dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Fotoalbumo Lietuva šalis gražioji atvartas. 1960, dailininkas Vytautas Kalinauskas

Fotoalbumas Jan Bułhak. Vilniaus barokas. 2003, dailininkas Eugenijus Karpavičius


Fotoalbumai: reprodukuotos vizijos ir tikrovė

Margarita Matulytė

Tobulėja fotoalbumų gamybos technologija, tačiau jų prigimtis nekinta. Nesudėtinga įsivaizduoti, kaip Vilniaus dailininkas Bolesławas Rusieckis 1886 metų pavasarį, ankstyvą sekmadienį, po mišių Šv. Mykolo bažnyčioje, skubėjo pas fotografą Józefą Czechowiczių rengti Vilniaus vaizdų albumą1. Susitikdami keliskart per savaitę jie žiūrinėjo fotografijas, rinko geriausias, dėliojo, taip kurdami būsimos rinktinės viziją. Fotoalbumų Lietuvoje pradininkas Czechowiczius, jau apie 1869 metus pradėjęs intensyviai fotografuoti Vilnių, sudarė albumus Widoki Wilno (Vilniaus vaizdai), Ałbum Brzegów Wilii (Neries krantų albumas).
Tiesa, pirmieji fotografijų rinkiniai Lietuvoje buvo rengti portfolio pavidalu. Jau XIX a. septintajame dešimtmetyje Albertas Swieykowskis ir Vilhelmas Zacharčikas sukūrė Vilniaus albumus. XX a. pradžioje atsiradus cinkografijai, fotografijas pradėta reprodukuoti spaudos būdu. Vienas pirmųjų spausdintų leidinių buvo Stanisławo Filiberto Fleury darbais iliustruotas Emmos Jeleòskos albumėlis Kałwarya pod Wiłnem (Vilniaus Kalvarijos). Nepaisydamas naujovių, originalių savo fotografijų albumus ir portfolio rinkinius tiražavo Janas Bułhakas.
Dvilypė fotografijos prigimtis apibrėžė plačias jos funkcionavimo galimybes. Dokumentiškumas naudojamas kaip iliustracijos priemonė, tačiau kūrybinės saviraiškos rezultatu tampa fotografijos meno kūrinys. Tai suformavo du pagrindinius fotoalbumų – fotoreprodukcijų leidinių su trumpu aiškinamuoju tekstu tipus: ikonografinius (iliustracijų) ir meno.

Fotoiliustracijų albumai
Pasižyminčių žanrų įvairove ikonografinio pobūdžio albumų paskirtis yra iliustruoti, informuoti, propaguoti, populiarinti. Pirmieji bandymai sukurti reprezentuojančius valstybės istoriją fotoalbumus sėkmingai įgyvendinti tarpukariu. Ryškiausias pavyzdys – 1933-iaisiais „Spindulio“ leidykloje išleistas 474 puslapių Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas. Jubiliejiniais 1930 metais organizuota ir visą šalį aprėpusi fotoakcija dokumentavo Antano Smetonos valdymo laikotarpio laimėjimus.
Ne mažiau pastangų savo politikos propagavimui skyrė ir okupacinė sovietų valdžia. 1941-ųjų pavasarį LKP(b) CK sprendimu buvo nutarta parengti sovietinės respublikos metinėms skirtą propagandinę iliustruotą knygą apie Lietuvą2. Tačiau sutrukdė prasidėjęs karas, ir pirmasis sovietinis fotoalbumas Tarybų Lietuva buvo išleistas tik 1950 metais. Jubiliejiniame leidinyje publikuojamos fotografijos skelbė apie sovietų „pergalę“ visose srityse. Didžiulį – 312 puslapių – albumą išleido Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Septynių dailininkų grupė, vadovaujama meninio redaktoriaus Vytauto Palaimos, parengė pompastišką tiems laikams darbą (formatas 33,5x49,5 cm). Sovietinės atributikos ir tautinių raštų fone fotografijos nuosekliai ir hierarchiškai kūrė naują Lietuvos įvaizdį. Dokumentinėse Stalino epochos fotografijose nėra jokių poteksčių, aliuzijų ir sąsajų su praeitimi.
