dailė 2003/2
Į TURINĮ
ATGAL

M&M Proyectos (San Chuanas, Puerto Rikas). 2003

Sandra Straukaitė (autorę pakvietė Parlour Projects). Lininių marškinėlių kolekcija. 2003


Kasdienybė visada vyko visą parą
1

Renata Dubinskaitė

Rugsėjo 12–lapkričio 2 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, vyko Kęstučio Kuizino ir Raimundo Malašausko kuruojama paroda „24/7 visą parą (Wilno–Nueva York)“

Visi projekte iškelti rūpesčiai yra susiję su gyvenimu.
Menas yra tai, kas gyvenimą padaro geresnį už meną.
Easy

Raimundas Malašauskas

Mano nubyrėjusio tinko namas priešingoje žemės rutulio pusėje (kitaip tariant, išverstas išvirkščiai) greičiausiai yra kokia nors nepamatuojama vandenyno atkarpa, tačiau būna ir kitaip. Kaip viename iš parodos kūrinių (Roger Welch), kuriame geografiškai tiksliai perskrosti visi geologiniai sluoksniai nuo konkrečios vietos iki pat tolimiausio, priešingo žemės paviršiaus taško, kitaip tariant – žemės pakraščio arba pabaigos. Ar aš dažnai galvoju apie tai, kad žemė yra apvali (kad kažkur ji užsilenkia)? Ir dar apie tai, kad pasaulis labai didelis? Ir kad jame nuolatos kažkas vyksta, netgi ne kažkas, o labai labai svarbūs dalykai, nutinkantys nežinia kur dabar, šią sekundės dalį, ir sekundę po šios sekundės bei visą laiką? Ar tokios mintys mane išlaisvina nuo įsišaknijimo nesvarumo link, nuo užkietėjimo, įnikimo į save, ar užgriūva „ontologinio nesaugumo“ griūtimi ir palaidoja suvisam čia? Mano „24/7 visą parą“ yra greičiau „aš, aplink mane ir reikšmingi kiti čia vietoje, be to, su nemaža duokle miegui“ nei buvimas keliose vietose skirtingu metu, judėjimas kiaurai erdvių, laikų ir tinklų ir visa ta neribotai aktyvistinė neaprėpiamybė, apie kurią kalba, groja, rodo paroda.
„Ontologinio nesaugumo“ problemą kuratoriai architektūriškai sprendžia taip: tai, kad vienu metu tamsoje mirksi ir dainuoja daugybė ekranų, nėra nieko baisaus ir nieko sąmoningai jusles trikdančio (nors šiuolaikinis menas linkęs tuo piktnaudžiauti), nes yra galimybė pakilti laiptais aukštyn, kur visa ta daugybė gali būti stebima aprėpiant, o norint – ir atsitraukus. Ar tai negalėtų tapti plačiau pritaikomu metodu (pvz., kad ir visų gausiai linksniuojamų globalizacijos grėsmių pojūčiui apgauti2)? Mėgautis platumu ir begalybe tarsi iš šalies, ir žaidžiant, ir perregint visumą. Viena mano bendramokslė kažkada sakė gebėjusi skaityti ne eilutę po eilutės, o visą puslapį iškart – vienu regėjimu, sugeriančiu ten esančios informacijos esmę. (Galėtų būti ir daugiau palyginimų – užburiantys vaizdai stereoskope, kurie žiūrovą priverčia žvairuoti, yra bandymas panaikinti žvilgsnio linijiškumą, arba tie „abrakadabra“ paveikslėliai, kuriuose ilgai nieko neįžvelgi – tik spalvotus kvadratėlius, kol visuma stebinamai apsireiškia.) Vadinasi, įkyrus žvilgsnio siaurumas ir net skvarbumas (nes skverbiamasi į kokį vieną pasirinktą objektą) yra yda, trukdanti patirti pločio, erdvės ir visumos malonumus. Paroda įkūnija ir siūlo tokių ir kitų malonumų galimybę. Nebūtina ir neprivaloma įnikti į konkretų kūrinį (nors greičiausiai būsi įtrauktas į išsamią istorinę Amerikos prezidentų rinkiminių reklamų kolekciją – Muntadas ir Marshall Reese). Kai kurie kūriniai „perskaitomi“ išsyk, nes yra tiesiog gestas (maži, nematomi pasipriešinimai nematomoms galioms). Nors menininkų parodoje dalyvauja per 130 (ar kada taip jau buvo?), praverčia patarimas – „easy“. Visuma aprėpiama vienu atsivėrimo judesiu, lanksčia patirtimi.
