dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Gimė 1968 Vilniuje.
1988–1994 studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Tapybos katedroje.
1993 mokėsi Zalcburgo vasaros dailės akademijoje.

Eglė Gineitytė. Broliai. 2003, popierius, aliejus, aliejinė pastelė, mišri technika, 150x165
Personalinės parodos
1994 galerija „Arka“
2000 „Draugams“, galerija „Kairė–Dešinė“
2003 „Nesugrąžinama dangaus spalva“, galerija „Vartai“

Eglė Gineitytė. Berniukai II. 2001, popierius, aliejinė pastelė, mišri technika, 150x150
Grupinės parodos
1993 „Action Painting“, Zalcburgo vasaros dailės akademijos studentų darbų paroda, Hohenzalcburgo pilis, Zalcburgas, Austrija
1994 „Duona ir druska“, ŠMC, Vilnius
1994 Tekstilės ir tapybos paroda (su L. Kaminskaite), „Akademijos“ galerija, Vilnius
1995 Edinburgo meno koledžas, Edinburgas, Didžioji Britanija
1996 Raumos bienalė „Survival“, Meno muziejus, Rauma, Suomija
1996 „Situacija/Tiltas“, „Jutempus“ galerija, Vilnius
1996 „Cornerhous“ galerija, Mančesteris, Didžioji Britanija
1998 „Keturi dialektai. Tarp vargo ir džiaugsmo“, „Eternit“ kompanija, Berlynas, Vokietija
2000 Baigiamoji tarptautinio simpoziumo paroda, Cimelicas, Čekija
2001 „Abstrakcijos figūratyvas“, Kauno dailės galerija
2002 „Trasuojanti“, spaustuvė Maironio gatvėje, Vilnius

Eglė Gineitytė. Tu arčiau dangaus. 2000, drobė, aliejus, aliejinė pastelė, 150x150