Žymiai mažiau ideologizuotas 1960 metais LSSR 20-mečio proga išleistas fotoalbumas Lietuva šalis gražioji. Privalomą „raudonąjį“ balastą persveria geras dailininko Vytauto Kalinausko maketas ir iliustracijų atranka. Akivaizdu, kad nemaža jų dalis buvo pasiskolinta iš žurnalų redakcijų, tačiau albumą papildė ir nauji darbai. Septyniolikos autorių 309 fotografijos pristato įvairius respublikos regionus. Sklandžiai vystomą vaizdinį naratyvą sumenkina tekstas. Įvado autorius fotografų vardu kviečia pakeliauti po Sovietų Lietuvą, tačiau, prieštaraudamas pažintinių albumų sudarymo logikai, ignoruoja faktografiją ir visiškai neįvardina vietų ar objektų. Albumo struktūra ir iliustracijų išklotinė (atvertimai – frazės) primena pionieriškas skanduotes. Tai „atšilimo“ laikmečio produktas, persisunkęs sovietinio pseudoromantizmo. Tuo tarpu 1980-aisiais išleistas spalvotų fotografijų albumas Tarybų Lietuva ženklina stagnacinį – brežnevinį periodą. Atkūrus nepriklausomybę tokio masto darbų išleista nebuvo. Paminėtini Lietuvos nacionalinio muziejaus, puoselėjančio istorijų fotopaveikslėliuose rengimo tradiciją, sudaryti jubiliejinių parodų katalogai – fotoalbumai: Lietuvos laisvės sąjūdis (1998) ir Lietuva laisva. Nepriklausomybės atkūrimas 1990–1992 (2000).
Depolitizuotų ir kultūros istorijai skirtų fotoalbumų Lietuvoje parengta nedaug. Vienas jų – turiniu nesenstantis prieš 80 metų „Švyturio“ bendrovės išleistas albumas Vilnius. 1323–1923. Temai atskleisti pasirinkti Jano Bułhako ir Stanisławo Filiberto Fleury fotodarbai, papildyti litografijomis ir piešiniais, rodo gerą ne tik Vilniaus istorijos, bet ir fotografijos išmanymą. Sąlygiškai šiai grupei galima būtų priskirti „Baltų lankų“ leidyklos knygą Lietuva. Praeitis, kultūra, dabartis (1999). Istorinės apžvalgos iliustracijose dominuoja fotografijos, kurios išplečia teksto ribas, suteikia jam vaizdinį kontekstą. Vienas pastebimų gražiai išleisto albumo trūkumų – nekaltas leidėjų noras paskelbti savo fotografinius atradimus, susiaurinęs dokumentinį objektyvumą. Domo Kauno sudarytoje knygoje Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai: 1885–1940 metų ikonografija (2000) publikuojama net 680 iliustracijų. Deja, titanišką fotografijų rinkimo ir sisteminimo darbą vėjais paleido Seimo leidykla, eilinį kartą pademonstravusi ribotus dizaino sprendimus ir atsainų požiūrį į spaudą.
Gamtos mokslo populiarinimo baruose unikaliu, analogų Lietuvoje neturinčiu darbu teisėtai turėtume vadinti fotoalbumą Tarybų Sąjungos gamta: Kraštovaizdžiai, augalai ir gyvūnai, 1987 metais išleistą „Mokslo“ leidyklos. Stebina ir kelia pagarbą Algirdo Knystauto iškelta ir įgyvendinta drąsi idėja, moksliškai ir kruopščiai numatyta struktūra, profesionalus fotografų darbas ekspedicijose, dailininko Eugenijaus Karpavičiaus be priekaištų ir įspūdingai atliktas knygos apipavidalinimas. 404 puslapiuose publikuojamos 593 spalvotos fotografijos, kurias lydi trikalbis (lietuvių, rusų, anglų k.) tekstas, tikslios metrikos, rodyklė, detalizuotas fotografijų autorių sąrašas. Ši knyga buvo gerai įvertinta ir susilaukė didelio atgarsio ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje.