Ir jokios gąsdinančios globalizacijos. Jai čia siūlomas trečiasis geografijos kelias. Ne pirmasis, turistavimo ir bastūnavimo, neišvengiamo keliavimo, kuris, pasak Zygmunto Baumano, suskaido žmoniją į dvi priešingas grupes – tuos, kuriems visų pasaulio taškų pasiekiamumas, visuotinė apyvarta, tinklai bei totalus dinamizmas yra laisvė, ir tuos, kuriems tai yra veikiau priverstinė sąlyga, kurią arba nenorėdamas priimi, arba sąmoningai nurašai save į nepritapėlius ir nefunkcionalius „konservus“. Nes „būti namie pasaulyje, suręstame pagal turisto matą, yra nelyg pažeminimas ar tiesiog katorga ir galiausiai neatrodo vykęs sumanymas“.3 Ir ne antrasis kelias, kuriame technologijos ir medijos sutvarko pasaulį taip, kad apskritai nereikėtų jo patirti: „Keliavimas mažai skiriasi nuo ėjimo į kiną ar žurnalo vartymo. <…> žmonės <…> niekada neatvyksta į jokią naują vietą. <…> Taigi pats pasaulis tampa savotišku muziejumi objektų, su kuriais jau susidūrėme kokioje nors medijoje“.4 Parodoje pasaulio dydis ir judrumas priimamas ir išgyvenamas postturistiškai arba psichogeografiškai, kai judėjimas yra ne mažiau įsivaizduojama nei reali būsena, kai žaidžiama patirtimis ir realybės efektais.5 Gali leisti sau skristi trimis lėktuvais į tris skirtingas pasaulio puses vienu metu (Mario Garcia Torres). Jei nori, tavo kambario šviesos muzika gali būti sinchronizuota su vienu iš Puerto Riko šviesoforų (Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla). Gali niekada neatitolti nuo to momento, kai saulė pakyla, sekdamas ją į kiekvieną pasaulio tašką paeiliui (Paul Ramirez Jonas). Gali Tokijo gatves pavadinti savaip, sukurdamas sau patogų ir reikšmingą žemėlapį (Aleksandra Mir) arba surasti Niujorką primenančias vietas Los Andžele bei Los Andželą Niujorke (Valerie Travere). Vietos yra sukeičiamos, simbolinės. Pasak Baumano, kai nuotoliai nieko nebereiškia, tai ir vietos netenka savo prasmės6, tačiau šis prasmės atsiskyrimas nuo vietos leidžia kurti joms naujas reikšmes, ženklinti jas savo vardais ir gyvenimais. Parodoje geografiniai taškai yra susiję ar susiejami įvairiausiais sąryšiais, mėgaujantis nuotoliais (piešinys linijų, žyminčių tūkstančiais kilometrų matuojamą atstumą – Jose Cruz) ir pripildant juos savos patirties (pvz., Puerto Rikas ir Dreverna – Jesus Cruz Negron). Fizinė kelionė turi bent keletą alternatyvių krypčių – ratu perėjose (Rainer Ganahl) ir aukštyn pastatais (Alex Villar). Arba gali įgauti neįprastą santykį su laiku bei percepcija, kai ekskursiją po visas Vilniaus įžymybes atlieki bėgte per 30 minučių (Daniel Bozhkov). Globalinis turizmas pakeičiamas individualizuotomis fizinėmis, mentalinėmis ar simuliacinėmis praktikomis, kurios įgalina pasirinkimą.
