dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1962 Vilniuje.
1980–1985 studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), Tekstilės katedroje.
Nuo 1983 dalyvauja parodose.
Nuo 1999 Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Eglė Ganda Bogdanienė. Instaliacija O mano angele. 2003, vilna, vėlimas, kamšymas, h 190
Personalinės parodos
1996 „Tekstilė pasidalinti“, galerija „Langas“, Vilnius
1997 „Vaizdelis. Trys Eglės“ (kartu su Egle Pukyte ir Egle Babilaite), galerija „Akademija“, Vilnius

Eglė Ganda Bogdanienė. Instaliacija Saldžių sapnų, Judita. 2003, vilna, vėlimas, daigstymas, siuvinėjimas, 40x40x40
Svarbiausios grupinės parodos
1992 „Lietuvos tekstilė’ 92“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
I tarptautinio mini tekstilės simpoziumo „Linas: vakar, šiandien, rytoj“ dalyvių darbų paroda, galerija „Arka“, Vilnius
1994 „Tekstilė ir keramika“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
II tarptautinio mini tekstilės simpoziumo „Linas: taip pat, bet kitaip“ dalyvių darbų paroda, galerija „Arka“, Vilnius
Tarptautinio šilkografijos simpoziumo dalyvių darbų paroda, Stokholmas, Švedija
Lietuvos ir Škotijos mini tekstilės paroda, Meno koledžas, Edinburgas, Škotija
1995 8-oji tarptautinė tekstilės trienalė, Lodzė, Lenkija
„Minkšta forma“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1996 „Taikomoji dailė’ 96“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Tekstilė’ 96“, Kauno paveikslų galerija
III tarptautinio mini tekstilės simpoziumo „Linas–popierius“ dalyvių darbų paroda, galerija „Arka“, Vilnius
1997 Tarptautinio simpoziumo „Fiber“ dalyvių darbų paroda, Muhu sala; Talino dailės akademija, Estija
Baltijos šalių taikomosios dailės trienalė „Nereikalingi daiktai“, Talinas, Estija
„Lietuvos dienos Prancūzijoje“. Tekstilės paroda, ligoninės koplyčia, Die, Prancūzija
1998 „Išlaisvinti daiktai“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Tarptautinio simpoziumo „Veltinis’ 98“ dalyvių darbų paroda, „Velteksos“ fabrikas, Anykščiai; Vilniaus dailės akademija; galerija „Akademija“, Vilnius; Panevėžio dailės galerija
1999 „Autoportretai“ (kartu su grupe „Baltos kandys“), Dailininkų sąjungos galerija, Kaunas
Tarptautinė tekstilės paroda „Linija“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
„Puodelis“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
2000 „Naftalininė meilė“, Dailininkų sąjungos galerija, Kaunas
„Tradicija ir ateitis“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Klasikinis gobelenas“, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Des territoires“, Aukštoji nacionalinė dailės mokykla, Paryžius, Prancūzija
2001 10-oji tarptautinė tekstilės trienalė, Lodzė, Lenkija
Mini tekstilės paroda, Taikomosios dailės galerija, Vilnius
„Tradicija šiandien“, Parodų salė, Visbis, Švedija
Europos tekstilės paroda „Tradicija ir inovacija“, Valstybės muziejus, Ryga, Latvija
„Nauja: šiuolaikinė Lietuvos tekstilė“, Caermersklooster, meno ir kultūros regioninis centras, Gentas, Belgija
2002 Tarptautinė tekstilės paroda „Minkštas pasaulis“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
„Objektai, kuriuos galima liesti“, J. Monkutės-Marks muziejus-galerija, Kėdainiai
„Taikomoji dailė’ 2002“, galerija „Arka“, Vilnius
Tarptautinis simpoziumas „Veltinis’ 2002“, „Akademijos“ galerija; galerija „Arka“, Vilnius
„Melas“, senoji spaustuvė, Maironio g. 3, Vilnius
2003 Baltijos ir Švedijos tekstilės paroda „Forever Young“, galerija „INFRA“, Visbis, Švedija
Tarptautinis meno simpoziumas „Dialogue 2003“, Ryga, Zvartava, Latvija
I tarptautinė tekstilės trienalė, Szombathely, Vengrija

Eglė Ganda Bogdanienė. Puota. 2001, vilna, šilkas, linas, gobelenas, 150x266 (Edmundo Armoškos nuosavybė)
Premijos
1995 paroda „Minkšta forma“, Lietuvos dailininkų sąjungos premija už kūrinį „Paradoksas“
2001 10-oji tarptautinė Lodzės trienalė, specialus žiuri prizas už kūrinį „Kavos staltiesė“
2002 Tarptautinė paroda „Minkštas pasaulis“, II laipsnio diplomas už darbą „Ar saugu meškiukui?“


