dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

Scenografijos paroda Prague Quadriennial 2003

Ilmaras Blumbergas (Latvija). Scenografija W.A. Mozarto operai Stebuklingoji fleita, Latvijos nacionalinė opera, 2002

Lietuvos paviljonas scenografijos parodoje Prague Quadriennial 2003

Kulinarinis performansas parodos atidarymo metu


Kaitra ir tvanas Prahos kvadrienalėje

Julijus Lozoraitis

Regis, tiesiog banalu pradėti pasakojimą apie šią vasarą Čekijos sostinėje vykusią pasaulinę scenografijos parodą „Prague Quadriennial 2003“ nežmoniškų karščių aprašymu. Ypatingai karšta šią vasarą buvo visoje Europoje ir visuose miestuose, kur vyko stambūs tarptautiniai menų festivaliai. O Prahą keturiasdešimtiniai karščiai kamuoja jau kelintą vasarą iš eilės. Tačiau taupieji čekai niekaip nenori susitaikyti su mintimi, kad jų ir šiaip jau nevėsus mūsų supratimu kraštas persikėlė viena klimatine zona arčiau pusiaujo. Jie neskuba įrengti kondicionierių ir šykšti pinigų ventiliatoriams.
Savo laikinuose būstuose karščių nukamuoti Prahos kvadrienalės svečiai privalėjo dar perbristi įkaitusią lyg Gobio dykuma parodinio komplekso Vystavyšte aikštę priešais didžiausią industrijos paviljoną. Čia lietuviams dalyviams akreditacijos korteles dalino alpstanti nuo karščio kokio aštunto mėnesio nėštumo jauna moteris, matyt, teatrinio instituto studentė. Kai galų gale akreditacijos kortelė buvo iškepta tiesiog kliento akyse, joje greta lietuviškų pavardžių puikavosi Latvijos vardas. „O ką, tai skirtingos šalys?“ – būsimos motinos antakiai pakilo per pusę prakaitu srūvančios kaktos. Būtų galima ir susitaikyti su šiuo teritoriniu apibendrinimu, bet latviškas karštas alsavimas į nugarą neleido to padaryti. Naujas kortelės kepimas dar priartino mus prie naujagimio pasirodymo per gerą akademinę valandą...
Visame gigantomaniškame paviljone po technologinėmis detalėmis, krumpliaračiais, kniedėmis ir sijomis išpuoštais skliautais virte virė fantastiškas darbas – tempimas, klijavimas, dažymas, montavimas, siuvimas ir t.t. Tūkstančiai dekoracijų ir ekspozicijų detalių, širmų, manekenų, dėžių, kilometrai lipnios juostos ir tvirtinimo konstrukcijų sąvartynas per porą dienų pavirto į margaspalvį, bet tvarkingą parodinį korį, kurio kiekvienoje akyje kiekviena šalis savaip stengėsi kuo naudingiau pristatyti savojo teatro dailę.
Kaip ir visuomet, Prahos kvadrienalės ekspozicija buvo suskirstyta į keturias dalis. Nacionalinių ekspozicijų dalyje, kuri užėmė visą kairįjį paviljono sparną, savo scenografiją pristatė penkiasdešimt pasaulio šalių. Dešiniajame sparne buvo patalpintos teatrinės architektūros, scenografijos mokyklų ekspozicijos ir speciali mokyklų teminė ekspozicija „Nūdienos Karalius Lyras“.
Centrinė paviljono salė – erdvė, kur ankstesnėse kvadrienalėse vykdavo specialios parodinės akcijos – šįsyk buvo pavadinta „Kvadrienalės širdimi“. Čia buvo sumontuota įspūdinga daugiaaukštė konstrukcija iš pastolių, kurios įvairiuose lygiuose vyko įvairios simultaninės akcijos. Daugelio šalių teatrų dailininkai atvyko į kvadrienalę ne tik su savo parodomis, bet ir su performansais, kurie buvo rodomi „Kvadrienalės širdyje“.
Nesiimant beprasmiško darbo aprašyti visus Prahos kvadrienalės ekspozicijos aspektus, derėtų visgi pabrėžti, kad ši didžiausia pasaulio šiuolaikinės scenografijos paroda neišvengia krizių ir sunkiai išsprendžiamų problemų. Ir tos problemos ne vien finansinės. Kvadrienalės biudžeto formavimo peripetijos liko už mūsų dėmesio ribų, tačiau iš visko matyti, kad ir čia neišvengta postsovietinėms Rytų Europos valstybėms būdingų konfliktų tarp aukštųjų dvasinių tikslų ir žemojo materialiojo prado. Svarbiausias prieštaravimas glūdi pačioje ekspozicijos prigimtyje ir tęsiasi iš kvadrienalės į kvadrienalę. Problema ta, kad parodinio eksponavimo menas čia nuolat ir gana sėkmingai užgožia pačią eksponuojamojo scenografijos meno esmę. Ypač akivaizdžiai tai matyti nacionalinių ekspozicijų dalyje.
