dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL


Iššūkis Europai

Virginijus Savukynas

Stodama į Europos Sąjungą Lietuva tęsia seną, nors istoriškai trūkinėjantį kultūrinį dialogą su Europa. Rašydamas „kultūrinis dialogas“, omenyje turiu ne kultūrinius, bet simbolinius mainus ir kultūros komunikacijoje atsirandančias reikšmes. Kultūros semiotikai teigia, kad kiekviena kultūra turi savo kodą ir iš vienos kultūros į kitą perkelti diskursai interpretuojami būtent pagal tuos kodus. Atitinkamai galimas ir priešingas variantas – kai, žinant kitos kultūros kodą, diskursai pakeičiami. Tokios tarpkultūrinės komunikacijos pavyzdžių galime pateikti analizuodami Lietuvos, kaip miškų krašto, vaizdinio evoliuciją.
Šis vaizdinys susiformavo dar viduramžiais ir buvo itin paplitęs Vakarų Europoje. Miškai reiškė velnio, demonų ir piktų dvasių zoną (o pagonybė ir buvo priskiriama velnio sferai). Aleksandras Gvaninis tuometinėje Europoje gerai žinomame veikale „Sarmatiae Europeae descriptio“ rašė: „Toje provincijoje (t.y. Žemaitijoje – V. S.) yra labai daug tankių miškų ir didelių girių, kuriose kartais pasirodą kažkokių vaiduoklių“1 .
Miškas buvo pavojinga, pavojų pilna erdvė. Į tokį vaizdinį reikėjo reaguoti. Ir tai buvo padaryta 1611 metais leidžiant pirmąjį lietuvių, Radvilų užsakytą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Pastebėta, jog šiame žemėlapyje aiškiai sumažinti miškų plotai2 . Taigi akivaizdžiai matome, jog vartojamas Vakarų Europos kodas – „miškai – pavojinga erdvė“, ir bandoma LDK „paversti“, nors ir simbolinėje erdvėje, „sukultūrintu“ kraštu. Akivaizdu, jog vienas žemėlapis negalėjo pakeisti europiečių įsivaizdavimo apie Lietuvą. XIX a. pradžioje vienas Napoleono armijos generolas, niekada nebuvęs šiame krašte, savo žmonai rašė: „Tuoj įžengsime į Lietuvos girias“3 .
Formuojantis tautiniam nacionalinio atgimimo judėjimui šis vaizdinys buvo performuluotas. Turiu omenyje lietuvių literatūroje nuo Simono Daukanto prasidedančią miškų apoteozę – Lietuvos galybė yra sutapatinama su miškais. Daukantas paėmė Vakarų Lietuvai priskiriamą įvaizdį, tačiau jo turinį interpretavo priešingai, t.y. iš neigiamo pavertė teigiamu – miškas, kaip pavojinga erdvė, tapo tautos pasididžiavimu ir tapatybės ženklu.
Kokius iššūkius skelbia dabartinė Lietuvos integracija į Europą? Kaip ši nauja erdvė paveiks nacionalinio tapatumo klausimą? Prieš pateikdamas argumentus, noriu priminti nepriklausomybės laikotarpiu nubrėžtas tautinio sąmoningumo trajektorijas. Jei pažvelgtume į pastarąjį dešimtmetį, matytume, kaip mažėjo tautiškumo ir patriotiškumo reikšmė. Apie tai iškalbingai byloja sociologiniai tyrimai, atlikti 1990 ir 1999 metais. Abu kartus buvo užduotas vienas klausimas: „Kuriai iš išvardintų grupių Jūs save priskirtumėte pirmiausiai?“ 1990 metais Lietuvai save priskyrė 66 proc. gyventojų, o 1999 metais – tik 37,2 proc. Tuo tarpu miestui ar gyvenvietei, kurioje gyvena, 1990 m. save priskyrė 25,4 proc. respondentų, o 1999 m. – 51,4 proc.
