dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Laima Oržekauskienė. Moterys-arhatos: Danutė, Lina, Violeta. 2003, metalo siūlai, plaukai, autorinis originalus audimas, 220x255

Inge Stahl (Vokietija). Progresija. 2003, sintetika, fotoatspaudas ant medvilnės, mašininis siuvinėjimas, 60x175

Inga Likšaitė. Mūza. 2003, vilna, medvilninis siūlas, mašininis siuvinėjimas, 70x135

Loreta Švaikauskienė. Malonumų sodas. 2003, audinys, sinteponas, siuvimas, 130x210

Sugane Hara (Japonija). Jos tragedija turi vartojamąją vertę. 2003, poliesteris, šilko siūlai, mašininis dygsniavimas, deginimas, 300x180


Geroji ir išvirkščioji pusės

Rūta Pileckaitė

Pastaruoju metu taikomosios dailės lyderės pozicijas, kaip bebūtų liūdna keramikams ar juvelyrams, akivaizdžiai yra užėmusi tekstilė. Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijos šalyse šios srities kūrėjus labiausiai išjudina dvi tarptautinės tekstilės parodos: viena rengiama Rygoje, kita – Kaune. Natūralu, kad po Sovietų Sąjungos suirimo, kuomet ekssocialistinio regiono dailininkams atsivėrė platesnės pasirodymo pasaulinėje meno scenoje galimybės, jų dėmesys labiau krypo į tokias parodas kaip Lodzės, Šiaurės šalių ar Kioto trienalės. Tuo tarpu keletą pastarųjų metų ryškėja tendencija, jog vis daugiau naujų, įdomių meninių iniciatyvų randasi šalyse, šiandien vadinamose Europos Sąjungos kandidatėmis. Pakaktų prisiminti neseniai vykusias įspūdingas tarptautines tekstilės parodas Vengrijoje, Baltijos ir Skandinavijos šalių taikomosios dailės simpoziumus Zvartavoje (Latvija), veltinio – Lietuvoje, susidomėjimo vis dar nepraradusias Talino taikomosios dailės trienales. Nenuostabu, kad jau ketvirtą kartą Kaune organizuojama tarptautinė tekstilės paroda. Šiemet ji pavadinta „Geroji ir išvirkščioji pusės“ ir pasižymi pastebimai išsiplėtusia geografija – nuo „tradicinių“ dalyvių iš Baltijos ir Šiaurės šalių iki tolimosios Japonijos bei egzotiškojo Taivano. Augantį kauniečių renginio prestižą liudija ir tai, jog greta šiose parodose visada aktyvių lietuvių bei latvių autorių M. Žilinsko galerijoje šiemet išvydome Vokietijos, Islandijos, Šveicarijos, Belgijos ir Rumunijos tekstilininkų darbus.
Pirmą kartą Lietuvoje rengiamų tekstilės parodų istorijoje konkursui atsiųstus darbus vertino tarptautinė žiuri, sudaryta iš dailėtyrininkų ir dailininkų, pirmininkaujama Europos tekstilės tinklo (European Textile Network) generalinės sekretorės Beatrijs Sterk. Autoritetingąją, gerai tekstilės pasaulyje žinomą autorę atvykti į Lietuvą paskatino jau anksčiau užmegzti ryšiai su Kauno dailės instituto Tekstilės katedra, tarp apdovanotųjų tarptautinėse tekstilės parodose nuolat skambančios mūsų dailininkų Linos Jonikienės, Felikso Jakubausko ir kitų pavardės, noras artimau pažinti šiuolaikinį lietuvių tekstilės meną.
Pasak B. Sterk, skirtingai nei Vokietijoje, kur šiuo metu tekstilė išgyvena tam tikrą abejonių periodą, dvejodama, kur link – šiuolaikinio meno ar dizaino kryptimi sukti, Lietuvoje, jos nuomone, toks tekstilės apsisprendimas jau yra įvykęs. B. Sterk prisipažino buvusi nustebinta lietuvių tekstilės meninio lygio – originalių idėjų, technikų įvairovės, aukštos kūrinių atlikimo kokybės.
Parodos organizatorių sprendimas pakviesti tarptautinę žiuri, nors iš pradžių atrodęs gana rizikingas, neabejotinai pasiteisino. Tai ir pridėjo solidumo pačiai parodai, ir vertinant darbus suteikė galimybę siekti didesnio objektyvumo, išvengti tų peripetijų, kurios paprastai lydi tik iš vietos ekspertų sudarytų komisijų darbą.
Kadangi man teko antrą kartą būti šios parodos žiuri nare, galiu pasidžiaugti, kad šįsyk projekto organizacinė pusė gerokai sustiprėjo ir informacija apie konkursą buvo paskleista profesionaliai. Kvietimai dalyvauti parodoje buvo išsiųsi per tarptautinės ETN organizacijos leidinius bei tekstilei skirtus žurnalus (Textile Network, Embroidery, Fiber Art, Tapestry ir kt.). Pasinaudota ir asmeniniais dailininkų ir renginio organizatorių kontaktais. Akivaizdu, kad įgyjant daugiau patirties taikomosios dailės parodų rengimas ir Lietuvoje pastebimai pereina į kokybiškesnį lygmenį. Stengiamasi ieškoti kuo objektyvesnių kūrinių atrankos būdų ir tokių vertinimo kriterijų, kurie būtų suprantami ne vien specialistams, bet tekstilės ieškojimais sudomintų ir platesnę šiuolaikinio meno žiūrovų auditoriją. Nenuostabu, kad dalyvauti Kauno tekstilės bienalėse tiek mūsų, tiek užsienio autoriams pamažu tampa prestižo dalyku.