Eglė Ganda Bogdanienė: išmintinga Penelopė ir žaisminga Nausikaja

Ramutė Rachlevičiūtė

Jau antikos veikaluose, ypač Homero „Odisėjoje“, tekstilė ir moteris – neatsiejamos sąvokos. Karalienės ir jų tarnaitės, nemirtingos deivės ir nimfos visada verpė bei audė. Skyrėsi tik vilnos kokybė: vienos dorojo sidabravilnių ir auksavilnių avelių kailį, kitos, anot Homero, „vilnotų avelių“1. Prie židinio purpuro vilnas verpė karalienė Aretė, Nausikajos motina. Odisėjo bendrakeleiviai staklėse audžiančią užtiko ir galingąją burtininkę Kirkę. Kvepėdamos ambrozija nimfos šaudė staklėse su aukso šaudyklėle...
Eglė ne tik verpia ir audžia, ji velia ir kamšo, siuvinėja ir mazgus raišioja. Audžia ir labai kruopščiai, iš plonytėlaičių siūlelių, ir rupiai. Ir audžia, ir neaudžia. Rūpi jai ir senovės graikų bei romėnų mitai, ir klasikinės „karališkos“ tekstilės technikos, pavyzdžiui, gobelenas. Ir nerūpi. Nėra jai prestižinių profesionalo vertų technikų – tinka ir pinikai, ir makramė. Geba ir museles prie tinklo raišioti bei papuošalus iš jų komponuoti. „Aš labai mėgstu tekstilę dėl jos technikų įvairovės. Kiekvieną kartą, kai keičiame, tobuliname techniką – atrandame naujas meno rūšis, naujus menus ir išreiškiame save. Žinoma, tai galiu daryti ir pyragus kepdama, nes jaučiuosi esanti konceptuali menininkė“.2
Tuomet, kai tekstilininkė studijavo, Lietuvoje formos pirmumas buvo neginčytinas. Akademijoje Eglė mokėsi formos, o kuria laiku, kai visuotinai žavimasi idėja. Tiesa, yra kelių, vedančių per formą į idėją, bet Eglei jie nepriimtini.3 Pradžioje „neoklasikė“ Eglė siekė atsikratyti išmoktų dalykų – tradicinio sutartinių sąskambiais ataidinčio ritmo, meniškai nudėvėtų Vilniaus ir gotikos motyvų, stačiakampio formato ir t.t. Dailininkė su meile prisimena dėstytoją Jūratę Teresę Urbienę, kuri Dailės akademijoje dėstė tik dvejus tikrai įsimintinus metus. Ji tvirtai „įkalė“, kad idėja yra pirmesnė už formą: „Prakošk ir palik tai, kas svarbiausia, reikalingiausia“. Nepaprastai darbšti, su begaliniu atidumu tyrinėjanti tekstilės amato paslaptis ir jaučianti atsakomybę tekstilės menui4, jauna menininkė pradėjo nuo sąmoningo priešinimosi tradicijai, nusistovėjusioms taisyklėms. Pradėjo nuo mėginimų susivokti, atrasti savas raiškos priemones, tačiau itin nevertino menininkų pastangų žūtbūt laikytis savo stiliaus. „Nusiurbti aplinką ir į ją reaguoti, atsakyti… Vientisą idėją ar keletą jų dar gali šiaip taip išlaikyti, bet forma šiais laikais kinta greitai. Svarbu turėti ką pasakyti, o priemonių atsiras…“5 Ir atsirasdavo: makaronai, kalėdinių pyragų tešla, nukirpti plaukai ar vilnoniai siūlai, „sugulantys“ į tekstilės kūrinį.
Gyvenimo trukdžiai, iškilę baigus akademiją, jauną menininkę tik dar labiau disciplinavo – kiekvienas darbas dar labiau atseikėjamas, kai dalinamas principu: spėsi – nespėsi. „Džiazo“ irgi pakako, todėl Eglė vėl džiaugiasi palaimingai grįžusi į vėžes.6 Jos gyvenimo ir kūrybos faktai taip susipynę, jog juos išnarplioti galėtų padėti gal tik kontroversiškas mokslas – pavyzdžiui, ontopsichologija. Menas ir rankdarbių kraitelė, profesionalios tekstilės technikos ir tariamai mėgėjiški atlikimo būdai, kasdienės duonos pelnymasis administruojant VDA Tekstilės katedrą ir kartu su grafike Danute Jonkaityte vadovaujant Šiuolaikinio meno centro kavinei (1999–2002), pedagogika ir kulinarija, kasdienybė ir šventės, šeima ir darbas, smaguriavimas ir klasikos aiškumas.