Į klausimą „Ar Jūs didžiuojatės, kad esate Lietuvos gyventojas?“ atsakymai buvo tokie: „Labai didžiuojuosi“ – 41,2 proc. (1990) ir 21,7 proc. (1999); „Greičiau didžiuojuosi“ – 46,3 proc. (1990) ir 38,9 proc. (1999); „Nelabai didžiuojuosi“ – 11,1 proc. (1990) ir 26,3 proc. (1999); „Visai nesididžiuoju“ – 1,4 proc. (1990) ir 13,2 proc. (1999). Matome, kad besididžiuojančių, jog yra Lietuvos piliečiai, sumažėjo beveik du kartus, ir daugiau kaip tris kartus padaugėjo tų, kurie nelabai didžiuojasi, o tų, kurie visiškai nesididžiuoja – beveik dešimt kartų.
Akivaizdu, kad tokio nusivylimo savo šalimi priežastys yra įvairios – psichologinės, socialinės ir ekonominės. Tačiau šiuo atveju noriu pabrėžti trajektoriją: kaip nuo nacionalinio identiteto, t.y tapatinimosi su Lietuva, einama prie vietos identiteto, t.y. tapatinamasi su vieta, kurioje gyvenama. Šią trajektoriją galima interpretuoti įvairiai, tačiau iš esmės tai liudija apie tam tikrą nacionalinės savivokos eroziją. Patriotiniai simboliai šiuolaikinėje popkultūroje ironizuojami (prisiminkime Algio Greitai laidas, ypač „Radijo šou“), o naujų simbolių niekas nepasiūlo. Kultūrininkai, intelektualai, užuot tai darę, bando gelbėti beviltiškai pasenusias formas, pamiršdami turinį. Paradoksalu – esame nepriklausomi, laisvi, tačiau dėl mūsų tapatybės mums nekyla jokių klausimų. Ji mums nuobodi. Štai kodėl šaipomės iš to, už ką dar prieš penkiolika metų buvome pasiryžę atiduoti savo gyvybę.
Reikia iššūkio. Reikia stipraus iššūkio, kad galėtume vėl pajusti, jog būti lietuviu – prasminga. Reikia iššūkio, naujos, platesnės erdvės, kur būtų galima iš naujo sukurti ar perkurti savo identitetą. Ir Europa gali būti tas iššūkis, padėsiantis išsaugoti savo tapatybę. Rytų ir Vidurio Europos šalių įstojimas į Europos Sąjungą, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, gali padidinti nacionalizmą šiose šalyse. Kodėl? Turėtų būti priešingai – Europos Sąjunga, vis dar kamuojama Antrojo pasaulinio karo prisiminimų, labai jautri kiekvienai nacionalizmo apraiškai. Juk prieš pakviečiant šalis kandidates į Europos Sąjungą, buvo atidžiai stebėta, kaip šiose šalyse elgiamasi su tautinėmis mažumomis. Buvo skiriama nemažai pinigų įvairioms programoms, kurios mažintų nacionalizmą, skatintų toleranciją etninėms mažumoms, puoselėtų pilietinę savimonę. Ir tai davė rezultatų. Vidurio ir Rytų Europos šalys pamažu perėmė liberalios demokratijos vertybes, įteisino asmens laisvių principą, o filantropo Georges’o Soroso finansuojami atviros visuomenės fondai ženkliai prisidėjo prie pilietinės visuomenės kūrimo.
Tad naujų Vidurio ir Rytų Europos šalių įsiliejimas į Europos Sąjungą, regis, turėtų palaidoti nacionalizmą. To tikisi daugelis Europos Sąjungos architektų. Galbūt jie teisūs, tačiau galimas ir kitoks įvykių scenarijus: įsiliejimas į Europos Sąjungą kaip tik sustiprins nacionalizmą naujose šalyse. Kodėl?