Logiška, kad išsikūnija ne tik geografija, bet ir patys meno kūriniai. Ne visais atvejais juos būtina (įmanoma) pamatyti, nes pakanka žinoti, kad kažkas kažkur vyksta, yra sumanyta ir inicijuota – tiek daug perkelta iš materialaus objektiškumo į telepatinio, laidinio, elektroninio, spontaniško neapčiuopiamumo zoną. Visos komunikacijos priemonės gali būti ir meninio pranešimo priemonėmis: meno kūriniai telefono ragelyje (Will Kwang, Kate Armstrong), iš įvairiausių pasaulio kampelių siunčiamuose atvirukuose (Melissa Brown), telepatijos lauke (Jonathan Monk pagal Robert Barry), trumposiose radijo bangose (Igor Savchenko), tinklų duomenų srautuose („Radical Softwere Group“). Jei per toli vykti į parodą – iš kiekvieno žemės rutulio kampo gali paskambinti Šiuolaikinio meno centro telefonu ir išklausyti autoatsakikliui pernelyg asmenišką žinutę – susidurti su vienu iš pavyzdžių, kaip „šaltos“ medijos intymizuojamos, priemonę paženklinant asmeniu. Tuomet tiesa, jog „mes kuriame priemones, o po to priemonės kuria mus“7, gali būti iš dalies pakeista. Čia galima, nors nebūtina, pasitelkti medijų teorijos krikštatėvio Marshallo McLuhano spiritualistinį optimizmą – elektroninės komunikacijos tinklai, sąlygodami visa ko sąryšingumą, gali grąžinti žmonijai becentrį vientisumą, vienybę, tapačią palaimos būklei.8 Tiek psichogeografija, tiek medijos labiausiai užsiima bet kokių ribų trynimu – jei keliautojas, peržengdamas ribas, pabrėžia, kad jos egzistuoja9, tai įveikiantis nuotolius mintyse ar pasitelkęs skaitmeninį ryšį pabrėžia visa ko neatskirtumą ir bendravimo galimybę.
Paroda siūlo daugybę mažų rezistencinių formų, terapinių praktikų, neigiančių (ar nekreipiančių dėmesio į) radikalius postmodernių teorijų teiginius, jog nuo galios veikimo neištrūkstame netgi sugrįžę į savo privačią erdvę ar dar labiau privatų kūną, jog net nebesugebame geisti to, ko nesiūlo ideologija ar reklama, jog visur kur judame nubrėžtomis kryptimis, kalbame ne savo kalba arba esame nuolat sekami ir formuojami mums to nežinant. Galima prisijungti prie jau parengtų bendruomeninės veiklos formų: antistresinio juoko klubo (Jesal Kapadia), psichodelinės antiapsipirkinėjimo bažnyčios (Reverend Billy), „funko“ šokio pamokų už laisvę, seksualumą ir antirasizmą (Adrian Piper) ar pažinčių supermarketo (Otto Berchem). Tačiau bendruomenę telkia būtent pavienės iniciatyvos, kurios skatina bendrą aktyvizmą ar refleksiją, yra pastanga formuoti alternatyvas sistemoms per savikūrą ir savigyną. Yra būdų legaliai ir rafinuotai susidoroti ar susigyventi su informacija: savileidyba, t.y. internetiniai dienoraščiai ir nuorodos asmeniniuose tinklalapiuose (Jouke Kleerebezem), individuali rugsėjo 11-osios interpretacija, estetinis-mimetinis laikraščių perdirbimas (Rainer Ganahl). Nebūtina užsiimti radikaliais vienerius metus trunkančiais išgyvenimo performansais (Tehching Hsieh), tačiau verta patikėti to įmanomumu. Be to, priekabiautojus prie moterų – seksistus – galima „šaudyti“ fotoaparatais (Stephanie Diamond). Nesvarbu, jog tie pasipriešinimo, kūrybingumo, išgyvenimo gestai yra nežymūs, ištirpstantys visą parą vykstančioje pasaulio kasdienybėje, o menas yra „mokymosi, bendravimo, patyrimo, gyvensenos instrumentas“10, bet