dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Valmantas Gutauskas. Atspindžiai. 2002, laminuotas stiklas, 315 x 90 x 90

Arūnas Sakalauskas. Paminklas Vieningai Lietuvai. 2003, granitas, h 900. Architektas Ričardas Krištapavičius


Istorinė praeitis ir dabartis ateities Vilniuje

Alvydas Nikžentaitis

Žmogus iš viso gyvūnų pasaulio išsiskiria ne tik savo mąstymo gebėjimais, tačiau ir tuo, kad jis gyvena vienu metu trijose erdvėse: gyvendamas dabar, jis planuoja ateitį ir daro tai dažnai net nejučiomis įpindamas į savo planus praeitį. Be praeities negali būti dabarties, kaip ir be dabarties negalima įsivaizduoti ateities. Visi šie trys sandai yra tarpusavyje neatsiejamai susipynę ir veikia vienas kitą, dažnai keisdamiesi ir patys. Praeities tyrinėtojai jau seniai atsisakė iliuzijos surasti istorinę, nekintančią tiesą. Nekintantis yra pats istorijos faktas, tačiau ką mūsų dabarčiai duoda vien tik plikas žinojimas, kad, pavyzdžiui, 1253 m. Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas didysis kunigaikštis Mindaugas? Žinojimas, kas vyko Lietuvos žemėje prieš 750 metų, praplečia mūsų akiratį, tačiau drįstu teigti, kad dabarčiai yra žymiai svarbesnė pati fakto interpretacija. Mindaugo krikštas šių dienų Lietuvoje yra didelis įvykis, nes Mindaugo karūnacija reiškė valstybės kūrimo proceso pabaigą, o kartu ir Lietuvos valstybingumo pradžią. Tik laikydami save Mindaugo valstybės paveldėtojais, t.y. tokia linkme interpretuodami praeitį, mes ją sureikšminame ir padarome istoriją mūsų dabarties dalimi.
Istorijos interpretacijos, priešingai nei istorijos faktai, nuolat kinta, nes keičiasi pats žmogus ir jo poreikiai. Nekintama tačiau lieka istorijos funkcija – istoriškai išaiškinti tuos reiškinius, kuriais mes domimės dabartyje; ir šitas dabarties nuolat suaktualinamas praeities žinojimas mums yra svarbesnis nei visa istorijos visuma.
Istorinės praeities perinterpretavimas, kaip matome, vyksta nuolat, ir naujų interpretacijų kūrėjai yra anaiptol ne vien tik istorikai, bet ir mąstanti visuomenės dalis. Naujos istorijos interpretacijos kuriamos ne prie rašomojo stalo, o leidžiant naujus įstatymus, statant naujus miestus ar atstatant sugriautus pastatus. Atliekant visus šiuos veiksmus susiduriama su atsiminimo ar užmiršimo kultūra, šie du antipodai yra pagrindinis istorinės kultūros kūrimo ar jos naikinimo variklis.
Per ilgus istorinės kultūros kūrimo, jos keitimo šimtmečius žmonija – bent jau nuo XIX amžiaus – atrado ir plačiai ėmė naudoti istorinės atminties kūrimo instrumentus, kurių vienas veiksmingiausių yra paminklas, statomas istorinėms asmenybėms ar įvykiams atminti.
Paminklų statyba yra efektyviausia priemonė istorinei atminties, kaip ir užmaršties, kultūrai formuoti. Nesvarbu, kokiam įvykiui atminti yra statomas paminklas – jo pagrindinis tikslas yra diktuoti visuomenei, ką ji turėtų atsiminti. Taigi visuomeninis praeities aktualumo dabarčiai ir ateičiai momentas yra svarbiausias paminklų statybos variklis. Jis turi telkti visuomenę, tačiau kartu, gerai neapmąsčius paminklo statymo motyvų, gali tapti sprogstamuoju užtaisu, bendruomenės nesantaikos židiniu. Neseniai vykusios diskusijos dėl Grūto parko ir dėl paminklo 1923 m. sukilimui Klaipėdoje rodo, kokią destruktyvią jėgą gali turėti sprendimai dėl paminklų statymo ar jų eksponavimo.