Pirmiausia todėl, kad Europos Sąjunga – tai nauja erdvė, kurioje reikės iš naujo apibrėžti savo lietuviškumą. Einame į Europą, tačiau būsime paklausti, kas yra Lietuva, ką reiškia būti lietuviu. Turėsime iš naujo permąstyti savo tautiškumo simbolius. Ne vien todėl, kad gražiai atrodytume prieš kaimynus, bet ir dėl ekonominio intereso. Omenyje turiu turizmo industriją, kuri yra viena pelningiausių verslo sričių. Šiandien turizmas neatsiejamas nuo teikiamų paslaugų, nuo tam tikrų kultūrinių ar gamtinių „įdomybių“. Turistas nori pamatyti „kažką“, nori naujų reikšmių ir įspūdžių. Europiečiai vis dar mažai žino apie Lietuvą. Statistikos departamento duomenimis, nors bendras turistų srautas į Lietuvą mažėja, tačiau daugėja „tikrųjų“ turistų iš Vakarų Europos. Jiems reikia vaizdinių, kuriuos galėtų „suvartoti“. Sėkmingam turizmo verslui reikalingas sėkmingas Lietuvos mitas – kas yra Lietuva, kuo ji ypatinga, kuo didžiuojasi lietuviai ir ką verta Lietuvoje pamatyti. Naujas nacionalizmas yra gyvybiškai būtinas turizmo verslui, o kartu ir visai Lietuvos ekonomikai, nes turistai paliks pinigų restoranuose, muziejuose, viešbučiuose, pirks suvenyrus. Tačiau šis mitas negali būti vien tik išorinis, t.y. skirtas turistams, jis turi būti mūsų savimonės dalis. Jau dabar galime pastebėti tokių mitologinių apraiškų kaip atstatomi Valdovų rūmai. Jų atstatymo šalininkai teigia, kad tai pasitarnaus ne tik istorinei savimonei bei tautinei savigarbai, bet ir skatins turizmą. Šiuo atveju puikiai matome, kaip dera tautinio tapatumo simboliai ir turizmo industrija. Tokia kapitalizmo logika skatins ne niveliaciją, o išskirtinumą (priešingai nei „makdonalizacija“, kuri suvienodina).
Dar viena priežastis, kuri skatins nacionalizmą, – Europos Sąjungoje mes patenkame į bendrą katilą, kuriame nereikės prisiimti primestos tapatybės, kaip buvo daroma Sovietų Sąjungoje. Tam tikras tautinis pasididžiavimas išliks. Labai geras pavyzdys – sportas. Laimėtas Europos krepšinio čempionatas tapo bene didžiausiu patriotizmo proveržiu nuo Sąjūdžio laikų (po laimėtų finalinių rungtynių daug kur skambėjo: „aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis“). Galėsime paikai lenktyniauti su kitomis tautomis, kas geresni, gražesni, galėsime lyginti save su lenkais, slovakais, italais, prancūzais. Galėsime save laikyti ne prastesniais, kaip dažnai darome dabar, bet rasti teigiamų bruožų, didžiuotis, o gal kai kur ir sveikai pasijuokti iš savęs (beje, dabartinės Europos Sąjungos šalyse galima pastebėti, kaip daugėja įvairių diskursų, kuriuose bandoma – dažniausiai ironiškai – apibrėžti, kuo italai, ispanai, graikai, prancūzai etc. skiriasi nuo „europiečių“). Būti lietuviu bus ne prakeiksmas, kaip dabar atrodo daugeliui užsienyje dirbančių lietuvių, bet tiesiog įdomu. Šie nauji vektoriai ir skatins nacionalizmo formavimąsi.
Šie svarstymai nėra abstraktūs. Regis, nacionalizmas gali tapti rimta korta politiniuose žaidimuose. Ir tam jau ruošiamasi.
Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą lyginčiau su Sąjūdžio metais bei su XIX a. pabaigos Lietuvos nacionaliniu atgimimu. Tuomet lietuviams taip pat reikėjo apibrėžti savo tapatybę – kas mes esame, kokie esame, kur mūsų tikrosios šaknys. Sąjūdžio laikais buvo lengviau. Lengviau todėl, kad mūsų istorija buvo slepiama, draudžiama, iškraipoma. Pakako pasakyti teisybę, atskleisti nuslėptus faktus. Pagaliau turėjome į ką atsiremti – tai tarpukario Lietuva. Europoje bus sunkiau.
Pirmiausia, nuo nieko nereikės gintis. Žinia, gynybinė pozicija lengvesnė nei kūrybinė. Niekas nedraus, niekas nebandys išbraukti iš mūsų istorijos vienų ar kitų faktų. Antra, neturėsime į ką atsiremti. Neturėsime elgesio modelių ir negalėsime jų pasiskolinti iš praeities. Viską reikės sukurti patiems. Turėsime elgtis taip, kaip elgėsi XIX a. tautinio sąjūdžio veikėjai – jie iš naujo apibrėžė tautos sąvoką, jos tapatybę, ribas bei uždavinius. Prisiminkime vieno žymiausių teoretikų Benedicto Andersono tezę, jog „tauta yra išrandama“, sukuriama. XXI amžiaus pradžioje mums vėl teks iš naujo sukurti lietuvių tautą. Taigi esame panašioje situacijoje, kokioje buvo Daukantas XIX amžiuje.