Eglės Gandos Bogdanienės ir Konstantino Bogdano bendro gyvenimo, kūrybos konceptuali dimensija išryškėja ir menininko padarytuose dokumentiniuose kadruose – dviejose nuotraukose (fotografas Gintautas Trimakas). Vienoje – menininkė ir jos vyras menininkas. Kitoje – menininkas ir jo žmona menininkė. Vienas kitas akcentas ir viskas stoja į savo vietas. „Menininkui Lietuvoje šiandien reikia smarkiai suktis, užsiimti daugybe amatų. Mano veiklos rūšys – menininkės ir kavinės šeimininkės – visai nesikerta. Aš dirbu su kasdienėmis, po ranka esančiomis medžiagomis. Galiu nerti ir iš makaronų, svarbu, kad spagečiai būtų gerai pagaminti – nei pervirę, nei žali – vienodo lygumo ir sukrumo. Kostas ir du mūsų sūnūs spagečius valgė visą savaitę – tiek, kiek man reikėjo laiko užbaigti darbą.“7 Brandi profesinė patirtis ir vaikų išaugtinės pėdkelnės, vyro kojinės („Dedikacija“, 1992) ir namie jos virti spagečiai („Gero apetito“, 1998), kalėdiniai pyragaičiai ir kavos tirščiai („Kavos staltiesė“, 1996), antklodė dviem („Mėlynas“, 1994), vyras ir studentai – viskas susipynę į Gordijaus mazgą. Jo gijų čia tikrai neatpainiosiu, bet toliau panarplioti, kai kurias vietas atpalaiduoti, o kai kurias dar labiau užmazgyti, užpainioti – kodėl gi ne?
Tai, ką anksčiau sumani menininkė slėpdavo – stotą, grožį, protą, šeimyninės patirties dalykus – visa tai yra jos kūriniuose. Neafišuojama, bet ir neslepiama. Poetiškumas, subtilumas ir žaismingumas bičiuliaujasi su praktiškumu, ūkiškumu, racionaliu katedros, kavinės, šeimos administravimu. Ir nieko nėra jai gėdingo ar slėptino. Svarbu, kad būtų ką pasakyti. O idėjų Eglė turi trejiems metams į priekį. Jeigu uždarytų į kalėjimą – menininkė turėtų ką veikti...8
Itin asmeniški kūrinių inspiraciniai motyvai, išgyvenimų, patirties atgarsiai glūdi jos kūrinių diptike „Suknelė dviem moterims“ (1999) ir „Kavos staltiesėje“ (1996). Tai dialogas su mama, vertas atskirų psichoanalitinių studijų. Mirus mamai Eglė pajuto didžiulę tuštumą, su kuria galima susigyventi, bet jos jau niekas neužpildys. Mama nuolat tvirtindavo, kad skaniausia indiška kava. Pasinaudojusi Kašmyro vilnonių audinių ornamentiniu motyvu, Eglė kuria kavos tirščių mandalą, kurios nebaigia. Žiūrovas pats gali prisidėti prie staltiesės raštų kūrimo, pūstelėdamas kavos kruopelyčių krūvelę, ir stebėti, kaip jos sūkuriuoja, nusėda ant klijingo piešinio raštų. Subtilus efemeriško piešinio ir amžinų Kašmyro raštų kontrastas ir derinys. Kava skleidė aromatą, nes dalis jos buvo ką tik sumalta, o kita dalis – it taupios šeimininkės sukaupti džiovinti tirščiai kavos, kurią Šiuolaikinio meno centro kavinėje gėrė menininkai. 9
Eglė ir jos kartos atstovai Dailininkų sąjungos nariais tapo tuomet, kai menininkams dirbtuvės jau nebuvo dalinamos. Ir ji jaučiasi esanti menininkė – be paveldėtos trobos, be dirbtuvės, be staklių. Vonioje ar virtuvėje nepatapysi, neausi. Dažyti siūlų namie nesiryžo – nenorėjo ir negalėjo rizikuoti savo vaikų sveikata. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo nuo miniatiūrinio formato – maži kūriniai „atsiranda“ visur ir bet kokiu paros laiku. „Pasėdžiu penkiolika minučių ir pradedu. Susidėlioju siūlų paletę, apsišiukšlinu iki ausų ir dirbu. Audimas – tai meditacija, pats procesas yra labai prie širdies ir patrauklus. Atsisėdi austi ir tarsi ištirpsti...“ Anot autorės, savo studijos ar bent kampo darbui neturėjimas, nepriklausomybės metais pakitęs menininko statusas ir ekonominė situacija nulėmė ir konceptualaus meno, instaliacijų bei videomeno paplitimą Lietuvoje.10