Daugumą jų sudarė spektaklių ir scenografijų nuotraukos. Tad sprendimai, kaip parodyti scenografiją, buvo susiję su įvairiausiais nuotraukų eksponavimo būdais. Banalūs stendai buvo naudojami itin retai. Antai labai efektingas pasirodė vengrų sprendimas – daugybė scenografijos nuotraukų patalpinta viduje didžiulio Rubiko kubo, pasvirusio ant briaunos. Stebėtojas, patekęs į vidų, ne tik atsidurdavo nuotraukose atspindėtame įvairiaspalviame scenografijų pasaulyje, bet ir prarasdavo pusiausvyrą. Islandai savo nuotraukas sukabino siaurame kaip plyšys koridoriuje, amerikiečiai – daugybėje labai kokybiškų ir itin komplikuotai išdėstytų stendų. Scenografijos pavyzdžiams pateikti buvo naudojama ir camera obscura, ir įvairios konfigūracijos painios erdvės, ir paprasčiausi, bet ypač įmantriai išdėstyti nuotraukų aplankai.
Kostiumų ir dekoracijų eskizai sudarė nedidelę ir ne pačią efektingiausią parodos dalį. Gana dažnai visą ekspozicijos esmę sudarydavo kostiumas – konstrukcija, demonstruojanti vieną scenografinį sprendimą ir pristatanti visos šalies scenos dailę. Apskritai kostiumai kvadrienalėje rengėjų sumanymu turėjo sudaryti labai svarbią prasminę ekspozicijos dalį. Visų šalių dalyvių pateikti kostiumų pavyzdžiai buvo sujungti į bendrą manekenų eiseną, skrodžiančią nacionalinių ekspozicijų sparną įstrižai. Tačiau, daugumos profesionalų vertinimu, toksai ne itin determinuotas ir atplėštas nuo konkrečios ekspozicijos konteksto pateikimas nepasiteisino.
Nebuvo sėkmingas šįsyk ir lietuvių pasirodymas Prahos kvadrienalėje. Pastarųjų ketverių metų lietuvių scenografijai atstovavo trys asmenybės – Jonas Arčikauskas su scenografija spektakliui „Varnas“ Lietuvos rusų dramos teatre, Medilė Šiaulytytė su „Visų pradžių pradžia“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Jūratė Paulėkaitė su scenografija Oskaro Koršunovo teatro spektakliams „Ugnies veidas“, „Meistras ir Margarita“, „Malyš“ bei „Oidipas karalius“. Visų šių spektaklių scenografijos pavyzdžiai buvo pateikti Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų stende, o pačią Lietuvos ekspoziciją sudarė kompozicija iš spektaklio „Oidipas karalius“.
Lietuvių kaimynai ekspozicijų paviljone buvo latviai, kurie pristatė vieno dailininko – Ilmaro Blumbergo scenografijos W.A. Mozarto „Stebuklingajai fleitai“ elementą – gigantišką plokštumą, vaizduojančią apnuogintą vyro torsą. Kitoje pusėje ukrainiečiai savo scenografijos pavyzdžius sutalpino į metalinį moteriško krinolino karkasą. Čia pat buvo ir rusų aikštelė. Joje Maskvos Didžiojo teatro korifėjus – dailininkas Borisas Mesereras pats betarpiškai sukūrė instaliaciją Benedikto Jerofejevo poemai „Moskva–Petuški“. Ją sudarė milžiniškas malūnas, sudėliotas iš didelių ir mažų butelių nuo degtinės (didžiąją dalį kurių, anot dailininko, jis ištuštino drauge su minėto kūrinio autoriumi). Malūno sparnai buvo sukonstruoti iš archajiškų skaitytuvų, kurie besisukdami barškėjo ir „skaičiavo“ nežinia ar išgertus butelius, ar nugyvento laiko balansą.
Vis dėlto kvadrienalės pagrindinį prizą – „Auksinę trigą“ – gavo ne B. Mesereras, o anglų ekspozicija, kuri buvo ne tiek efektinga, tačiau įvairi ir, svarbiausia, demonstravo ne vien tik ekspozicijos meno išradingumą, bet ir brandžius bei įdomius scenografinius darbus.
