dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL


Galerija „Dalia“

Šiemet balandžio mėnesį moderniame baldų ir interjero salone „Dalia“ duris atvėrė nauja dailės galerija, kurios sumanytoja – šio salono savininkė Dalia Markevičienė. Tai pirma Lietuvoje privati meno galerija, įsteigta greta verslo centro. Nepaisant to, ji orientuojasi į profesionalaus meno propagavimą, o ne į komercinę funkciją. Netradicinė ji ir ta prasme, kad yra ne Vilniaus senamiestyje ar centre, o gerokai toliau – Žirmūnuose.
Tikimasi, kad galerijoje rengiamos parodos ugdys profesionalaus meno gerbėjus, lavins jų skonį. Puoselėjama filantropinė idėja – nėra patalpų nuomos mokesčio, menininkams nereikia rūpintis parodų atributika, plakatų, kvietimų, bukletų, katalogų rengimu ir išleidimu užsiima pati galerija.
Galerija turi aiškiai apibrėžtą tikslą – reprezentuoti profesionalųjį meną. Prioritetas teikiamas tradicinėms meno sritims: tapybai, skulptūrai, grafikai, keramikai, tekstilei, tačiau neatsisakoma ir alternatyvių, novatoriškų idėjų. Viena iš galerijos veiklos krypčių – autorinės parodos. Savo kūrybą galerijoje eksponavo žinomi Lietuvos dailininkai – tapytojai Jūratė Mykolaitytė, Audrius Gražys, skulptorė Dalia Matulaitė. Ieškoma ir jaunų, debiutuojančių autorių. Spalio mėnesį galerijoje pristatytos dviejų jaunosios kartos menininkų – keramikės Rūtos Šipalytės ir tapytojo Simono Skrabulio parodos. Kita linkmė – teminės parodos. Galerijai skirta patalpa erdvi – 182 kv. m, aukštis – 5,50 m, todėl yra galimybė rengti ir monumentalių darbų ekspozicijas. Galerija atvira naujovėms.
Apie galerijos atsiradimą, tikslus ir pasiekimus menotyrininkė Vaida Ščiglienė kalbėjosi su savininke Dalia Markevičiene.
Esate dizainerė, bet tikriausiai pirmiausia verslininkė. Kaip kilo sumanymas steigti su verslu nieko bendra neturinčią dailės galeriją?
Kiekvieno verslo tikslas yra pelnas, bet kai išaugi iš kasdienių verslo marškinėlių, pradedi galvoti ir apie kitus dalykus. Visame pasaulyje menas negali išsiversti be mecenatų. Nemanau, kad rėmėjai neskaičiuoja pinigų, bet menas vis dėlto yra remiamas. Vadinasi, čia slypi gilesnė mintis. Bet koks gero darymas, taigi ir mecenavimas, visada susilaukia atlygio.
Galerijos idėja kilo labai seniai. Kartą gera mano draugė, rengdamasi parodai, kreipėsi prašydama paramos, kad galėtų susimokėti už galerijos patalpų nuomą. Tuomet ėmė bręsti sumanymas įsteigti kitokiais pagrindais veikiančią galeriją. Šį sumanymą brandinau ilgai. Projektuojant pastatą baldų ir interjero salonui erdvė galerijai buvo jau numatyta. Beje, ir senajame mūsų pastate rengtos parodos interjere, turėjome ir keletą labai įdomių instaliacijų. Taigi, galima sakyti, ta idėja visuomet egzistavo. Tik naujajame pastate ji buvo konkretizuota.
Propaguojate mecenatinę galerijos idėją, kiek žinau, ir anksčiau rėmėte menininkus, parodas. Tai gana retas reiškinys. Verslininkai mieliau renkasi kitas rėmimo sritis. Kodėl būtent toks pasirinkimas?
Mes remiame įvairias sritis, pavyzdžiui, vaikų su negalia klubus, leidybą. Kiekviena parama yra kartu ir reklama, taigi ir grįžtamasis ryšys. Iš galerijos nesitikime naudos. Manau, kad tai meno mecenavimo užuomazgos Lietuvoje, norėčiau, kad turėtume sekėjų, galbūt stambesnių už mus.