Vienas geriausių architektūros fotoalbumų pavyzdžių Vilnius: Architektūra iki XX amžiaus pradžios. 1955 metais išleistą knygą apipavidalino dailininkas Eduardas Jurėnas. Efektingos puslapinės iliustracijos – 194 įvairių autorių fotografijos be ideologinių ar ateistinių užuominų nuosekliai atspindėjo architektūros raidą. 15 000 egzempliorių tiražas buvo greitai išpirktas ir jau 1958-aisiais albumas pakartotas, tiesa, šiek tiek sumažintas formatas, bet padidėjo apimtis (206 fotografijos). Ikonografinę vertę turi ir Algės Jankevičiūtės architektūros studija-albumas Vilniaus senamiesčio ansamblis (1969), supažindinantis su bernardinų vienuolynais bei bažnyčiomis. Raritetu išlieka Mikalojaus Vorobjovo knyga Vilniaus menas. Autoriaus idėja parengti albumą su 200 fotografijų3, deja, liko nerealizuota. 1940 metų pavasarį buvo išleista miesto architektūros studija, iliustruota tik 78 Jano Bułhako ir 2 Edmundo Zdanowskio darbais. Tai nedidelio formato, kuklios spaudos, tačiau puikaus teksto ir nepriekaištingos fotografijų atrankos leidinys. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997 metais rengdama antrąjį pataisytą leidimą, neatsižvelgė į akivaizdžiai autoriaus akcentuojamą fotografijų vaidmenį knygoje ir vietoj gero architektūros bei fotografijos meno albumo išleido dar menkesnį nei pirmasis variantą.
Sudėtinga nubrėžti ribą tarp ikonografinių fotoalbumų ir albumų, kurių tiesioginiu objektu tampa pati fotografija. Dvejopos paskirties yra suvenyrinės knygos – dovanos. Tokiems leidiniams nuo pirmos sumanymo akimirkos lemta tapti masalu turistams. Fotografų pastangos „išspausti“ maksimaliai gražų kadrą į reprezentacijos ir komercijos slėgtainį baigiasi tuo, kad knygynų vitrinose puikuojasi beveidžiai (nors ir superspalvoti) albumai. Antano Sutkaus Lietuva iš paukščio skrydžio (1981), Juozo Polio Gimtoji žemė Lietuva (1988), Raimondo Paknio ir Arūno Baltėno Lietuva (2002) bei kiti, lokalesnius šalies kampelius „apdainuojantys“ fotoalbumai parengti profesionaliai ir retą pavadintum leidybiniu kiču, tačiau subtilesniam fotografijos mėgėjui tokia grožio išraiška nepriimtina.

Fotomeno albumai
Pagrindiniu ir išbaigtu fotografo kūrybinės saviraiškos aktu tampa knyga. Bendros idėjos sujungti darbai ne tik atskleidžia pasaulėjautą, išryškina individualumą, bet ir įtvirtina kūrėjo – autoriaus statusą, užtikrina pripažinimą bei atpažinimą, fiksuoja vardą istorijoje. Kad ir kokį furorą sukėlusios bei įspūdį palikusios trumpalaikės ekspozicijos ilgainiui išsitrina iš kolektyvinės atminties, tuo tarpu darbų publikavimas ir tiražavimas garantuoja išlikimą. Tačiau leidybinius procesus formuoja ne fotografai (išimtys labai retos), o jų talentas bei meistriškumas yra ne pagrindinis atrankos kriterijus. Konjunktūrą rikiuoja įnoringi leidėjai, albumus sudarantys ir recenzuojantys kritikai bei menotyrininkai, o svarbiausias vaidmuo tenka finansuojančioms institucijoms, deja, ne visada kompetentingoms.
Fotografijos meno albumų visumą sudaro bendri rinkiniai – almanachai, vieno autoriaus ar kolektyvo teminiai albumai, parodų katalogai, autorinės fotografijų rinktinės. Daugelis šiuolaikinių žymių fotografų debiutavo periodinėje spaudoje, tačiau kaip menininkai – almanachuose, pradėtuose leisti nuo 1967 metų bendru pavadinimu Lietuvos fotografija. Į pirmąjį sovietmečiu išleistą suvestinį meninės fotografijos albumą buvo įtraukti net 42 autorių kūriniai, pristatantys laikmečio žanrų ir stilių įvairovę. Ne vienas jų tapo klasika. Dažnai rinktinėse paskelbti pavieniai darbai ar fotografijų ciklai išaugdavo į savarankiškus parodinius ir knyginius projektus.