Kuo patraukli šiemetinė paroda „Geroji ir išvirkščioji pusės“? Jau tapo tradicija, kad joje ryškiausiai atstovaujama Baltijos ir Šiaurės šalių tekstilininkų kūryba. Nors ir šįsyk artimiausi mūsų kaimynai latviai dalyvauja gausiausiai, šiek tiek gaila, jog ne itin aktyvūs buvo jauniausios kartos Latvijos autoriai, pastaraisiais metais gana produktyviai bendradarbiavę kituose tekstilės projektuose Lietuvoje (gal per dažni susitikimai kiek pabodo?). Ypač įspūdingą jų kūrybos kolekciją teko matyti šių metų pavasarį Visbio (Švedija) „Infra“ galerijoje surengtoje Baltijos šalių ir Švedijos tekstilės parodoje „Forever Young“, kur Latvijai atstovavo Ieva Dzintare, Anna Heinrihsone, Ūna Laukmane ir Kristapas Lielgalvis.
Kitas įdomus šiemetinės ekspozicijos Kaune momentas – čia pristatomi net septyni Japonijos dailininkai: Akesaka Hisako, Hara Sugane, Kasim Amayo, Kawarabayashi Michiko, Murayama Yoriko, Sugiura Kimiko ir Tanaka Nobuko. Visiems, kas nors kiek domisi taikomosios dailės istorija, šios šalies kultūrinis palikimas žinomas kaip vienas turtingiausių tos istorijos puslapių.
Kaip labai skirtingų kultūrinių bei tekstilės meno tradicijų susitikimo vieta viliojanti atrodo ir ši paroda. Juolab kad būtent Japonijoje, Kioto mieste, 1997 m. pelniusi specialųjį apdovanojimą išgarsėjo vėliau dukart (1999, 2001) Kauno tarptautinių tekstilės parodų laureate tapusi Lina Jonikienė. O Japonijos kaimynėje Korėjoje šiuo metu vykstančioje Cheongju tarptautinėje taikomosios dailės bienalėje specialusis prizas buvo paskirtas Feliksui Jakubauskui. Tokiose gilias ne tik tekstilės, bet ir keramikos bei metalo dirbinių tradicijas turinčiose šalyse įgytas pripažinimas vertas ypatingo pasididžiavimo.
Kokias tekstilės meno tendencijas išryškina paroda? Pastebimai slūgsta dėmesys įspūdingo mastelio erdvinėms tekstilės instaliacijoms, kurių itin daug regėjome keleto pastarųjų metų ekspozicijose. Galbūt tai sąlygojo parodos tema, skatinusi dailininkus susitelkti ne tiek į originalių meninių idėjų ar netradicinių eksponavimo būdų paieškas, kiek į patį tekstilės kūrinį, išryškinant specifiškąsias jo savybes – paviršiaus faktūras, spalvinių derinių ekspresiją, įvairialypes vienos ar kitos medžiagos bei technikos teikiamas galimybes. Sumažėjo jaunatviško žavėjimosi naujųjų technologijų taikymu tekstilės objektuose. Vėl grįžtama prie amato puoselėjimo – kruopštaus audimo, tradicinės šibori technikos, siuvinėjimo rankomis ar mašina. Tebėra populiarios autorinės technikos. Dailininkų fantazija kaip tekstilės pluoštus leidžia panaudoti kuo įvairiausias medžiagas. Jau įprato akis tekstilės parodose prie polietileno, popieriaus ar metalo vielų konstrukcijų, dabar (ne be kitų šiuolaikinio meno rūšių įtakos) į tekstilės kūrėjų rankas patenka tokios organinės kilmės materijos kaip žmogaus plaukai ar šuns oda. Stebint ne vieną iš pirmo žvilgsnio į rankdarbį panašų objektą, kūnu nubėga lengvas šiurpulys...
Akivaizdu, kad šiandieninė tekstilė veikiau žaidžia dekoratyvųjį meną, nei iš tikrųjų tokia yra, manipuliuoja žiūrovo sąmonėje įsitvirtinusiomis vertinimo klišėmis, diskutuoja su savo pačios tradicijomis, plėsdama ir tarsi bandydama ribas, iki kurių gali eiti. Nėra abejonių, jog įprastos jos, kaip interjerų puošėjos, priedermės jau pamirštos. Šiuolaikinė tekstilė, nepaisydama jos meninei tapatybei postmodernistinės kultūros tarpsmo aplinkoje gresiančių pavojų, tvirtai pasirinkusi savarankišką ieškojimų kelią. Laikas, kai turėdama tenkintis „antraplaniais“ vaidmenimis ji vis prie ko nors buvo taikoma, jau praeityje. Šiandien tekstilės kūrėjus į priekį veda noras išbandyti tai, kas dar nepatirta. Kita vertus, neprarasti savitumo šiai sričiai padeda jos atstovų išlaikyta pagarba amatui. Žinia, viliojanti pažinimo magija ne vieną yra nuvedusi klystkeliais ar pastūmėjusi į nuopuolį, tačiau tik ji leidžia patirti jokiais matais neišmatuojamą kūrybinio atradimo džiaugsmą.

Į TURINĮ
ATGAL