Eglė Gineitytė: skaidrus iliuzijų pasaulis

Vaidilutė Brazauskaitė

Rašant apie Eglę Gineitytę, tenka atsisakyti teksto ekstravagancijos bei manieringumo ir paneigti savo įsitikinimą, kad meno kūriniai dažnai neatspindi autoriaus prigimties, neatskleidžia jo charakterio bruožų ar dvasinių nuostatų. Eglės piešiniai ir tapybos darbai išties liudija asmenybės, menininko charakterio ir jo kuriamų darbų nuotaikų bei estetinės raiškos tapatumą. Dailininkė nesislepia už tapinių širmos, vizualinės fabulos vingrybėmis nesistengia užmaskuoti savo intymiojo ego. Kiekvienas jos darbas stebina nemeluotu atvirumu, tarsi atveria stebėtojui autentiškos būties pasaulį, leidžia aistringai įsijausti į kiekvieno kūrinio emocinę būseną, susitapatinti su subtilaus vizionieriškumo kupinu tapybiniu pasakojimu.
Eglės Gineitytės charakteriui apibūdinti puikiai tinka tokie paprasti epitetai kaip š v e l n i, j a u t r i, l y r i š k a, k r u o p š t i. Melancholija dažnai yra jos „sesė“ ir „draugė“. Kad ir kaip naiviai tai skambėtų, visi šie apibūdinimai puikiai tinka, norint keliais žodžiais nusakyti menininkės braižo ypatumus. Gal tai ir „nemoksliškas“ bandymas emocinėmis kategorijomis apibūdinti Eglės kūrybą, tačiau būtent emocinis atvirumas ir suteikia jos darbams daugiausia patrauklumo, vidinio magnetizmo, slypinčio kiekvienoje linijoje, siluete ar spalvų dermėje.
Manipuliuoti sąvokomis galima įvairiai. Eglės kūrybos stilių galima įvardinti kaip šiuolaikinį simbolizmą, neosimbolizmą ar postsimbolizmą. Postmodernizmo sąvoka menininkės darbams tikrai netiktų, nes Eglė nesistengia žongliruoti aktualiomis klišėmis, dviprasmiškais pavadinimais, nesistengia cituoti, antrinti kažkieno jau sutvertomis vizualinėmis ikonomis. Ji kuria savitą simbolių, ženklų, kodų sistemą ir sistemas. Menininkės darbams idealiai tinka klasikinis, enciklopedinis simbolizmo krypties apibrėžimas: pasaulio pažinimas grindžiamas individo intuicija, emociniais išgyvenimais, svarbiausios išraiškos priemonės yra simboliai, asociacijos, užuominos bei formos muzikalumas.
Muzikalumas... Šis apibūdinimas – tiesiog neatsiejamas nuo Eglės darbų. Taip ir norisi jos piešinius, paveikslus vadinti „fugomis“, „opusais“ ar „giesmėmis“. Tiek ankstyvieji, tiek ir naujausi tapytojos darbai pasižymi ypatingu linijos grakštumu, taupia silueto elegancija. Plokštumoje formuojama figūrinius „ženklus“ supanti erdvė taip pat gyva, prisodrinta brūkšnelių trūkčiojimo ir virpėjimo, skambesio, pauzių bei nutylėjimų. Muzikalumas jaučiamas ne tik kiekviename Eglės darbe, muzika – jos kasdienybės dalis, nes menininkė (išduosiu paslaptį) jau daug metų gieda Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardo bažnyčios chore, atliekančiame ir klasikinius religinius, ir sudėtingus šiuolaikinių kompozitorių vokalinius kūrinius. Šis daugeliui, regis, nereikšmingas faktas man patvirtina dailininkės asmenybės ir jos sukurtų darbų emocinės, intelektualios bendrystės galimumą.
Jos kūryboje idėja dažnai išsirutulioja į ciklą. Idėjos sklaida ir raiška menininkei – ilgas procesas, kur pagrindinis leitmotyvas, tema, potemės įvairiapusiškai analizuojamos, papildomos tą dieną išgyventų emocijų „akimirkos potyriais“ – liūdesio, džiaugsmo, nusivylimų, išgirstų žodžių ar dainų ženkliniais pėdsakais. Kaip poetinėje kūryboje viena laki frazė, netikėta metafora išsirutulioja į eilėraštį, poemą, o eilėraščių pluoštelis – į poezijos tomelį, taip ir Eglė, transformuodama vieną – pagrindinę – vaizdo metaforą, simbolį, sugeba sukurti aibes tos pačios temos, idėjos variacijų popieriuje ar drobėje. Drobę, tiesa, pastaruoju metu Eglė retokai beužtraukia ant porėmio. Jai kur kas mielesnė pastelinė „tapyba“ ant popieriaus ar piešinys.