Nuo 1990-ųjų Eglė Ganda Bogdanienė dėsto Tekstilės katedroje įvairias disciplinas – darbus iš medžiagos, unikaliąsias tekstilės technologijas. Ir yra giliai įklimpusi į savo darbą. Dėstymas menininkę pradžioje viliojo sąlygomis darbui: tekstilės dirbtuvės, audimo staklės. Vėliau atsirado daugybė kitų paskatų. Eglė siekia ne tik visapusiškai ugdyti jauną menininką, bet ir plėtoja savo kūrybinę laboratoriją, tenkina profesinį smalsumą, ieško ryšių su masine gamyba ir užsakovais.
1993–1994 metais Eglė Ganda Bogdanienė pasiūlė į mokymo programą įtraukti profesionalųjį siuvinėjimą, miniatiūrą, šilkografiją. Ji mielai važiuoja su studentais į praktiką. Viena iš įsimintiniausių – praktika Paberžėje, pas tėvą Stanislovą, kur tekstilininkės galėjo studijuoti liturginių rūbų kolekciją. Dailininkė nevengia ir nebijo taikomojo aspekto – bendradarbiauja su kostiumų dizainere Jolanta Vazalinskiene, paakina ir studentus plėsti savąjį tekstilininko kaip menininko akiratį. Pati imli, lanksti ir linkusi bendradarbiauti, Eglė smalsumo bacila užkrečia ir studentus – skatina kurti unikalius vienetinius audinius, dekoruoti kamšant, raštuojant, ažūruojant, tapant ant šilko, siuvinėjant ir pan. Įvairių specialybių studentai dažnai sunkiai susišneka, rungiamasi dėl idėjos autorystės. Tuomet vadovas turi būti ir psichologas, padedantis suderinti skirtingų asmenybių siekius ir troškimus.11
Betarpiška, kolegiška, draugiška studentams, Eglė Ganda Bogdanienė užaugino ir padėjo susiburti puikiai tekstilininkių grupei „Baltos kandys“. Ji – viena aktyviausių įvairių tekstilės parodų iniciatorių ir organizatorių. Ypatingas dinamiškas Eglės vitališkumas ryškus ir gyvenime, ir kūryboje. Jai visuomet atrodė, jog tekstilė – ypatingai specifinė, moteriška meno sritis. Gal todėl tekstilė ir reikalauja „žvėriškos“ ištvermės bei ryžto.12
Eglė Ganda Bogdanienė kartu su Laima Oržekauskiene, Vita Gelūniene, Lina Jonikiene priklauso tekstilininkių kartai, kuri neskirsto medžiagų, technikų ir atlikimo būdų į prestižinius ar neprestižinius, taikomosiuosius ir „grynuosius“ menus. Jos meninio sumanymo intriga ir žaismė trina ribas tarp meno rūšių ir sričių. Gali ji kartu su „Baltomis kandimis“ kliedėti (paroda „Kalėdiniai baltų kandžių kliedesiai“), mėgina naudoti vaikų piešinių ir graffiti stilistiką („Ar saugu meškiukui?“), geba velti stangriai, kurdama ne tik reljefines, bet ir erdvines formas („Saldžių sapnų, Judita“), ar kedenti puriai, kurti „Autoportretą“ ar austi „kilnųjį“ gobeleną... Eglė Ganda Bogdanienė buvo ir išlieka vis tokia pat nenuspėjama žaisminga Nausikaja ir išmintinga Penelopė.

__________________________
1. Homeras, Odisėja, Vilnius: Vaga, 1979. A. Dambrausko vertimas.
2, 3, 5–8, 10–12. Pokalbis su autore 2003 m. spalio 2 d.
4. Pokalbis su J. Urbiene 2003 m. spalio 5 d.
9. Des Territoires en revue 4/5, nr. 4, octobre 2000, École Nationale
Supérieure des Beaux-Arts, p. 32; pokalbis su autore 2003 m. spalio 2 d.

Į TURINĮ
ATGAL