Į šį iššūkį reikia atsakyti. Reikia iš naujo sukonstruoti lietuviškumą, atrasti, sukurti naujus tautiškumo simbolius, mitus.
Tokių bandymų jau galime pamatyti. Omenyje turiu Gintaro Beresnevičiaus eseistiką ir ypač jo knygą „Imperijos darymas“. Joje dėstoma mintis: mes turime imperinio valdymo patirtį – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, savo prigimtimi esame barbarai, kuriems tiesiog lemta kariauti ir valdyti. Tik štai bėda – mažoje Lietuvoje nėra nei su kuo kariauti, nei ką valdyti. Todėl vyrai geria, prasigeria, mušasi, žudosi. Iš nevilties, kad nėra su kuo kariauti, kad nėra ką valdyti.
Stojame į Europą. Įstojus Lietuvai atsiveria daug platesnės veiklos erdvės – visa Europa. O ji, pasak Beresnevičiaus, jau nusilpusi, pavargusi, bet patenkinta ir soti. Taigi mums, barbarams, tik valdyti juos! Tam ir reikia ruoštis, o ne verkti, kad prarandame identitetą.
Beresnevičius paradoksaliai supina senuosius mitus apie mūsų garbingą praeitį su naujomis ateities vizijomis. Ši koncepcija nelabai telpa į dabar pripažintas ir naudojamas schemas. Sakykime, Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas turėtų nesutikti su tokia interpretacija. Anot jų koncepcijos, Lietuva visą laiką žygiavo Europos link: per alodą, Mindaugo krikštą, paskui per Jogailą, per sąjungas su Lenkija, trilaukio apdirbimo reformą, per baroką ir t.t. Tik Lietuvai vis nesisekė, nes jos europėjimas vis sustodavo: Mindaugo nužudymas ir atpuolimas į pagonybę (kurią taip aukština Beresnevičius), ne iki galo perimtos europietiškos vertybės, patekimas Rusijos globon. Šie istorikai menkina viską, kas šiaip šventa lietuviui nacionalistui – Lietuvos pagonybę, Vytautą, Lietuvos didybę nuo marių iki marių. Nesunku pastebėti, kad labai dažnai šiais vaizdiniais naudojasi Europos Sąjungos priešininkai. O štai Beresnevičius nieko nepaisydamas reabilituoja visus šiuos senus mitus ir dar aiškina, kad būtent dėl to reikia stoti į Europos Sąjungą.
Gintaras Beresnevičius laužo mūsų supratimą, įsisenėjusius stereotipus. Jis jų nedemistifikuoja, o pakeičia naujais. Iš esmės jis daro tai, ką XIX amžiaus pabaigoje padarė Simonas Daukantas. Pastarasis taip pat tuo metu egzistavusius stereotipus apvertė aukštyn kojomis – turiu omenyje ne tik miškų stereotipo interpretaciją. Nuo seno lenkai lietuvius pravardžiavo „batviniais“. Šią paplitusią pravardę Daukantas aiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs vyrai. Ir šios naujos interpretacijos dėjo pamatus naujai kuriamai lietuvių tautai. Panašiai daro ir Beresnevičius. Jis irgi siūlo naujas sampratas, naujus tautos veiklos modelius.
Taigi gal jau galime sakyti, kad stovime ant naujo sąmoningumo trajektorijos lūžio?

_____________________
1. Kraštas ir žmonės, sud. J. Jurginis, A. Šidlauskas, Vilnius, 1988, p. 66.
2. St. Alexandrowicz, Rozwój kartografii Wielkego Ksiestwa Litewskego od XV do poùowy XVII wieku, Poznaò, 1989, p. 124.
3. V. Trumpa, Napoleonas, Baltija ir Lietuva, Vilnius, 1990, p. 231

Į TURINĮ
ATGAL