Piešinių ir tapybos ant popieriaus ciklą „Kaip surasti griežlės lizdą?“ (1994) sukurti paskatino graudi lietuvių liaudies daina „Oi, griežle, griežlele mano“. Tačiau Eglė necituoja, neiliustruoja dainos, tiesiog griežlė – paukštelis – ir yra tas leitmotyvas, jungiantis sudėtingos kompozicinės struktūros, daugiadimensinius, minoriškus, siautulingos linijos ekspresijos kupinus, tačiau labai poetiškus darbus į vientisą kūrinį.
Pieštukai, pastelė, anglis, juodas, baltas, geltonas ar kitoks toninis popierius, persišviečiančios kalkės aplikacijos – tai Eglės pamėgtos priemonės, kuriomis menininkei pavyksta pasiekti geriausią efektą, kurios nevaržo užmojo ekspresijos, gesto, geriausiai atitinka jos temperamentą. Dideli, ekspresyvūs piešiniai yra šilti ir jaukūs, lyg rankdarbiai. Neatsitiktinai šio ciklo piešinius lyginu su rankdarbiais, nes įsižiūrėjus atrodo, kad vaizdiniai, ženklai, vingri linija siuvinėti juodame ar baltame audekle plonomis, spalvingomis šilko siūlų gijomis. Šie piešiniai taip pat primena rytietiškas širmas, kurios ir puošia erdvę, ir kažką slepia...
Meno kūrinio panašėjimas į rankdarbį – ne vien moteriškumo autorefleksija. Čia slypi ir nemenka konceptualumo dozė – moters menininkės siekis įteisinti įvairias raiškos priemones, nesvarbu ar tai būtų siuvinėjimas, ar audimas, ar pyragų kepimas.
Didžiuliai juodi piešiniai kur ne kur aplikuoti pergamentu ar „dienoraščio lapeliais“ – prisodrinti fantazijos ir spalvų, deformuotų anatominių substancijų, embrioną primenančių detalių, kūnų, tarsi įvyniotų į atsiribojimo, atsitraukimo, skausmingos autorefleksijos, meditacijos membraną. Piešiniai primena fotografijos negatyvą, kuriame transformuojasi ir deformuojasi regimybė bei įsivaizduojamos erdvės, linijos, jų punktyrai, sūkuriai ir pulsyrai, spalvotos kūnų užuominos, žvėries galva, vis pasimetantis paukštelis, naujieji simboliai, van Gogho „Sorrow“ parafrazė, balansuojanti tarp sąmonės ir pasąmonės ribų. Griežlė – ciklo leitmotyvas – „gyvena“ už kiekvienos emocijomis prisodrintos piešinio širmos, nesvarbu, kad akys negali jos surasti ar pažodžiui iššifruoti Eglės nuausto metaforų audinio.
Nors cikle „Kaip surasti griežlės lizdą?“ apstu nelaimės nuojautų, melancholijos, dailininkės kuriama nuotaika žiūrovo neslegia. Jos darbuose liūdesys yra šviesus, kuriamas grožis – elegiškas, kupinas poetinės metaforos ženklų. Tai akimirkos grožis, nes piešiniai veikia tarsi popieriaus lape sustingdyti poezijos posmai ar dainos melodija.
Dar būdama studentė, Eglė Gineitytė Zalcburgo vasaros dailės akademijoje mokėsi pas žinomą Vienos akcionistą Nitchą, didelio formato drobėse eksperimentavo veiksmo tapybos (Action Painting) stiliumi. Ši patirtis jaučiama visuose „ekspresyviojo periodo“ darbuose (1993–1999). Tačiau abstrakcijos menininkės nesuviliojo. Ji labiau linko į kompozicinį abstrakčios vitališkos gestų tapybos ir figūrinių detalių samplaiką, kompromisą tarp abstraktaus ir realaus.
