dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Diana Radavičiūtė. Mano antroji pusė III. 2003, skaitmeninė spauda, veltinis, 155x102


Grafikos bumas Lietuvoje

Jaan Elken

Gegužės 15–birželio 15 dienomis Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, vyko paroda „Lietuvos grafika 2003“. Kaip tik tuo metu (05 30–06 01) Vilniuje vyko Europos šalių Vaizduojamojo meno asociacijų ir sąjungų (AIAP) neeilinis kongresas. Jame dalyvavo 16-os Europos šalių atstovai. Tarp jų – Estijos dailininkų sąjungos pirmininkas tapytojas Jaanas Elkenas. Grįžęs jis Estijos spaudoje pasidalijo įspūdžiais apie lietuvių grafikos parodą. Estų tapytojo Jaano Elkeno nuomone, Vilniuje grafikos meno gyvenimas intensyvesnis nei Taline

Europos dailininkų organizacijų pirmininkų veiduose įėjus į Vilniaus ŠMC parodų sales atsispindėjo nuostaba, ir lietuviams teko ne kartą patvirtinti, jog ši paroda – tikrai trejų pastarųjų metų Lietuvos grafikos apžvalga, o ne kokia nors best of plačiojo pasaulio trienalė. Pamename, kad dėl Sovietų Sąjungos laikais gyvavusio „darbo pasidalijimo“ Vilniuje vykdavo trijų Baltijos respublikų tapybos trienalės. Grafika buvo estų pasididžiavimas, o kelerių metų raida bei ši Nijolės Šaltenytės* kuruojama ekspozicija liudija, jog šioje, pas mus beveik mirusia laikomoje, dailės šakoje lietuviai reiškiasi stulbinamai energingai.Visų pirma formatai: salės viduryje – daugiau nei aštuonių metrų ilgio ore plevėsuojančių popierių instaliacijos judėjimą sukeliantis mobilus įrenginys. Šis Sauliaus Valiaus darbas buvo eksponuotas ir praėjusioje Frankfurto knygų mugėje. Kiek didesnį nei keturių metrų plotą padengė Kęstučio Vasiliūno raudonas kaip transparantas afroamerikietiškos stilistikos atspaudas ant medžio, Ramūno Čeponio juodų minimalistinių linoraižinių išmatavimai – 500x750 cm, o Egmonto Bžesko trijų metrų ilgio medžio raižinio atspaudas ant drobės sujungtas su silikonu – tai „trečiojo pasaulio“ kodai, sietini, tarkim, su italų transavangardizmu.
Nederėtų kalbėti apie kūrinių dydžius, bet šis užmojis persiduoda ir visur kitur. Lietuvius iš tiesų apėmė atsinaujinimo įkarštis. Ką kita ir bemanyti apie Dianos Radavičiūtės pusantro metro aukščio skaitmenines fotografijas, kuriose iš senų parudavusių vestuvinių nuotraukų žvelgia iki identiško panašumo sumiksuoti nuotakų ir jaunikių veidai, o patys kūriniai atspausti ant organinio veltinio, naudojamo apželdinant, kad tolygiai pasiskirstytų žolių sėklos?
Atskira tema – vykęs, griežtai vyriškas parodos apipavidalinimas. Jokių rėmų – kūriniai įdėti tarp didžiulių langų stiklų, kurie nenugludintais kraštais remiasi į grubias medžio trinkeles ant grindų. Būta ir išimčių. Iš higieninių paketų ištrauktus ir per grafikos presą perleistus lignino gniužulus Danutė Jonkaitytė, kruopščiai pasirašiusi, įstatė į platų metalinį rėmą („Pojūtis II“, 2000, mišri technika). Megalomanija ir įvairių įmanomų neįprastų technikų diegimas, vyravę parodoje, vis dėlto neišstūmė viso to vertingo, intymaus ir archajiško, kas iki šiol buvo siejama su lietuvių grafika. Tai ir klasiko Valerijono Galdiko linoraižiniai, išsiskyrę savuoju tradiciškumu, ir šilkografija atspausti Naglio Baltušniko keliasdešimties centimetrų dydžio fiktyvūs pašto ženklai su Lietuvos menininkų portretais.
Prie didžiosios parodos šliejosi ir gretutiniai projektai: III tarptautinė dailininko knygos trienalė (iš Estijos dalyvavo Pille Riin Lass, Eve Kask, Kerstin Raidma), rankų darbo popieriaus ekspozicija, knygų grafika.
Glumino vadinamosios dailininko knygos skyrius. Jei Kieferio ir Beuyso kūryboje analogiški reiškiniai, nors ir turintys savarankišką programą, laikytini vaizduojamosios dailės kūriniais, ši idėjomis ir rankų darbo technikomis marga tarptautinė ekspozicija artimesnė taikomajai dailei – ir būtent tokiai, kuri vadinama „nepritaikoma taikomąja“. Mintys čia šuoliavo nenustygdamos vietoje, bet galiausiai šmaikštumas pradėjo kartotis ir panašėti į „Tiimari“ parduotuvių tinklo smulkmenų asortimentą.
Kas žino, gal lietuvių grafika buvo ypatingai stipri tuo, kad joje visa, kas stilinga, negailestingai užbaigiama manierizmu.
2003-ieji Vilniuje baigsis Lietuvos ir Latvijos dailės paroda „2 SHOW“, kurią kuruoja Helena Demakova ir Kęstutis Kuizinas. Restauruota Vilniaus senamiesčio širdis plaka Vidurio Europos miestų ritmu. Panašaus jausmo mes dar nepatyrėme. Gedimino aikštėje vykstantys rekonstravimo darbai tiesiog kelia pavydą – juk ir Taline yra parengtas Vabaduse aikštės ir prie jos besiglaudžiančių bastionų rekonstravimo paverčiant reprezentacine vieta detalusis planas. Bet dėl estų valstietiško mentaliteto ir Andres–Pearu sindromo turėsime tik „mėlyną kaminą“**.

Iš estų kalbos vertė Pillė Veljataga

___________________________
* Parodos koordinatorė Ramunė Vėliuvienė, estampo kolekcijos kuratorė Nijolė Šaltenytė, knygų iliustracijų kolekcijos – Irena Daukšaitė-Guobienė, rankų darbo popieriaus – Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė.
** „Mėlynas kaminas“ – užuomina į paminklinę koloną, kuri turėtų būti statoma aikštėje; projektas sulaukė daug kritikos – vert.

Į TURINĮ
ATGAL