Susirinkę į kvadrienalę menotyrininkai (tarp jų nebuvo nė vieno iš Lietuvos) beveik vienbalsiai tvirtino, kad nacionalinių ekspozicijų dalį idėjų gausa ir formų įvairumu bei pateikimo netradiciškumu pranoko scenografijos mokyklų dalis. Šioji buvo suskirstyta į du sektorius: viename buvo išdėstyti darbai, skirti temai „Nūdienos Karalius Lyras“, kitame – atskirų nacionalinių mokyklų parodos. „Karaliaus Lyro“ sektoriuje lietuviai nedalyvavo, o antai Latvijos dailės akademijos auklėtiniai, vadovaujami scenografo Janio Freibergo, Lyro temą plėtojo ne tik šiame sektoriuje, bet ir savo mokyklos parodoje.
Scenografijos mokyklos, kaip ir nacionalinės ekspozicijos, taip pat rungtyniavo pateikimo formomis ir sprendimais. Korėjiečiai savojo teatro įvairovę sutalpino tradicinių etnografinių spintų viduriuose ir stalčiuose. Rusai pateikė tik vieną eksponatą – carienės Jekaterinos II vestuvinės suknelės rekonstrukciją su eskizais ir aksesuarais. Estai pastatė ilgą raudoną stalą su albumu ir monitoriumi, o jų kaimynai suomiai išdėstė savo pavyzdžius po... tupyklos dangčiais. Ir taip toliau…
Į Prahos kvadrienalę atvyko kaip visada didelis būrys Vilniaus dailės akademijos studentų drauge su dėstytojais Virginija Idzelyte ir Adomu Jacovskiu. Ekspozicijai paruošti labai pasitarnavo Monumentaliosios dailės katedros scenografų studijos paroda, skirta akademijos jubiliejui ir prieš tai surengta Vilniuje, „Akademijos“ galerijoje. Pasak autoritetingo rusų menotyrininko Viktoro Beriozkino, lietuvių scenografijos mokyklos ekspozicija nebuvo itin efektinga, tačiau įdomi, nes atskleidė platų mokykloje vykdomų užduočių spektrą, parodė jaunų scenografų kūrybingumą. Ekspozicijos plastiniame dramatiškume, mokėjime valdyti formas ir faktūras, siekyje scenografinį sprendimą remti į dramaturginės idėjos kertinį akmenį menotyrininkas įžvelgė ir akademijos dėstytojų scenografų V. Idzelytės bei A. Jacovskio įtaką jaunimui.
Taigi Prahoje šiemet savo darbus scenografijos ekspozicijoje rodė Marija Benetytė, Giedrė Brazytė, Iveta Ciparytė, Jurgita Jankutė, Edita Januškevičienė, Vilija Kaminskaitė, Lina Karaliūtė, Virginija Kazlauskaitė, Dalia Kiaupaitė, Laura Luišaitytė, Irma Mickevičiūtė, Nerijus Narmontas, Kotryna Pociūnaitė, Marija Rubavičiūtė, Daiva Samajauskaitė ir kiti jauni lietuvių teatro dailininkai – studentai, magistrantai arba neseniai baigę akademiją. Pasak menotyrininkės iš Rusijos Alos Michailovos, šiuolaikinė jaunoji scenografija ne tik persiima ir persisunkia šiuolaikinio dizaino bei mass media syvais, bet ir daugelis iš tų, kas studijuoja scenografiją, neretai pasitraukia į reklamos technologijų erdves. Todėl jų pavardes verta paminėti jau vien dėl to – vardan istorijos.
Įspūdingiausias šių metų jubiliejinės, dešimtosios, Prahos kvadrienalės momentas iš tiesų buvo labai kuklus. Tarp kitų šiuolaikinės pasaulinės teatrinės architektūros pavyzdžių buvo eksponuojamas Čekijos stendas su nuotraukomis, įamžinusiomis, kaip atrodė kai kurių praėjusių metų potvynio apsemtų Prahos teatrų interjerai. Aksominiai ir auksu tviskantys parteriai, užtvindyti drumsto tvano vandens... Viduryje užsemtų scenų „plūduriuojantys“ fortepijonai... Kanalizacijos dumblu užkimšti užkulisiai ir grimo kambariai... Susukti kaip spyruoklės fortepijonų klavišai... Visa tai veikė kaip blaivus atsipeikėjimas po efemeriško ir chaotiško teatrinio karnavalo siausmo, karaliavusio kitose kvadrienalės erdvėse.
Lietuva savarankiškai dalyvavo Prahos kvadrienalėje tik tris kartus – 1995, 1999 ir 2003 metais. Prieš tai lietuvių scenografų darbai čia buvo rodomi Sovietų Sąjungos ekspozicijoje. Pasiruošti 2007-ųjų Prahos kvadrienalei liko mažiau nei treji metai.

Į TURINĮ
ATGAL