Ar paminklas bus visuomenės palankiai priimtas, ar atmestas, lemia ne įvykio ar asmenybės nuopelnai praeičiai, bet jo svarba dabarčiai ir ateičiai, kitaip tariant, daugiau ar mažiau vykęs istorinės praeities suaktualinimas. Taigi sprendžiant konkretaus paminklo statymo klausimą, reikia būti geru visuomenės poreikių žinovu, ne tik suvokiančiu, kas yra aktualu šiandien, tačiau ir įžvelgiančiu rytdienos visuomenės lūkesčius. Visuomenės poreikių prognozė yra būtina ir dėl to, kad laikui bėgant paminklai keičia savo visuomenines funkcijas ir paminklas, statytas kilniausiems tikslams įamžinti, gali tapti ateities kartų pasityčiojimo objektu, kaip tai, drįstu teigti, atsitiko su Žalgirio mūšio memorialu kaimyninėje Lenkijoje*.
Tyrinėtojai gerai suvokia visus šiuos pavojus, tačiau niekas nepasiūlo, kaip juos įveikti. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kad šiandieninėje Vakarų Europoje tradicinių istorijos paminklų statybos bumas jau yra praėjęs.
Lyginant Lietuvą su Vakarų Europos šalimis dažnai išsakomas toks argumentas: 50 metų Lietuvos raida buvo sustabdyta ir šiandien mes vėl turime vytis Europą, kartodami tai, kas kitose šalyse buvo daroma prieš 30 ar 50 metų. Iš esmės tokios koncepcijos šiandien ir laikomasi Lietuvoje ir konkrečiai Vilniaus mieste. Statant paminklus ir toliau yra orientuojamasi į kalbinio lietuviškumo kriterijus, kur kas platesnė istorinio lietuviškumo samprata Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, lig šiol neranda sau vietos. Norint labiau simboliškai sulietuvinti Vilnių, po 1990 m. buvo pastatytas paminklas lietuvių kunigaikščiui Gediminui, o 2003 m. – Mindaugui. Nėra sveikintina ir tai, kad tradicinėms XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės temoms įprasminti yra pasirenkamos ir to laikmečio, o ne XXI a. formos. Galbūt ir dėl to dabar statomi simboliai nevirsta naujais visuomenę telkiančiais objektais. Vadovaujantis siaurai suprantama lietuviškumo samprata, pradėtas gadinti unikalus architektūrinis paminklas – Vilniaus universitetas. Jėzuitų įkurtame universiteto komplekse atsirado evangelikų pastorius Kristijonas Donelaitis, ant universiteto bibliotekos puošniųjų durų įamžinta evangeliškoji Mažosios Lietuvos kultūra.
Paskutinių dešimtmečių pasaulio patirtis parodė, kad nors ir kaip kontroversiškai paminklai būtų vertinami, žmonija negali išsiversti be jų. Tačiau naujų paminklų statyba šiomis dienomis, ar tai būtų centrinis memorialas Holokaustui Berlyne, ar planuojamas Rugsėjo 11-osios aukų įamžinimui skirtas statinys Niujorke, liudija, kad dabartinis laikmetis išplėtė tradicinę paminklo sampratą, suteikdamas jam multifunkcionalumo bruožų: XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje statomi istoriniai paminklai tampa informaciniais centrais, t.y. šiuo metu dominuoja tendencija sujungti tradicinio paminklo ir modernaus muziejaus funkcijas. Į šias naujausias tendencijas būtina nedelsiant atkreipti dėmesį ir, pavyzdžiui, planuojant memorialą Sausio 13-osios aukoms atminti, kuris galbūt galėtų integruoti ir visą Sąjūdžio istoriją – laikotarpį, labiausiai užmirštą pačioje naujausioje Lietuvos istorijoje.