Pas mus vis dar dažnai su nepasitikėjimu žiūrima į labdaringą veiklą. Žmones tai stebina. Manoma, jeigu kažką darai be savanaudiškų tikslų, lieki kvailio vietoj. Aš su tuo nesutinku. Pasaulyje mecenavimas laikomas labai garbinga veikla. Ten verčiau apskaičiuos, kaip pigesnę beisbolo kepuraitę nusipirkti, bet parems visuomenei svarbius dalykus.
„Dalios“ galerija yra visai netikėtoje, labai dinamiškoje erdvėje – čia pat baldų parduotuvė, restoranas. Viskas po vienu stogu. Ar nebijojote rizikuoti?
Aišku, bijojau! Labiausiai nerimavau dėl galerijos. Visai nauja sritis. Pirmiausia klausiau savęs, ar menininkai norės ateiti. O ir pati vieta – ne miesto centras, ne senamiestis. Baldų salonas, restoranas, ir staiga – galerija. Tačiau tokie neįprasti keliai man visada įdomūs. Buvau kritikuojama ir dėl žiemos sodo, bet pasirodė – visai be reikalo. Tas žiemos sodas maga žmonėms, yra intriga, kažkas naujo. Tai, kas neįprasta – traukia. Kaip ir galerija. Iš pradžių galvojau: ateis žmonės su konkrečiu tikslu – pažiūrėti ar nusipirkti baldų, bet dabar pastebiu – niekas abejingai nepraeina ir pro galeriją, domisi, žiūri. Taigi ji vykdo edukacinę misiją. Mes labiau nei kiti pritraukiam paprastą žmogų, nes meno žinovai atvažiuos visur, nesvarbu, ar galerija būtų senamiestyje, ar naujamiestyje; pagaliau tas žmogus susipažįsta su menininku, jo kūryba. Manau, tie autoriai, kurie pas mus rengė parodas, dažnam tikrai įsiminė. Mes matom ir personalo reakciją. Pas mus dirba architektai, kuriems meno pasaulis artimas, bet yra ir darbuotojų, kuriems tai visiškai nauja, ir pamažu parodos atveria takelį į meno pasaulį. Tapytojos Jūratės Mykolaitytės paroda sukėlė ypač didelį susidomėjimą, buvo aptarinėjama, diskutuojama. Vadinasi, edukacija vyksta, tegul tai mažas grūdelis, bet jis pasėtas. Galiu drąsiai sakyti: ko labiausiai bijojau, tuo šiandien džiaugiuosi, baimei neliko pagrindo. Didžiąją metų dalį Lietuvoj labiausiai trūksta šviesos, žalumos. Kad nors kiek sumažinčiau šį stygių, įkūriau žiemos sodą. O dabar galeriją – čia jau žmogaus dvasios sodas. Norėjau susikurti gražią ir tvarkingą aplinką. Taigi atsisukau į natūralumą, į gamtą, dvasingumą. Ir tai paveikė žmones.
Kas jūsų galerijos lankytojas?
Lankytojai labai įvairūs – nuo prezidentų iki paprasčiausių praeivių. Pastato paskirtis traukia visus. Naujamiestis – ne kliūtis. Miestas išauga iš savo rūbelio, netgi, pavyzdžiui, nauja savivaldybė, biurai keliasi iš senamiesčio. Senamiestis – mažas. Tai miesto perliukas. Tokie reiškiniai senokai vyksta ir kitose šalyse.
Žirmūnus iš kitų Vilniaus rajonų pasiekti nesudėtinga, yra kur pasistatyti mašiną. Pažiūrėjus parodą, galima kavos išgerti, televizijos atvažiuoja pas mus rengti laidų. Ieškoma gražių erdvių. Aplinka traukia.
Kas Jums svarbu kviečiant menininkus, rengiant parodas?
Profesionalumas. Nenorėčiau, kad galerija pavirstų muge. Noriu, kad būtų eksponuojami išskirtiniai kūriniai. Todėl ir atranka didžiulė, ir parodos netrumpos. Siekiame, kad galerija taptų prestižinė.
Jau įvyko kelios parodos. Ar džiaugiatės rezultatais?
Labai. Pas mus rengę parodas autoriai – ypatingi. Negalima likti abejingam Jūratės Mykolaitytės, Dalios Matulaitės kūrybai. Stiprūs autoriai, įtaigios parodos. O konkretūs rezultatai atsiskleis gal po trejų, gal po penkerių metų. Tik tada galėsim atsakyti į šį klausimą. Stengiamės, kad menininkai pas mus jaustųsi gerai. Galerija autorių reklamuoja spaudoje, siekiame, kad parodos atidarymas jam būtų šventė.
Dėkoju už pokalbį.

Į TURINĮ
ATGAL