Tapybos ant popieriaus darbuose, sukurtuose 1997–1998 metais, Eglė plėtojo ironišką hipertrofuotų, groteskiškų kokečių temą. Man šie darbai nuotaikos prasme miglotai asocijuojasi su Toulouse-Lautreco kabaretų šokėjų piešiniais, kurie tarsi pokštaujant „sukryžminti“ su blizgančių madų žurnalų fatališkomis reklamų gražuolėmis. Iš rožinės, pulsuojančios, praskystančios ir vėl tirštėjančios abstrakčios miglos išnyra aptirpę „fatališkų moterų“ siluetai, – ir destruktyvūs, ir patrauklūs vienu metu, – demonstruojantys korsažus, aukštakulnius batelius, šlaunų linijas, kvestionuojantys fetišizuotą požiūrį į moterį. Rafinuotumo šiems darbams suteikia ir neįprastas komponavimas, kai figūrų detalės tarsi pakimba joms per erdvioje, nedetalizuotoje plokštumoje.
2000-aisiais nutapyti paveikslai ženklina Eglės Gineitytės kūrybos stilistikos kaitą – lyriškojo, elegiškojo figūrinio periodo pradžią. Cimelice (Čekija) pradėtas kurti, o vėliau Lietuvoje pildytas ir tobulintas „Mergaičių“ ciklas elegantiškai bei rafinuotai pasakoja apie paauglystės sielos paslaptis, apie trapų, dar tyrą grožį, apie viltis ir svajones (taip sąlygiškai Eglė pavadino darbus, rodytus 2000 m. surengtoje parodoje „Draugams“). Šių kūrinių sentimentalumas konceptualiai pasiteisina, nes visiškai neprimena sentimentalių romanų, nėra iliustratyvus. Eglė tiesiog siekia kiek įmanoma tobulinti natūrą, „įpūsti“ jai kuo daugiau dvasingumo, sielos virpesiais įskelti „kibirkštį“.
„Mergaičių“ cikle figūrėlės neapipintos siužetine fabula, čia nerasime jokių alegorijų ar įmantriai maskuojamų prasminių ženklų. Menininkė čia siekia susikoncentruoti ties dvasine, emocine būsena. Tai „tylusis veiksmas“, kuriame nėra daugiažodžiavimo, kur viskas nusakoma tik pauzėmis, šnabždesiais, atodūsiais, lakoniška linija, taiklia kūnų poza ar daugiareikšmiu gestu. Mergaičių figūrėlės, išplaukę grakštūs stilizuoti jų siluetai daugiau byloja apie jausmą, o ne apie veiksmą. Šie piešiniai kuria ypatingą nuotaiką, neapibrėžto laiko iliuziją, retro pajautą: trapių figūrėlių siluetai tarsi atklydę iš senų atvirukų ar prosenelių vaikystės nuotraukų – iš miglos išnyra mergytės pūstais sijonėliais, grakščiais juodais batukais (Eglė dažnai pabrėžia šią detalę).
Neapibrėžtą tarsi šiltas rūkas ar migla erdvę menininkė formuoja atkakliai, ritmiškų brūkšnelių eilėmis lyg adatos dygsniais užpildydama visą paveikslo plokštumą ir taip išgaudama subtilų iliuzinį šviesos bei oro virpesį visoje trapius mergaičių siluetus supančioje erdvėje. Ypatingą, tarsi siuvinėtą, piešinio struktūrą Eglė toliau tobulina, eksperimentuoja su šia tikrai „autorine technika“. Tad parodoje „Nesugrąžinama dangaus spalva“ (2003) daugumą žiūrovų tiesiog pakerėjo jos darbų tekstūros aksomiškumas, ramus linijos takumas ir tikslingumas, besigūžiančių, rymančių, besiimančių berniukų siluetų rafinuotumas, vieningas koloritas.
„Berniukų“ ciklas taip pat kupinas „tylaus veiksmo“, nuojautų, užuominų bei nutylėjimų (ciklo pavadinimas taip pat sąlygiškas, kaip ir ciklo „Mergaitės“). Gulintys, susirietę, einantys imtynių mažų berniukų kūneliai tarsi išnyra iš paralelinio prisiminimų pasaulio. Tiek „Mergaičių“, tiek „Berniukų“ cikluose esama vos juntamo erotizmo, tačiau Eglės kuriama libido versija – skaidri, lyg pasąmonės migloje plaukiojančio geismo užuominos. Išgrynintų, lakoniškų formų modeliavimas, santūrus kompozicijų minimalizmas, tarsi per filtrą prasisunkiančių melsvų, gelsvų, rausvų spalvų kolorito vienovė užhipnotizuoja, priverčia pasinerti į iliuzinį pasaulį, išgirsti iš kažkur sklindančius Eglės sukurtus monologus ir dialogus.
Eglės Gineitytės kūriniai iš tiesų kupini vizualinės magijos, nepažintų, bet viliojančių ritualų, lyrizmo ir elegiško muzikalumo. Jie labai atviri, nes ir pati autorė – atvira, nebijanti praskleisti sudėtingą, įdomų, lyriškai melancholišką savo ego žemėlapį.

Į TURINĮ
ATGAL