XX a. pabaiga–XXI a. pradžia, nepaisant visų pranašysčių apie istorijos pabaigą, kaip niekad anksčiau iškėlė istorinės kultūros moksliškai interpretuojant pačią istoriją kūrimo svarbą. Šios tendencijos ypač akivaizdžios miestų architektūros srityje. Pritaikant istorinį paveldą dabarties poreikiams, iš esmės visas miestas, ne tik pats seniausias jo branduolys, tapo istorijos paminklu. Nevengiant interpretuoti architektūrinį paveldą, miesto istoriją, miestai gilias kultūrines tradicijas turinčiose šalyse virsta istorinės kultūros objektu, o kartu ir kultūrinio turizmo traukos centrais. Iš esmės daugelyje Europos šalių istorinė kultūra komercinama, stengiantis bent jau nenusižengti žaidimo taisyklėms, kurias formuluoja pasaulinė paveldosaugos praktika bei profesionalūs istorinės kultūros kūrėjai.
Net jeigu mes ir tvirtiname, kad Lietuvai ir toliau reikia vytis Europą, šios tendencijos jau pasiekė Lietuvą, tačiau mūsų šalyje istorinės kultūros formavimo tema nėra pakankamai išdiskutuota, galbūt dėl to tos pačios sąvokos suprantamos labai skirtingai. Šiuo metu vykstančioje specialistų diskusijoje dėl Vilniaus Žemutinės pilies rūmų pritaikymo remiamasi Vyriausybės nutarime užfiksuotu istorinės kultūros centro terminu, tačiau siūlomas šio nutarimo įgyvendinimo būdų spektras gana platus – nuo tradicinio muziejaus iki polifunkcinio istorinės kultūros centro.
Dėl įvairių priežasčių: komercinių, kultūrinio turizmo plėtros, siekio atkreipti dėmesį į atskiras senamiesčio dalis – Vilniuje vykdomi ar planuojami trys stambūs projektai – trys miesto dalys pretenduoja tapti istorinės kultūros centrais. Žydų, Tymo – amatininkų miesto, Užupio Respublikos idėjos atspindi įvairias miesto gyvenimo praeityje puses, aktualias ir dabarčiai. Žydų kvartalas, iš jo neeliminuojant lietuviškos, lenkiškos, gudiškos, vokiškos kultūros elementų, yra tinkamas Vilniaus multikultūriškumo praeityje ir miesto atvirumo pasauliui dabartyje simbolis, Tymo kvartalas privalėtų demonstruoti vilniečių verslumą istorijos iki pat šių dienų bėgyje, o Užupio Respublika jau šiandien yra tapusi menininkų kūrybingumo simboliu. Šias idėjas būtina toliau diskutuoti jau vien dėl to, kad jungdami miesto praeitį ir dabartį galvotume apie ateities Vilnių, kuriame istorija, istorinis paveldas netaptų kliūtimi XXI amžiaus vilniečio naujų poreikių tenkinimui, o Vilnius taptų miestu, kuriame rastų vietą ir verslininkas, ir kultūros kūrėjas.

__________________________
* Žalgirio mūšio paminklas Lenkijoje ilgus metus tarnavo lenkų antivokiškumo simboliu. Po 1990 m. pasikeitus Lenkijos ir Vokietijos santykiams jis neteko turėtos reikšmės ir virto iš esmės istorinio šou vieta. Jau 1989 m., komentuodamas Žalgirio mūšio minėjimą, lenkų dienraštis „Gazeta Olsztynska“ rašė: „Ir būta dėl ko veržtis į Žalgirio mūšio lauką: čia buvo „išmesta“ pati tikriausia Torunės, „Žywiec“ degtinė ir dešrelės normaliomis kainomis, atkreipkit dėmesį – be kortelių (!). Apie pietus mėsa baigėsi ir mūšio lauke vėl įsivyravo ramybė“. Kitas lenkų dienraštis, aprašydamas inscenizuotas riterių kautynes Žalgirio mūšio lauke, ironizavo, kad jos vyksta pagal tą patį scenarijų, ir reikalavo kitais metais lenkų ir vokiečių riterių kautynėse leisti laimėti kryžiuočiams.

Į TURINĮ
ATGAL