ne socialinės tikrovės reformuotojas, galintis pretenduoti į realius, ilgalaikius, esminius poveikius aplinkai. Nors šioje parodoje dėmesio rasių, kultūrų, lyčių ir terorizmo klausimams ne mažiau negu „Documenta XI“, o žmogaus išlikimo strategijos rūpi ne menkiau nei 49-ajai Venecijos bienalei, kurios tema buvo „Žmonijos platforma“, vis dėlto visi šie rūpesčiai neįvardijami skambiais ir madingais vardais, nesureikšminami (pvz., kaip itin patetiška šiųmetė Stambulo bienalė „Poetinis teisingumas“). Jie artimesni „tiesiog gyvenimui“ kaip „Nekaltas gyvenimas“, tik su kur kas daugiau „draivo“, „funko“ ir „fluxus“. Vienas iš iliustratyvių pavyzdžių – interviu su menine grupe „Forcefield“ parodos laikraštyje, kur menininko misija įvardijama taip: „Man labiau rūpi likti mažu ir daryti tokius dalykus, kuriais didžiulė dalis žmonių tiesiog neketina labai domėtis“11. Atrodo, kad pagrindinis išgyvenimo principas ir yra tiesiog veikti, nebūti pasyviam, bendrauti išnaudojant visas komunikavimo priemones, atsiveriant įvairiausioms galimybėms. Paroda ne tik iliustruoja aktyvizmą ir iniciatyvą – ji tuo grįsta. Ji išcentruota ir padalinta galios prasme, pradedant pakviestais kuratoriais, kuriančiais projektus projekte („Parlour Projects“), meninės/bendruomeninės veiklos aktyvistais, formuojančiais savo padalinį Vilniuje („16 Beaver Group“), savanorių kūrėjų/mėgėjų grupės meniniu produktu („Vilniaus filmas“) ir baigiant kūriniais, sukurtais pagal lankytojų užsakymą (Cesare Pietroiusti). Savo tęstinumu, neišbaigtumu, spontaniškumu ir interaktyvumu šis projektas yra kaip didžiulė menininkų, teoretikų ir tiesiog aktyvistų rezidencija/forumas, mėginantis performuluoti tradicinės meninės institucijos funkcijas. „Būti pasirengusiam yra naujasis patirties būdas, viskas priklauso nuo to, ar esi pasirengęs“.12 Pažiūrėjęs, kaip Derrickas Adamsas šoka su septintojo dešimtmečio vakarėlio dalyviais, įamžintais juostelėje ir projektuojamais natūraliu dydžiu ant sienos šalia jo, atsiminsi jo šypseną.

_________________________
1. Jouke Kleerebezem, 24/7, Sept 12, 2003, Early Edition, p. 2.
2. Minėtas tarptautinis žodis parodos laikraštyje pakeičiamas žvaigždutėmis, kad būtų apsieita be terminą neišvengiamai lydinčio vulgarumo.
3. Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui, Vilnius: Strofa, 2002, p. 141.
4. Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 195.
5. Artūras Tereškinas, „Geografinės aistros: apie kelionę, fantaziją, identitetą“, Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešuma, fantazija Lietuvoje, sud. Artūras Tereškinas, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 208.
6. Zygmunt Bauman, op. cit., p. 33.
7. Marshall McLuhan, op. cit., p. 9.
8. Marshall McLuhan, op. cit., p. 15.
9. Artūras Tereškinas, op. cit., p. 211.
10. „Kelios pastabos dėl koncepcijos“, 24/7, Sept 12, 2003, Early Edition, p. 2.
11. „100% Recycled: A Composite Interview of Two Hot Art Collectives on the Scene of New York: Derraindrop and Forcefield“, 24/7, Sept 12, 2003, Early Edition, p. 20.

12. Jouke Kleerebezem, 24/7, Sept 12, 2003, Early Edition, p. 24

Į TURINĮ
ATGAL