Lietuvos fotografijos almanachai leisti neperiodiškai (1967, 1969, 1971, 1974, 1978, 1981, 1986, 1987), tačiau aprėpdavo savo chronologinius periodus. Tiesa, trečiajame albume nepaisyta trafaretinės struktūros ir įtraukti 1943–1971 metų darbai, reabilitavę ryškius karo ir pokario fotožurnalistus. Paskutinis almanachas – bendro sovietinės kultūros dekadanso pasekmė. Įvade nesėkmė motyvuota bendru fotografijos nuosmukiu: „…po pirmojo ryškaus sužydėjimo atėjo nederliaus metai“4. Aštuoni tomai atspindi sovietmečio fotografijos raidą. „Glavlito“ prižiūrimų leidyklų („Vagos“ ir „Minties“) apribojimai, Fotografijos meno draugijos nuostatos, sudarytojų subjektyvumas, pagaliau fotografų pasyvumas bei kiti povandeniniai rifai lėmė rezultatą – suformuotą fotografijos istorijos atkarpą, kurią nelengva koreguoti ir laužyti stereotipus.
Po gana ilgos pertraukos Lietuvos fotomenininkų sąjunga pradėjo rengti almanachą Lietuvos fotografija vakar ir šiandien. Nuo 1997-ųjų kasmet išleidžiama po albumą. Ignoruojant tęstinumą paleistas naujas atskaitos chronometras. Pirmajame tome „praėjusį laiką“ į lakonišką apžvalgą sudėjo Raminta Jurėnaitė ir jau pirmuoju sakiniu iškėlė kontroversišką teiginį: „Trumpoje šiuolaikinės lietuvių fotografijos istorijoje svarbiausias pokario metų fotografas buvo Vytautas Stanionis“5. Pagrindiniu argumentu įvardintos 1946 metais fotografo darytos pasų nuotraukos: „Iš gryno dokumento atsirado ypatingo intensyvumo paveikslai“. Ši išvada yra kartojama ir kitų ir po paskutinio 2002-aisiais „Baltų lankų“ išleisto albumo Vytautas Stanionis: fotografijos. 1945–1959 tampa aksioma. Stanionis – geras fotografas ir iš esmės tai nėra ginčo objektas. Įdomus yra kitas aspektas, atskleidžiantis kultinių autorių iškilimo reiškinį.
Paradoksalu, bet užtenka vienos rankos pirštų, kad suskaičiuotum geriausius vieno geriausių Lietuvoje fotografo darbus. Daugiatūkstantiniai profesionalų Povilo Karpavičiaus, Judelio Kacenbergo, Iljos Fišerio ir kitų pokario fotografų archyvai negali konkuruoti su kukliu, bet atkakliai proteguojamu Stanionio (visapusiškai lengvas albumas tai patvirtina) palikimu tik todėl, kad neatlikti net elementarūs empiriniai ir palyginamieji tyrimai, kurie padėtų iškelti kadaise politiniais sumetimais niveliuotą ir į nebūtį nugramzdintą, bet materialiai egzistuojančią medžiagą. O sugrįžtant prie pasų nuotraukų, verta prisiminti, kad nuo 1944-ųjų gruodžio buvo masiškai daromos nuotraukos sovietiniams pasams ir tuo tikslu buvo mobilizuoti 169 vietiniai ir 29 kitų respublikų fotografai6. Visi jie taupė medžiagas ir daugelis kadre fotografavo po du, o kartais ir po tris būsimus SSRS piliečius. Tai visgi kaip atsirado tie „ypatingo intensyvumo paveikslai“, kada ir kas pastebėjo, kad iš to galima padaryti meną? Nors gal postmodernistinėje erdvėje tai visiškai nesvarbu.
Apie tai, kas svarbu, kalbama vėlesniuose almanachuose, konceptualiai organizuojančiuose fotografijas. Chronologijos nepaisoma, debiutantai nesureikšminami, akademikai neiškeliami. Skaitytojas kviečiamas ne susipažinti, o mąstyti, priimti arba kvestionuoti. 2000-aisiais Lietuvos fotomenininkų sąjunga, gerokai pataršiusi „Lietuvos fotografijos mokyklos“ aruodus, surengė atsisveikinimą su XX amžiumi. Į analogiško pavadinimo fotoalbumą7 bandyta sudėti lietuviškos fotografijos ir lietuviško gyvenimo kvintesenciją.
