jo atoslūgius (pvz., Stokholme leisto žurnalo „NU“, daug dėmesio skyrusio ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos šiuolaikiniam menui, uždarymą).

Be pabaigos
„Negalima nuvertinti periferinių dešimtojo dešimtmečio bienalių reikšmės. Periferinės bienalės bent iki dešimtmečio pabaigos nebuvo vien tik „dar daugiau bienalių“. Tuo laiku tai buvo priemonės, padėjusios skirtingą kultūrinę patirtį turintiems jaunosios kartos menininkams atkreipti į save internacionalinės auditorijos dėmesį, o kuratoriams sudariusios sąlygas išmėginti naujas idėjas“, – paskutiniame žurnalo „Artforum“ numeryje rašo kuratorius ir dailės kritikas H.-U. Obristas2. Norėčiau užbaigti Šiaurės–Baltijos šalių bendradarbiavimo šiuolaikinės dailės srityje pristatymą, pritardama jo nuomonei. Ne tik bienalių, bet ir kitų jungtinių projektų dėka paskutinis dešimtmetis išties tapo reikšmingu etapu ir šio regiono, ir tarptautiniame meniniame gyvenime. Nauji menininkai, institucijos, tinklai ir navigacijos geopolitinių (bei ekonominių) prioritetų lauke būdai sukūrė šiandieninę kultūrinių mainų įvairovę, taip pat paskatino kritinius šio proceso apmąstymus, leidžiančius tikėtis savitų, nestandartinių bendradarbiavimo rezultatų.

___________________________
1. Keli Visbyje vykusios konferencijos pranešimai spausdinami žurnale Mare Articum, 2000, Nr. 1, p. 10–19.
2. „Global tendencies. Globalism and the Large-scale Exhibition“, Artforum, 2003, Nr. 3, p. 162

Į TURINĮ
ATGAL