Plati teminių fotografijos meno albumų bibliografija liudija, kad tai populiariausias žanras. Beje, pirmasis iš lietuvių fotografų teminį eseistinį albumą Gintaro krantas parengė Petras Babickas, į 1932 metų leidimą įtraukęs kelių autorių darbus, o antrąjį (1938) iliustravęs tik savo fotografijomis. Chrestomatiniais darbais tapo Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus Vilniaus šiokiadieniai (1965), Algimanto Kunčiaus Senojo Vilniaus vaizdai (1969), Susitikimai (1984), Rimanto Dichavičiaus Žiedai tarp žiedų (1987), Aleksandro Macijausko Kaimo turgūs (1992). Ryškiausias iš paskutiniųjų šioje srityje leidybinių projektų – Algimanto Kunčiaus fotoalbumas Tolių vaizdai (2001). Aukštos estetikos fotodarbai yra puikiai išleisti „Baltų lankų“ leidyklos ir preciziškai atspausdinti „Sapnų salos“ spaustuvės, išliekančios fotografijų reprodukcijų spaudos kokybės lydere Lietuvoje.
Neišleista nė vieno autorinio monografinio albumo. Vis dažniau pasirodančias fotografijų rinktines (Romualdo Augūno Tas didelis mažas pasaulis (1998), Antano Sutkaus Fotografijos. 1959–1999 (2000), Virgilijaus Šontos Fotografijos. 1952–1992 (2002), Algimanto Aleksandravičiaus Devyni aukštai: Fotografijų rinktinė (2002), Aleksandro Macijausko Fotografijų rinktinė (2003) ir kt.) tiktų vadinti apžvalginėmis ir reprezentuojančiomis autorius, bet ne jų kūrybos studijomis. Pagrindinė priežastis – Lietuvoje nėra specializuotų fotoalbumų leidyklų ir kvalifikuotų fotografijos teoretikų.
Fotografijos retrospektyvos publikavimo srityje dirba kelios leidyklos. „Baltos lankos“ parengė autorines rinktines: Czechowicz. XIX amžiaus Vilniaus vaizdai (1995), Balys Buračas. Fotografijos (1998), Tyszkiewicz. Fotografijų albumas (2002), Lietuvos nacionalinis muziejus išleido suvestinius senosios fotografijos rinkinių katalogus – albumus: Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muziejuose (2000), Vilniaus fotografija. 1858–1915 (2001). Pirmasis bandymas parengti išsamią antologiją yra 2002-aisiais R. Paknio leidyklos išleistas albumas Lietuvos fotografija iki XXI a. Naujausia fotografijos paveldo publikacija – dailininko Eugenijaus Karpavičiaus sudarytas ir išleistas albumas Jan Bułhak. Vilniaus barokas (2003).
Aptariant Lietuvos fotoalbumus sąmoningai vengta analogijų su Vakarų leidyba. Skirtumas būtų ryškus. Tačiau peržvelgus leidinių dizaino ir poligrafijos raidą ryškėja pokyčiai, akivaizdžiai pozityvūs.

________________________
1. LKP(b) CK biuro 1941 m. balandžio 2 d. posėdžio protokolas Nr. 12, LYA, f. 1771, ap. 2, b. 84, l. 13.
2. Lietuva šalis gražioji, Vilnius, 1960, p. 116, 117, 142, 143.
3. 1940 m. vasario 7 d. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sutarties su autoriumi dėl knygos išleidimo nuorašas, Lietuvos dailės muziejaus archyvas, B 1, b. 44, l. 3.
4. Sigitas Krivickas, [įvadas], Lietuvos fotografija, Vilnius, 1967, [p. 5].
5. Laima Skeivienė, [įvadas], Lietuvos fotografija, Vilnius, 1987, [p. 5].
6. Raminta Jurėnaitė, „Bandymai sustabdyti „praeinantį laiką“ Lietuvos fotografijoje“, Lietuvos fotografija vakar ir šiandien, 1997, p. 7.
7. LSSR NKVD Milicijos valdybos Pasų skyriaus viršininko ataskaita SSRS NKVD Milicijos valdybos viršininkui apie atliktą darbą atkuriant pasų sistemą Lietuvos SSR teritorijoje, LYA, f. V-102, ap. 1, b. 1, l. 6, 11.
8. Atsisveikinant su XX amžiumi: Lietuvos fotografija 1932–2000, Vilnius, 2000.

Į TURINĮ
ATGAL